Knyga: Vincas Krėvė-Mickevičius "Skirgaila"

Vincas Krėvė. „Skirgaila“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti tą jauseną, kai prieš daugel metų, dar mokykliniais laikais, pirmąkart teko skaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882-1954) istorinę dramą Skirgaila ir negaliu atgaminti tiksliai tos būsenos, ar kūrinį įveikiau lengvai, ar teko su juo pasigrumti. Šiandien, po daugel metų, vėl skaičiau Skirgailą ir jau pamačiau tam tikrus kitus dalykus, kuriuos šiandien šiame įraše ir aptarsiu.

 

Įdomu pasidomėti apie Skirgailos kūrimo kontekstus. Pirmoji dramos versija parašyta Kaukaze 1916 metais, kai Vincas Krėvė anuomet dėstė Azerbaidžano sostinėje Baku. Pjesė buvo rašoma rusų kalba platesniajai auditorijai, o lietuviškasis Skirgailos variantas buvo paties autoriaus pakoreguotas ir perrašytas 1924 metais Kauno Valstybiniam teatrui. Taigi, kūrinys po lenkų Vilniaus krašto okupacijos jau laikinojoje Lietuvos sostinėje iš esmės ne tik skirtas teatrui, bet tikriausiai reikia galvoti ir apie sąmoningą lietuvių kultūros kūrimą ir jos pamatų tvirtinimą rusų, lenkų kultūros pašonėje. Iš esmės Krėvė tęsia pirmosios neuromantikų kartos (Vydūno, Juozo Tumo-Vaižganto, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bei Juozapo Albino Herbačiausko) sukurtą literatūrinės krypties viziją kurti pagal XX a. literatūrines formas, akcentuojant kaip vieną svarbiausią aspektą lietuvių tapatybės ir individualumo bruožą. Šią idėją tikriausiai inspiravo XIX a. romantizmo autoriai, kurie gręžėsi į tautiškumą ir kėlė pasididžiavimą lietuvių kultūra, šitokiu būdu kovodami su carinės Rusijos represijomis.

 

Visgi Vincas Krėvė nekuria tautos herojaus, jis pasirenka politiškai sudėtingą LDK laikotarpį, kada po Krėvos sutarties 1385 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila tampa Lenkijos karaliumi, jis karūnuojamas 1386 m. O ką padarė Jogaila? Taip, jis formaliai pakrikštijo Lietuvą 1387 m., kai tuo metu Skirgaila iš esmės buvo kurį laiką LDK valdovu. Taip, Skirgaila iš tikrųjų yra realus asmuo, kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos vaikas, vėlesniais laikais visgi Skirgaila užleis lyderystę Vytautui Didžiajam ir valdys tik jam priskirtas LDK žemes. Dramoje taip pat veikia iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė, realiai irgi egzistavusi asmenybė, kuri buvo Kęstučio ir Birutės dukra, tačiau dramoje ji nėra toji pati asmenybė, ji yra Lydos kunigaikštytė, nors pačioje dramoje minima, kad garbingos lietuviškos kilmės. Kuo sudėtingas istoriniame kontekste LDK ir kunigaikščio Skirgailos laikotarpis? Griūva senasis pagoniškasis pasaulis, kurį Skirgaila norėtų išsaugoti, tačiau dėl Europos tamsios tarptautinės politikos visos pastangos tampa iš vienos pusės tautos, o iš kitos – valdovo asmenine tragedija.

 

Reiktų paminėti, kad Skirgaila nėra tikslus istoriografinis kūrinys, detalės, nors ir atsekamos, tačiau rašytojui svarbus yra istorinis valstybingumo lūžis bei asmeninė valdovo drama. Dramą sudaro keturios dalys: 1. Tarp dviejų pasaulių. 2. Aistrų sūkury. 3. Palūžusios sielos. 4. Bedugnė. Jau vien pavadinimai sufleruoja, kad viskas kuriama labai dramatiškai, akcentuojant sudėtingus asmeninius ir politinius pasirinkimus. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur iš esmės grumiasi itin skirtingų interesų žmonės: LDK valdovas Skirgaila, lenkų kunigas su delegacija, taip pat čionai atvykę vokiečių Kryžiuočių ordino delegacija, kalinama ir iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė. Pagrindinės konfliktų ašys kyla ne tiek dėl galios, kiek dėl senosios kultūros išsaugojimo: vaidilai Stardui ir kunigaikščiui svarbu išsaugoti pagoniškojo pasaulio vertybes, Stardas nuolat primena, kaip ilgai kryžiuočiai ir kiti krikščionys puldinėjo Lietuvą, akcentuodami, kad negali priimti piktojo krikščionių dievo pasaulėžiūros, nes joks geras dievas nelieja kraujo, bandydamas pakeisti kitus. Vadinasi, tiek lenkai, tiek vokiečiai turi visiškai kitokių tikslų ir dramoje jie akivaizdžiai akcentuojami. Iš tikrųjų lenkams rūpi išlaikyti Jogailos įtaiką ir per krikštą pajungti LDK žemes, o vokiečiams rūpi sukiršinti Lietuvą su Lenkiją, jas susilpninti ir pasiimti Žemaitiją, tad nieko švento iš tikrųjų krikščionys nepasiūlo Skirgailai, nors ir dedasi garbingi krikščionys. Nesutikdamas žaisti politinio dvigubo žaidimo iš tikrųjų Skirgaila rizikuoja užsitraukti Jogailos rūstybę, kitaip sakant, paskandinti iš visų pusių LDK frontus karuose. Kita vertus, jis nori per santuoką su Ona Duonute sutvirtinti LDK rytų žemes, Lenkijos pašonėje sustiprinti pagoniškąją Lietuvą.

 

Taigi, dramoje veikia religijos kaip esminės tautos tapatybės bruožas, kuris turi būti ginamas arba... pasiduoti naujojo pasaulio pokyčiams. Bet ar Skirgaila, Stardas, Skurdulis ir kiti įtakingi Aukštutinio pilies LDK politiniai veikėjai gali priimti krikščionybę, pamiršti skriaudas ir palikti pagoniškąjį pasaulį, kurį tiek amžių gynė protėviai? Skirgailai tai atrodo nesuderinama. Tačiau drama plepi, Skirgaila neatrodo labai jau ryžtingas, nuolat raukosi, remarkose vaizduojamas kaip niūrus valdovas, kuris nuolat girtuokliauja prie skobnių ir nesiklauso nei Stardo, nei Skurdulio, kitaip sakant, Skirgaila praranda didikų prielankumą dėl savo autokratizmo, ima abejoti savaisiais. Politinį tingulį, neryžtingumą iliustruoja ir nenoras priimti pasiuntinius, tačiau gerti alkoholį laiko visada turi. Galima sakyti, kad valdovas skiria laiko apmąstymui, tačiau, deja, jo apmąstymai lėkšti, nelankstūs, trūksta politinės diplomatijos ir vizijos, kaip būtų galima suvaldyti visą situaciją. Kita vertus, Skirgaila pagoniškosios politikos mentaliteto, jam nebūdinga mąstyti dvilypiai, kaip tą puikiai gali daryti lenkų ir vokiečių pasiuntiniai.

 

Skirgaila labai žavisi senąja Lietuva: „Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žirgus, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį (p 58).“ Skirgailą Krėvė kuria kaip idealizuotoją, veikėjo įkvėpimo šaltinis – LDK praeitis, šlovinga ir garbinga, sakyčiau, atitiktų neoromantinę rašytojo programą. Kaip kad Antanas Baranauskas, Maironis – jie taip pat per šlovingą ir didingą Lietuvos praeitį kūrė įkvepiančius mitus stiprinti dabarties sudėtingose sąlygose atsidūrusius žmones. Galima sakyti, kad Krėvė šią vertybinę optiką panaudoja ir savo dramoje. Būtent idealizuoto praeities politinio vaizdinio apsėstas Skirgaila, jis pernelyg susitapatinęs su praeitimi, šiuolaikiškiau sakant, pastrigęs. Viena iš tragizmo interpretavimo būdų galėtume išskirti valdovo negebėjimą keisti ir modernizuoti šalį, kadangi idealizuojama praeitis.

 

Visgi Vincas Krėvė kūrinį labai stereotipizuoja ir tai jau matoma iš vaikėjo sąrašo. Galima sakyti, kad knygą rašė vyras: visi veikėjai jau vidutinio amžiaus arba stotingi ir žilstelėję, o merginos – liaunos, jaunos ir gražutės, skaisčios tarsi vaidilutės. Norite pasakyti, nebuvo matronų? Senų ir garbingų didikių? Žinoma, kad buvo, tačiau Krėvė kuria seksistinį pasaulį, kuriame patriarchato jėga išreiškiama per veikėjų ilgametes patirtis, o moterys vaizduojamas tyčia jaunos, pamaldžios, sietinos su pažeidžiamumu ir rūtų vainikėliais. Ona Duonutė ir Oligė, atkreipkite dėmesį, verpia linus (keista, kad ne kokius patiekalus virtuvėje gamina), iš esmės įkūnija ištikimosios Penelopės archetipą iš Homero epo Odisėja. Galima sakyti, Krėvė kliaujasi folkloriniais ir kanoniniais vyro ir moters vaizdavimo įvaizdžiais kaip klišėmis, tačiau ar XX a. pradžioje galėjo būti kitaip, kai visi romantizavo LDK laikus? Pats Vincas Krėvė buvo aistringas liaudies dainų rinkėjas, mergelių ir kareivių įvaizdžiai labai sutampa su dainose apdainuojamais vyro ir moters įvaizdžiais, todėl kaip neoromantikas laikosi visuotinai anuomet priimtais šablonais.

Vincas Krėvė-Mickevičius

 

„Ar aš galiu tavimi patikėti? (žengdama arčiau) Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė (p. 98).“ Šitaip Ona Duonutė reprezentatyviai kalbasi su jos laisvę ir valią pavergusiu Skirgaila. Tas nuolankus savo tapatybės per lytiškumą deklaravimas iš esmės skaitant iš šių dienų perspektyvos atrodo seksistinis, dirbtinis ir be galo naivus, todėl neįtikinantis. Kur kas labiau dramoje veikia apgaulingas Stardo priešmirtinis netikras pakrikštijimas, kuriuo naudojasi lenkų kunigas Jonas iš Bychovo, nes iš esmės tokiu tikrovės iškreipimu rodoma, kaip perrašoma istorija ir visas žmogaus gyvenimas. Skirgaila netenka dar vienos atsvaros, jam atrodo, kad net Stardas, ištikimiausias senojo pagonių pasaulio karys, išdavė jųdviejų ir visos šalies viziją.

 

Labiausiai šioje dramoje keičiasi vokietis Kelleris, kuris suvedžioja Oligę, kad pasiektų Oną Duonutę. Matome absoliučiai stereotipinį vokiečių riterio neriteriškumo apraiškas: melas, seksualinė manipuliacija, nepagarba. Atrodo, nieko garbingo, tačiau Kelleris prisiekinėja kaip tikras riteris, kad myli Oną Duonutę. Pažinęs (iš vieno susitikimo?) Oną Duonutę ir pamatęs jos tvirtą dvasią bei atsidavimą savo vertybėms, jis iš tikrųjų ją įsimyli. Šis jausmas jį pakeičia, paversdamas iš savanaudiško avantiūristo į pasiaukojantį ir kilnų riterį. Galiausiai, jis paaukoja savo gyvybę, kad apgintų jos garbę, leisdamasis būti gyvas užkastas (tam autorius naudoja šviesiojo ir tamsiojo vyrų inscenizuotus – angelo ir demono, gėrio ir blogio – diskusinius kalbėjimus, kuriuos perims Justinas Marcinkevičius dramoje Mažvydas). Kellerio pasirinkimas atspindi dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą ir rodo, kad jo meilė buvo tikra. Toks greitas Kellio atsivertimas šioje dramoje iš esmės kelia abejonių, gal net tam tikrų logikos spragų, nes akivaizdu, kad pernelyg mažai laiko Kelleriui pasikeisti.

 

Bene išmintingiausias visoje dramoje yra senasis Skurdulis, kuris sako: „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kurio vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia, (rodo į žemę) ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje (p. 129).“ Žodžiu, Skurdulis galimas Skirgailos išsigelbėjimas, sąžinės balsas, nes jis moko valdovą mąstyti dviem kryptimis: yra pasaulietiniai dalykai, prie kurių reikia prisitaikyti ir yra amžinieji, kurie nekinta, tačiau žmogus tik į juos žiūri, vertina ir priima skirtingai, tačiau Skirgailos šie žodžiai nepaveikia, jis jėga (paveiktas praeities protėvių žygių) grumiasi taip, kaip moka, ir galiausiai pjesės pabaigoje jis palaidoja Kellerį gyvą, pats tapdamas monstru. Kitaip sakant, pjesė dramatiška yra tuo, kad valdovas gina tai, kas iš pažiūros gintina, tačiau priemonės ir sprendimai jį padaro savo priešų dvasiniu atspindžiu; Skirgaila, pasirodo, ne geresnis už vokiečius ir lenkus. Užuot Krėvė sukūręs mums herojų, pasiūlo priešingą dalyką – apmąstyti mūsų geruosius siekius ir to siekio pasirinktus būdus, ar kartais mes dėl tam tikro idealizavimo nepražudome savęs ir aplinkinių?

 

Buvo ir vėl smagu prisiminti Skirgailos siužetą. Tekste nemažai archaizmo ir patarmių vartosenos, ypač tariamajai nuosakai išreikšti, kuri būdinga  pietiniams aukštaičiams, t. y. dzūkams ir suvalkiečiams. Naujausiame Alma littera leidime Laikas lietuvių literatūrai palikta senoji, neredaguota ir neadaptuota kalba, bet ją nesunku suprasti, o senesni žodžiai, pvz., skobnis, monachas... paaiškinti išnašose. Trumpai ir drūtai sakant, drama šių dienų kontekste padeda suprasti, kaip kartais iš geros valios ir ketinimų atsiranda brutalūs diktatoriai, kurie pražudo save kaip žmones ir galimai visą tautą.

 

Maištinga Siela

Vynas ir literatūra: Krėvė "Skirgaila", Motiejūnaitė "Mūsų miestelis", Fosse "Trilogija" (Doppio Passo, primitivo)

 

Sveiki,

 

„Vynas – tai buteliuke esanti poezija, “ – sako Robert Louis Stevenson. Arba proza. Vis prisimenu Bredberio „Pienių vyną“ arba Prousto arbatos gurkšnį iš „Prarasto laiko beieškant“. Ir išties... literatūra ir vynas, knygos puslapis ir gurkšnis iš Pietų Europos, Italijos. „Gerai gerti vyną su saiku. Geriant be saiko, vynas geria tave.“ – Miguel de Cervantes, iš „Don Kichoto“.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vincas Krėvė-Mickevičius apie tai, kodėl rašė apie Lietuvą ir jos istoriją

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą; kad mes esame ne menkesni, o esame geresni už daug tautų, kurios šiandien save laiko didžiosiomis.“ Vincas Krėvė-Mickevičius

 

Tikriausiai mums, šiuolaikiniams skaitytojams, Vincas Krėvė labiausiai žinomas už savo parašytą dramą „Skirgaila“, kurį nagrinėja mūsų aukštesniųjų klasių gimnazistai. Ar tikrai Krėvė tiek kratėsi didybės šioje citatoje ar tai nebuvo tik kuklumo poza prieš visuomenę – sunku pasakyti, tačiau jis įnešė nemažai indelio į XX amžiaus lietuvių literatūrą ir buvo be galo įdomi asmenybė, tačiau viskas nuo pradžių...

 

Vincas Krėvė-Mickevičius, vienas iškiliausių lietuvių literatūros klasikų, gimė 1882 metų spalio 19 dieną Subartonyse, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Jo tikroji pavardė buvo Mickevičius, tačiau kaime jo giminė buvo žinoma Krėvių pravarde. Būtent šią pravardę rašytojas pasirinko savo literatūriniu slapyvardžiu, ilgainiui tapusiu neatsiejama jo vardo dalimi – Vincas Krėvė, arba pilnesniu variantu, Vincas Krėvė-Mickevičius. Pastarąjį jis oficialiai naudojo Lietuvoje, o persikėlęs į Ameriką, įprato vartoti sutrumpintą „Vincas Krėvė“. Jo gyvenimo kelias baigėsi 1954 metų liepos 7 dieną Springfilde, Pensilvanijoje, JAV, tačiau 1992 metais rašytojo palaikai buvo pargabenti į gimtąją Lietuvą ir perlaidoti Subartonių kapinėse.

 

Vinco Krėvės-Mickevičiaus nuveikti darbai ir kūryba yra itin reikšmingi Lietuvos kultūrai. Jis buvo ne tik prozininkas ir dramaturgas, bet ir profesorius, aktyvus visuomenės bei politinis veikėjas. 1922–1940 metais jis profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitete), 1925–1937 metais ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. Taip pat redagavo mokslinius ir literatūrinius leidinius, tokius kaip „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Skaitymai“, ir aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, pastarajai netgi vadovavo 1939–1940 metais. 1940 metais jis buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi, prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įkūrimo ir tapo pirmuoju jos prezidentu. Rašytojas rinko ir tyrinėjo folklorą, aprašė kelionių įspūdžius. Jo kūryboje dominuoja žmogaus individualumo aukštinimas, lietuvio santykis su gamta ir šaknimis, taip pat konfliktų tarp laisvės ir pareigos analizavimas.

 

Vienas įdomiausių Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo etapų susijęs su Baku miestu, į kurį jis išvyko 1909 metais po studijų Kijevo universitete ir filosofijos daktaro laipsnio įgijimo Lvovo universitete. Nors jam buvo siūloma ruoštis profesūrai Kijevo universitete, dėl mažo atlyginimo jis pasirinko išvykti į Užkaukazę. Baku realinėje mokykloje jis dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, prisidėjo prie liaudies universiteto organizavimo. Čia, gyvendamas Rytų kultūrų apsuptyje, jis parašė reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą. Tarp jų – dramos „Šarūnas“, „Skirgaila“, „Žentas“, padavimų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, filosofinė apysaka „Pratjekabuda“. Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis palaikė ryšius su ten gyvenančiais lietuviais pabėgėliais ir juos rėmė. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918–1920 metais jis ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas, o 1920 metais sugrįžo į Lietuvą.

 

Tarp žymiausių Vinco Krėvės-Mickevičiaus parašytų knygų, be jau minėtų dramų „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, verta paminėti apsakymų rinkinius „Šiaudinėj pastogėj“, apysaką „Raganius“, taip pat monumentalųjį kūrinį Biblijos motyvais „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį jis rašė visą gyvenimą. Jo kūryba apėmė platų žanrų spektrą, o jo veikėjai dažnai siekia suprasti save ir rasti kelią į laimingesnį gyvenimą, nagrinėdami sudėtingus žmogiškosios būties klausimus. Vincas Krėvė-Mickevičius, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje, yra išliekantis autoritetas ir šiandien.

 

Maištinga Siela

Apie "Alma littera" pradėtą knygų seriją "Laikas lietuvių literatūrai": V. Krėvė, I. Simonaitytė, K. Binkis

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar pastebėjote „Almos litteros“ spalvingą naująją knygų seriją „Laikas lietuvių literatūrai“? Labai įdomu, kokie dar be šių knygų serijoje pasirodys kūriniai? Tai nauja, šiuolaikiško dizaino knygų kolekcija, kurios tikslas yra pakviesti skaitytojus iš naujo atrasti reikšmingiausius XX amžiaus lietuvių rašytojus ir mėgautis jų kūriniais, kurie tapo lietuvių literatūros klasika.

 

Ši serija, panašu, skirta ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui, siekiant supažindinti juos su svarbiausiais lietuvių literatūros kūriniais ir autoriais. Kolekcijoje pristatomos knygos siekia priartinti praeities literatūrą prie šiuolaikinio skaitytojo, dažnai įtraukiant ir šiuolaikinius interpretacinius tekstus ar komentarus.

 

Nors tiksli serijos pradžios data nėra tiesiogiai nurodyta, viešai prieinama informacija leidžia manyti, kad ji pradėta leisti ne anksčiau nei 2023 m., o naujos knygos šioje serijoje pasirodo nuolat. Pavyzdžiui, „Alma littera“ pranešimuose apie naujienas yra minima, kad 2023 m. leidyklos vadovė Dovilė Zaidė pabrėžė „lietuviško rašytinio žodžio vertę ir galią“, kas gali būti susiję su šios serijos atsiradimu.

 

Vienas iš žinomų serijos knygų pavyzdžių yra Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Tai rodo, kad serija apima svarbiausius lietuvių literatūros klasikos kūrinius, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį mūsų kultūroje ir istorijoje.

 

Apskritai serija „Laikas lietuvių literatūrai“ yra vertinga iniciatyva, skatinanti skaitytojus domėtis Lietuvos literatūros paveldu ir iš naujo atrasti jos grožį bei svarbą. Pavyzdžiui, tikriausiai niekas 100 metų nėra išleidęs Vinco Krėvės „Skirgailos“, kuri, beje, skaitoma vyresniųjų klasių mokyklos programoje.

 

Šioje serijoje galėtų pasirodyti litvako I. Mero taip reikalingo romano „Lygiosios trunka akimirka“ pataisytas variantas. Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, Žemaitės apsakymai „Laimė nutekėjimo“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kt.

 

Maištinga Siela

Michailas Bulgakovas "Meistras ir Margarita": interpretavimo galimybės, kabala, judaizmas, masonai, mistika, magija, sąsajos su Gėtė ir Dantė, Biblijos neatitikimai

 

Sveiki, skaitytojai,

Dalijuosi šiokiu tokiu konspektu pagal Eleonoros Safronovos straipsnį, publikuotą Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ 1996 metų Vagos leidime.

Michailo Bulgakovo „Magiškasis romanas“

<...>

„Kultinio „Meistro ir Margaritos“ konteksto rekonstrukcija vykdoma daugel metų. Romanas yra prisodrintas kabalistikos ir judaistikos motyvų, jame gausu masoniškos simbolikos: brilijantinių trikampių, špagų, chlamidžių ir kaukolių. Čia galima rasti Gėtės juodąjį pudelį, Senovės Egipto nemirtingumo simbolį – auksinį vabalą – skarabėjų, veidrodinį krikščioniškosios liturgijos atspindį. Mokslininkai rašo apie albigojiečius ir manichėjų erezijas, E. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“. Anios Bezant teosofijos, E. Renaso ir F. Štrauso, P. Frezero ir F. Feraro darbų įtaka. Romanas tiesiog skęsta aliuzijų, kontaktų ir kontekstų vandenyne. Jis seniai pavirto poligomu, kuriame vykdomi vis nauji erudicijų ir metodologijų bandymai. Pirmiausia tai liečia senovės skyrius. Pernelyg daug kas nesutampa su Biblijos tekstais ir keturiomis evangelijomis. Ješua Ha-Nocri neprisimena savo tėvų, nėra Mergelės Marijos, dvylikos apaštalų. Nuo kryžiaus jį nukelia ne Juozapas Arimatietis, o Levis Matas. Juda ne mokinys, o nepažįstamas jaunuolis, kuris parsiviliojo Ješuą į savo namus ir išdavė. Liko trisdešimties sidabrinių motyvas, bet dingo Judos savižudybės motyvas – jį Poncijaus Piloto įsakymu nužudo Getsemanės sode. Romanui pritaikius grynai teologinius kriterijus, paaiškėja, kad nelieka ortodoksiškumo. Bulgakovas, be abejonės, remiasi apokrifais ir pasaulietiškais šaltiniais. Tuo jis yra artimas didiesiems savo pirmtakams. Dėmesys erezijos buvo būdingas Dantei ir Gėtei. Ypač tai svarbu, kuomet romano epigrafas nukreipia skaitytoją į Gėtės, o pomirtinė herojų lemtis – į Dantės kūrinius. Link šios tradicijos kaip ir krypsta Bulgakovo būties koncepcija. Ji dualistinė. Ir tik turint tatai omeny, nereikės kaip kažkada kviesti „smogti bulgakovystei!“, kaltinti rašytoją gnostinėmis erezijomis ir šventvagišku elgesiu su bibliniais tekstais. O tokia tendencija neabejotinai pastebima. Bulgakovo romanas, kaip ir Tomo Mano, G. Markeso, H. Hesės romanai, šlyja prie didžiojo kalnyno, kurio aukščiausios viršūnės yra pasaulinio meninio universalizmo pavyzdžiai. Tokie kūriniai reikalauja interpretacijos, išaugančios iš visumos architektonikos. Visa, su kuo jie liečiasi istorijoje, kultūroje ir religijoje, yra tik dvasinės amžių patirties arsenalas, jo kalba, simbolika, atributika. Menininkas semia iš jo, pats savo galiomis praplėsdamas kultūrinio vystymosi perspektyvą. Lietuvių klasikoje toks yra V. Krėvė, kuris, kurdamas paslėptas prasmes, remiasi Rytų filosofija ir europietiška romantizmo tradicija (p. 321-322).“

Eleonora Safronova

Maištinga Siela

"Meistras ir Margarita" iliustracijos.

Lekianti redaktoriaus Berliozo galva ir įgyvendinta velnio pranašystė

Poncijus Pilotas ir jo juodasis šuo.