Spektaklis "Maskaradas", režisierius Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki,

 

Nesvarbu, kas ką besakytų apie režisierių Rimą Tuminą (1952-2024), manau, kad jis nusipelnė didelės pagarbos. Bandau prisiminti, kada Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre mačiau jo pastatytą dramą „Trys seserys“ pagal A. Čechovo pjesę. Vėliau „Vyšnių sodas“... Mėgstu senąją rusų dramaturgiją ir jos Romantizmo idėjomis ir tragedijomis nugairintas istorijas, kurios kelia kažin kokį keistai nusakomą jausmą. Tiesa, nebuvau matęs Michailo Lermontovo (1814-1841) pjesės „Maskaradas“ Tumino pastatymą. Jo kuris laikas nerodė, jis vėlei suburtas pagerbti neseniai Anapilin iškeliavusį šviesaus atminimo režisierių Rimą Tuminą.

 

„Maskarado“ premjera įvyko 1997 metais. Taigi dar buvau visai, galima sakyti, vaikas ir teatras toli gražu nerūpėjo, prieš 28 metus. Turėjau pirmai progai pasitaikius būtinai pamatyti šį pastatymą, turint galvoje, kad mėgstu „aukso amžiaus“ rusų dramaturgiją.

 

Michailas Jurjevičius Lermontovas buvo vienas ryškiausių ir tragiškiausių rusų literatūros genijų, palikęs gilų pėdsaką po ankstyvos mirties dvikovoje, būdamas vos 26-erių metų. Jo trumpas gyvenimas buvo paženklintas vienatvės, maišto, aistrų ir nusivylimo, kurie atsispindėjo jo kūryboje, darant jį rusų romantizmo simboliu ir „nereikalingo žmogaus“ temos pradininku literatūroje. Lermontovo dramaturgija, nors ne tokia gausi kaip poezija ir proza, yra itin svarbi: svarbiausias ir žinomiausias jo dramaturginis kūrinys yra 1835 m. parašyta, bet cenzūros ilgai neleista statyti drama „Maskaradas“ (rus. „Маскарад“), pagal kurį R. Tuminas ir pastatė spektaklį.

 

Šis Lermontovo darbas yra aštri ir pesimistinė to meto Peterburgo aukštuomenės kritika, kurioje dominuoja tragedijos ir keršto motyvai, o pagrindinis herojus Jevgenijus Arbeninas, yra sudėtinga, ciniška, bet aistringa asmenybė, atspindinti romantiškąjį maištininką. Esminiai Lermontovo dramaturgijos bruožai yra psichologizmas, gilus žmogaus sielos susvetimėjimo ir nusivylimo perteikimas, o kompozicijai būdingas dinamiškumas ir aštrūs konfliktai, ypač tarp žmogaus asmenybės ir supuvusios visuomenės normų. Jo kūryba iš esmės apima XIX a. pradžios Rusijos inteligentijos dvasinį ir moralinį sąstingį, kas leidžia Lermontovą laikyti ne tik puikiu poetu, bet ir įžvalgiu dramaturgu, sugebėjusiu perteikti epochos dramą.

 

Taigi Rimas Tuminas imasi „Maskarado“, parodomosios visuomenės temos, kur aiškiai galioja primesti lūkesčiai, standartai, tačiau Romantizmo epochos jausenų apimti veikėjai vis vien ryžtasi mirtinai rizikuoti, kad patenkintų ne tik lošimo, bet ir meilės aistras. Jau nebe pirmos jaunystės Arberinas (aktorius Arvydas Dapšys) puikus ir prityręs lošėjas labai pavydi savo jaunutės ir gležnos žmonos Ninos (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri dalyvaudama maskarade, siautulingame kaulių pokylyje ir kaip kokia Pelenė kurpaitę pameta apyrankę, kurią gauna aistringas ir gašlokas kunigaikštis (aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis). Galiausiai Arbeninas klaidingai išsiaiškina aplinkybes ir kaltina savo žmoną neištikimybe, kol galiausiai ją visiškai išsekina... Pjesės medžiaga Romantizmo idėjų hiperbolizuota, naivi, šiek tiek atsekamas folklorinis pasakų motyvas. Sakyčiau, spektaklio medžiaga nesudėtinga, jeigu nagrinėsime vien Romantizmo perspektyvą. Kvaila būtų savo žmoną nuvaryti į kapus dėl nepagrįstų įtarinėjimų, tačiau, matyt, Lermontovui rūpėjo aistringos ir pavydžios sielos vaizdavimas, kada „atsijungęs“ racionalus protas leidžia savintis moteris kaip trofėjus.

 

Scenos pirmojoje dalyje regime moters baltą skulptūrą, tam tikrą sustingimą, negyvumą, skulptūra, kuri lyg ir estetiškai išstatyta visuomeninei parodai grožėtis parku. Galų gale šią skulptūrą keičia Arbenino mylimoji Nina. Sakyčiau, nors netinka šiam laikotarpiui, bet spektaklis gana feministinės perspektyvos; jis iš esmės atskleidžia vargingą moters padėtį valdyti savo likimą, nes yra priklausoma nuo savo vyro nuotaikų ir požiūrių svyravimų. Veiksmas vyksta žiemą, nuo veikėjų ir dekoracijų nuolat byra sniegas, jis kelia ir kalėdines, ir nesibaigiančios šventės nuotaiką, tačiau subalansuota ir su pjesėje esančia tragedija – tai užprogramuota visoje istorijoje nuo pat pradžių. Tarnas pašaukia žuvį, tačiau nemoka pasinaudoti jos laime (aliuzija į „lydekai paliepus – man panorėjus“), o štai pasiturintys ir nuožmūs vyrai nesugeba šios žuvies pasigauti, netgi priešingai – jie negyvėlį įmeta į eketę ir tai, kas nebefunkcionalu lošėjų ir lėbautojų karnavalinėje kultūroje iš esmės yra pašalinama, nes... Sėkmė yra fortūna kekšė ir ji rusiškame Romantizme yra lemties faktorius.

 

Juk visas spektaklis yra kaip ir Čechovo dramaturgijoje apie lūkesčius ir idealus, kurie galiausiai apdovanoja ir nuvilia. Tai tam tikras XIX a. būties kodas, kurį gerai suvokė „aukso amžiaus“ rusų dramaturgai. Svarbus naratyvo dėmuo scenoje tampa maskarado kultūrinis elementas, t. y. žmonių minia, kuri eina, šoka, juokiasi kaip vientisas kūnas, kol švenčia iliuzijas ir idealus, tol kvaitulys, tačiau visada šventė baigiasi ir stoja lemtinga akimirka, kada žmogus susiduria su tuo, kad lūkesčiai neišsipildo, šventė ir tėra iliuzija, kad gyvenimas yra gražus, tol kol šventi ir myli.

 

Nepaisant to, kad mane asmeniškai stebino Lermontovo pjesės infantilus siužetinis lygmuo (apyrankė ir pavydas nulemia gyvenimą – kvailiau ir klasiškiau nė nesugalvosi!), tačiau Rimas Tuminas iš šios istorijos išgauna jausmą ne vien apie prabėgusią epochą ir naivumą, visuomenės moralinį pagedimą, bet ir filosofinę jaukią gelmę, jog ir mes šiandien, kad ir kokie bebūtume pragmatiški, išmanytume technologijas, būtume racionalūs, planingi ir atkaklūs, pamatuojantys savo galimybes, karjeristai, vis tiek dar tikime ta aukso žuvimi po ledu, manome, kad būna, jog fortūna atsisuka ir be pastangų, būna, kad gyvenimas iš tikrųjų dovanoja kartais ilgas svaiginančias šventes, kurios sugriauna santuokos iliuziją, subyra netvirti ryšiai ir tuo pat metu padovanoja naujas aistras ir meilę, šventėje pradedami nauji vaikai... Išties tas sningantis stebuklas jautrus, skambant armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano valso garsams, jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.

 

Po spektaklio jaučiausi įdomiai. Vis klausiau, kodėl spektaklis manęs neabstulbino. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, tačiau leido tarsi užsukti į kažin kokios senos epochos namus, atpažinti tam tikrus dabarties parodomosios visuomenės ženklus. Tai atmosferinis, lyrinis ir klasikinio braižo spektaklis, kuriame Rimas Tuminas pademonstruoja savo klasišką rusišką Romantizmą savaip, scenoje kurdamas baltos ir juodos spalvos kontrastus, juodą dangų ir baltą sniegą, juodaskvernius ilgo plato veikėjus ir gulbės baltumo sukneles vilkinčias naivuoles – ir visa tai primena neišsipildžiusią folklorinę pasaką, stiklo sniego rutulį, kuris panardina į pasakojimus, kuriems jaučius didelį prielankumą.

 

Maištinga Siela 

Spektaklis "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", režisierius Christian Weise, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT)

 

Sveiki, skaitytojai,

Naujametiniu spektakliu šiemet man tapo vokiečių režisieriaus Christian Weise Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatytas pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williams (1911-1983) pjesę spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (angl. Cat on a Hot Tin Roof, 1955). Dramaturgo gyvenimas nebuvo lengvas, jis gimė konservatyvioje pietų Misisipėje, šeimoje, kuri jo nesuprato. Tėvas alkoholikas, o motina neurotiška, todėl anksti susidomėjo teatru ir literatūra, kol galiausiai baigė scenarijaus rašymo mokslus universitete. Pats T. Williamsas buvo homoseksualas, tuo metu nelabai to slėpė nuo itin homofobiškos JAV visuomenės, bet niekur viešai to ir nedeklaravo. Ilgametis jo vadybininkas ir mylimasis Frankas Merlo buvo jo gyvenimo partneris nuo 1947 metų iki Merlo mirties 1963, po kurios dramaturgas paniro į gilią depresiją. Visos jo gyvenimo temos ir potyriai daugiau ar mažiau atsispindi pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kurioje analizuojama šeimos psichologinė įtampa. Tiesa, autorius už šią pjesę pelnė Pulitzerio premiją.

Pjesėje vaizduojama Briko ir Megės nelaiminga santuoka. Jiedu negali susilaukti vaikų, o Brikas nuolatos geria alkoholį, atkaklioji Megė stengiasi jį suvilioti, nepasiduoti liūdesiui ir depresijai. Tuo pačiu metu Briko broliui Guperiui sekasi tarsi iš pypkės, jo žmona vaisinga, jis turi vaikų ir atrodo įgyvendina visus sėkmingo ir „tikro“ vyro socialines sąlygas, tačiau Tėtušio, kurio paskutinioji ne už kalnų, prielankumo jis negauna. Tėtušis susidomėjęs tik Briku, kuriam nerūpi palikimas, nes jis skendi liūdesyje. Galiausiai sužinome, jog Brikas labiausiai liūdi dėl to, kad iš gyvenimo išėjo jo sporto komandos kapitonas ir geriausias bičiulis, su kuriuo neva pati Megė turėjo romaną. Nors pjesėje nė karto tiesiogiai neparodoma homoseksualioji meilės pusė, tačiau visa scenografija ir Briko išvaizda byloja apie homoseksualiosios meilės apraiškas.

Pagrindiniai veikėjai panašūs į kates, kitaip sakant, tai viena didelė kačių šeimyna, nors pirminėje pjesėje vaizduojama konservatyvi pietinė XX a. JAV šeima, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – plantacijų verslas, tačiau vokiečių režisierius Ch. Wiese šeimą scenoje pateikia dviprasmiškai. Iš vienos pusės matome kačių toteminį metaforizuotą šeimos modelį, todėl aktoriai scenoje vaizduojami kaip pseudokatės, dažnai su randais, tyčia sudriskusiais po kovų su nagais rūbais, o pasviręs scenografinis pasaulis, garmantis žemyn, eina kaip šeimos likimo ir išlikimo parabolė. Bet ar galima išlikti neigime ir socialiniuose vaidmenyse sveiku dvasiškai?

Iš vienos pusės šiandien pjesė neatrodo itin sudėtinga. Jau daug vandens nutekėjo nuo 1955 metų, kada tik subtiliai per metaforas ir simbolius galėjai kalbėti apie kitokios meilės trūkumą. Nors homofobinės problemos niekur nedingo, tačiau sociume susikūrusios įvairios aktyvios bendruomenės gali tapti užuovėja daugeliui žmonių. Spektaklyje atviriausiai utriruotos klasikinės šeimos prievolės. Šeimą valdo patriarchatas, čionai vėl turime tėvo ir sūnaus konfliktą, lūkesčius, savotišką nesusikalbėjimą ir maištą, spaudimas turėti santuoką ir vaikų, kad viskas būtų pratęsta kaip ir pridera. Brikui tas nerūpi, jis guli prie šaldytuvo lūžusia koja, kuri reiškia nutrūkusius jo santykius su mylimuoju ir iš esmės gyvenimo prasme, jis vilki rožinį moterišką erotinį apatinį kostiumėlį, makabriškai vaikšto ant aukštakulnių ir kaip tik paryškiną savo vidinį kitoniškumą, nors patys šeimos nariai nemato ir to nekomentuoja, bet visi tarsi įtaria. Iš esmės tai gėjiškas manieringumas, kurį reikėjo XX amžiuje slėpti, tačiau žiūrovams nuo scenos jis kaip tik hiperbolizuotai ir groteskiškai paryškintas.

Kaip bežiūrėsime, visas spektaklis tyčia primena lėlių namelį, jis karikatūrinis ir veikėjai primena animacinius šaržus. Didelis bravo scenografijai ir kostiumams, jie iš tikrųjų labai išskirtiniai ir padeda visai istorijai išsiskleisti. Stilistiškai man priminė net amerikiečių kino režisieriaus Tim Burton filmų „Todas Svynis“, „Valbalų sultys“ ar animacinio filmo „Mirusi nuotaka“ stilistinius elementus, bet jie kaip ir filmuose, taip ir šiame spektaklyje, atrodo labai šaržuotai, todėl komiškai. Didžiausia drama kyla iš Briko vidinio skausmo ir jo alkoholizmo, kurio jis nenori nei sau, nei kitiems paaiškinti.

Reiktų paminėti, jog spektaklį lydi gyvos muzikos intarpai, kuriuos atlieka Ignas Kasikauskas (būgnai), Žygimantas Juozas Bačkus (gitara), taip pat dainuoja aktorė Teklė Baroti (Megė) ir, žinoma, didžiausi aplodismentai aktoriui ir dainininkui Šarūnui Januškevičiui (Brikui), kuris ne tik visą spektaklį laviravo ant aukštakulnių (nors jau šiais laikais tuo niekuo nebenustebinsi), tačiau nustebino jo atsidavimas šiam vaidmeniui. Kadangi spektaklį mačiau iš parterio priekio, mačiau jo didžiulį įsijautimą tiek dainuojant, tiek vaidinant (išvirpino lūžusią koją visą spektaklį), o po viso spektaklio mačiau, kad reikėjo jam dar ir emociškai atsigauti. Taip pat reiktų pagirti Ilonos Kvietkutės (Motušės) komišką kostiumą ir pasirodymą.

Šiaip spektaklio turinys manęs asmeniškai nenustebino, tačiau suprantu jo pastatymo principus, sąsajas su dabartine Lietuva, bandant aktualizuoti pjesės medžiagą postsovietinėje mūsų visuomenėje, kur dar tiek daug įsitikinimų ir stereotipų. Šis spektaklis gan muzikalus, gera Šarūno Januškevičiaus parengtis, nustebino tvirtas LGBTQ jo šokis, kuris labiausiai išreiškė Briko prigimtį, bet labiausiai spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ stebino savo vizualizacijos ir scenografijos principais, kurie sujungia žmonių-kačių šeimos hierarchinius socialinius santykius į vientisą atmosferinį burbulą, kuriame individualūs dvasiniai išgyvenimai slopinami turto dalybomis, lūkesčiais, lyčių vaidmenų stereotipais, todėl žmogus gydosi vienas taip, kaip išmano, nes gijimui nėra palikta nei erdvės, nei atjautos.

Štai vienoje recenzijoje Ramunė Balevičiūtė teigė, kad spektaklis nepateisino žiūrovo lūkesčių, nes neįvyksta „spragt“ pačiam žiūrovui, o pjesė lieka tolima ir neidentifikuojama, žodžiu, nematome mes joje savęs. Sakyčiau, kad sutinku tik iš dalies. Nemato tie, kurie nėra patyrę analogiškų situacijų, nereflektuoja, pavyzdžiui, alkoholizmo ar homofobijos problemų mūsų visuomenėje, tačiau pjesės pabaiga išties nutrūksta nieko nepalikusi ir nieko neišsprendusi tarsi muilo operos pirmasis sezonas. Brikas, nors tariamai patiria „spragt“, tačiau kas tas iš tikrųjų galvoje esantis „spragt“, argi ne išsilaisvinimas iš kančios kaip kad A. Škėmos veikėjui Garšvai, kuris patiria savo zoori, sąmonės užtemimą, todėl nebelieka kančios, nebelieka asmenybės, todėl pjesėje čia ir dedamas taškas, nes pereinama juodžiausios egzistencijos naktis, po kurios galima statyti gyvenimą iš naujo arba tapti J. Phoenix sukurtu Džokeriu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela