Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 21 (3781), 2023 m. gruodžio 1 d.

 

Sveiki,

 

„Kaziukas... nusipirksiu / medinę Meko kaukę.“ Aleksandras Burokas

 

Kaip seniai rašiau apie kultūrinę spaudą. Sau. Į paraštę. Gal ir Jums, jeigu įdomu. Šįkart iš „Akropolio“ (Dieve, kas mane ten nešė?), kur jau šurmuliuoja kalėdinių dovanų beieškančios minios ir šiaip neturintys ką veikti, parsivežiau naujausią „Literatūra ir menas“ numerį. Ne visada spėju perskaityti, dažniausiai nuotrupas, vieną kitą straipsnį, o kartais, žiūriu, net ir tiek nebelieka laiko, nes jau būna pasirodęs ir kitas numeris. Tam tikra prasme, kas du mėnesius išeinantis žurnalas ne taip jau ir retai, ką?

 

Visgi šįkart numeris orientuotas labai į latvių literatūrą. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė apžvelgia du sėkmingus latvių literatūros romanus, išverstus į lietuvių kalbą – Laura Vinogradova „Upė“ ir Nora Ikstena „Motinos pienas“. Pastarasis išleistas dar prieš pandemiją, mano paties skaitytas ir... tenka pripažinti, kad Cibarauskė teisi, romanas trafaretinis. Linas Daugėla apžvelgia latvių poeto (Artis Uostupas) poeziją „Gestai ir kiti eilėraščiai“, Arvydas Valionis išvertė Andos Baklane straipsnį apie senuosius latvių romanus.

 

Su malonumu perskaičiau Linos Simutytės „Scanoramos“ feministinių filmų ir Saros Poisson „Nepatogaus kino“ apžvalgas. Kai kuriuos norėčiau pamatyti. Ypač „Barbarę“ ir „Rožavą“.

 

Vyriausioji redaktorė Lina Laura Švedaitė įžangoje dalijasi savo prisiminimais apie senelio mirtį, bet dar įdomiau – „vėjo telefono“ idėją, savitą skambučių į kosmosą pas mirusiesiems skambutį. Žinoma, kad tai toks savigydos reikalas, kuris, pasirodo, buvo padarytas ir prie Nacionalinio operos ir baleto rūmų. Lietuviai ten skambino savo išėjusiems 4000 sykių. Kiek kitokią trauminę patirtį byloją „s-keltiniuose“ Gintautė Riabovaitė, parašiusi čionai pirmąjį savo tekstą „Apie savivertę“. Dieve, kaip aš ją suprantu. Labai lengva patikėti, kad esi nieko vertas, dar baisiau – tenka su tuo Sizifo akmeniu gyventi ir nuolat psichologiškai grumtis. Dovydas Kiauleikis, kurio straipsnius šiaip mėgstu, nes kelia nemažas diskusijas, šįkart ramiai išsakė savo renginių perdegimo sindromą. Aš vis galvoju, ar tikrai reikia aplankyti kiekvieną renginį, pamatyti visus festivalių filmus, būti ten ir šen (juk einama iš kultūrinio bado ir patyrimo), o ne dėl to, kad nuvalgyti visą kultūrinė grietinę. Visgi apie išlepintą kultūrinį žmogų esama tiesos. Pritraukti į kino sales reikia dar papildomo cirko, kitaip niekas nevyks.

 

Nemėgstu suomio Akio Kaurismakio kino. Man nesuprantamas tas lėtas, melancholiškas sustingusio teatro humoras, nors „Kita vilties pusė“ (2017) tikriausiai mažiausiai erzino. Visgi tekste (keistos prozinės formos interviu) autorius kalba apie savo priklausomybę nuo alkoholio ir tai, nėr ko slėpti, viso interviu vinis ir tą jis pasakoja gurkšnodamas baltąjį vyną su ledukais – va, kur roko žvaigždės įvaizdis. Aišku, dar ir miela lietuvio širdžiai aiški režisieriaus neapykanta kapitalistams ir grobuonėms valdininkams.

 

Lenkų versti haiku kaip haiku, bet štai prabėgom perskaičiau Aleksandro Buroko meditatyvias poezijos miniatiūras ir suklusau. Grįžau prie pirmojo ir užbaigiau kaip kokį žuvies delikatesą per Jūros šventę t. y., pasičiulpdamas taukuotus pirštelius. Labiausiai paveikęs šio numerio skaitinys. Artima poezija, suprantama subjekto sugestija, būsenos ir poetiniai įvaizdžiai, kurių kai kada net proto pastangomis nesukursi, kyla spontaniškai iš kūrėjo vidaus. Vienas iš tokių:

 

kraujo – bus

turiu stiklainį rūgšties

ir trachėjoj gegutę,

Rammsteinus kukuojančią.

bus, sausakimšas Vingis –

sieben, acht, neun,

aus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" patyrė pokyčių

 Sveiki,

Kurį laiką nebepirkau kultūrinio leidinio „Literatūra ir menas“. Gal nusibodo, o gal nusibodau pats sau, nes nebepajėgiu suskaityti, trūksta laiko, o numeris ant numerio kaupiasi prie naktinio stalelio. Dažnai neįveikdavau nė vieno straipsnio. Visgi šįkart nusipirkau proginį leidinį. Kodėl proginį? Kai anuomet čia aprašiau istorinį komercinio žurnalo „L‘Officiel“ Lithuania leidimą su gėjų pora Luku ir Nagliu ant viršelio, net neabejojau, jog tai revoliucinis leidimas. Šiandien tas pasakytina ir apie „Literatūrą ir meną“, kuris viršelyje išspausdino Baltic Pride 2022 vadinamųjų drag‘ų nuotrauką. Neįsivaizduoju, jog tai būtų padaręs senasis leidinio redaktorius Gytis Norvilas, nes jis, kaip čia pasakius, pernelyg atrodė konservatyvus...

Kitą vertus, naujoji redaktorė Lina Laura Švedaitė rėžė savo įvadiniame pristatomajame straipsnyje „Kas ta mergaitė?“, kad leidinio laukia esminiai pokyčiai. Ir to nepastebėti neįmanoma. Jau dabar matau, kad daugelio senosios kartos skaitytojų veidai pabąla, nes... Patys suprantate, kokie iš jų daugelis „konservatyvūs“ bet kokiais LGBTQ klausimais ir čia intelektas, erudicija niekuo dėti, kai imama kalbėti apie seksualumą. Visgi neapleidžia ir kitoks įspūdis, jog „Literatūroje ir mene“ šis viršelis labiau pašaipūniškas, įžūlus ir papūgiškas tarsi iš Venecijos kaukių baliaus, tačiau kas ką įžiūrės. Kol kas belieka sveikinti, jog „Literatūrą ir meną“ pirmąkart perima moteriškos rankos ir jos kur kas dažniau būna įvairesnės, nei suragėjusios vyriškos. Net neabejoju, kad bus tų, kurie staugs, kad nukrito kokybė, aukšti standartai (o gal karūna?), bus tų, kurie sakys, kad „Literatūra ir menas“ neatsilieka nuo pasaulio. Žodžiu, bus įdomu.

Jūsų Maištinga Siela