Knyga: Dovydas Grajauskas "Apie reiškinius"

Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.

Sveiki,

Kai esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas. Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu, kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.

Pirmoji knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.

Yra keletas ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos, alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais, metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis, pasikartojimais ir paradoksais.

Būtent paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista (p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai „pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.

Rinkinyje esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių eilėraščių Skruzdės, kuriame skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei, kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.

Dovydas Grajauskas

Iš esmės patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“ patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių // tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju, padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur / gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros, destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška, nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.

Štai šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.

Nors eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.

Dažnas eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau, yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina sąlyga išlikti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gintaras Bleizgys "Xeranthemum"

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 88 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekada nebuvau susidūręs su Gintaro Bleizgio poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.

Lyginant su prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.

Elegišką eilėraščių toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią, depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties (ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“, „prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus (p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu, šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, – kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, – juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.

Gintaras Bleizgys

Atpažįstamos lyrinės prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena, pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas – retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį, o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų, neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia: „kai pasensiu / tepsiu skaudančias / kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p. 78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.

Skaičiau šį rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo, vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu, apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“ eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už 2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.

Kai ką skaičiau po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.

Geriausiai visą rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios – esu anapus /  ir šiam pasauly – formose / ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Burokas "Švaraus buvimo"

Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.

Sveiki,

Ketvirtoji Mariaus Buroko poezijos knyga neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus pasaulyje sužinau būtent iš jo.

Švaraus buvimo eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.

Viršelyje pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis, subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta / ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.

Skaitydamas vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią, manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis norime daugiau ir daugiau.

Marius Burokas

Skaitydamas eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų, savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos, prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose, potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose, užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.

Neretai M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai, kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp juodumos ir šviesumos, „tamsoj // pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda / švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas neįmanomas be tamsios dėmės komponento.

Būta ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias / pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo / palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą iliustruojantis eilėraštis Dvasinio tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau antrąkart.

Švaraus buvimo rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems, kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties patiks.

P. S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Greta Ambrazaitė "Trapūs daiktai"

Greta Ambrazaitė. „Trapūs daiktai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 80 p.

Sveiki, skaitytojai,

Praėjo nemažai laiko nuo to laiko, kai paskutinįkart skaičiau poeziją. Tiesiog neturėjau noro, tačiau atėjus šiam rudeniui, įsigijau keletą knygų, išleistų naujausių lietuvių poetų rinkinių ir pradėjau nuo šiais metais Pirmosios knygos konkurso nugalėtojos, poetės iš Vilniaus, Gretos Ambrazaitės (g. 1993) ir jos rinkinio Trapūs daiktai, kuri, beje, buvo apdovanota Jaunojo Jotvingio literatūrine premija.

Paskaičius pirmuosius eilėraščius, nesunku susidaryti įspūdį, kad jaunoji debiutantė ne vien tik atsitiktinumo dėka išleido šią knygą – literatūrinis įdirbis jaučiamas nuo pat pirmųjų eilučių. Šitai ką sakė literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė naujausiame „Literatūros ir meno“ numeryje: „G. Ambrazaitės eilėraščiuose nematyti priklausomybės nuo mokytojų, vedlių, korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų vardus. Vis dėlto labiau veikia ne kieno nors autoritetas, bet kultūrinis akiratis, filologinis pasirengimas (Nr. 3666 (22) p.18)“. Nežinodamas autorės poezijos, skaitydamas instinktyviai ieškojau ko nors jau atpažįstamo – kalbėjimo manieros, lengvų ir gan paviršutiniškų asociacijų, metaforų, truputį blizgio, perdėto moteriškumo ir savigraužos, tačiau vos tik jau maniausi tai aptikęs, tuoj lyrinis subjektas kažkur pabėgdavo, išnykdavo tarp detalių nuolaužų, prapuldavo tarp dinamiškai judančių asociacijų ir išnykstančių prasmių.

Visgi G. Ambrazaitės poezijoje galima įžvelgti jai būdingo tendencingumo – tamsios gotikinės atmosferos, vienas mano mėgstamiausių eilėraščių miegas ištrauka: „miegas – raudonos plytos atokiausioje stoties kirkšnyje, / nubėgę krikštynų klijai ir dar šiltos sulūžusios adatos <...> miegas sunkus kaip švinas ir įkapėm virtę laikraščiai (p. 13)“. Tirštos raudonos ir juodos spalvos motyvas kaip atmosferos komponentas, pavyzdžiui, eilėraštyje raudona: „dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną, tarsi įkaitintas plienas jau būtų prideginęs tamsą prie veido (p. 38)“. Neatsitiktiniai pasirinkti ir trapūs daiktai, kurie rinkinyje turi platų reikšmių diapazoną – nuo apčiuopiamų daiktinių simbolių iki filosofinės būsenos, tvarumo reikšmės. Retsykiais atrodo, kad pasirinkti daiktai primena apeiginę poeziją, savotiško užkalbėjimo, maginės literatūros įvaizdžius – adata, laikraščiai, dienoraščiai, prakaitas, saulės akmuo ir kt.

Tikriausiai lengviausia G. Ambrazaitei būtų pasirinkti atsiskyrėlės intelektualios neformalės poziciją (turiu galvoje ne išvaizdą, o poetinę laikyseną) – mergina ragana, kurianti iš apčiuopiamų magiškų reliktų, artefaktų, tačiau anaiptol taip nėra. G. Ambrazaitės rinkinys, nors ir vadinasi Trapūs daiktai, tačiau nėra sudaiktėjusi poezija, vengianti ir bėganti nuo neoromantinės poezijos pakylėto vidinio subjekto kalbėjimo, priešingai – daiktai tik nuorodos, aliuzijos į tam tikras perspektyvias subjekto būsenas, dažnai lyg ir kažko ieškančios, lyg ir norinčios paklausti, kažką išspręsti, bet dažniausiai paaiškėja, kad atsakymo nėra, nėra nei sprendimo, neretai – nėra nei probleminio lauko, nes jis tarsi per refleksyvią subjekto sugestiją išnyksta tarp trapiųjų simbolių ir poetinis kalbėjimas tampa tiesiog grakščia, nors ir netuščia, kalbėjimo išsiliejusia batika.

Greta Ambrazaitė

Tokią poetinį, vien tik, sakyčiau, G. Ambrazaitei būdingą, nenukopijuotą ir spontaniškai atrastą įvaizdį: „širdyje įgalintos urnos, / sklidinos jų pelenų (p. 36); klausausi opijaus pulso <...> išsiplėšti save iš savęs / tarsi balsą iš žydinčio griūties sodo (p. 19)“. Iš esmės atrodo, kad netikėtai pagauta ir spontaniškumo įspūdį kurianti netikėta junginių prasmės koreliaciją sukuria ne tiek vaizduotė, kiek asonansų ir aliteracijos sąšauka: „keliaučiau, visad keliaučiau, / aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų lauką (p. 59); kai žemė dings iš po kojų, / kai dings pačios kojos, / kai teks amputuot / trajektorijas ten / kur susikerta (p. 57).

Esama juntamų autobiografinių motyvų – dienoraščiai, nyliūniškai nostalgiški vaikystės fragmentai, kaip antai bobutė, raškanti agrastus, arba: „šurmulys ir kontrastai nebluko, tik telkėsi lėlių iškarpos, / nepažinto laikmečio tiesos (p. 44)“. Neretai lyrinio subjekto asmeniškumas susilieja ir tampa kaip sociumo balsas, tačiau ne žurnalistinis, ne visuotinis, o veikiau peraugantis į tarpasmeninius santykius, įgaunantis daugiskaitos „mes“ toną. Deja, tenka pripažinti, kad kai kada galima pasigesti natūralaus lengvumo ir kai kurios eilutės atrodo tiesiog užgriozdintos, apsunkintos tiek žodžių, tiek prasmių gausa, pavyzdžiui: „devynių tūkstančių abstrakcijų klegesys galvoje (p. 22)“.

Visgi G. Ambrazaitės eilėraščiuose jaučiamas tam tikra prasmių ir subjekto būsenų kodas, kuris įgalintas per virsmo dinamiką, tą slėpiningumą, būsenos neįvardijimo iki galo galima iš esmės laikyti nepasidavimu ne vien išbaigtumui, bet ir kaip būdą išvengti tiesmukumo ir banalybės, pasikartojančių kitų literatų manieros. Tarp dvasios ir materijos, tarp dviejų pasaulių, tamsos ir šviesos, depresijos ir džiaugsmo gyventi, tarp stiprybės ir trapių daiktų – štai kaip pavadinčiau šio rinkinio, iš esmės ir subjekto poziciją bei laikyseną: „Išeisim iš savęs, virtusių kortų veidais (p. 60)“.

Trapūs daiktai – brandus, savo balsą turintis Gretos Ambrazaitės debiutas, paneigiantis, kad filologai „nudėvėti“ klišių, priveikti klasikų ir dėl to iš esmės nekūrybiški ir neoriginalūs. Regis, G. Ambrazaitė bus vienas iš pavyzdžių, kada filologija nepamaišė, o kaip tik padėjo atrasti savo poetinį balsą ir nišą. Bet kokiu atveju, perspektyvus ir įdomus debiutas.

Šiek tiek kog leval pagal G. Ambrazaitę:

Greta Ambrazaitė Vilniuje skaito eiles:

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Literatūrinė Jotvingių premija 2018 skirta Daivai Čepauskaitei (Literatūra ir menas): vyrai užleido damas į priekį?

Sveiki,

Šiemet Jotvingių premija įteikta Daivai Čepauskaitei. Iš tikrųjų talentinga, įdomi ir išraiškinga Daivos poezija – tą ištrauką „Literatūroje ir mene“ publikuota „Makaronų opera“ skaičiau su pasimėgavimu ir net jau žinau, kur galėčiau šį parodijuojantį teatralizuotą operą „panaudoti“...

Bet šį įrašą noriu padaryti dėl Jotvingių premijos tendencijų. Puikiai prisimenu, kaip pernai visi koliojosi, kad Jotvingių premija vėl skirta vyrui (tuokart poetui Gyčiui Norviliui). Na, žinoma, vyrai Lietuvoje „geriausi“ poetai ir Jotvingių premija lyg ir patvirtintų tą tendenciją, tačiau mes gi slapta „žinome“, kad kaip ir Seime, taip ir literatūros lauke, vienas rašytojas nugaros pats į mietą laukuose nesikaso...

Šiaip Jotvingių premija teikiama nuo 1985 metų ir Daiva Čepauskaitė trečioji moteris, kuri pelnė šį apdovanojimą. Anksčiau 1999 metais ji įteikta Nijolei Miliauskaitei ir 2010 Viktorijai Daujotytei. Po skandalingo perversmo net Jaunojo Jotvingio premija įteikta šiemet debiutavusiai Gretai Ambrazaitei. Sutapimas? Noras pagerbti moteris, kad nesijaustų nuskriaustos? Galimas daiktas, kad lyčių nelygybė kultūros ir meno srityje visada galiojo kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje ir toks šiųmetis proveržis nebeatrodo vien tik atsitiktinis ir visgi atrodo labiau kaip kompensacija, išlyginant lyčių pusiausvyrą premijų „kovose“.

Bet kokiu atveju, sveikinu Daivą Čepauskaitę. Čia galite pasiklausyti vieno iš autorės skaitomo eilėraščio "Geriausias".

Jūsų Maištinga Siela