Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 21 (3781), 2023 m. gruodžio 1 d.

 

Sveiki,

 

„Kaziukas... nusipirksiu / medinę Meko kaukę.“ Aleksandras Burokas

 

Kaip seniai rašiau apie kultūrinę spaudą. Sau. Į paraštę. Gal ir Jums, jeigu įdomu. Šįkart iš „Akropolio“ (Dieve, kas mane ten nešė?), kur jau šurmuliuoja kalėdinių dovanų beieškančios minios ir šiaip neturintys ką veikti, parsivežiau naujausią „Literatūra ir menas“ numerį. Ne visada spėju perskaityti, dažniausiai nuotrupas, vieną kitą straipsnį, o kartais, žiūriu, net ir tiek nebelieka laiko, nes jau būna pasirodęs ir kitas numeris. Tam tikra prasme, kas du mėnesius išeinantis žurnalas ne taip jau ir retai, ką?

 

Visgi šįkart numeris orientuotas labai į latvių literatūrą. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė apžvelgia du sėkmingus latvių literatūros romanus, išverstus į lietuvių kalbą – Laura Vinogradova „Upė“ ir Nora Ikstena „Motinos pienas“. Pastarasis išleistas dar prieš pandemiją, mano paties skaitytas ir... tenka pripažinti, kad Cibarauskė teisi, romanas trafaretinis. Linas Daugėla apžvelgia latvių poeto (Artis Uostupas) poeziją „Gestai ir kiti eilėraščiai“, Arvydas Valionis išvertė Andos Baklane straipsnį apie senuosius latvių romanus.

 

Su malonumu perskaičiau Linos Simutytės „Scanoramos“ feministinių filmų ir Saros Poisson „Nepatogaus kino“ apžvalgas. Kai kuriuos norėčiau pamatyti. Ypač „Barbarę“ ir „Rožavą“.

 

Vyriausioji redaktorė Lina Laura Švedaitė įžangoje dalijasi savo prisiminimais apie senelio mirtį, bet dar įdomiau – „vėjo telefono“ idėją, savitą skambučių į kosmosą pas mirusiesiems skambutį. Žinoma, kad tai toks savigydos reikalas, kuris, pasirodo, buvo padarytas ir prie Nacionalinio operos ir baleto rūmų. Lietuviai ten skambino savo išėjusiems 4000 sykių. Kiek kitokią trauminę patirtį byloją „s-keltiniuose“ Gintautė Riabovaitė, parašiusi čionai pirmąjį savo tekstą „Apie savivertę“. Dieve, kaip aš ją suprantu. Labai lengva patikėti, kad esi nieko vertas, dar baisiau – tenka su tuo Sizifo akmeniu gyventi ir nuolat psichologiškai grumtis. Dovydas Kiauleikis, kurio straipsnius šiaip mėgstu, nes kelia nemažas diskusijas, šįkart ramiai išsakė savo renginių perdegimo sindromą. Aš vis galvoju, ar tikrai reikia aplankyti kiekvieną renginį, pamatyti visus festivalių filmus, būti ten ir šen (juk einama iš kultūrinio bado ir patyrimo), o ne dėl to, kad nuvalgyti visą kultūrinė grietinę. Visgi apie išlepintą kultūrinį žmogų esama tiesos. Pritraukti į kino sales reikia dar papildomo cirko, kitaip niekas nevyks.

 

Nemėgstu suomio Akio Kaurismakio kino. Man nesuprantamas tas lėtas, melancholiškas sustingusio teatro humoras, nors „Kita vilties pusė“ (2017) tikriausiai mažiausiai erzino. Visgi tekste (keistos prozinės formos interviu) autorius kalba apie savo priklausomybę nuo alkoholio ir tai, nėr ko slėpti, viso interviu vinis ir tą jis pasakoja gurkšnodamas baltąjį vyną su ledukais – va, kur roko žvaigždės įvaizdis. Aišku, dar ir miela lietuvio širdžiai aiški režisieriaus neapykanta kapitalistams ir grobuonėms valdininkams.

 

Lenkų versti haiku kaip haiku, bet štai prabėgom perskaičiau Aleksandro Buroko meditatyvias poezijos miniatiūras ir suklusau. Grįžau prie pirmojo ir užbaigiau kaip kokį žuvies delikatesą per Jūros šventę t. y., pasičiulpdamas taukuotus pirštelius. Labiausiai paveikęs šio numerio skaitinys. Artima poezija, suprantama subjekto sugestija, būsenos ir poetiniai įvaizdžiai, kurių kai kada net proto pastangomis nesukursi, kyla spontaniškai iš kūrėjo vidaus. Vienas iš tokių:

 

kraujo – bus

turiu stiklainį rūgšties

ir trachėjoj gegutę,

Rammsteinus kukuojančią.

bus, sausakimšas Vingis –

sieben, acht, neun,

aus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Lina Simutytė. Apsakymas "Semper Idem": upė nebūtinai žudikė

Sveiki,

Taip ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“ (iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“ (Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.

Nežinau, ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti. Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį, netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.

Iš pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį, pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo, plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas, neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos Tumasonytės tekstais.

Jutui labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.

Lina Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis. Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t. Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu, tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu. Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno suvokimo, prie kito. Visada taip pat.

Jūsų Maištinga Siela