Žurnalas "Literatūra ir menas", 2026, Nr. 17: ant sienos keičiasi nauja pamaina

 

Yra ruduo. Ir šis prastas ekologiškas popierius,

Kuris akimirksniu sugeria namuose esančią drėgmę.

 

Kultūra tampa minkšta. Greitai dryksta tarp pirštų.

 

Kvepia popieriumi. Spausdinimo dažais.

Druskininkų poezija padovanoja

Jotvingius, nekalbančius jotvingiškai.

 

Poetai rašo poetams laudacijas,

Kitąmet apsikeis. Tarp jų galgi įsimaišys DI

Posmai ir kablelių pataisymai. Korektiška korektūra.

 

Visi vieni kitus sveikina,

Bet jaučiu,

Kad yra ir neapykantos. Susiskirstymo,

Kas ką mėgsta, ko nekenčia. Puikybės ir pažeidžiamumo,

Bet labiausiai ironijos.

(Kodėl IV eilėraštis diskvalifikuotas? – ar tai irgi eilėraštis?)

 

Kodėl ten nėra dar Parulskio? Ko užmigo Stankevičius?

 

Čia jotvingiai ir jaronimai,

Vertėjai ir poetai,

Recenzentai ir dienoraščiai...

Viskas taip atvira, kad net nereikia duobės.

 

Ar jaučiate, kaip greitai temsta ir ateina žiema?

 

Švedaitė sako sudie.

Kiauleikis sako sudie.

 

Ambrazaitė ir Jakučiūnas

Keičia naktinį kultūros budėjimą ant pilies sienos.

 

Sargų bokšteliuose daug griaučių.

Poezija iš apačios kaip sniegas

Užkemša didelę raudų sieną,

Kurią tenka ginti

Nuo absurdo ir veidmainystės,

Nuo grafomanų ir naivumo.

 

Įsileidžiant čipsų reklamą:

Odisėjas ilgai kalė arkliui tinkamas šnerves, paslėptus dantis.

 

Kiek iš jų, ten sėdinčių popiery, geria kavą su Merso prie motinos karsto?

Popierius tai drėksta, tai prastėja,

Tai ekologiškėja...

 

Vertimai nesiliauja. Kaip ir poezija.

Ar beiškas Druskininkuose po langais duobę Šileika?

 

Ašaroms ir ašakoms. Ak.

 

Iš Šiaurės ateina

Amžinoji žiema.

 

Sargybą keičia nauja pamaina.

Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 21 (3781), 2023 m. gruodžio 1 d.

 

Sveiki,

 

„Kaziukas... nusipirksiu / medinę Meko kaukę.“ Aleksandras Burokas

 

Kaip seniai rašiau apie kultūrinę spaudą. Sau. Į paraštę. Gal ir Jums, jeigu įdomu. Šįkart iš „Akropolio“ (Dieve, kas mane ten nešė?), kur jau šurmuliuoja kalėdinių dovanų beieškančios minios ir šiaip neturintys ką veikti, parsivežiau naujausią „Literatūra ir menas“ numerį. Ne visada spėju perskaityti, dažniausiai nuotrupas, vieną kitą straipsnį, o kartais, žiūriu, net ir tiek nebelieka laiko, nes jau būna pasirodęs ir kitas numeris. Tam tikra prasme, kas du mėnesius išeinantis žurnalas ne taip jau ir retai, ką?

 

Visgi šįkart numeris orientuotas labai į latvių literatūrą. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė apžvelgia du sėkmingus latvių literatūros romanus, išverstus į lietuvių kalbą – Laura Vinogradova „Upė“ ir Nora Ikstena „Motinos pienas“. Pastarasis išleistas dar prieš pandemiją, mano paties skaitytas ir... tenka pripažinti, kad Cibarauskė teisi, romanas trafaretinis. Linas Daugėla apžvelgia latvių poeto (Artis Uostupas) poeziją „Gestai ir kiti eilėraščiai“, Arvydas Valionis išvertė Andos Baklane straipsnį apie senuosius latvių romanus.

 

Su malonumu perskaičiau Linos Simutytės „Scanoramos“ feministinių filmų ir Saros Poisson „Nepatogaus kino“ apžvalgas. Kai kuriuos norėčiau pamatyti. Ypač „Barbarę“ ir „Rožavą“.

 

Vyriausioji redaktorė Lina Laura Švedaitė įžangoje dalijasi savo prisiminimais apie senelio mirtį, bet dar įdomiau – „vėjo telefono“ idėją, savitą skambučių į kosmosą pas mirusiesiems skambutį. Žinoma, kad tai toks savigydos reikalas, kuris, pasirodo, buvo padarytas ir prie Nacionalinio operos ir baleto rūmų. Lietuviai ten skambino savo išėjusiems 4000 sykių. Kiek kitokią trauminę patirtį byloją „s-keltiniuose“ Gintautė Riabovaitė, parašiusi čionai pirmąjį savo tekstą „Apie savivertę“. Dieve, kaip aš ją suprantu. Labai lengva patikėti, kad esi nieko vertas, dar baisiau – tenka su tuo Sizifo akmeniu gyventi ir nuolat psichologiškai grumtis. Dovydas Kiauleikis, kurio straipsnius šiaip mėgstu, nes kelia nemažas diskusijas, šįkart ramiai išsakė savo renginių perdegimo sindromą. Aš vis galvoju, ar tikrai reikia aplankyti kiekvieną renginį, pamatyti visus festivalių filmus, būti ten ir šen (juk einama iš kultūrinio bado ir patyrimo), o ne dėl to, kad nuvalgyti visą kultūrinė grietinę. Visgi apie išlepintą kultūrinį žmogų esama tiesos. Pritraukti į kino sales reikia dar papildomo cirko, kitaip niekas nevyks.

 

Nemėgstu suomio Akio Kaurismakio kino. Man nesuprantamas tas lėtas, melancholiškas sustingusio teatro humoras, nors „Kita vilties pusė“ (2017) tikriausiai mažiausiai erzino. Visgi tekste (keistos prozinės formos interviu) autorius kalba apie savo priklausomybę nuo alkoholio ir tai, nėr ko slėpti, viso interviu vinis ir tą jis pasakoja gurkšnodamas baltąjį vyną su ledukais – va, kur roko žvaigždės įvaizdis. Aišku, dar ir miela lietuvio širdžiai aiški režisieriaus neapykanta kapitalistams ir grobuonėms valdininkams.

 

Lenkų versti haiku kaip haiku, bet štai prabėgom perskaičiau Aleksandro Buroko meditatyvias poezijos miniatiūras ir suklusau. Grįžau prie pirmojo ir užbaigiau kaip kokį žuvies delikatesą per Jūros šventę t. y., pasičiulpdamas taukuotus pirštelius. Labiausiai paveikęs šio numerio skaitinys. Artima poezija, suprantama subjekto sugestija, būsenos ir poetiniai įvaizdžiai, kurių kai kada net proto pastangomis nesukursi, kyla spontaniškai iš kūrėjo vidaus. Vienas iš tokių:

 

kraujo – bus

turiu stiklainį rūgšties

ir trachėjoj gegutę,

Rammsteinus kukuojančią.

bus, sausakimšas Vingis –

sieben, acht, neun,

aus.

 

Jūsų Maištinga Siela