Filmas: "Partenopė" / "Parthenope"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu reiktų įvardyti italų režisierių Paolo Sorrentino savo režisierių Olimpe, tikriausiai nepriskirčiau jo prie savo mėgstamiausiųjų. Tiesą sakant, dažnai jį pamirštu, kad išvis egzistuoja, nes kuria, atrodo, mažai, bet darbai momentalūs ir pastebimi tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Visgi pasižiūrėjęs į filmografiją matau, kad režisierius nuosekliai vis ką nors kuria, tik galbūt ne viską taip didingai kaip antai „Didis grožis“ (2013) ar „Jaunystė“ (2015), tačiau Italijai tai svarbus kartos balsas, turintis sąsajų su italų aukso amžiaus kinu ir šių dienų aktualijomis. Sorrentino visada daugiau ar mažiau buvo nacionalinio italų kino kūrėjas, kurio žvilgsnis visada krypsta į prabrėžtiną italų kultūrą ir jos turtingą įvairovę, žinoma, neiškeliant virš kitų kultūrų. Naujausias jo filmas „Partenopė“ (ital. Parthenope) (2024) skirtas taip pat Italija, o tiksliau – Sorrentino tėviškei Neapolio miestui.

 

Reiktų paminėti, jog Sorrentino remiasi graikų-romėnų mitologiniais pasakojimais apie Partenopę. Partenopė buvo viena iš sirenų – mitinių būtybių, vaizduojamų kaip pusiau moteris, pusiau paukštis (vėlesniuose vaizdavimuose – pusiau moteris, pusiau žuvis, undinė). Sirenų gundantis dainavimas jūreivius privesdavo prie pražūties, jų laivams sudužus į uolas. Vienas žymiausių mitų, kuriame minima Partenopė, yra susijęs su Odisėju. „Odisėjoje“ pasakojama, kaip Odisėjas, grįždamas namo iš Trojos karo, turėjo praplaukti pro sirenų salas. Kirke jį perspėjo apie jų pavojingą giesmę, todėl Odisėjas liepė savo įgulai užsikimšti ausis vašku, o pats prisirišo prie laivo stiebo, kad galėtų girdėti sirenų dainavimą, bet negalėtų pasiduoti jų vilionėms. Pasak vienos iš versijų, Partenopė, nesugebėjusi sužavėti Odisėjo savo dainomis, nusižudė, įšokdama į jūrą. Legenda pasakoja, kad Partenopės kūnas buvo išplautas į krantą toje vietoje, kur vėliau buvo įkurtas Neapolio miestas. Iš pradžių miestas netgi buvo pavadintas jos garbei – Partenopė. Taigi, ji laikoma viena iš miesto įkūrėjų. Taip jau nutinka, kad pagrindinė filmo veikėja gimsta vandenyje prie Neapolio krantų ir ji iš esmės gauna mitinės būtybės vardą ir iš dalies dalį josios nelaimingo likimo.

 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė nedaug kine vaidmenų sukūrusi, bet šiandien neabejotinai vieną reikšmingiausių savo karjeroje 1997 metais gimusi italų aktorė Celeste Dalla Porta, kurios išvaizda tampa viso filmo grožiu ir problema. Partenopė be galo graži, tiesiog modelis, todėl nenuostabu, kad ji traukia jaunuolių žvilgsnius, tačiau Partenopė šalta, ji atstumia jaunuolius, tarsi nesuvokia savo grožio prasmės ir paskirties. Iš vienos pusės atrodo, kad ji pernelyg protinga, studijuoja antropologiją universitete, pelno aukščiausius balus, geba atsikirsti ir šmaikštauti, tačiau ji tarsi nežino, ką daryti su savo grožiu, todėl atrodo infantili ir nerūpestinga iki to momento, kada nusižudo jos brolis. Brolio savižudybė taip pat mįslė, jis tarsi platoniškai mylėjo savo seserį, tačiau suvokė savo ribas ir dėl kančios nusižudo kaip tie vyrai iš mito plaukdami pro Sirenų salas.

 

Grožio tema persmelktas visas filmas. Įdomu ir tai, kad kartojasi Sorrentino seno ir jauno priešprieša. Senieji vyrukai sėdi, geria, keikia gyvenimą ir grožisi Partenope, tačiau suvokia, jog jos jaunystė priklauso tik jai ir tai praeina kaip kokia nors liga. Štai alkoholikas rašytojas ištaria Partenopei, kad ji jam neįdomi, nes nenori iš jos pavogti nė akimirkos tos gražios jaunystės, kurią ji turi. Galiausiai grožis Partenopei tampa našta, dėl jos galimai nusižudė brolis, ji tampa prislėgta, dingsta gyvenimo džiaugsmas, o netrukus ji pasidaro ir abortą atsisakydama visko: santuokos, vaikų, saugumo, šeimos. Įgaudama nepriklausomybę ir savarankiškumą Partenopė iš esmės atsiduoda akademiniam gyvenimui, tyrinėdama žmogaus prigimtį ir dėstydama apie tai kitiems. Paraleliai šalia Partenopės pasakojama XX amžiaus antrosios pusės Neapolio kultūrinė istorija, kuri neatsiejama nuo jūros vaizdinių, stačių uolų, gamtos, miesto, jaunystės ir susenusių motinų veidų, muzikos ir futbolo, bažnyčios ir tikėjimo, praradimų ir laidotuvių, turčių ir skurdžių kvartalų, mafijos. Išties Partenopė sukasi Neapolio sukurtame lokaliame kakofonijos siautulyje ir bando suvokti savo prigimtinį šaltumą, kuris neatsiejamas nuo mąstymo apie individą ir laiką. Jauni žmonės, kaip sako pats Sorrentino, gyvena veidrodžių pasaulyje, jie pilni netikros vilties apie savo grožį ir svarbumą, o vyresnieji jau sunaikinę šią iliuziją, todėl iš dalies išsivadavę iš pretenzijų ir liūdesio. Grožis yra kaip liūdesio metafora, nes ir vienas, ir kitas praeina.

 

Filmas momentalus ir įspūdingas. Būtina žiūrėti ne per kokį laptopą, o didžiuliame ekrane, kuriame Sorrentino perteikia nepaprastus vaizdinius, pastarieji jungiasi į poetišką pasakojimą apie jaunystės galią, nuožmumą ir iliuzijas, kurios vieną dieną baigiasi. Scenos kuriamos pagal Sorrentinui būdingą schemą, apibendrintai, estetiškai hiperbolizuojant veikėjų pozavimu ir pauzavimu, todėl kai kas atrodo kaip nesibaigiantis vaizdo klipas, pripildytas itališkos muzikos ir didybės. Visa tai pateisinama, nes kalbama keliomis perspektyvomis – apie asmeninę dramą ir apie patį Neapolį. Besijungiantys vaizdiniai į savotišką orkestrą sukuria paveikiai didingą itališką vaizdinį, todėl, sakyčiau, ne tiek pats naratyvas svarbu (nors svarbus ir jis), kiek filmo apeliacija į pretenziją sužadinti žiūrovo ilgesį apie laiką, kuris prabėga ir nebegalima jo suturėti. Man asmeniškai „Partenopė“ tampa tikriausiai mėgstamiausiu Sorrentino filmu, kuris kino teatre užbūrė savo vaizdais ir juslingumu, pakylėjo ir priartino prie grožio kitokios sampratos, todėl negaliu nerašyti mažiau, nei tik maksimalų įvertinimą, nes filmas tapo patirtimi.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela