Knyga: Vincas Krėvė-Mickevičius "Skirgaila"

Vincas Krėvė. „Skirgaila“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti tą jauseną, kai prieš daugel metų, dar mokykliniais laikais, pirmąkart teko skaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882-1954) istorinę dramą Skirgaila ir negaliu atgaminti tiksliai tos būsenos, ar kūrinį įveikiau lengvai, ar teko su juo pasigrumti. Šiandien, po daugel metų, vėl skaičiau Skirgailą ir jau pamačiau tam tikrus kitus dalykus, kuriuos šiandien šiame įraše ir aptarsiu.

 

Įdomu pasidomėti apie Skirgailos kūrimo kontekstus. Pirmoji dramos versija parašyta Kaukaze 1916 metais, kai Vincas Krėvė anuomet dėstė Azerbaidžano sostinėje Baku. Pjesė buvo rašoma rusų kalba platesniajai auditorijai, o lietuviškasis Skirgailos variantas buvo paties autoriaus pakoreguotas ir perrašytas 1924 metais Kauno Valstybiniam teatrui. Taigi, kūrinys po lenkų Vilniaus krašto okupacijos jau laikinojoje Lietuvos sostinėje iš esmės ne tik skirtas teatrui, bet tikriausiai reikia galvoti ir apie sąmoningą lietuvių kultūros kūrimą ir jos pamatų tvirtinimą rusų, lenkų kultūros pašonėje. Iš esmės Krėvė tęsia pirmosios neuromantikų kartos (Vydūno, Juozo Tumo-Vaižganto, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bei Juozapo Albino Herbačiausko) sukurtą literatūrinės krypties viziją kurti pagal XX a. literatūrines formas, akcentuojant kaip vieną svarbiausią aspektą lietuvių tapatybės ir individualumo bruožą. Šią idėją tikriausiai inspiravo XIX a. romantizmo autoriai, kurie gręžėsi į tautiškumą ir kėlė pasididžiavimą lietuvių kultūra, šitokiu būdu kovodami su carinės Rusijos represijomis.

 

Visgi Vincas Krėvė nekuria tautos herojaus, jis pasirenka politiškai sudėtingą LDK laikotarpį, kada po Krėvos sutarties 1385 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila tampa Lenkijos karaliumi, jis karūnuojamas 1386 m. O ką padarė Jogaila? Taip, jis formaliai pakrikštijo Lietuvą 1387 m., kai tuo metu Skirgaila iš esmės buvo kurį laiką LDK valdovu. Taip, Skirgaila iš tikrųjų yra realus asmuo, kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos vaikas, vėlesniais laikais visgi Skirgaila užleis lyderystę Vytautui Didžiajam ir valdys tik jam priskirtas LDK žemes. Dramoje taip pat veikia iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė, realiai irgi egzistavusi asmenybė, kuri buvo Kęstučio ir Birutės dukra, tačiau dramoje ji nėra toji pati asmenybė, ji yra Lydos kunigaikštytė, nors pačioje dramoje minima, kad garbingos lietuviškos kilmės. Kuo sudėtingas istoriniame kontekste LDK ir kunigaikščio Skirgailos laikotarpis? Griūva senasis pagoniškasis pasaulis, kurį Skirgaila norėtų išsaugoti, tačiau dėl Europos tamsios tarptautinės politikos visos pastangos tampa iš vienos pusės tautos, o iš kitos – valdovo asmenine tragedija.

 

Reiktų paminėti, kad Skirgaila nėra tikslus istoriografinis kūrinys, detalės, nors ir atsekamos, tačiau rašytojui svarbus yra istorinis valstybingumo lūžis bei asmeninė valdovo drama. Dramą sudaro keturios dalys: 1. Tarp dviejų pasaulių. 2. Aistrų sūkury. 3. Palūžusios sielos. 4. Bedugnė. Jau vien pavadinimai sufleruoja, kad viskas kuriama labai dramatiškai, akcentuojant sudėtingus asmeninius ir politinius pasirinkimus. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur iš esmės grumiasi itin skirtingų interesų žmonės: LDK valdovas Skirgaila, lenkų kunigas su delegacija, taip pat čionai atvykę vokiečių Kryžiuočių ordino delegacija, kalinama ir iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė. Pagrindinės konfliktų ašys kyla ne tiek dėl galios, kiek dėl senosios kultūros išsaugojimo: vaidilai Stardui ir kunigaikščiui svarbu išsaugoti pagoniškojo pasaulio vertybes, Stardas nuolat primena, kaip ilgai kryžiuočiai ir kiti krikščionys puldinėjo Lietuvą, akcentuodami, kad negali priimti piktojo krikščionių dievo pasaulėžiūros, nes joks geras dievas nelieja kraujo, bandydamas pakeisti kitus. Vadinasi, tiek lenkai, tiek vokiečiai turi visiškai kitokių tikslų ir dramoje jie akivaizdžiai akcentuojami. Iš tikrųjų lenkams rūpi išlaikyti Jogailos įtaiką ir per krikštą pajungti LDK žemes, o vokiečiams rūpi sukiršinti Lietuvą su Lenkiją, jas susilpninti ir pasiimti Žemaitiją, tad nieko švento iš tikrųjų krikščionys nepasiūlo Skirgailai, nors ir dedasi garbingi krikščionys. Nesutikdamas žaisti politinio dvigubo žaidimo iš tikrųjų Skirgaila rizikuoja užsitraukti Jogailos rūstybę, kitaip sakant, paskandinti iš visų pusių LDK frontus karuose. Kita vertus, jis nori per santuoką su Ona Duonute sutvirtinti LDK rytų žemes, Lenkijos pašonėje sustiprinti pagoniškąją Lietuvą.

 

Taigi, dramoje veikia religijos kaip esminės tautos tapatybės bruožas, kuris turi būti ginamas arba... pasiduoti naujojo pasaulio pokyčiams. Bet ar Skirgaila, Stardas, Skurdulis ir kiti įtakingi Aukštutinio pilies LDK politiniai veikėjai gali priimti krikščionybę, pamiršti skriaudas ir palikti pagoniškąjį pasaulį, kurį tiek amžių gynė protėviai? Skirgailai tai atrodo nesuderinama. Tačiau drama plepi, Skirgaila neatrodo labai jau ryžtingas, nuolat raukosi, remarkose vaizduojamas kaip niūrus valdovas, kuris nuolat girtuokliauja prie skobnių ir nesiklauso nei Stardo, nei Skurdulio, kitaip sakant, Skirgaila praranda didikų prielankumą dėl savo autokratizmo, ima abejoti savaisiais. Politinį tingulį, neryžtingumą iliustruoja ir nenoras priimti pasiuntinius, tačiau gerti alkoholį laiko visada turi. Galima sakyti, kad valdovas skiria laiko apmąstymui, tačiau, deja, jo apmąstymai lėkšti, nelankstūs, trūksta politinės diplomatijos ir vizijos, kaip būtų galima suvaldyti visą situaciją. Kita vertus, Skirgaila pagoniškosios politikos mentaliteto, jam nebūdinga mąstyti dvilypiai, kaip tą puikiai gali daryti lenkų ir vokiečių pasiuntiniai.

 

Skirgaila labai žavisi senąja Lietuva: „Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žirgus, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį (p 58).“ Skirgailą Krėvė kuria kaip idealizuotoją, veikėjo įkvėpimo šaltinis – LDK praeitis, šlovinga ir garbinga, sakyčiau, atitiktų neoromantinę rašytojo programą. Kaip kad Antanas Baranauskas, Maironis – jie taip pat per šlovingą ir didingą Lietuvos praeitį kūrė įkvepiančius mitus stiprinti dabarties sudėtingose sąlygose atsidūrusius žmones. Galima sakyti, kad Krėvė šią vertybinę optiką panaudoja ir savo dramoje. Būtent idealizuoto praeities politinio vaizdinio apsėstas Skirgaila, jis pernelyg susitapatinęs su praeitimi, šiuolaikiškiau sakant, pastrigęs. Viena iš tragizmo interpretavimo būdų galėtume išskirti valdovo negebėjimą keisti ir modernizuoti šalį, kadangi idealizuojama praeitis.

 

Visgi Vincas Krėvė kūrinį labai stereotipizuoja ir tai jau matoma iš vaikėjo sąrašo. Galima sakyti, kad knygą rašė vyras: visi veikėjai jau vidutinio amžiaus arba stotingi ir žilstelėję, o merginos – liaunos, jaunos ir gražutės, skaisčios tarsi vaidilutės. Norite pasakyti, nebuvo matronų? Senų ir garbingų didikių? Žinoma, kad buvo, tačiau Krėvė kuria seksistinį pasaulį, kuriame patriarchato jėga išreiškiama per veikėjų ilgametes patirtis, o moterys vaizduojamas tyčia jaunos, pamaldžios, sietinos su pažeidžiamumu ir rūtų vainikėliais. Ona Duonutė ir Oligė, atkreipkite dėmesį, verpia linus (keista, kad ne kokius patiekalus virtuvėje gamina), iš esmės įkūnija ištikimosios Penelopės archetipą iš Homero epo Odisėja. Galima sakyti, Krėvė kliaujasi folkloriniais ir kanoniniais vyro ir moters vaizdavimo įvaizdžiais kaip klišėmis, tačiau ar XX a. pradžioje galėjo būti kitaip, kai visi romantizavo LDK laikus? Pats Vincas Krėvė buvo aistringas liaudies dainų rinkėjas, mergelių ir kareivių įvaizdžiai labai sutampa su dainose apdainuojamais vyro ir moters įvaizdžiais, todėl kaip neoromantikas laikosi visuotinai anuomet priimtais šablonais.

Vincas Krėvė-Mickevičius

 

„Ar aš galiu tavimi patikėti? (žengdama arčiau) Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė (p. 98).“ Šitaip Ona Duonutė reprezentatyviai kalbasi su jos laisvę ir valią pavergusiu Skirgaila. Tas nuolankus savo tapatybės per lytiškumą deklaravimas iš esmės skaitant iš šių dienų perspektyvos atrodo seksistinis, dirbtinis ir be galo naivus, todėl neįtikinantis. Kur kas labiau dramoje veikia apgaulingas Stardo priešmirtinis netikras pakrikštijimas, kuriuo naudojasi lenkų kunigas Jonas iš Bychovo, nes iš esmės tokiu tikrovės iškreipimu rodoma, kaip perrašoma istorija ir visas žmogaus gyvenimas. Skirgaila netenka dar vienos atsvaros, jam atrodo, kad net Stardas, ištikimiausias senojo pagonių pasaulio karys, išdavė jųdviejų ir visos šalies viziją.

 

Labiausiai šioje dramoje keičiasi vokietis Kelleris, kuris suvedžioja Oligę, kad pasiektų Oną Duonutę. Matome absoliučiai stereotipinį vokiečių riterio neriteriškumo apraiškas: melas, seksualinė manipuliacija, nepagarba. Atrodo, nieko garbingo, tačiau Kelleris prisiekinėja kaip tikras riteris, kad myli Oną Duonutę. Pažinęs (iš vieno susitikimo?) Oną Duonutę ir pamatęs jos tvirtą dvasią bei atsidavimą savo vertybėms, jis iš tikrųjų ją įsimyli. Šis jausmas jį pakeičia, paversdamas iš savanaudiško avantiūristo į pasiaukojantį ir kilnų riterį. Galiausiai, jis paaukoja savo gyvybę, kad apgintų jos garbę, leisdamasis būti gyvas užkastas (tam autorius naudoja šviesiojo ir tamsiojo vyrų inscenizuotus – angelo ir demono, gėrio ir blogio – diskusinius kalbėjimus, kuriuos perims Justinas Marcinkevičius dramoje Mažvydas). Kellerio pasirinkimas atspindi dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą ir rodo, kad jo meilė buvo tikra. Toks greitas Kellio atsivertimas šioje dramoje iš esmės kelia abejonių, gal net tam tikrų logikos spragų, nes akivaizdu, kad pernelyg mažai laiko Kelleriui pasikeisti.

 

Bene išmintingiausias visoje dramoje yra senasis Skurdulis, kuris sako: „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kurio vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia, (rodo į žemę) ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje (p. 129).“ Žodžiu, Skurdulis galimas Skirgailos išsigelbėjimas, sąžinės balsas, nes jis moko valdovą mąstyti dviem kryptimis: yra pasaulietiniai dalykai, prie kurių reikia prisitaikyti ir yra amžinieji, kurie nekinta, tačiau žmogus tik į juos žiūri, vertina ir priima skirtingai, tačiau Skirgailos šie žodžiai nepaveikia, jis jėga (paveiktas praeities protėvių žygių) grumiasi taip, kaip moka, ir galiausiai pjesės pabaigoje jis palaidoja Kellerį gyvą, pats tapdamas monstru. Kitaip sakant, pjesė dramatiška yra tuo, kad valdovas gina tai, kas iš pažiūros gintina, tačiau priemonės ir sprendimai jį padaro savo priešų dvasiniu atspindžiu; Skirgaila, pasirodo, ne geresnis už vokiečius ir lenkus. Užuot Krėvė sukūręs mums herojų, pasiūlo priešingą dalyką – apmąstyti mūsų geruosius siekius ir to siekio pasirinktus būdus, ar kartais mes dėl tam tikro idealizavimo nepražudome savęs ir aplinkinių?

 

Buvo ir vėl smagu prisiminti Skirgailos siužetą. Tekste nemažai archaizmo ir patarmių vartosenos, ypač tariamajai nuosakai išreikšti, kuri būdinga  pietiniams aukštaičiams, t. y. dzūkams ir suvalkiečiams. Naujausiame Alma littera leidime Laikas lietuvių literatūrai palikta senoji, neredaguota ir neadaptuota kalba, bet ją nesunku suprasti, o senesni žodžiai, pvz., skobnis, monachas... paaiškinti išnašose. Trumpai ir drūtai sakant, drama šių dienų kontekste padeda suprasti, kaip kartais iš geros valios ir ketinimų atsiranda brutalūs diktatoriai, kurie pražudo save kaip žmones ir galimai visą tautą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Antonas Čechovas "Trys seserys"

 Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, kas buvo įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904) dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ )? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra, reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.

 

Labai geras šitai subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia, kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma. Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.

 

Apie kitokią laisvę A. Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus, tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima gyvenimo džiaugsmą.

Antonas Čechovas

 

Iš vienos pusės, galima sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir, rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir likusios seserys.

 

Nors ši puiki pjesė ir apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“ Čechovo pjesės veikėjų prognozę.

 

„VERŠININAS

Apie ką? Pasvajokime... pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.

 

TUZENBACHAS

Ką gi? Po mūsų žmonės skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ – ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.

 

Ir išties, kai pabaigi skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Kazys Binkis "Moderniškas pavasaris" (pjesės "Atžalynas" apžvalga)

Kazys Binkis. „Moderniškas pavasaris“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 392 p.

Tekste išskirtinai apžvelgiama tik pjesė „Atžalynas“.

Sveiki,

Tikriausiai daugelis prisimena Kazio Binkio (1983-1942) pjesę Atžalyną iš mokyklinių laikų, o kai kurie esate bandę pastatyti ar net matę profesionalaus teatro pastatymą. Buvo metas, kada Atžalynas pasirodė atgyvenęs ir šioji drama tapo nustumta į antrąjį planą, jos niekas nebestatė, niekas apie ją pernelyg nekalbėjo, nes dramaturgija ėjo ir nuėjo kur kas sudėtingesniais keliais. Kaip šiandien atrodo Atžalynas Lietuvos moralinio auklėjimo kontekste ir ką vaikas, skaitydamas šią pjesę, kurioje pilna šnekamosios kalbos ir jau nebevertojamų žodžių su neaiškiomis prasmėmis, visgi turėtų suprasti?

Atžalynas puikiai tiko sužydėjusioje Tarpukario Lietuvoje, kai intelektualusis luomas jau buvo subrendęs, kad duotų literatūrinių vaisių. K. Binkio drama parašyta 1937 metais kaip tik papuolė į tų vaisių aruodą ir neliko nepastebėta. Aiškaus moralinio turinio pjesę su ryškiais socialiniais kontekstais šiandienos jaunajam skaitytojui gali atrodyti truputį, jų kalbos kodu sakant, „ne apie mūsų laikus“.

Pagrindinis veikėjas – jaunas gimnazistas Petras Keraitis apsigyvena pas dėdę ir jo žmoną Keraitienę, kurie iškart imasi perauklėti kaimietišką Petro Keraičio būdą. Ypač Keraitienė, kuri imasi diegti ( pseudo aristokratiškojo luomo etiketo taisyklių, pamiršdama moralines vertybės. Savaime suprantama, nes pati moteris gyveno tik dėl akių, buvo pripažinta moterų klubo nore, turėjo žodį ir gerą vardą, nes mokėjo laviruoti tarp moteriškų paskalų ir elgtis atitinkamai, tačiau jai nepažintos tauriosios žmogaus savybės: sąžiningumas, paslaugumas, pagalba nuskriaustam ir galiausiai stokojama pačios meilės.

Petras Keraitis iš pradžių bando įtikti poniai, todėl pjesės pradžioje susidaro išties idiliškas vaizdelis: Keraičiai priėmė iš geros širdies sūnėną ir pavers jo gyvenimą geresniu. Bet pjesėje įvyksta lemtingas nutikimas, kuris atskleidžia esant Petrą ne iš kelmo spirtą ir turintį tvirtą moralinį palikimą iš tėvo, kurio šimtą litų (anuomet dideli pinigai) panaudojo kaip visuomenės auklėjimo priemonę. Prisiėmęs už visą klasę kaltę, (neva pavogęs savo auklėtojo portfelio šimtinę), jis stoiškai atlaiko išmetimą iš gimnazijos, giminaičių nusigręžimą ir pradeda dirbti kriaučiumi.

Mokytojo šimtinė, pasirodo, užkrito kadaise už palto pamušalo ir juos atradęs iš esmės sugrąžina Petrui garbę ir visi pastoraline nuotaika pasileidžia į Gegužinės šokius, kuriuose išaiškėja Keraitienės dvilypumas – ji vėl prisiima atsakomybę už auklėjimą ir nori nepelnytų laurų už savo kantrybę prieš miestelio ponias. Kas  tada nutinka? Kazys Binkis dar karta meta  jau išmėgintą Petro Keraičio tiesios moralės kortą ir sūnėnas lieka abejingas tetai, pasirinkdamas jį priglaudusiam kur kas mažesnį socialinį statusą turintį siuvėją Žiogą.

Pjesės pabaiga kaip vienas nesibaigiantis pokylis, kurio metu išaukštinama pavyzdinė Petro dorovė – ne poniškose manierose ir ne pasiturinčioje šeimoje esti gerovė, bet dažnai pas paprastą ir nuoširdų atsidavusį žmogelį. Skaitant iš šių dienų perspektyvos truputį juokinga ir dirbtina – didvyris už tai, kad prisiėmė ne savo kaltę? Tikrai? Visi gimnazistai ir Direktorius vaikiną nešioja ant rankų? Akivaizdu, kad K. Binkis arba šiek tiek persūdė, arba įsivaizdavo teatro scenoje jau teisingumo  euforijoje paskendusią idilinę sceną, kuri su realybe nebeturi nieko bendro.

Kaip dabarties jaunas skaitytojas, skaitantis pjesę, turėtų visa tai įsivaizduoti? Nors moralas gana gražus ir pamokantis, tačiau nė vienas „sveiko proto“ mokinys neprisiims dėl visos klasės kaltės, retesniais atvejais už labai gerą draugą – galbūt, bet išmestas iš mokyklos ir netekęs visuomenės ir globėjų malonės? Tokia kaina rodo truputį iškreiptą pasaulėžiūrą ir Petro Keraičio poelgis, kuris įvardijamas kaip  „didvyris“, nemažai kelia jaunajam skaitytojų klausymų, nes kiekvienas iš jų stato save į Petro vietą ir nė vienas nėra gyvai matęs panašaus gyvo poelgio mokykloje. Kažin, ar jaunasis skaitytojas pajėgus be suaugusiojo įsikišimo suvokti, kad pjesė visomis prasmėmis yra dirbtinis konstruktas auklėti ir tik itin talentingas režisierius galbūt galėtų jautriai perteikti žiūrovui ne dirbtiną Petro poelgį, tačiau pati K. Binkio dramos buitiška kalba verčia abejoti pjesės įtaiga.

Žinoma, šiandien kūrinys mokyklinėje programoje labiau tinkamas analizuoti ne paties P. Keraičio poelgį, bet kartu su mokiniais svarstyti: kas šioje pjesėje jiems pasirodė „normalu“, leisti jiems sava galva pagrįsti teiginius, diskutuoti, kam autoriui, atsižvelgiant į laikmetį, reikėjo šią pjesę „pakylėti“ ir padaryti iš išties neblogos ir jautrios istorijos pernelyg aiškiai „sukramtytą“ moralinių jėgų ir paveikslų karkasinį judėjimą. Žinoma, nereikia pamiršti ir lietuviškos dramaturgijos evoliucijos ir kad mes žvelgiame į Atžalyną jau iš kitų atžalų perspektyvos.

Jūsų Maištinga Siela

Scenarijus (pjesė): scenarijus kalėdiniam vaidinimui - pasaka "Pelenė"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti pasakos „Pelenė“ scenarijumi, kurį sukūriau vienam kalėdiniam vaidinimui. Tai mano klasikinės pasakos adaptacija tiek mokykliniam kalėdiniam vaidinimui, tiek darželiams, tiek kitokio pobūdžio vaidinimams. Nedidelis ir, mano manymu, lankstus scenarijus leidžia laisvai improvizuoti, įterpti šokius, šiuolaikinę ir klasikinę muziką, juokingas išraiškas, kurti kalėdinę stebuklo atmosferą. Pačiam teko realizuoti šią pjesę ir viskas išėjo gana gerai. Galbūt ir Jums ši pjesė pravers. Nėra už ką.

 

S c e n a r i j u s

„Pelenė“

Veikėjai: Pelenė, Pamotė, Sesuo_1, Sesuo_ 2, Karaliaus pasiuntinys, Krikštamotė, Princas, Pelė_1, Pelė_2.

I  scena

Pradžia: Atsidaro užuolaidos ir groja pasaką iliustruojanti muzika. Scenoje – krosnis, du langai, papuošti snaigėmis, stalas, veidrodis, dvi kėdės ir kiti virtuvės-kambario daiktai. Stovi Pelenė su šluota. Kai muzika prityla, Pelenė prieina prie scenos krašto.

Pelenė: Vadinuosi aš Pelenė. Gyvenu pas piktą pamotę ir dvi jos dukras. Mano kambarys – virtuvė, miegu prie krosnies ir dažnai esu purvina, nes esu kukli ir neturiu gražių švarių drabužių. Bet jų man niekas ir neduotų, nes šiuose namuose esu tik našlaitė. Pamotė mane praminė Pelene: „Kad jau tokia murzina, tai nuo šiol būsi tik Pelenė! Cha! Cha! Cha!“. Bet nesu vieniša kaip pirštas, turiu dvi geriausias drauges – virtuvėje gyvenančias peles, (pelės pamojuoja) kurios mane linksmina kasdieną!

Pasigirsta linksma muzika. Viduryje scenos – Pelenė su šluota tvarkosi namus ir šoka pagal muziką. Jai talkina dvi pelės. Pelenė pamato tolumoje žvaigždę ir prieina prie scenos krašto, muzika pamažu nutyla.

Pelenė: Ak, kaip gražiai šiandien sninga! Kaip gražiai, gražiai šiandien sninga! Ak! O kas gi ten?! Žvaigždė? Reikia sugalvoti norą! Noriu... Ko gi aš dabar noriu? A... Labai noriu, labai labai. Kam mano gyvenimas pasikeistų! (Stipriai užsimerkia)

Pelės: (kužda vis garsiau, susispietusios prie Pelenės): Pasikeis, pasikeis, pasikeis!!!

Pasigirsta kalėdinė varpelių muzika. Pelenė šoka ir dabinasi seserų skraistėmis prieš veidrodį, bet netrukus ateina seserys.

Sesuo_1: Pelene! Peleneee! Kur mano pirštinaitės?

Sesuo_2: Pelene! Ar išprotėjai?! (Atima iš jos skraistę). Supurvinai savo baisiomis rankomis!

Sesuo_1: Tik pažiūrėk, kokia medžiaga, koks švelnumas, o blizgesys!

Sesuo_2: Kaip nuostabiai dera prie mano skaisčios odos!

Sesuo_1: Prie manosios labiau. Tavoji kažkokia spuoguota!

Sesuo_2: Nori pasakyti, kad aš spuoguota? Pati tu spuogais aplipusi! Bet tu tik pažiūrėk, kokia medžiaga, kokią suknelę galima iš jos pasiūti!

Sesuo_1: O tu! O tu, baidykle, kaip drįsti liesti, kas ne tavo?!

Sesuo_2: Taip! Baidyklė!

Sesuo_1: Jeigu sugadinsi šią medžiagą, pasakysiu mamai, kad visą mėnesį tave šertų vien sausais miltais! Ar girdėjai, Pelene?

Sesuo_2: Taip, Pelene, ar girdėjai?!

Pelenė: Aš ir neliečiau... aš tik... tik norėjau pažiūrėti, kaip judviem nuostabiai tiktų iš jos pasiūti suknelę. Ir galvojau... Galvojau, kokia šukuosena judviem prie šios suknelės tiktų.

Sesuo_1: Šukuosena! (džiaugsmingai).

Sesuo_2: Suknelė!

Abi sesės: Šukuosena ir suknelė! Aaaaaaaaaaaa! Nu-mir-siu! Aaaaaaa! (Trepsi iš laimės abi ir klykia).

Pelenė: O, kokios gražios jūs atrodysit su pakedentais plaukais! (Pristumia kėdę vienai sesei ir ši atsisėda). Ir kokias smagias garbanėles galiu susukti! (Pristumia kitą kėdę sesei ir ši atsisėda). Visoj karalystėj nerasite gražesnės ir puošnesnės merginos!

Sesuo_1: Taip! Taip!

Sesuo_2: Taip!

Pelenė: Sušukuosiu judvi taip, kaip dar niekas visoje karalystėje nematė! (Pradeda kedenti plaukus).

Prasideda muzika, pagal kurią dvi seserys pustosi, kvėpinasi kvepalais kaip kirpykloje, tauška, o Pelenė aplink jas šokinėja. Muzika pamažu nutyla.

Sesuo_2: O kad nors kartą gautume kvietimą į jaunojo princo pokylį pilyje!

Sesuo_1: O jis dar nevedęs! Esu beveik tikra, jeigu jis mane išvystų su nauja suknele ir puikia šukuosena, jis beregint mane vestų! (Pasilipa ant kėdės). O jei jis mane vestų tai aš... tai aš... būčiau karalienė! (Pasilipa ant kėdės) Ka-ra-lie-nė!

Sesuo_2: Kvaile, tai būčiau karalienė! Aš! (Griebia už skraistės ir tempia).

Sesuo_1: Aš būčiau! Aš! Aaaaaaš! (Tempia skraistę atgal).

Kol seserys ginčijasi, o Pelenė atsitraukusi jas stebi, į sceną įeina juodai apsirengusi pamotė, seserys sustingsta ir Pamotė su vėduokle žingsniuoja pagal lėtą ir elegantišką muziką. Kai pasibaigia eisena, seserys atgyja ir ginčijasi.

Pamotė: Mergaitės! Mergaitės! Na, kas jums pasidarė? Dėl ko vėl pešatės? Ko vėl nepasidalijate?

Sesuo_1: Mamyte, ji neatiduoda mano medžiagos, kurią dėdė parvežė iš Venecijos!

Sesuo_2: Jis parnešė ją man!

Sesuo_1: Man! Man! (Abi vėl pradeda tampyti medžiagą).

Staiga pasigirsta trimito garsai ir visi nutyla žvalgydamiesi į žiūrovus. Į steną įeina karaliaus pasiuntinys.

Pamotė: Labas vakaras, ponaiti, kuo galėčiau padėti tokį puikų žiemos vakarą? (Pasitaiso plaukus, dukros irgi išsitiesia).

Karaliaus pasiuntinys: Labą vakarą, ponia. Labas vakaras, panelės, labas vakaras... (žvilgteli į Pelenę).

Sesuo_2: O čia niekas! (Užstoja nugara Pelenę).

Sesuo_1: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė. Tik tiek.

Pamotė: Sakykite, jaunikaiti, kokios bėdos atvedė pas mus į svečius?

Karaliaus pasiuntinys: Noriu perduoti linkėjimų nuo karalystės princo ir pakviesti visas šios karalystės merginas į rūmų pokylį. Princui jau metas susirasti nuotaką, o ir karalystei jau seniai reikia naujos karalienės, todėl visos jaunos, dailios ir netikėjusios karalystės panelės kviečiamos į rūmų pokylį!

Sesuo_1: Nu-al-psiu! Oi! (Krinta seseriai ant rankų, Pelenė pripuolusi ima vėdinti vėduokle).

Sesuo_2: Tai norit pasakyti, kad aš tapsiu naująja karaliene?!

Sesuo_1: Na jau ne! Ne, ne, ne ir dar kartą ne! Tai aš būsiu naujoji karalienė. Ka-ra-lie nė!

Pamotė: Mergaitės, susimildamos, mes gi turime svečių! (Mergaitės vėl įsitiesia). Ačiū, jaunikaiti už tokią nuostabią naujieną. Mano dukros būtinai dalyvaus ir kas žino... Kas žino...

Karaliaus pasiuntinys: Nėra už ką, aš tik atlieku savo pareigą. Viso gero, geroji ponia, viso labo, mielosios panelės, viso labo... (pasisuka vėl į Pelenę).

Sesuo_1: O čia niekas!

Sesuo_2: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė.

Karaliaus pasiuntinys: Viso geriausio. (Nusilenkia ir išeina).

Visos namiškės; Viso geriausioooo! (Mojuoja pasiuntiniui).

Pamotė: Žiūrėkite, kad neužpustytų jums kelio!

I scenos pabaiga.

II scena

Pasiuntiniui išėjus, toliau kalbasi namiškiai.

Sesuo_1: Šitoks šansas tapti karaliene!

Sesuo_2: Visoje žemėje nerasi gražesnio princo už mūsų karalystės princą!

Pamotė: Mergaitės, mergaitės... Gali būti, kad netrukus paliksime šiuos varganus namus ir gyvensime pilyje! Ar žinote, ką tai reiškią?

Sesuo_1: Tai reiškia, kad sėdėsiu kasdien pasipuošusi didžiulėje pilies menėje!

Sesuo_2: Kad viso pasaulio turtingieji gabens man dovanas, norėdami man įsiteikti!

Pamotė: Ne tai, kvaišos, ne tai!.. Kartais atrodo, kad ant jųdviejų pečių ne galvos, o kopūstai! Tai reiškia, kad turite pasitempti! Pakelti smakrus! (Mergaitės išsirikiavusios įtempia smakrus) Įtraukti pilvus! (įtraukia) Stovėti tiesiai! (išsitiesia) Gražiai šypsotis (juokingai išsiviepia) ir su-ža-vė-ti jo didenybę!

Seserys: Taip, mamyte!

Pamotė: O šiandien, mergaitės, eisite miegoti be vakarienės.

Seserys: Bet mamyte...!

Pamotė: Jokių „mamytė“! Juk nenorite pokylio dieną atrodyti storos ir neįlįsti į sukneles! O dabar bėkite ruoštis. Bėkite! Bėkite!

Seserys išeina iš scenos ir rengiasi užkoliuose naujas sukneles. Pamotė vėl pavaikšto po sceną pagal iškilmingą muziką ir nemaloniai nužiūrinėja Pelenę.

Pamotė: O tu, Pelene, turėsi mano dukroms pasiūti sukneles! Kad ir kokia purvina bebūtum, niekas nepaneigs tavo auksinių rankų galios! Moki siūti puikiausias sukneles visoje karalystėje. Kaip ir tavo mama, kai dar buvo gyva... Tik gaila, kad niekas tavęs niekada nepastebės.

Pelenė: Mamute, mamute, ar leisite ir man pasisiūti iš atraižų suknelę ir dalyvauti princo pokylyje?

Pamotė: Cha, cha, cha... Nejuokink, Pelene! Kas į tave tokią pilką ir bjaurią žiūrės?!

Pelenė: Mamute, labai prašau!!!

Pamotė: Aš tau jokia ma-mu-tė! Čia aš tau esu šių namų ponia! Ar supratai?!

Pelenė: (linksi galva) ...bet labai prašau! Išleiskite mane į pokylį...

Pamotė: Visų pirma niekas tavęs ten tokios driskės neįleis! Antra – užrakinsiu tave namuose, kad nesugalvotum padaryti man gėdos! Liksi namuose plauti indų ir šveisti grindų!

Pelenė: Bet mamute...

Pamotė: Aš tau dar kartą kartoju, kad nesu jokia tavo mamutė! Ir niekur tu nekeliausi! Pasiimk adatą, žirkles, siūlų ir sėsk siūti suknelių! Pradėk dabar, nes laiko nebeliko, tad siūsi per kiauras naktis, kad jas kuo greičiau užbaigtum! Ir paskubėk Pelene, nes įmesiu tave į šaltą palėpę, kur pilna vorų ir liksi ten tol, kol man praeis pyktis. Pradėk darbą dabar, Pelene!

Pelenė labai nuliūsta ir nebenori nieko sakyti Pamotei, o Pamotė vėl pavaikšto pagal iškilmingą muziką ir išeina iš salės.

Pelenė: Ir visada man šitaip! Ir visada lieku kvailelės vietoje! Ir ką man dabar daryti?!

Pelės lenda iš pašonių ir bando paguosti verkiančią Pelenę. Šie ją guodžia, glosto savo letenytėmis ir Pelenė pavargusi užsnūsta ant kėdžių pagal lopšinės dainą.

Pirmoji Pelė: Pavargo mūsų Pelenė.

Antroji pelė: Kol ji miegojo kiaurą naktį...

Pirmoji pelė: ... Pamotė su dukromis visoms karalystės draugėms...

Antroji pelė: gyrėsi apie gautą pakvietimą į princo pokylį.

Visos pelės: Oi, oi, oi!

Pelės nubėga ir pasislepia. Į sceną ateina Krikštamotė ir pradeda baksnoti Pelenę burtų lazdele.

Krikštamotė: Mergaite. (Laukia) Mergaite, kelkis... Nepabunda. (Prieina prie scenos ir prašo žiūrovų pagalbos). Gerai, laikas pažadinti Pelenę. Ar Jūs man padėsite? Kai pasakysiu Tys-keturi, noriu, kad visi šauktumėt PE-LE-NE! Gerai? (Salė sutinka). Trys-keturi!

Pelenė atsibunda nuo triukšmo ir ima žiovauti.

Pelenė: Kas nutiko?

Krikštamotė: Kas nutiko? Mergaite, kokia tu pervargusi! Neatpažįsti manęs?

Pelenė: (išsigandusi) O kas tu tokia? Pirmą kartą tave matau...

Krikštamotė: Na, žinoma, kai tave mačiau paskutinį kartą, buvai dar visai mažytė. Tilpai man ant rankelių. Tai aš! Aš! Tavo geroji fėja, tavo krikštamotė. Atvykau iš elfų ir fėjų karalystės, nes išgirdau tavo tylią raudą...

Pelenė: Aš net nežinojau, kad turiu krikštamotę...

Krikštamotę: Nieko tokio, vaikeli. Bet kas gi nutiko? Kodėl linksmieji elfai atnešė man apie tave tokią liūdną žinią?

Pelenė: Ak, krikštamote, kad tu žinotum, kokia aš čia nelaiminga!!

Krikštamotė: Vaikeli, papasakok, kas nutiko.

Pelenė pasakoja Krikštamotei savo įstoriją. Kol pasakoja, groja muzika, o Pelenė lyg per šaradas be žodžių imituoja savo sunkų gyvenimą. Kai muzika nutyla...

Krikštamotė: Sugalvojau! (Pašoka iš vietos!). Pasuksiu laiką į priekį, truputį atgal, dar į priekį ir padarysiu taip, kad šį vakarą vyks princo pokylis! Arba-kadabra, tebūnie pokylis.

Pasigirsta laikrodžių dūžiai.

Pelenė: Bet, geroji Krikštamote, aš neturiu gražios suknelės.

Krikštamotė: Nesijaudink, brangioji, aš tuoj prisiminsiu burtažodį. Koks jis ten... Palauk... Užmiršau... Ooooo! Prisiminiau! Arba-kadabra, tebūnie suknelė!

Pelės įneša gražią suknelę. Pelenė džiaugiasi kurį laiką.

Pelenė: Geroji krikštamote, bet aš negaliu eiti su tokiais sudriskusiais batukais...

Krikštamotė: Ko iškart nesakei? Arba-kadabra, tebūnie nauji bateliai!

Pelės įneša batelius.

Pelenė: O su kuo aš suspėsiu į princų rūmus? Aš neturiu karietos.

Krikštamotė: O moliūgų sode turi?

Pelenė: Apsidairyk, krikštamote, neseniai pasnigo. Moliūgai sode jau nebeauga.

Krikštamotė: Aha... Pratirpinsiu tau sausą takelį, o į pokylį tu nuvyksi dviračiu! Ar tinka!?

Pelenė: Aišku, kad tinka! Labai labai tau ačiū.

Pelės įveža dviratį.

Krikštamotė: Važiuok, mergaite, atsargiai, tik atmink, kad išmušus dvyliktai valandai, mano kerai dings ir viskas sugrįš į savo vietas.

Nenustygsta vietoje iš laimės ir jau matuojasi suknelę. Krikštamotė išeina į priekį.

Krikštamotė: Palaukime, kol Pelenė nuvyks į rūmus ir pažiūrėkime, kaip viskas bus toliau.

Pelės uždaro užuolaidas. Visi tvarko salę.

II scenos pabaiga

III scena

Scena daugiau dinamiška, veikėjai turi mažiau žodžių, todėl daug ką užpildo jų veiksmai ir muzika, todėl reikia padirbėti ties judesiais. Kol Pelenė rengiasi ir šokėjai ruošiasi už užuolaidų. Į sceną įeina seserys. Viena iš vienos pusės, o kita iš kitos.

Sesuo_2: Žmonės, žmonės!! Tai norite pasakyti, kad aš tikrai spuoguota?!!

Sesuo_1: Kas į tave begali žiūrėti!? Pokylyje vos tik tave princas pamatys, pamanys, kad niekuo nesiskiri nuo mūsų baisiosios Pelenės! Cha, cha, cha...

Sesuo_2: Ak, tu  rupūže!!! Jis mane vos pamatęs įsimylės!

Sesuo_1: Ot, ir ne!!!

Sesuo_2: Ot, ir taip!!!

Krikštamotė: Sustinkite, nedorėlės!!! (Seserys sustingsta). Vaikai, dabar padėkite man jas nupūsti nuo scenos, nes jos niekada nenutils. Ar galite jas nupūsti? Sukaupkite visas savo jėgas, giliai įkvėpkite ir pūskite, pūskite, pūskite!

Salė pučia ir seserys atgijusios vėl pasislepia už užuolaidų.

Krikštamotė: Kol visi ruošiasi karaliaus pokyliui, prašau įspėkite mano mįslę: Akmens kojos, medžio liemuo, stiklo akys, šiaudų kepurė. Kas? Gerai, šaunuoliai, regis, žinote mįsles. Štai įspėkite dar vieną. Eina be kojų, muša be rankų. Kas?

Pasigirsta trimitai. Pokylis prasideda.

Krikštamotė: Tik paklausykite! Pokylis prasideda!

Krikštamotė išbėga, įbėgusios pelės atitraukia užuolaidas, o scenoje žvakės ir šokėjai, princas sėdi menės soste ir žvalgosi. Visi šoka pagal muziką, Pelenė priekyje pravažiuoja su dviračiu ir pasiruošia prie kitų merginų. Visos su kaukėmis, taip pat ir pamotė, ir seserys. Prasideda šokis, kai jis pasibaigia, princas pereina per pasipuošusias merginas, seserys bando užlįsti į priekį, tačiau jis išsirenka Pelenę.

Princas: Ar pašoksite su manimi, gerbiamoji panele, šį puikų kalėdinį vakarą?

Pelenė: Žinoma, prince!

Princas su Pelene pradeda šokti viduryje, visi spiečiasi iš kampų ir žiūri, kaip šoka pagrindinė pora, jiems pritaria linguodami. Tik staiga nuaidi laikrodžio gongas ir visi sustingsta, o Pelenė kaip paklaikusi bėgioja po scena, nusispiria batelį, išbėga į scenos priekį ir sustingsta. Tada atgyja pokylio scena ir princas randa batelį.

Princas: Kieno šis batelis? Kieno? Vesiu tą merginą, kuriai tiks šis batelis!

Karaliaus pasiuntinys: Gerai damos, gerai, damos, nesistumdome, nesigrūdame... Išsirikiuojame batelio pasimatavimui!

Pelenė laukia sustingusi, seserys matuojasi batus.

Pamotė: Nagi, kišk tą savo storą koją!

Sesuo_1: Ji, mama, visai nestora! Tai batelis per mažas!

Pamotė: Pasitrauk, tu niekam tikusi. Matuokis tu! (Patraukia dukrą, pastato kitą, kuri taip pat niekaip neįauna kojos).

Sesuo_2: Mama, aš negaliu... Aš netelpu!

Pamotė: Abi mano dukros ir abi kvailos per visą pilvą! Pasitraukit, leiskite man!

Patraukusi dukras Pamotė bando pati įkišti koją, bet jai nelenda ir Pasiuntinys atima iš jos batą.

Princas: Ar yra dar kur nors mergina, kuri nesimatavo šio batelio?

Visi kuždasi, rodo į Pelenę pirštais. Staiga Pelenė atgyja ir ateina į priekį.

Karaliaus pasiuntinys: Štai šioji mergaitė dar nesimatavo. Prašom, panele!

Ateina Pelenė ir ji kuo puikiausiai apsiavi batelį, suskamba laikrodžiai ir ji nusiima kaukę.

Pamotė: Tai gi čia mūsų Pelenė!

Seserys abi: Mūsų Pelenė?!!! Nu-mir-siu!

Princas: Gražioji mergele, ar tekėsi už manęs ir tapsi šios karalystės valdove?

Pelenė: Taip, mano prince!

Visi: Ji pasakė taip!!!

Pasigirsta kalėdinė muzika, visi pagal ją linguodami išeina į priekį ir nusilenkia.

Pabaiga