Spektaklis "Maskaradas", režisierius Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki,

 

Nesvarbu, kas ką besakytų apie režisierių Rimą Tuminą (1952-2024), manau, kad jis nusipelnė didelės pagarbos. Bandau prisiminti, kada Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre mačiau jo pastatytą dramą „Trys seserys“ pagal A. Čechovo pjesę. Vėliau „Vyšnių sodas“... Mėgstu senąją rusų dramaturgiją ir jos Romantizmo idėjomis ir tragedijomis nugairintas istorijas, kurios kelia kažin kokį keistai nusakomą jausmą. Tiesa, nebuvau matęs Michailo Lermontovo (1814-1841) pjesės „Maskaradas“ Tumino pastatymą. Jo kuris laikas nerodė, jis vėlei suburtas pagerbti neseniai Anapilin iškeliavusį šviesaus atminimo režisierių Rimą Tuminą.

 

„Maskarado“ premjera įvyko 1997 metais. Taigi dar buvau visai, galima sakyti, vaikas ir teatras toli gražu nerūpėjo, prieš 28 metus. Turėjau pirmai progai pasitaikius būtinai pamatyti šį pastatymą, turint galvoje, kad mėgstu „aukso amžiaus“ rusų dramaturgiją.

 

Michailas Jurjevičius Lermontovas buvo vienas ryškiausių ir tragiškiausių rusų literatūros genijų, palikęs gilų pėdsaką po ankstyvos mirties dvikovoje, būdamas vos 26-erių metų. Jo trumpas gyvenimas buvo paženklintas vienatvės, maišto, aistrų ir nusivylimo, kurie atsispindėjo jo kūryboje, darant jį rusų romantizmo simboliu ir „nereikalingo žmogaus“ temos pradininku literatūroje. Lermontovo dramaturgija, nors ne tokia gausi kaip poezija ir proza, yra itin svarbi: svarbiausias ir žinomiausias jo dramaturginis kūrinys yra 1835 m. parašyta, bet cenzūros ilgai neleista statyti drama „Maskaradas“ (rus. „Маскарад“), pagal kurį R. Tuminas ir pastatė spektaklį.

 

Šis Lermontovo darbas yra aštri ir pesimistinė to meto Peterburgo aukštuomenės kritika, kurioje dominuoja tragedijos ir keršto motyvai, o pagrindinis herojus Jevgenijus Arbeninas, yra sudėtinga, ciniška, bet aistringa asmenybė, atspindinti romantiškąjį maištininką. Esminiai Lermontovo dramaturgijos bruožai yra psichologizmas, gilus žmogaus sielos susvetimėjimo ir nusivylimo perteikimas, o kompozicijai būdingas dinamiškumas ir aštrūs konfliktai, ypač tarp žmogaus asmenybės ir supuvusios visuomenės normų. Jo kūryba iš esmės apima XIX a. pradžios Rusijos inteligentijos dvasinį ir moralinį sąstingį, kas leidžia Lermontovą laikyti ne tik puikiu poetu, bet ir įžvalgiu dramaturgu, sugebėjusiu perteikti epochos dramą.

 

Taigi Rimas Tuminas imasi „Maskarado“, parodomosios visuomenės temos, kur aiškiai galioja primesti lūkesčiai, standartai, tačiau Romantizmo epochos jausenų apimti veikėjai vis vien ryžtasi mirtinai rizikuoti, kad patenkintų ne tik lošimo, bet ir meilės aistras. Jau nebe pirmos jaunystės Arberinas (aktorius Arvydas Dapšys) puikus ir prityręs lošėjas labai pavydi savo jaunutės ir gležnos žmonos Ninos (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri dalyvaudama maskarade, siautulingame kaulių pokylyje ir kaip kokia Pelenė kurpaitę pameta apyrankę, kurią gauna aistringas ir gašlokas kunigaikštis (aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis). Galiausiai Arbeninas klaidingai išsiaiškina aplinkybes ir kaltina savo žmoną neištikimybe, kol galiausiai ją visiškai išsekina... Pjesės medžiaga Romantizmo idėjų hiperbolizuota, naivi, šiek tiek atsekamas folklorinis pasakų motyvas. Sakyčiau, spektaklio medžiaga nesudėtinga, jeigu nagrinėsime vien Romantizmo perspektyvą. Kvaila būtų savo žmoną nuvaryti į kapus dėl nepagrįstų įtarinėjimų, tačiau, matyt, Lermontovui rūpėjo aistringos ir pavydžios sielos vaizdavimas, kada „atsijungęs“ racionalus protas leidžia savintis moteris kaip trofėjus.

 

Scenos pirmojoje dalyje regime moters baltą skulptūrą, tam tikrą sustingimą, negyvumą, skulptūra, kuri lyg ir estetiškai išstatyta visuomeninei parodai grožėtis parku. Galų gale šią skulptūrą keičia Arbenino mylimoji Nina. Sakyčiau, nors netinka šiam laikotarpiui, bet spektaklis gana feministinės perspektyvos; jis iš esmės atskleidžia vargingą moters padėtį valdyti savo likimą, nes yra priklausoma nuo savo vyro nuotaikų ir požiūrių svyravimų. Veiksmas vyksta žiemą, nuo veikėjų ir dekoracijų nuolat byra sniegas, jis kelia ir kalėdines, ir nesibaigiančios šventės nuotaiką, tačiau subalansuota ir su pjesėje esančia tragedija – tai užprogramuota visoje istorijoje nuo pat pradžių. Tarnas pašaukia žuvį, tačiau nemoka pasinaudoti jos laime (aliuzija į „lydekai paliepus – man panorėjus“), o štai pasiturintys ir nuožmūs vyrai nesugeba šios žuvies pasigauti, netgi priešingai – jie negyvėlį įmeta į eketę ir tai, kas nebefunkcionalu lošėjų ir lėbautojų karnavalinėje kultūroje iš esmės yra pašalinama, nes... Sėkmė yra fortūna kekšė ir ji rusiškame Romantizme yra lemties faktorius.

 

Juk visas spektaklis yra kaip ir Čechovo dramaturgijoje apie lūkesčius ir idealus, kurie galiausiai apdovanoja ir nuvilia. Tai tam tikras XIX a. būties kodas, kurį gerai suvokė „aukso amžiaus“ rusų dramaturgai. Svarbus naratyvo dėmuo scenoje tampa maskarado kultūrinis elementas, t. y. žmonių minia, kuri eina, šoka, juokiasi kaip vientisas kūnas, kol švenčia iliuzijas ir idealus, tol kvaitulys, tačiau visada šventė baigiasi ir stoja lemtinga akimirka, kada žmogus susiduria su tuo, kad lūkesčiai neišsipildo, šventė ir tėra iliuzija, kad gyvenimas yra gražus, tol kol šventi ir myli.

 

Nepaisant to, kad mane asmeniškai stebino Lermontovo pjesės infantilus siužetinis lygmuo (apyrankė ir pavydas nulemia gyvenimą – kvailiau ir klasiškiau nė nesugalvosi!), tačiau Rimas Tuminas iš šios istorijos išgauna jausmą ne vien apie prabėgusią epochą ir naivumą, visuomenės moralinį pagedimą, bet ir filosofinę jaukią gelmę, jog ir mes šiandien, kad ir kokie bebūtume pragmatiški, išmanytume technologijas, būtume racionalūs, planingi ir atkaklūs, pamatuojantys savo galimybes, karjeristai, vis tiek dar tikime ta aukso žuvimi po ledu, manome, kad būna, jog fortūna atsisuka ir be pastangų, būna, kad gyvenimas iš tikrųjų dovanoja kartais ilgas svaiginančias šventes, kurios sugriauna santuokos iliuziją, subyra netvirti ryšiai ir tuo pat metu padovanoja naujas aistras ir meilę, šventėje pradedami nauji vaikai... Išties tas sningantis stebuklas jautrus, skambant armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano valso garsams, jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.

 

Po spektaklio jaučiausi įdomiai. Vis klausiau, kodėl spektaklis manęs neabstulbino. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, tačiau leido tarsi užsukti į kažin kokios senos epochos namus, atpažinti tam tikrus dabarties parodomosios visuomenės ženklus. Tai atmosferinis, lyrinis ir klasikinio braižo spektaklis, kuriame Rimas Tuminas pademonstruoja savo klasišką rusišką Romantizmą savaip, scenoje kurdamas baltos ir juodos spalvos kontrastus, juodą dangų ir baltą sniegą, juodaskvernius ilgo plato veikėjus ir gulbės baltumo sukneles vilkinčias naivuoles – ir visa tai primena neišsipildžiusią folklorinę pasaką, stiklo sniego rutulį, kuris panardina į pasakojimus, kuriems jaučius didelį prielankumą.

 

Maištinga Siela 

Knyga: Antonas Čechovas "Trys seserys"

 Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, kas buvo įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904) dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ )? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra, reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.

 

Labai geras šitai subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia, kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma. Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.

 

Apie kitokią laisvę A. Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus, tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima gyvenimo džiaugsmą.

Antonas Čechovas

 

Iš vienos pusės, galima sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir, rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir likusios seserys.

 

Nors ši puiki pjesė ir apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“ Čechovo pjesės veikėjų prognozę.

 

„VERŠININAS

Apie ką? Pasvajokime... pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.

 

TUZENBACHAS

Ką gi? Po mūsų žmonės skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ – ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.

 

Ir išties, kai pabaigi skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Aktualijos: Karas tarp mūsų ir raganų medžioklė – Oskarą Koršunovą užmušėm, kas kitas?

 

Sveiki,

 

Kai savo socialiniame tinkle pakomentavau prie Rimo Tumino, – kurį ėmė pulti, kas netingi, visi rusofobai ir tie, kurie galbūt tokiais tapo per vieną naktį (kas galėjo pamanyti, ar ne?), – kad prasideda raganų medžioklės sezonas, likau užpiltas socialinių tinklų komentatorių, kad ką aš čia ginu. Žinoma, vyksta karas, situacija baisi. Bet to neužtenka Lietuvoje, mes norime kraujo ir teisingumo čia ir dabar. Kadangi negalime pulti Putino kariaunos, puolame aplinkui savus, manydami, kad šitaip Putinui įžnybsime į pautus. Deja, žnybiame sau.

 

Ilgai laukti nereikėjo, kai krito režisierius Rimas Tuminas, atėjo laikas ir genialiam Oskarui Koršunovui. Priekabių radome. Pateisinimų? O kam ieškoti. Lietuviams, kurie dedasi trokštą taikos ir karo nutraukimo, reikia kažkuo užsiimti ir pirmu taikiniu į tuos, kurie kažkada leptelėjo kažką Rusijoje ar apie ją, rodė ten savo darbus, buvo galbūt ne visada dėl pandemijos ir nuolatinių gąsdinimų adekvatūs ir blaivūs (kas be nuodėmės?), tad pradėkime tarp savų raganų medžioklę. Uždekime fakelus, prispauskime vėliavas prie krūtinės ir veidmainiškai manykime, kad kitus pasmerkdami, pasikoliodami tartiufiškai internete, pavaizduodami paviršutiniškai patriotiškus, nuteisime dar ir saviškius tarp savų. Kas tiems žmonėms negerai, galvoju? Arba aš neįžvelgiu socialinių tinklų tragedijos ir manipuliacijos, ar čia tyčia tas srautas sukuria konfliktų karus, kraujo ištroškusiems lietuviams. Vyksta tikras karas ir žmonės vis dar vieni kitiems pikti arba bent jau bandoma išpūsti tą burbulą, kad tokie yra. Mane gąsdina įsiutusi minia, kuri nieko nebeskiria, nieko nepateisina, tik viską suplakę į visumą trokšta pasitenkinimo.

 

Baisiausias dalykas, kuris plieskiasi paskutinėmis dienomis – rusofobija. Rusai nuo seno yra mūsų tautinė mažuma ir vaikai jau tarp savų, kurie žaidė vienoje klasėje, ima atstumti vieni kitus, nes namuose girdi, kokie baisūs rusais, man pradeda panašėti į spektaklį „Mūsų klasė“, kurį, beje, režisavo pats Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Spektaklyje vaizduojami vaikai klasėje, kurioje mokosi lenkai ir žydai, pasikeitus politinei situacijai, lenkai klasiokai ima žudyti žydus... Ar galima šiandien skirti politiką ir militarizmo paimtus karininkus nuo paprastų žmonių? Ar yra racionalus gėrio ir blogio atskyrimas? Šiomis dienomis, kai bandom visomis išgalėmis atitverti Rusiją, man atrodo, labiausiai Lietuvoje dabar pažeidžiami rusų tautybės žmonės ir didelei daliai žmonių nė motais, kad jie prieš karą. Tai raganų medžioklė. Būkite atsargūs, nes jus irgi gali palaikyti raupsuotu, kol baksnojate į kitus ir vadinate juos raupsuotaisiais.

 

Jūsų Maištinga Siela