Spektaklis "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", režisierius Christian Weise, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT)

 

Sveiki, skaitytojai,

Naujametiniu spektakliu šiemet man tapo vokiečių režisieriaus Christian Weise Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatytas pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williams (1911-1983) pjesę spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (angl. Cat on a Hot Tin Roof, 1955). Dramaturgo gyvenimas nebuvo lengvas, jis gimė konservatyvioje pietų Misisipėje, šeimoje, kuri jo nesuprato. Tėvas alkoholikas, o motina neurotiška, todėl anksti susidomėjo teatru ir literatūra, kol galiausiai baigė scenarijaus rašymo mokslus universitete. Pats T. Williamsas buvo homoseksualas, tuo metu nelabai to slėpė nuo itin homofobiškos JAV visuomenės, bet niekur viešai to ir nedeklaravo. Ilgametis jo vadybininkas ir mylimasis Frankas Merlo buvo jo gyvenimo partneris nuo 1947 metų iki Merlo mirties 1963, po kurios dramaturgas paniro į gilią depresiją. Visos jo gyvenimo temos ir potyriai daugiau ar mažiau atsispindi pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kurioje analizuojama šeimos psichologinė įtampa. Tiesa, autorius už šią pjesę pelnė Pulitzerio premiją.

Pjesėje vaizduojama Briko ir Megės nelaiminga santuoka. Jiedu negali susilaukti vaikų, o Brikas nuolatos geria alkoholį, atkaklioji Megė stengiasi jį suvilioti, nepasiduoti liūdesiui ir depresijai. Tuo pačiu metu Briko broliui Guperiui sekasi tarsi iš pypkės, jo žmona vaisinga, jis turi vaikų ir atrodo įgyvendina visus sėkmingo ir „tikro“ vyro socialines sąlygas, tačiau Tėtušio, kurio paskutinioji ne už kalnų, prielankumo jis negauna. Tėtušis susidomėjęs tik Briku, kuriam nerūpi palikimas, nes jis skendi liūdesyje. Galiausiai sužinome, jog Brikas labiausiai liūdi dėl to, kad iš gyvenimo išėjo jo sporto komandos kapitonas ir geriausias bičiulis, su kuriuo neva pati Megė turėjo romaną. Nors pjesėje nė karto tiesiogiai neparodoma homoseksualioji meilės pusė, tačiau visa scenografija ir Briko išvaizda byloja apie homoseksualiosios meilės apraiškas.

Pagrindiniai veikėjai panašūs į kates, kitaip sakant, tai viena didelė kačių šeimyna, nors pirminėje pjesėje vaizduojama konservatyvi pietinė XX a. JAV šeima, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – plantacijų verslas, tačiau vokiečių režisierius Ch. Wiese šeimą scenoje pateikia dviprasmiškai. Iš vienos pusės matome kačių toteminį metaforizuotą šeimos modelį, todėl aktoriai scenoje vaizduojami kaip pseudokatės, dažnai su randais, tyčia sudriskusiais po kovų su nagais rūbais, o pasviręs scenografinis pasaulis, garmantis žemyn, eina kaip šeimos likimo ir išlikimo parabolė. Bet ar galima išlikti neigime ir socialiniuose vaidmenyse sveiku dvasiškai?

Iš vienos pusės šiandien pjesė neatrodo itin sudėtinga. Jau daug vandens nutekėjo nuo 1955 metų, kada tik subtiliai per metaforas ir simbolius galėjai kalbėti apie kitokios meilės trūkumą. Nors homofobinės problemos niekur nedingo, tačiau sociume susikūrusios įvairios aktyvios bendruomenės gali tapti užuovėja daugeliui žmonių. Spektaklyje atviriausiai utriruotos klasikinės šeimos prievolės. Šeimą valdo patriarchatas, čionai vėl turime tėvo ir sūnaus konfliktą, lūkesčius, savotišką nesusikalbėjimą ir maištą, spaudimas turėti santuoką ir vaikų, kad viskas būtų pratęsta kaip ir pridera. Brikui tas nerūpi, jis guli prie šaldytuvo lūžusia koja, kuri reiškia nutrūkusius jo santykius su mylimuoju ir iš esmės gyvenimo prasme, jis vilki rožinį moterišką erotinį apatinį kostiumėlį, makabriškai vaikšto ant aukštakulnių ir kaip tik paryškiną savo vidinį kitoniškumą, nors patys šeimos nariai nemato ir to nekomentuoja, bet visi tarsi įtaria. Iš esmės tai gėjiškas manieringumas, kurį reikėjo XX amžiuje slėpti, tačiau žiūrovams nuo scenos jis kaip tik hiperbolizuotai ir groteskiškai paryškintas.

Kaip bežiūrėsime, visas spektaklis tyčia primena lėlių namelį, jis karikatūrinis ir veikėjai primena animacinius šaržus. Didelis bravo scenografijai ir kostiumams, jie iš tikrųjų labai išskirtiniai ir padeda visai istorijai išsiskleisti. Stilistiškai man priminė net amerikiečių kino režisieriaus Tim Burton filmų „Todas Svynis“, „Valbalų sultys“ ar animacinio filmo „Mirusi nuotaka“ stilistinius elementus, bet jie kaip ir filmuose, taip ir šiame spektaklyje, atrodo labai šaržuotai, todėl komiškai. Didžiausia drama kyla iš Briko vidinio skausmo ir jo alkoholizmo, kurio jis nenori nei sau, nei kitiems paaiškinti.

Reiktų paminėti, jog spektaklį lydi gyvos muzikos intarpai, kuriuos atlieka Ignas Kasikauskas (būgnai), Žygimantas Juozas Bačkus (gitara), taip pat dainuoja aktorė Teklė Baroti (Megė) ir, žinoma, didžiausi aplodismentai aktoriui ir dainininkui Šarūnui Januškevičiui (Brikui), kuris ne tik visą spektaklį laviravo ant aukštakulnių (nors jau šiais laikais tuo niekuo nebenustebinsi), tačiau nustebino jo atsidavimas šiam vaidmeniui. Kadangi spektaklį mačiau iš parterio priekio, mačiau jo didžiulį įsijautimą tiek dainuojant, tiek vaidinant (išvirpino lūžusią koją visą spektaklį), o po viso spektaklio mačiau, kad reikėjo jam dar ir emociškai atsigauti. Taip pat reiktų pagirti Ilonos Kvietkutės (Motušės) komišką kostiumą ir pasirodymą.

Šiaip spektaklio turinys manęs asmeniškai nenustebino, tačiau suprantu jo pastatymo principus, sąsajas su dabartine Lietuva, bandant aktualizuoti pjesės medžiagą postsovietinėje mūsų visuomenėje, kur dar tiek daug įsitikinimų ir stereotipų. Šis spektaklis gan muzikalus, gera Šarūno Januškevičiaus parengtis, nustebino tvirtas LGBTQ jo šokis, kuris labiausiai išreiškė Briko prigimtį, bet labiausiai spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ stebino savo vizualizacijos ir scenografijos principais, kurie sujungia žmonių-kačių šeimos hierarchinius socialinius santykius į vientisą atmosferinį burbulą, kuriame individualūs dvasiniai išgyvenimai slopinami turto dalybomis, lūkesčiais, lyčių vaidmenų stereotipais, todėl žmogus gydosi vienas taip, kaip išmano, nes gijimui nėra palikta nei erdvės, nei atjautos.

Štai vienoje recenzijoje Ramunė Balevičiūtė teigė, kad spektaklis nepateisino žiūrovo lūkesčių, nes neįvyksta „spragt“ pačiam žiūrovui, o pjesė lieka tolima ir neidentifikuojama, žodžiu, nematome mes joje savęs. Sakyčiau, kad sutinku tik iš dalies. Nemato tie, kurie nėra patyrę analogiškų situacijų, nereflektuoja, pavyzdžiui, alkoholizmo ar homofobijos problemų mūsų visuomenėje, tačiau pjesės pabaiga išties nutrūksta nieko nepalikusi ir nieko neišsprendusi tarsi muilo operos pirmasis sezonas. Brikas, nors tariamai patiria „spragt“, tačiau kas tas iš tikrųjų galvoje esantis „spragt“, argi ne išsilaisvinimas iš kančios kaip kad A. Škėmos veikėjui Garšvai, kuris patiria savo zoori, sąmonės užtemimą, todėl nebelieka kančios, nebelieka asmenybės, todėl pjesėje čia ir dedamas taškas, nes pereinama juodžiausios egzistencijos naktis, po kurios galima statyti gyvenimą iš naujo arba tapti J. Phoenix sukurtu Džokeriu.

Jūsų Maištinga Siela