Książka: Giedra Radvilavičiūtė - Dzisiaj śpię od ściany - Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Sveiki,

Puiki žinia besidomintiems lietuvių literatūros sklaida pasaulyje. Ką tik lenkų kalba pasirodė Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Tai be jokios abejonės viena geriausių ano dešimtmečio lietuviškų knygų. Smagu, kad kaimynai lenkai galės ją perskaityti.

Pridedu lenkišką aprašą.

Dzisiaj śpię od ściany to wyróżniony Europejską Nagrodą Literacką zbiór opowiadań litewskiej pisarki Giedry Radvilavičiūtė. W swojej twórczości skupia się ona na codzienności i z subtelną ironią splata ją w sieć kulturalnych aluzji. Przedmiotami na wpół autobiograficznych rozważań są samotność, nietrwałość relacji i kruchość fizyczna. Giedra Radvilavičiūtė jest silnym i niezależnym kobiecym głosem w litewskiej literaturze.

Dzisiaj śpię od ściany to wyróżniony Europejską Nagrodą Literacką zbiór opowiadań litewskiej pisarki Giedry Radvilavičiūtė. W swojej twórczości skupia się ona na codzienności i z subtelną ironią splata ją w sieć kulturalnych aluzji. Przedmiotami na wpół autobiograficznych rozważań są samotność, nietrwałość relacji i kruchość fizyczna. Giedra Radvilavičiūtė jest silnym i niezależnym kobiecym głosem w litewskiej literaturze.

Giedra Radvilavičiūtė (ur. 1960) – prozaiczka, eseistka. W 1983 roku ukończyła lituanistykę na Uniwersytecie Wileńskim. Jako autorka opowiadań zadebiutowała w 1986 roku. Sławę i uznanie krytyków przyniosły jej krótkie formy prozatorskie publikowane w tygodniku kulturalnym „Šiaurės Atėnai”. W 2002 roku wraz z innymi litewskimi autorami wydała zbiór esejów Siužetą siūlau nušauti (Fabułę najlepiej wystrzelić w kosmos), a w 2004 roku autorski zbiór opowiadań Suplanuotos akimirkos (Zaplanowane chwile). W 2015 roku została uhonorowana Litewską Nagrodą Państwową w Dziedzinie Literatury i Sztuki.

Małgorzata Gierałtowska (ur. 1979) – tłumaczka z języka litewskiego, absolwentka Katedry Językoznawstwa Ogólnego i Bałtystyki na Uniwersytecie Warszawskim. Autorka artykułów naukowych poświęconych XX-wiecznej prozie litewskiej. Współpracuje z Centrum Litewskim przy Ambasadzie Republiki Litewskiej oraz Litewskim Instytutem Kultury w Wilnie. Tłumaczy poezję, prozę, literaturę dziecięcą, eseistykę i sztuki teatralne.

„Stojąc w ogonku na poczcie lub w sklepie, jadąc trolejbusem, pijąc herbatę z pokrzywy rozcieńczoną białym winem, patrząc nocą w ciemność i głaszcząc swego kota, bez przerwy spekuluję, głowię się i dumam [...]. Skąd kawa w kawałku i gram w ana-gramie? Co robi cep w koncepcie, a co tyka w antykadencji? Jak brudas zmienia się w absurd i co łączy łaskę ze skałą? Dlaczego kryształy Swarovskiego wydają mi się kradzione? I wreszcie najważniejsze, co za bęcwał, a przede wszystkim na jakiej podstawie, ośmielił się nazwać penisa Wackiem?

Fragment opowiadania „Mowa pogrzebowa”

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Praeis"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar pernai kaip karštą bandelę krimtau po Vilniaus knygų mugės debiutinę Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą su itin nepatogiu pavadinimu Be penkių pasaulio pradžia, kuri tuokart padarė neišdildomą įspūdį, kadangi nieko panašaus nebuvau skaitęs šiuolaikinių lietuvių autorių sraute. Atrodė, kad viskas su ta knyga puiku – ir savitas stilius, ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta... Atrodo, kiekviename sakinyje galėjai tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent mes visi taip jaučiamės! Ir kaip apmaudu, kai dalis literatūrą nagrinėjančių autoritetingų apžvalgininkų „sumala“ debiutą į miltus. Kas nutiko? Negi aš skaitydamas kažko nesupratau? Į šiuos mano asmeninius klausimus iš esmės atsakė antroji Martynenko knyga Praeis, pasirodžiusi po metų nuo debiuto.

Nesigilindamas į didesnes kūrinio analizes, pasakysiu, kad Praeis yra to paties pasakotojo iš debiutinės knygos tąsa. Tą liudija pasakotojo tonas, tos pačios iš teksto į teksto slenkančios ir jau įspūdžio nebepaliekančios teksto kūrimo formuluotės ir minties artikuliacija. Praeis tarsi pabudino mane iš esmės daug kritiškiau pasižiūrėti į Martynenko kūrybos visumą ir tartum išsiblaivyti nuo tapatumo su tam tikromis egzistencinėmis būsenomis.

Antroji knyga nebeatrodo tokia neginčytinai tvirta ir tvari kaip debiutas. Gal dėl to, kad pritrūko originalumo, subrandinimo ir kitų kūrybinių evoliucinių šuolių. Lūkesčiai bent jau buvo tokie: ką naujo, kitokio pasiūlys Martynenko? Nepasiūlė absoliučiai nieko. Nei žanro, nei formos, nei kalbėjimo pokyčio atžvilgiu, netgi turinio prasme. Jis absoliučiai išliko dėsningas kaip ir debiutiniame variante. Kitą vertus, gal autoriaus tikslas ir nebuvo kažin kuo išsiskirti – tęsti tai, ką pripažino paaugliai ir jaunuoliai skaitytojai irgi yra gerai. Ir jeigu trečioji knyga bus panaši, tikriausiai knygas galėsime pavadinti trilogija? Visgi mano kaip skaitytojo lūkesčiai liko neišsipildę.

Jeigu pirmojoje knygoje buvo galima jausti daugiau asmeninės autentikos, autoriaus patirčių, šioje knygoje atrodo toji riba ima dilti ir autorius daugiau remiasi fiktyviomis įžvalgomis, daugiau leidžiasi į sprangius ir abstrakčius filosofavimus. Nepaisant ten absoliučiai ekshibisionistinių aprašymų apie tai, kaip jaunasis autorius šniokščia „kokso šniūrus“ ir aprašinėja savo kūno pojūčius tarsi paliudydamas – taip, narkotikai dieviški, kol nepabandai antrąsyk. Bei dar iš pirmosios knygos aidinčios patirtys su vienuoliais, tos pačios kūną ir dvasią sekinančios masturbacijos... Nauja atsiranda tik jo patirtys studijuojant teatrą. Sunku dabar ir patikėti, kaip autorius (pasakotojas?) išlipa per langą nuogas ir eina stogu priklijuoti klaustuko, kad sužavėtų Tarkovskio darbo komandą. Nuolatinis apsinuoginimas iš puslapio į puslapį pradeda atrodyti savotiškai manieringa, perdėtai ekscentriška ir veikiau deklaruoja asmenybės formą, jo prieinamumą, nei turinio gelmę ir išsigryninimą. (Aišku, dabar čia analizuoju asmenybę, o ne kūrinį, bet ar tokie tekstai nėra labai tapatūs?).

Marius Povilas Elijas Martynenko (nuotr. Vismantės Ruzgaitės)

Beskaitydamas vis galvojau, kas man pačiam per tuos metus nutiko, kad nebegaliu tapatintis su Martynenko tekstais? Tarsi „praaugau“ tas jausenas, būsenas... Įkyriai atsikartojanti statistika, kurią pasakotojas minko kaip molį savo argumentams ir gyvenimiškoms patirtims pagrįsti (arba paneigti) ima netgi pabosti. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė, kurdama savo tekstus taip pat remiasi publicistinėmis antraštėmis ir kitais informaciniais šaltiniais, bet jie taip natūraliai išsilydo jos tekstuose ir įgauna fabulos akrobatikos, kad tampa tikru tekstiniu moliu, o štai Martynenko tekstuose tai tampa tiesiog kliše – skaityti darosi skanu tik iki tam tikros ribos.

Nebegalėjau šįkart tapatintis ir su kai kuriomis būsenomis, nes akis ėmė badyti atsiveriančios banalybės, kurios priminė mano paties jau „peraugtas“ paaugliškas ir jaunuoliškas sofistines filosofines „iš tuščio į kiaurą“ perpilstymus. Pavyzdžiui: „Vis dėlto netikiu, kad tiesa yra absurdas. Nes... Nenoriu, kad tai būtų tiesa. Jei aš atsisakau tikėti kažkuriuo teiginiu, tai ar tas teiginys vis dar yra objektyvi tiesa? Gal ir taip. Tai, kad atsisakau ja tikėti, tiesos nepakeičia. Pakeičia tik mano statusą. Tampu debilu (p. 38)“. Arba dar: „Nesuprantu, kaip valgydamas sugebu įsikąst į liežuvį ar skruosto vidinę pusę. Aš kramtau jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip vis dar sugenu supist šitą reikalą? (p. 41)“. Kai kurie pareiškimai ir deklaracijos primena net nebe intelektualiai nušviečiantį Martynenko, bet – atleiskite, autoriaus gerbėjai, – isteriškai prekybos centre rėkiantį užsispyrusį vaikigalį: „Tai kad kartais noris atsigulti ant žemės ir klykti, kad kas nors padės, yra mano subjektyvi reakcija. Turiu teisę į ją. Kaip ir teisę palinkėt tuštybei užsipisti grabais, net jei tai ir būtų objektyvusis absoliutas (p. 130)“.

Nepaisant kai kurių tiesiog idėjiškai nesubrandintų teksto vietų (jeigu apskritai iš jaunų rašytojų galima reikalauti brandos, jeigu ji eina iš vien su amžiaus tarsnio potyriais), tekstuose vis dar galima aptikti saldžių „razinkų“, kai pagaviai ir aptakiai "pagaunami" tam tikri mūsų civilizacijos gyvavimo absurdiškumo faktiniai įrodymai, pavyzdžiui, savo noru vergauti sistemai: „ Jei maždaug 70 proc. žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios. Tam tikra prasme tai mūsų bendro tikėjimo išraiška. Mūsų egzistavimo sąlygos nėra objektyvi duotybė, tai susitarimas (p. 95)“. Man asmeniškai ši mintis buvo kilusi skaitant Y. N. Harari Lietuvoje bestseleriu tapusią knygą Sapiens. Glausta žmonijos istorija, kurioje autorius teigia, kad daugelis socialinių elgsenos ir sisteminių dalykų yra paremti vien tik žmogaus gebėjimu įsivaizduoti ir susitarti dėl bendro vaizdinio. Tai išties liūdna, jog prie to susitarimo tu asmeniškai tik gali prisitaikyti, bet nesi jos lemiamas kūrėjas.

Apibendrinus antrąją Martynenko knygą, galiu pasakyti, kad greitu metu trečios knygos nenorėčiau. Arba norėčiau, bet pamatyti visiškai jį kitokį, tik ar pamatysime, kai autorius gerai ir patogiai įvaldęs vieną kalbėjimo manierą, kuri patraukli informacinius tekstus kremtančiam jaunimui (ir iš esmės mes visi gi kremtame tokius tekstus). Nesunku trumpais ir kapotais sakiniais, remiantis statistika, atviru kūniškumu ir šiokiais tokiais (pa)filosofavimais sukurti daugeliui jaunosios kartos skaitytojui tekstus, per kuriuos jie gali tapatintis su nūdienos nepatvariomis jausenomis, kurios dažnai atrodo net nebenatūralios, o išprovokuotos sąmoningai eksperimentuojant su savo kūnu, profesija, darbais, kvaišalais netgi įsitikinimais. Praeis, mano akimis, silpnesnė knyga ir be knygos viršelio tikriausiai niekuo nepranoko debiutą. Recenzija pabaigsiu citata, kuri apskritai apibūdina ne tik Martynenko knygas, bet ir chaotišką, nestabilų, naujų potyrių ir išsilaisvinimo iš formų ištroškusius mus pačius: „Su visais pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesusipratimais. Bandome harmonizuoti (p. 91)“.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2018 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Šįkart bandysiu apžvelgti per pastaruosius metus perskaitytas knygas, apibendrinti (galbūt labiau net sau asmeniškai susistyguoti), kas nuvylė, kas nustebino, kas pateisino lūkesčius. Mano šių metų literatūros sąrašuose labiau dominuoja dar šiais metais išleistos knygos, bet į jų sūkurį pakliuvo ir seniau ir netgi labai seniai išleistos knygos. Kadangi mano prioritetas – šiuolaikinė literatūra, todėl šiemet orientavausi būtent į šių dienų literatūros srautą, tiksliau – į elitinę verstinę literatūrą, kuri kad ir „elitinė“, tačiau ne visada pateisindavo mano lūkesčius.

Smagu, kad pernai buvau numatęs daugiau dėmesio skirti tiek lietuvių autoriams, tiek dokumentinei prozai, todėl šiemet atsirado daugiau topų, kada galiu daugiau knygas reitinguoti pagal žanrą. Žinoma, tai leido ir rekordinis perskaitytų knygų kiekis, kuris mane itin džiugina, nes nesitikėjau sumušti pernykščio 40 knygų rekordo, bet visgi pavyko, nepaisant, kad daug žiūriu kino ir užsiimu kitomis veiklomis, tačiau literatūra yra, sakyčiau, jau kokie antri-treti metai iš esmės privilegija tarp kitų meno šakų.

Pernykščius topus galite pažiūrėti čia: 2017 sąrašas.

Užpernykštis topas: 2016 sąrašas.

Už užpernykštis sąrašas: 2015 topas.

Bandžiau savo kukliu fotoaparatu „apžioti“ visas šiemet perskaitytas knygas, tačiau į kadro visos net nebepateko, tad dalijuosi su knygofilais taip, kaip pavyko padaryti. Smagu, kad šiemet daugiau teko perskaityti lietuvių poezijos – tai nutiko rudenį, kada užsinorėjau kažko aiškaus ir jautraus, todėl „bridau“ į per paskutiniuosius metus išleistus poezijos rinkinius.

2018 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 50 knygų.

Verstinės knygos: 35 knygų.

Lietuvių autorių knygos (įskaitant ir vaikų bei paauglių literatūrą): 15 knygų.

Poezijos: 4 knygos.

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Pernai labai pūčiausi, kad perskaičiau itin daug kokybiškos literatūros ir labai sunku reitinguoti. Šiemet absoliučiai esu pasimetęs, nes beveik visos knygos buvo vertos laiko, nes suteikė daug džiaugsmo ir apmąstymų. Dabar, žvelgiant jau iš metų galo perspektyvos, knygos gali atrodyti kiek kitaip nei tuokart, kai rašiau recenzijas, tad nenustebkite dėl prieštaravimų. Visgi vadovausiuosi, kaip visada, subjektyviais potyriais, atmintimi ir nostalgija, todėl gal net kokybiškesnė knyga gali atsidurti visai gale, bet sakau, šiuo atveju esu nepakaltinamas.

P. S. Paspaudę ant nuorodų, atidarysite mano rašytą knygos recenziją.

1. Philippe Claudel – „Brodekas“. Ilgai laikiau šią knygą atmintyje. Manau, ji viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Jau esu įsigijęs šio autoriaus „Pilkosios sielos“, galbūt tai viena iš tų priežasčių, kodėl jis pirmoje pozicijoje, kad perskaitęs ėmiau žaibiškai dairytis, ką dar turime šio prancūzo autoriaus ir radau! Magiško, gotiško, kone Brolių Grimų atmosferos knyga apie Holokaustą. Padarė neišdildomą įspūdį.

2. Norvegų rašytojas Roy Jacobsen – „Neregimieji“. Nežinau, su kokia knyga dar šiemet galima sulyginti šį perliuką. Viena iš tų retesnių knygų, kurios galėjo nesibaigti. Ypač pirmoji knygos dalis labai patiko, ta šiauriečių meilė, filosofija... Romi, nešokiruojanti, bet velniškai užburianti savo estetika ir atmosfera. Labai tikiuosi, kad sulauksime tęsinių.

3. Toni Morrison – „Mylima“. Pritrenkianti, šokiruojanti, jautri, magiška, žiauri knyga, apdovanota Pulitcerio premija. Manau, ją sėkmingai galėtų perleisti koks Sofoklis kultinių knygų serijoje, nes knyga lietuviškai išleista 2000 metais ir ją įsigijau skaitytų knygų knygyne. Apie juodaodžių vergystės laikus, aprašytus su pritrenkiančia literatūrine išmone ir jautrumu. Labai patiko ir labai rekomenduoju gurmanams.

4. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“. Šiai indų rašytojai po tiek metų vis tiek pavyko mane pritrenkti savo didžiuliu jautriu ir sudėtingu epu, per kurį vibruoja visa Indijos istorija. Sodri, giliamintė istorija tiesiog kaip kaleidoskopas atveria ne tik egzotiškus vartus į Rytus, bet į kiekvieno iš mūsų gyvenimišką tragediją, valdomą korumpuotos politikos. Nuostabus literatūrinis perliukas.

5. Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. Puikus literatūrinis brangakmenis, leidžiantis vėlei patirti didžiosios auksinės rusų literatūros susigrąžinimo ir skaitymo malonumą. Tiesą sakant, kai nesitiki nieko iš knygos, gauni visada su kaupu ir dar daugiau. Tai knyga – skaitymo malonumas apie rusų tautos tragedijos atspindžius. Išmoninga, jautri, įstabi ir kruopščiai su istorine išmone parašyta knyga, kurią siūlyčiau, aišku, būtinai gurmanams.

6. Leila Slimani „Žmogėdros sode“. Po „Lopšinės“, nuo kurios negalėjau atsiplėšti ir kuri buvo viena geriausių 2017 metais perskaitytų knygų, manau, „Žmogėdros sode“ irgi ne ką mažiau provokuojantis kūrinys,  ambicingas, žiaurus, įtraukiantis ir šis man taip pat labai patiko kaip ir „Lopšinė“. Jautriai, bet nesentimentaliai parašyta knyga, kuri „prabėgo“ pro akis kaip filmas. Tiesiog skanėstas.

7. Eleanor Catton „Šviesuliai“. Vis galvoju, kokia ši rašytoja turi būti geniali, kad šitaip tiksliai ir matematiškai sukurtų šios didžiulės knygos struktūrą. Knyga, apdovanota Man Booker apdovanojimu, stebina savo gurmaniška dikensoniška teksto tėkme, įdomiomis laikmečio detalėmis ir tai... tiesiog nepamirštamas kūrinys. Gal kai kam atrodys nuobodokas, užtęstas, tačiau man šis kūrinys išties labai įsiminė.

8. Nancy Huston „Dolce agonia“. Nepaprasta istorija primine J. Joyce „Mirusiuosius“. Itin talentinga technika parašytas romanas, kuris ne tiek stebino ir šokiravo savo istorijomis, kiek pasakotojo perspektyvomis, mokėjimu aprėpti tuos veikėjus kaip šachmatų lentą ir valdyti tarsi jis būtų dievas. Malonus ir įsimintinas gurmaniškas skaitymas.

9. Ann Patchett „Vieningieji“. Galimas daiktas, kad šis kūrinys turėjo būti aukščiau, bet neišeina visko sutalpinti. Vienas geriausių romanų, kuris atgaivino mano tikėjimą amerikietiška literatūra. Daug nostalgijų paliekantis kūrinys, parašytas talentingai ir planingai apie šeimų ryšius ir gyvenimą plačiąja prasme. Manau, ateinančių metų pradžioje pagaliau pavyks perskaityti ir naujausią šios autorės knygą „Nuostaba“. Bet „Vieningieji“ išties yra labai ypatingas romanas.

10. David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“. Man Booker International apdovanojimu įvertintas kūrinys išties labai jautrus, įtraukiantis ir išmoningas. Per parodijos formą nupasakojamos vaikystės traumos, knyga išties giliai kabino, kad net tekdavo daryti per skaitymą pertraukas, kad būtų galima viską „suvirškinti“. Puikus kūrinys.

Kas nepateko į topą, bet buvo ant paties slenksčio?

Tokių knygų dar bent dešimt. Sunku dabar ir paaiškinti, kodėl jų neįtraukiau į dešimtuką, nors ir labai norėčiau ir buvo gaila, kad jie liko už borto. Visų pirma mano labai vertinamo Pietų Afrikos rašytojo J. M. Coetzee „Lėtas žmogus“, kuris savo pritrenkiančiai įtaigia maniera vėlei sugebėjo suklusti ir įsijausti į pasakojimą. Manau, be jokios abejonės į topą turėjau įtraukti YaaGyasi „Auksinės šaknys“ – išties sodri ir sudėtingai parašyta knyga, kuri artima T. Morrison „Mylimai“. Taip pat tope turėtų busi Jose Saramago „Kainas“, kurį pavadinčiau bene plačiausiai interpretuojamu kūriniu su bibliniais motyvais, provokatyvi, aštri ir įsimenanti.

Neįmanoma nepaminėti tokių perliukų kaip VirginiaWoolf „Tarp veiksmų“ – laba stipri literatūra, išmonė, ištarmė ir kaip niekad aktuali skilinėjančiai Europai. Dievas mato, „Alma littera“ pradeda leista kai ką ypatingo (dar manęs laukia „Niksas“, bei „Laukinis“), bet verta paminėti prancūzų rašytojo Didier Decoin „Karpiai imperatoriui“, kuri tapo estetiškiausia, tapybiškiausia ir viena egzotiškiausių knygų šiemet.

Šiemet kaip niekad mažai skaičiau leidyklos Tyto alba knygų. Be N. Huston romano, žinoma, įsiminė knyga M. Pessel „Naktinisfilmas“ – hipnotizuojantis skaitymas, tik gal kiek erzino holivudiniai ir neįdomūs tarpusavių veikėjų santykiai, tačiau pati atmosfera išties pritrenkianti. Verta paminėti S. Schweblin „Prieraišumolaisvė“, kurią pavadinčiau vienu netikėčiausiu skaitinių šiemet, kuris, kaip ir George Saunders „Linkolnas bardo“, yra taip pat netipinis literatūrinis tekstas, atsiradęs iš postmodernizmo tradicijos – eksperimentinio rašymo. 

Julian Barnes „Laiko triukšmas“ daug kam buvo kaip vienas geriausių tekstų, man jis pasirodė irgi įdomus, bet iš esmės ne tas kūrinys, apie kurį pagalvočiau tope. Smagu, kad po šitiem metų grįžau prie Haruki Murukami „Kafka pakrantėje“, kuris man patiko, priešingai nei „Avies medžioklė“, tačiau nepasakyčiau, kad tai „mano sielos“ literatūra. Bandžiau susigrąžinti Ian McEwan per seną jo Booker įvertintą knygą „Amsterdamas“. Patiko, tačiau pabaiga pernelyg nuspėjama ir banali, tad tikriausiai savo romano „Šeštadienis“ pats ir nebepralenks. Richard Flanagan „Siauraskelias į tolimąją šiaurę“ irgi daug kam buvo vienas stipriausių kūrinių 2017 metais, aš spėjau perskaityti tik šiemet, tad galiu pasakyti, kad knyga stipri, tačiau tie nusaldinti holivudiniai romantiniai flirtavimai labai jau neskaniai derėjo prie tokios rimtos literatūros. „Vakaro miglų sodas“ ir „Esekso slibinas“ – rimti vasaros skaitiniai, patiko, įtraukė, tačiau nepasakyčiau, kad norėčiau įtraukti juos į topą, kaip beje, visų išgirtą K. O. Knausgard „Mano kova: Mirtis šeimoje“, kuri man pasirodė lėta, pakankamai įdomi, tėkni, tačiau vietomis tekdavo ir pasikankinti dėl bereikšmio užtęsimo. Gerai pagalvočiau, ar norėčiau skaityti antrąją dalį...

Daugiausia šiemet skaičiau „Baltų lankų“ knygas, manau, šioji leidykla daug investuoja į rimtą ir nepaviršutinišką literatūrą. Tikiuosi, kad „Tyto alba“ dar sugebės mane sudominti ateityje, nes paskutiniu metu jos romanai ne itin patrauklūs, nors va, „Anglai keleiviai“ iki šiol laukia savo eilės ir labai tikiuosi greitu metu perskaityti. Reiktų pagyrų „Sofoklio“ leidyklai, kuri išvertė pernykščius Man Booker‘ius, orientuojasi į Izraelio literatūrą ir norėtųsi, kad dar labiau verstų Lotynų Amerikos literatūros.

KAS 2018 METAIS NUVYLĖ?

Peržiūrėjęs knygas tikriausiai labiausiai nuvylė daug žadantis Jane Harper detektyvas „Sausra“. Skaičiau ir įsivaizdavau beskonę košę burnoje. Pernelyg viskas nuspėjama, atmosfera paviršutiniška, herojai holivudiniai, jų veiksmai pernelyg tipažiniai, lyginant su detektyvinėmis knygomis. Jau geriau perskaityti trumpą, bet įtaigią ir žaismingą vesterno dvasios įkvėpta Alessandro Baricco „Be kraujo“. Taip pat nejaučiu simpatijos suomių rašytojos Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“ – beskonė, nors ir tema intriguojanti, tik šiuo atveju, esu matęs net daug stipresnių kino filmų nei šioji aktuali knyga, kuri visgi nepaiko įspūdžio. Daugiau tokių neįsimintinų kūrinių kaip ir nebuvo, nes itin kruopščiai renkuosi, ką skaityti ir dažniausiai neprašaunu.

KOKIE 2019 METŲ ORIENTYRAI?

Pas mane tiek daug dar neskaitytų knygų ir tikrai žinau, kad nespėsiu visų perskaityti, bet tam tikrus orientyrus, žinoma, turiu. Manau, tęsiu „Baltų lankų“ ir „Sofoklio“ rimtosios literatūros skaitinius. Manau, didelis pasirinkimas bus per artėjančią Knygų mugę, iš kurios anąkart grįžau plyštančiais maišais.

Manau, toliau tęsiu (ir gal net dar daugiau dėmesio skirsiu) dokumentinei prozai, ji paskutiniu metu mane itin domina. Paskutiniu metu labai domiuosi leidykla „Kitos knygos“, kurios knygos man labai patinka, bet niekaip neprisikasiau, tad po P. Smith „Tiesiog vaikai“ knygos ir dabar – M. Abramovič „Eiti kiaurai sienas“, manau, galiausiai perskaitysiu šios leidyklos seniau išleistus intriguojančius kūrinius, nes domina ne vien tik tradiciška elitinė literatūra, bet ir toji išmoningoji periferinė literatūra, kuri savo formomis ir temomis siūlo parsinerti į ilgas diskusijas. Labai norėčiau perskaityti „Paslaptingas augalų gyvenimas“, „Teritorija ir žemėlapis“, „Praregėjimas“, kurios vis laukia savo eilės... Manau, „Kitos knygos“ mano dabar geidžiamiausias taikinys.

Na, ir žinoma, visos kitos leidyklos mane domina, kurios dažnai nustebina. Kaip ir šiemet, manau, dairysiuosi Man Booker ir Man Booker International iš sąrašo išverstų knygų, taip pat ir klasikų, pavyzdžiui, Borgeso „Smėlio knyga“, kuri jau kokius tris metus laukia mano lentynoje. Žinoma, kaip visada dalį laiko skirsiu lietuvių literatūrai – Pirmosios knygos laureatams, Marijaus Gailiaus „Oro“, Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir kt. Nežinau, kiek pavyks įgyvendinti, nes dažnai „įšoka“ kokia nors netikėta naujiena, kurios tiesiog neįmanoma neperskaityti.

LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS 2018 METAIS PERSKAITYTŲ KNYGŲ TOP 5:

Kadangi vaikų ir paauglių literatūros kūrinių šiame sraute nėra daug ir jie visi yra lietuvių autorių, manau, bus tikslingiausia juos čia priskirti ir bendrai aptarti.

1. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasauliopradžia“. Tikriausiai labiausiai diskutuotinas kūrinys šiemet lietuvių knygų baruose. Nuomonių apie jį labai daug, iš kritikų – daug kam šioji knyga pasirodė silpna, kai kuriems – tai naujasis kartos balsas. Aš manau, kad pernelyg susitapatinau su šio kūrinio pasakotoju ir pajutau tai, ką kiekvienas mano kartos (18-30 metų skaitytojas) jaučia. Tiems, kuriems to padaryti nepavyko, manau, knyga pasirodė tik sofistinis nihilistinis sentencijų kratinys. Galbūt. Man asmeniškai ši knyga, liaudiškai tariant, „palietė“.

2. Giedra Radvilavičiūtė „Tekstų persekiojimas“. Štai kitos kartos atstovė, kur kas žaismingesnė ir aptakesnė, kurianti ir žaidžianti literatūros klišėmis. Labai įsimenanti knyga, kurios negalėjau praleisti ir, žinoma, neapsirikau. Labai man patikęs šiųmetis lietuvių skaitymas.

3. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“. Išties S. Parulskio labai ilgai neskaičiau, buvau juo nusivylęs, tačiau ėmiau ir susigrąžinau prielankumą jo kūrybai. Išties jautri, subtili, įtaigi S. Parulskio proza, iškelianti ne vieną tapatybės problemą, atliepianti mūsų tautos nūdienos pasaulėjautą.

4. Laura Sintija Černiauskaitė „Šulinys“. Apie moterį, kuri įmetė savo vaiką į šulinį ir užuot sulaukusi pagalbos, pasaulis ją pasmerkė... Trumpame romane išties poetiškai, jautriai ir subtiliai pasakojama apie nuodėmės padarinius, nusidriekusius per ilgus dešimtmečius.

5. Rebeka Una „Atjunk“. Manau, vienas geriausių literatūros kūrinių, bandant pritraukti jaunąjį skaitytoją atvirkštinio pasaulio projekcija – uždraustos knygos, seksas, gamta, judrumas... Visiškai priešingai, nei dabar tėvai stumia vaikus į šią natūralumo bazę. Puikus būdas sužadinti įsivaizduojamas ateities realybes, patikrinti vertybes. Būtina perskaityti paaugliams.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ?

Alvydas Šlepikas „Lietaus dievas ir kiti“, manau, jis vis tiek mano tope, nes sprendžiau ar L. S. Černiauskaitės proza, ar A. Šlepiko, nes jiedu man lygiaverčiai prozininkai ir man jiedu abu labai patinka. Tiesiog taip išėjo, kad užleidau į topą moterį, bet tai nereiškia, kad „Lietaus dievas“ kažkuo prastesnis kūrinys. Bent jau man.

Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nors aktualus ir lengvai paaugliui paskaitomas kūrinys, man pasirodė gal kiek per paprastas, primenantis Vytauto Račicko „Zuika padūkelis“ potekstes ir siužetines linijas. Nelabai sujaudino ir Kazio Sajos „...kurio nieks nemylėjo“, daug socialinių peripetijų, sunkių ir slogių, tačiau pritrūko biliūniško poetinio jautrumo. Štai Monikos Budinaitės „Selfų slėnis“ daug žadėjęs kūrinys, pretenduojantis į elitinę lietuvių literatūrą, tačiau visumoje tai socialinės klišių išnaros ir skauduliai, trūko kažkokių nestandartinių sprendinių. Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“ visgi man patikęs ir jautrus kūrinys, kuris savo turiniu labai patiks jauniesiems skaitytojams, bet kai išgirdau vienos lituanistės pasipiktinimą dėl didžiųjų raidžių viduryje žodžių ir baisios grafikos, kuri, beje, man patiko, pagalvojau, ar tikrai gramatiškai šioji knyga nėra žalinga ir taip raštiškai menkstančioje kartoje? Čia jau atskiras diskutuotinas klausimas.

DOKUMENTINĖS, AUTOBIOGRAFINĖS LITERATŪROS TOP 4:

Kadangi dalį dėmesio skyriau dokumentikai, autobiografijai, manau, tikslingiausia juos būtų sureitinguoti atskirai. Taigi...

1. Patti Smith „Tiesiog vaikai“. Kai visi jau ją perskaitė pernai, aš tą padariau tik šių metų pavasarį ir, manau, tai viena geriausių (jeigu negeriausia) šiemet perskaitytų knygų apskritai. Nepaprastas literatūrinis juslingumas, įtaiga, šiluma ir 7-8 dešimtmečių Niujorko rekonstrukcija. Labai sužavėjusi knyga, kurią rekomenduočiau ne tik gurmanams, bet ir tiesiog nesudėtingų tekstų skaitytojams. Skaitoma ir kaip dokumentika, ir kaip autobiografija, ir kaip beletristinis tekstas.

2. Svetlana Aleksijevič „Cinko berniukai“. Ši dokumentinė proza nuginkluojanti. Kaip ir „Laikas iš antrų rankų“, taip ir šioji, daugiamatė literatūra, atskleidžianti žmogaus primityvumą ir sudėtingumą karo ir politinių manipuliacijų žemėje. Ar tikrai rusų kariai didvyriai? Kur yra moralė, kur yra idealas, o kur tik aklas žudymas? Labai rekomenduoju. Na, o mano lentynoje dar dvi liko neskaitytos šios autorės knygos, nežinau, kiek reikia stiprybės vėl pasiryžti ją skaityti, nes emocijų sukelia labai daug. Nepaisant visko, šios autorės knygos yra šedevrai. Ne kitaip.

3. Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Pasaulį ir lietuvius intelektualus sužavėjusi knyga. Nepaprastai įtaigiai parašyta, tačiau manęs neapleidžia jausmas, jog visa tai melas. Tam turiu priežasčių, kadangi mūsų istorija iš esmės yra sufalsifikuota, moksliniai faktai, kuriais taip vadovaujasi rašytojas, išties stebina, bet... Mano šiandienos suvokimu, labiausiai iškrypęs mokslas yra istorija, kurią mums įpiršo kaip tiesą, o šioji knyga yra šio melo viršūnė. Visgi knyga labai gerai parašyta, kad nepatikėti neįmanoma. Tai melo istorijos triumfas.

4. Eckhart Tolle „Naujoji žemė“. Iš esmės net nežinau, kodėl jį palikau paskutinį, nes knyga, lyginant su „Sapiens“, yra pamatinė ir perspektyvi ateičiai. Ten tiek vidinių žmogaus galių pasireiškimo formulių, kad būtina ją perskaityti tiems, kurie domisi dvasinėmis praktikomis Vakarų pasaulyje.

Apskritai dokumentine proza nenusivyliau nė viena knyga. Matau tendencingą jos užgimimą mūsų verstinės literatūros sraute. Manau, kitąmet perskaitysiu jos dar daugiau.

LIETUVIŲ POEZIJOS TOP 4:

Kadangi poezijos knygų vos keturios, tad visas jas nesunkiai sureitinguosiu.

1. Gintaras Bleizgys „Xeranthemum“. Pasakysiu, kad šioji poezija iš visų perskaitytų pati pačiausia. Labai jautriai „užgriebė“, priminė M. Martinaičio poezijos skausmą ir ilgesį. Tokią „kraujuojančią“ poeziją aš mėgstu, su ja nesunku susitapatinti ir justi, pajusti, išjausti. Metų knygos rinkimuose balsuosiu už ją.

2. Dovydas Grajauskas „Apie reiškinius“. Vis abejojau, ar kartais neduoti antrosios vietos Gretai Ambrazaitei, tačiau ryškesni potyriai ir apmąstymai kilo po D. Grajausko poezijos. Labiausiai žavi sofistinė žodžių ir prasmių žaismė, išreiškianti cinizmą ir kartu paprastumą šio pasaulio abejingumui.

3. Greta Ambrazaitė „Trapūs daiktai“. Sunki ir slogi poezija, kuri sunkiai pasiduoda iššifruojama (čia apie tai mini ir M. Gailius), bet iš esmės, kad nelengvai perprantama, todėl ir įdomi. Turint galvoje, kad tai debiutantė. Visgi gotikinės poezijos mums tarp elitinių poetų labai trūksta.

4. Marius Burokas „Švaraus buvimo“. Įtariu 15min.t šiokiu tokiu šališkumu, kai rinkinį išrinko kaip geriausiu šiemet poezijoje užderėjusiu žiedu. Mano supratimu, tai šiek tiek primityvoka poezija, dvelkianti vaizdeliais, nors tam tikrų poetinių ambicijų yra. Sveikintina pozityvumo, švarumo pozicija, bet, kad ir kaip mėgčiau M. Buroką kaip žmogų, šis rinkinys buvo silpniausias iš visų. Beje – nuostabus knygos dizainas!

Tai tiek šiais metais apie knygas ir literatūrą. Šitiek geros literatūros! Širdis džiaugiasi. Visiems dėkoju, kas šiemet mane skaitėte ir laukėte recenzijų. Kitais metais irgi ketinu rašyti ir dalytis informacija apie skaitinius. Laukiu Jūsų pastebėjimų ir komentarų.

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Haruki Murakami. „Kafka pakrantėje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016 – 480 p.

Sveiki, knygų ir Murakamio gerbėjai,

Nesunku tiek Lietuvoje, tiek vakariečiams įvardyti bent vieną japonų rašytoją. Tai tikriausiai būtų prieš kelerius metus Nobelį atsiėmęs K. Ishiguro ir labai didelė tikimybė, kad bus įvardytas Haruki Murkami, kuris tapo tikru fenomenu lažybų statybose dėl Nobelio literatūrinės premijos. Kai Nobelį teikianti organizacija išėjo dėl skandalų iš rikiuotės ir H. Murakami liko be apdovanojimo, pats autorius švelniai (kaip būdinga jo personažams) prasitarė, kad nenorintis jokių alternatyvių premijų ir būtų geriausia jį palikti ramybėje.

Mano paties santykis su H. Murakamio kūryba nevienodas. Prieš dešimtį metų perskaičiau pirmą jo knygą Norvegų giria ir taip man patiko tas lėtas pasakojimas, veikėjai, balansuojantys atpažįstamoje ir prieštaringoje muilo operos žanro „sriuboje“, kad griebiau tuokart visų aptarinėjamą ir „iš mados neišėjusią“ Avies medžioklę, kurios, – Dievas mato, esu sąžiningas, – niekaip negalėjau įveikti. Ir tada mano skepticizmas pasiekė lubas ir dešimtmečiui nusigręžiau nuo H. Murakamio kūrybos.

Neseniai skaitydamas Giedros Radvilavičiūtės Tekstų persekiojimą, kurioje ji ne kartą mini H. Murakamio literatūrą, ėmiau ir iš lentynos išsitraukiau Kafka pakrantėje (angl. Kafka on the Shore) – sakau, duosiu dar vieną šansą. Gal per dešimtmetį mano literatūrinis matymas bus kiek pasikeitęs ir tas svaiginančiai keistas H. Murakamio literatūrinis pasaulis nušvis naujomis spalvomis.

Kafka pakrantėje – vienas garsiausių ir labiausiai vertinamu H. Murakamio romanų, įtrauktas net į 1001 knygą, kurią reikia perskaityti per savo gyvenimą sąrašą, o tai daug ką pasako apie kūrinio prabą. Nors vėlgi, nesupaisysi visų prieštaravimų, kadangi lietuviški komentarai teigia, kad Kafka pakrantėje nėra pati geriausia autoriaus knyga, nors atsiranda ir ginančių šią knygą. Tad pasitvirtina viena auksinė taisyklė: geriau vieną kartą pačiam perskaityti nei tūkstantį kartų išgirsti.

Šis fenomenalusis romanas absoliučiai atitiktų vadinamąjį fantastinio romano apibrėžimą. Kažin, ar tai vien tik magiškasis realizmas ir kažin, ar tai vien fantastinis kūrinys. Įvairių literatūrinių srovių mišiniui unikalumą suteikia egzotiška Japonijos kultūra. Istorijos centre – iš namų pabėgęs penkiolikmetis, save vadinantis Kafka, kuris mintimis kalbasi su savo dvasiniu antrininku vardu Varna (vėliau jis iš tikrųjų pavirsta į varną). Keliaujantis penkiolikmetis save įtikinėja esant patį ištvermingiausią paauglį pasaulyje. Jis atsiduria miestelyje, kur jį priglaudžia dar keistesni veikėjai – transeksualas Ošima ir pagyvenusi panelė Saeki, kurią paauglys įsivaizduoja esant jo motiną...

Iš esmės netrumpame romane vystomos net kelios atskiros viena kitą papildančios ir simboliais išplėtojamos istorijos. Pabėgėlio paauglio, kuris ilgėsi jį palikusios mamos istorija; apie keistą ufonautų istoriją, nutikusią per Antrąjį pasaulinį karą (raporto ir interviu žanru); ir kvailelio senuko, kalbančio su katėmis ir keliaujančiu su netikėtai gyvenimo pokyčiams pasiruošusiu sunkvežimio vairuotoju. Išskaidytas skyriais ir sudėliotas koliažiniu principu, romanas netikėtai įgauna asociatyvių konjunktūrų, prisodrintų jau atpažįstama, daugelyje kultūroje prigijusia simbolika ir čia pat, paties Harukio Murakamio kuriama nauja simbolikos dermė. Pavyzdžiui, katės simbolis – išminties ir vikrumo, smalsumo ir švelnumo, atpažįstame ir kaip velnio pasiuntinį iš V. Bulgakovo Meistras ir Margarita, tačiau H. Murakami literatūroje jos iš esmės atlieka nuovokių pranašų funkciją.

Kitą vertus, romane atpažįstami ir S. Kingo siaubo romano elementai, kaip antai lėtame mistiniame pasakojime išryškėja antgamtinė neįvardyta substancija, kaip iš žmogaus gerklės besiveržianti būtybė. Tačiau visumoje kūrinys neatrodo, kad būtų kuriamas vien tam, kad būtų suplaktas mistikos koktelis, visa tai veikia tik kaip atmosferos kontekstinis peizažas, kuris leidžia pasijusti atskirame ir unikaliame H. Murakami pasaulyje.

Visgi romano šerdis susitelkusi į antikinę karaliaus Edipo tragedijos japonišką šiuolaikišką perdirbimo variantą. Penkiolikmetis miega su penkiasdešimtmete moterimi, patiria daugybę seksualinių geidulių, tačiau neatrodo, kad veikėjai vieni kitus smerktų dėl amoralumo, kartais atrodo, kad tas nekaltas, laisvas ir savaime mistifikuotas (a)moralumas yra kur kas paveikesnis lygmuo nei išties antgamtinėmis būtybėmis grįsta mistifikacija. Kadaise pasakytas vaikui tėvo prakeiksmas, kad tu permiegosi su savo motina, iš esmės, bent man, atrodo, absoliučiai neįtikinamas – tai viena silpniausių romano vietų. Vėliau, jeigu praleisime pro akis neadekvačią prakeiksmo programos sukūrimą, veikėjo veiksmus galima paaiškinti kaip pabėgusio paauglio hormonų audrų pasekmėmis.

Haruki Murakami

Visi romano veikėjai, šnekant žargonu, yra „paplaukę“ – jie besąlygiškai priima pasaulio keistenybes, lyg savaime gyventų kaip Hario Poterio burtų ir kerėjimo mokykloje. Regis, negalioja nei lytiškumo, nei amžiaus cenzūra, o veikėjų atlapaširdiškumas stulbinančiai tyras, nors jų veiksmai ir taikosi prie dualistinio pasaulio modelio ir gyvena siteminiame civilizacija grįstame pasaulyje. Pavyzdžiui, iš esmės moterimi gimęs, bet priėmęs vyriškąją tapatybę bibliotekininkas Ošima: „Jaučiu lytinę trauką vyrams. Kitaip tariant, esu moteris, bet homoseksuali. Užsiimu analiniu seksu, bet niekada nesinaudoju vagina. Mano klitorius – jautrus, o krūtys – ne. Nesergu mėnesinėmis. Tad apie kitokią diskriminaciją čia kalbama? (p. 188)“. H. Murakami romane daug dėmesio skiria seksualumo įvairumui kaip vienai iš keistenybių formų, paneigiančiai įprastinio normatyvinio pasaulio dėsnius. Kitą vertus, kartais veikėjų poelgiai, mąstymas ir išgyvenimai atrodo itin naivūs, tinkantys didelėmis ištraukomis nagrinėti paauglių literatūroje, tačiau prasiveržiantis seksualinis pasakojimo lygmuo kartais taip atvirai nusakomas, kad atrodo, jog H. Murakami artėja prie pornagrafinės anatomijos paskaitos apie seksualumo įvairovę.

Dar viena iš H. Murakami kūrybos savybių – dubliavimas kaip sluoksniavimo elementas, kuriant sumišusio ir vaiduokliškai laike persipynusio pasaulio vaizdinį. Kad ir tas išėjimas į mišką kaip į mirusiųjų karalystę, primenantis krikščioniškoj tradicijoj skaistyklos epizodą – transcendentinė konjunktūra tarp dviejų pasaulių. Arba netgi tų pačių veikėjų persipynimas laike: „Ar aš myliu penkiolikmetę panelę Saeki? Ar tikrąją, maždaug penkiasdešimtmetę panelę Saeki? Nieko nebežinau. Riba tarp jų ima nykti, ir aš negaliu susikaupti. Sutrinku. Užsimerkiu ir mėginu rasti viduje centrą, už kurio galėčiau laikytis (p. 282)“.

Antikos tragedija japoniškos kultūros terpėje tampa tarsi liūdna daina. Beje, muzikos – tai viena iš autoriaus kūrybos bruožų – yra ir knygos kūrinio pavadinimas. Kafka, žinoma, siejasi su rašytoju F. Kafka metamorfozėmis, tačiau turi atskirą marukamišką sukurtą reikšmę – ilgesio dainą, peržengiančią natūralius ir riboto proto žmogui suprantamus dėsnius. Muzikalumu pats tekstas nepasižymi, o pasakotojas ganėtinai detalus, kartais netgi įkyriai angažuoja realybės detales, smulkiai nupasakoja reklaminius užrašus, vinilines plokšteles, kurios orientuotos labiau į vakarietišką kultūrą nei į japonišką. Vargina kai kurie pasiplepėjimai vardan pasiplepėjimo, vardan tos gausos, plečiant mistifikuoto pasaulio realybę, tačiau tai galima daryti ir tausojant žodį bei scenas. Viską, ką kuria H. Murakami yra ne visai japoniška, tai dviejų kultūrų mišrumas, kaip ne visai šioje Kafkoje perteiktas Antikos tragedijos perkūrimas, bet tai tik vienas iš motyvų, veikiančių kaip daugiasluoksnis pasakojimo komponentas.

Man asmeniškai smagiausia romano dalis buvo visiškas, besąlygiškas veikėjų  atsidavimas likimui, jie negalvoja logiškai, nesivadovauja sistemos apibrėžtais terminais, nesivargina galvoti apie rytojų, jie tiesiog leidžiasi pučiami likimo vėjo – tiek beprotis Nakata, tiek penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena čia ir dabar vien intuicijos ir laimingo atsitiktinumo dėka. Atviros širdys pasauliui. Neatrodo, kad H. Murakami kuriamam pasauliui galiotų žmogiškasis įtampos, streso ir depresijos faktorius – jis tarsi stebuklingai eliminuotas, suteikiant netikrumo ir kartu tyrumo, laisvo žmogaus nuo dalinės kančios įspūdį. Tekstas transcendentinis, išplėtotas keliais rakursais, prisodrintas simboliais, todėl suteikia turtingos literatūros įspūdį, kadangi pateikia savitai unikalią pasaulio logiką, dėl kurios dalis pasaulio skaitytojų ir mėgsta Haruki Murakami: „Aš esu Kafka pakrantėje, sakai, Jūsų mylimasis ir sūnus. Berniukas, vardu Varna. Ir abu negalime būti laisvi. Mus įtraukė sūkurys ir nunešė už laiko tėkmės. Ten, kur į mus trenkė žaibas. Bet ne toks, kurį pamatysi ar išgirsi (p. 333)“.

Jūsų Maištinga Siela