Michailas Bulgakovas "Meistras ir Margarita": interpretavimo galimybės, kabala, judaizmas, masonai, mistika, magija, sąsajos su Gėtė ir Dantė, Biblijos neatitikimai

 

Sveiki, skaitytojai,

Dalijuosi šiokiu tokiu konspektu pagal Eleonoros Safronovos straipsnį, publikuotą Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ 1996 metų Vagos leidime.

Michailo Bulgakovo „Magiškasis romanas“

<...>

„Kultinio „Meistro ir Margaritos“ konteksto rekonstrukcija vykdoma daugel metų. Romanas yra prisodrintas kabalistikos ir judaistikos motyvų, jame gausu masoniškos simbolikos: brilijantinių trikampių, špagų, chlamidžių ir kaukolių. Čia galima rasti Gėtės juodąjį pudelį, Senovės Egipto nemirtingumo simbolį – auksinį vabalą – skarabėjų, veidrodinį krikščioniškosios liturgijos atspindį. Mokslininkai rašo apie albigojiečius ir manichėjų erezijas, E. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“. Anios Bezant teosofijos, E. Renaso ir F. Štrauso, P. Frezero ir F. Feraro darbų įtaka. Romanas tiesiog skęsta aliuzijų, kontaktų ir kontekstų vandenyne. Jis seniai pavirto poligomu, kuriame vykdomi vis nauji erudicijų ir metodologijų bandymai. Pirmiausia tai liečia senovės skyrius. Pernelyg daug kas nesutampa su Biblijos tekstais ir keturiomis evangelijomis. Ješua Ha-Nocri neprisimena savo tėvų, nėra Mergelės Marijos, dvylikos apaštalų. Nuo kryžiaus jį nukelia ne Juozapas Arimatietis, o Levis Matas. Juda ne mokinys, o nepažįstamas jaunuolis, kuris parsiviliojo Ješuą į savo namus ir išdavė. Liko trisdešimties sidabrinių motyvas, bet dingo Judos savižudybės motyvas – jį Poncijaus Piloto įsakymu nužudo Getsemanės sode. Romanui pritaikius grynai teologinius kriterijus, paaiškėja, kad nelieka ortodoksiškumo. Bulgakovas, be abejonės, remiasi apokrifais ir pasaulietiškais šaltiniais. Tuo jis yra artimas didiesiems savo pirmtakams. Dėmesys erezijos buvo būdingas Dantei ir Gėtei. Ypač tai svarbu, kuomet romano epigrafas nukreipia skaitytoją į Gėtės, o pomirtinė herojų lemtis – į Dantės kūrinius. Link šios tradicijos kaip ir krypsta Bulgakovo būties koncepcija. Ji dualistinė. Ir tik turint tatai omeny, nereikės kaip kažkada kviesti „smogti bulgakovystei!“, kaltinti rašytoją gnostinėmis erezijomis ir šventvagišku elgesiu su bibliniais tekstais. O tokia tendencija neabejotinai pastebima. Bulgakovo romanas, kaip ir Tomo Mano, G. Markeso, H. Hesės romanai, šlyja prie didžiojo kalnyno, kurio aukščiausios viršūnės yra pasaulinio meninio universalizmo pavyzdžiai. Tokie kūriniai reikalauja interpretacijos, išaugančios iš visumos architektonikos. Visa, su kuo jie liečiasi istorijoje, kultūroje ir religijoje, yra tik dvasinės amžių patirties arsenalas, jo kalba, simbolika, atributika. Menininkas semia iš jo, pats savo galiomis praplėsdamas kultūrinio vystymosi perspektyvą. Lietuvių klasikoje toks yra V. Krėvė, kuris, kurdamas paslėptas prasmes, remiasi Rytų filosofija ir europietiška romantizmo tradicija (p. 321-322).“

Eleonora Safronova

Maištinga Siela

"Meistras ir Margarita" iliustracijos.

Lekianti redaktoriaus Berliozo galva ir įgyvendinta velnio pranašystė

Poncijus Pilotas ir jo juodasis šuo.

Šios dienos citata: rašytojas Michailas Bulgakovas apie nedagančius rankraščius

 

Sveiki,

Nepamenu, kada tiksliai išgirdau Michailo Bulgakovo citatą: „Rankraščiai nedega.“ Ar ne viename Renatos Šerelytės sename interviu apie rašymą? Kažkaip būtent ji siejasi su M. Bulgakovu, kai apie jį pradėjau anuomet domėtis...

Citata „Rankraščiai nedega“ (rus. „Рукописи не горят“) priklauso rusų rašytojui Michailui Bulgakovui iš jo garsiausio romano „Meistras ir Margarita“.

Šią frazę romane ištaria Volandas (Šėtonas), kai Meistras, nusivylęs ir palaužtas cenzūros bei kritikos, pasakoja, kad sudegino savo romaną apie Poncijų Pilotą. Volandas jam atšauna, kad tikri kūriniai negali sudegti – jie lieka gyvi nepriklausomai nuo fizinio sunaikinimo.

Ši citata tapo sparnuota fraze, simbolizuojančia minties, kūrybos ir tiesos nemirtingumą, ypač totalitarinių režimų kontekste, kur bandyta slopinti ir naikinti laisvą mintį. Pats Bulgakovas ne kartą degino savo rankraščius, tikėdamasis, kad juos išgelbės atmintis. Panašiai nutiko ir su pirmuoju „Meistras ir Margarita“ versija, autorius ją sudegino, po to iš dalies atkūrė iš atminties, kol galiausiai savo mirties išvakarėse 1940-aisiais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, autorius užbaigė paskutinę versiją, kurią šiuo metu skaitome ir vertimą į lietuvių kalbą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Haruki Murakami. „Kafka pakrantėje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016 – 480 p.

Sveiki, knygų ir Murakamio gerbėjai,

Nesunku tiek Lietuvoje, tiek vakariečiams įvardyti bent vieną japonų rašytoją. Tai tikriausiai būtų prieš kelerius metus Nobelį atsiėmęs K. Ishiguro ir labai didelė tikimybė, kad bus įvardytas Haruki Murkami, kuris tapo tikru fenomenu lažybų statybose dėl Nobelio literatūrinės premijos. Kai Nobelį teikianti organizacija išėjo dėl skandalų iš rikiuotės ir H. Murakami liko be apdovanojimo, pats autorius švelniai (kaip būdinga jo personažams) prasitarė, kad nenorintis jokių alternatyvių premijų ir būtų geriausia jį palikti ramybėje.

Mano paties santykis su H. Murakamio kūryba nevienodas. Prieš dešimtį metų perskaičiau pirmą jo knygą Norvegų giria ir taip man patiko tas lėtas pasakojimas, veikėjai, balansuojantys atpažįstamoje ir prieštaringoje muilo operos žanro „sriuboje“, kad griebiau tuokart visų aptarinėjamą ir „iš mados neišėjusią“ Avies medžioklę, kurios, – Dievas mato, esu sąžiningas, – niekaip negalėjau įveikti. Ir tada mano skepticizmas pasiekė lubas ir dešimtmečiui nusigręžiau nuo H. Murakamio kūrybos.

Neseniai skaitydamas Giedros Radvilavičiūtės Tekstų persekiojimą, kurioje ji ne kartą mini H. Murakamio literatūrą, ėmiau ir iš lentynos išsitraukiau Kafka pakrantėje (angl. Kafka on the Shore) – sakau, duosiu dar vieną šansą. Gal per dešimtmetį mano literatūrinis matymas bus kiek pasikeitęs ir tas svaiginančiai keistas H. Murakamio literatūrinis pasaulis nušvis naujomis spalvomis.

Kafka pakrantėje – vienas garsiausių ir labiausiai vertinamu H. Murakamio romanų, įtrauktas net į 1001 knygą, kurią reikia perskaityti per savo gyvenimą sąrašą, o tai daug ką pasako apie kūrinio prabą. Nors vėlgi, nesupaisysi visų prieštaravimų, kadangi lietuviški komentarai teigia, kad Kafka pakrantėje nėra pati geriausia autoriaus knyga, nors atsiranda ir ginančių šią knygą. Tad pasitvirtina viena auksinė taisyklė: geriau vieną kartą pačiam perskaityti nei tūkstantį kartų išgirsti.

Šis fenomenalusis romanas absoliučiai atitiktų vadinamąjį fantastinio romano apibrėžimą. Kažin, ar tai vien tik magiškasis realizmas ir kažin, ar tai vien fantastinis kūrinys. Įvairių literatūrinių srovių mišiniui unikalumą suteikia egzotiška Japonijos kultūra. Istorijos centre – iš namų pabėgęs penkiolikmetis, save vadinantis Kafka, kuris mintimis kalbasi su savo dvasiniu antrininku vardu Varna (vėliau jis iš tikrųjų pavirsta į varną). Keliaujantis penkiolikmetis save įtikinėja esant patį ištvermingiausią paauglį pasaulyje. Jis atsiduria miestelyje, kur jį priglaudžia dar keistesni veikėjai – transeksualas Ošima ir pagyvenusi panelė Saeki, kurią paauglys įsivaizduoja esant jo motiną...

Iš esmės netrumpame romane vystomos net kelios atskiros viena kitą papildančios ir simboliais išplėtojamos istorijos. Pabėgėlio paauglio, kuris ilgėsi jį palikusios mamos istorija; apie keistą ufonautų istoriją, nutikusią per Antrąjį pasaulinį karą (raporto ir interviu žanru); ir kvailelio senuko, kalbančio su katėmis ir keliaujančiu su netikėtai gyvenimo pokyčiams pasiruošusiu sunkvežimio vairuotoju. Išskaidytas skyriais ir sudėliotas koliažiniu principu, romanas netikėtai įgauna asociatyvių konjunktūrų, prisodrintų jau atpažįstama, daugelyje kultūroje prigijusia simbolika ir čia pat, paties Harukio Murakamio kuriama nauja simbolikos dermė. Pavyzdžiui, katės simbolis – išminties ir vikrumo, smalsumo ir švelnumo, atpažįstame ir kaip velnio pasiuntinį iš V. Bulgakovo Meistras ir Margarita, tačiau H. Murakami literatūroje jos iš esmės atlieka nuovokių pranašų funkciją.

Kitą vertus, romane atpažįstami ir S. Kingo siaubo romano elementai, kaip antai lėtame mistiniame pasakojime išryškėja antgamtinė neįvardyta substancija, kaip iš žmogaus gerklės besiveržianti būtybė. Tačiau visumoje kūrinys neatrodo, kad būtų kuriamas vien tam, kad būtų suplaktas mistikos koktelis, visa tai veikia tik kaip atmosferos kontekstinis peizažas, kuris leidžia pasijusti atskirame ir unikaliame H. Murakami pasaulyje.

Visgi romano šerdis susitelkusi į antikinę karaliaus Edipo tragedijos japonišką šiuolaikišką perdirbimo variantą. Penkiolikmetis miega su penkiasdešimtmete moterimi, patiria daugybę seksualinių geidulių, tačiau neatrodo, kad veikėjai vieni kitus smerktų dėl amoralumo, kartais atrodo, kad tas nekaltas, laisvas ir savaime mistifikuotas (a)moralumas yra kur kas paveikesnis lygmuo nei išties antgamtinėmis būtybėmis grįsta mistifikacija. Kadaise pasakytas vaikui tėvo prakeiksmas, kad tu permiegosi su savo motina, iš esmės, bent man, atrodo, absoliučiai neįtikinamas – tai viena silpniausių romano vietų. Vėliau, jeigu praleisime pro akis neadekvačią prakeiksmo programos sukūrimą, veikėjo veiksmus galima paaiškinti kaip pabėgusio paauglio hormonų audrų pasekmėmis.

Haruki Murakami

Visi romano veikėjai, šnekant žargonu, yra „paplaukę“ – jie besąlygiškai priima pasaulio keistenybes, lyg savaime gyventų kaip Hario Poterio burtų ir kerėjimo mokykloje. Regis, negalioja nei lytiškumo, nei amžiaus cenzūra, o veikėjų atlapaširdiškumas stulbinančiai tyras, nors jų veiksmai ir taikosi prie dualistinio pasaulio modelio ir gyvena siteminiame civilizacija grįstame pasaulyje. Pavyzdžiui, iš esmės moterimi gimęs, bet priėmęs vyriškąją tapatybę bibliotekininkas Ošima: „Jaučiu lytinę trauką vyrams. Kitaip tariant, esu moteris, bet homoseksuali. Užsiimu analiniu seksu, bet niekada nesinaudoju vagina. Mano klitorius – jautrus, o krūtys – ne. Nesergu mėnesinėmis. Tad apie kitokią diskriminaciją čia kalbama? (p. 188)“. H. Murakami romane daug dėmesio skiria seksualumo įvairumui kaip vienai iš keistenybių formų, paneigiančiai įprastinio normatyvinio pasaulio dėsnius. Kitą vertus, kartais veikėjų poelgiai, mąstymas ir išgyvenimai atrodo itin naivūs, tinkantys didelėmis ištraukomis nagrinėti paauglių literatūroje, tačiau prasiveržiantis seksualinis pasakojimo lygmuo kartais taip atvirai nusakomas, kad atrodo, jog H. Murakami artėja prie pornagrafinės anatomijos paskaitos apie seksualumo įvairovę.

Dar viena iš H. Murakami kūrybos savybių – dubliavimas kaip sluoksniavimo elementas, kuriant sumišusio ir vaiduokliškai laike persipynusio pasaulio vaizdinį. Kad ir tas išėjimas į mišką kaip į mirusiųjų karalystę, primenantis krikščioniškoj tradicijoj skaistyklos epizodą – transcendentinė konjunktūra tarp dviejų pasaulių. Arba netgi tų pačių veikėjų persipynimas laike: „Ar aš myliu penkiolikmetę panelę Saeki? Ar tikrąją, maždaug penkiasdešimtmetę panelę Saeki? Nieko nebežinau. Riba tarp jų ima nykti, ir aš negaliu susikaupti. Sutrinku. Užsimerkiu ir mėginu rasti viduje centrą, už kurio galėčiau laikytis (p. 282)“.

Antikos tragedija japoniškos kultūros terpėje tampa tarsi liūdna daina. Beje, muzikos – tai viena iš autoriaus kūrybos bruožų – yra ir knygos kūrinio pavadinimas. Kafka, žinoma, siejasi su rašytoju F. Kafka metamorfozėmis, tačiau turi atskirą marukamišką sukurtą reikšmę – ilgesio dainą, peržengiančią natūralius ir riboto proto žmogui suprantamus dėsnius. Muzikalumu pats tekstas nepasižymi, o pasakotojas ganėtinai detalus, kartais netgi įkyriai angažuoja realybės detales, smulkiai nupasakoja reklaminius užrašus, vinilines plokšteles, kurios orientuotos labiau į vakarietišką kultūrą nei į japonišką. Vargina kai kurie pasiplepėjimai vardan pasiplepėjimo, vardan tos gausos, plečiant mistifikuoto pasaulio realybę, tačiau tai galima daryti ir tausojant žodį bei scenas. Viską, ką kuria H. Murakami yra ne visai japoniška, tai dviejų kultūrų mišrumas, kaip ne visai šioje Kafkoje perteiktas Antikos tragedijos perkūrimas, bet tai tik vienas iš motyvų, veikiančių kaip daugiasluoksnis pasakojimo komponentas.

Man asmeniškai smagiausia romano dalis buvo visiškas, besąlygiškas veikėjų  atsidavimas likimui, jie negalvoja logiškai, nesivadovauja sistemos apibrėžtais terminais, nesivargina galvoti apie rytojų, jie tiesiog leidžiasi pučiami likimo vėjo – tiek beprotis Nakata, tiek penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena čia ir dabar vien intuicijos ir laimingo atsitiktinumo dėka. Atviros širdys pasauliui. Neatrodo, kad H. Murakami kuriamam pasauliui galiotų žmogiškasis įtampos, streso ir depresijos faktorius – jis tarsi stebuklingai eliminuotas, suteikiant netikrumo ir kartu tyrumo, laisvo žmogaus nuo dalinės kančios įspūdį. Tekstas transcendentinis, išplėtotas keliais rakursais, prisodrintas simboliais, todėl suteikia turtingos literatūros įspūdį, kadangi pateikia savitai unikalią pasaulio logiką, dėl kurios dalis pasaulio skaitytojų ir mėgsta Haruki Murakami: „Aš esu Kafka pakrantėje, sakai, Jūsų mylimasis ir sūnus. Berniukas, vardu Varna. Ir abu negalime būti laisvi. Mus įtraukė sūkurys ir nunešė už laiko tėkmės. Ten, kur į mus trenkė žaibas. Bet ne toks, kurį pamatysi ar išgirsi (p. 333)“.

Jūsų Maištinga Siela