Sveiki, skaitytojai,
Jeigu reiktų įvardyti italų režisierių Paolo
Sorrentino savo režisierių Olimpe, tikriausiai nepriskirčiau jo prie savo
mėgstamiausiųjų. Tiesą sakant, dažnai jį pamirštu, kad išvis egzistuoja, nes
kuria, atrodo, mažai, bet darbai momentalūs ir pastebimi tiek Lietuvoje, tiek
pasaulyje. Visgi pasižiūrėjęs į filmografiją matau, kad režisierius nuosekliai
vis ką nors kuria, tik galbūt ne viską taip didingai kaip antai „Didis grožis“
(2013) ar „Jaunystė“ (2015), tačiau Italijai tai svarbus kartos balsas,
turintis sąsajų su italų aukso amžiaus kinu ir šių dienų aktualijomis.
Sorrentino visada daugiau ar mažiau buvo nacionalinio italų kino kūrėjas, kurio
žvilgsnis visada krypsta į prabrėžtiną italų kultūrą ir jos turtingą įvairovę,
žinoma, neiškeliant virš kitų kultūrų. Naujausias jo filmas „Partenopė“
(ital. Parthenope) (2024) skirtas taip pat Italija, o tiksliau –
Sorrentino tėviškei Neapolio miestui.
Reiktų paminėti, jog Sorrentino remiasi graikų-romėnų
mitologiniais pasakojimais apie Partenopę. Partenopė buvo viena iš sirenų –
mitinių būtybių, vaizduojamų kaip pusiau moteris, pusiau paukštis (vėlesniuose
vaizdavimuose – pusiau moteris, pusiau žuvis, undinė). Sirenų gundantis
dainavimas jūreivius privesdavo prie pražūties, jų laivams sudužus į uolas. Vienas
žymiausių mitų, kuriame minima Partenopė, yra susijęs su Odisėju. „Odisėjoje“
pasakojama, kaip Odisėjas, grįždamas namo iš Trojos karo, turėjo praplaukti pro
sirenų salas. Kirke jį perspėjo apie jų pavojingą giesmę, todėl Odisėjas liepė
savo įgulai užsikimšti ausis vašku, o pats prisirišo prie laivo stiebo, kad
galėtų girdėti sirenų dainavimą, bet negalėtų pasiduoti jų vilionėms. Pasak
vienos iš versijų, Partenopė, nesugebėjusi sužavėti Odisėjo savo dainomis,
nusižudė, įšokdama į jūrą. Legenda pasakoja, kad Partenopės kūnas buvo
išplautas į krantą toje vietoje, kur vėliau buvo įkurtas Neapolio miestas. Iš
pradžių miestas netgi buvo pavadintas jos garbei – Partenopė. Taigi, ji laikoma
viena iš miesto įkūrėjų. Taip jau nutinka, kad pagrindinė filmo veikėja gimsta
vandenyje prie Neapolio krantų ir ji iš esmės gauna mitinės būtybės vardą ir iš
dalies dalį josios nelaimingo likimo.
Pagrindinį vaidmenį sukūrė nedaug kine vaidmenų
sukūrusi, bet šiandien neabejotinai vieną reikšmingiausių savo karjeroje 1997
metais gimusi italų aktorė Celeste Dalla Porta, kurios išvaizda tampa viso
filmo grožiu ir problema. Partenopė be galo graži, tiesiog modelis, todėl
nenuostabu, kad ji traukia jaunuolių žvilgsnius, tačiau Partenopė šalta, ji
atstumia jaunuolius, tarsi nesuvokia savo grožio prasmės ir paskirties. Iš vienos
pusės atrodo, kad ji pernelyg protinga, studijuoja antropologiją universitete,
pelno aukščiausius balus, geba atsikirsti ir šmaikštauti, tačiau ji tarsi
nežino, ką daryti su savo grožiu, todėl atrodo infantili ir nerūpestinga iki to
momento, kada nusižudo jos brolis. Brolio savižudybė taip pat mįslė, jis tarsi
platoniškai mylėjo savo seserį, tačiau suvokė savo ribas ir dėl kančios
nusižudo kaip tie vyrai iš mito plaukdami pro Sirenų salas.
Grožio tema persmelktas visas filmas. Įdomu ir tai,
kad kartojasi Sorrentino seno ir jauno priešprieša. Senieji vyrukai sėdi,
geria, keikia gyvenimą ir grožisi Partenope, tačiau suvokia, jog jos jaunystė
priklauso tik jai ir tai praeina kaip kokia nors liga. Štai alkoholikas
rašytojas ištaria Partenopei, kad ji jam neįdomi, nes nenori iš jos pavogti nė
akimirkos tos gražios jaunystės, kurią ji turi. Galiausiai grožis Partenopei
tampa našta, dėl jos galimai nusižudė brolis, ji tampa prislėgta, dingsta
gyvenimo džiaugsmas, o netrukus ji pasidaro ir abortą atsisakydama visko:
santuokos, vaikų, saugumo, šeimos. Įgaudama nepriklausomybę ir savarankiškumą
Partenopė iš esmės atsiduoda akademiniam gyvenimui, tyrinėdama žmogaus prigimtį
ir dėstydama apie tai kitiems. Paraleliai šalia Partenopės pasakojama XX
amžiaus antrosios pusės Neapolio kultūrinė istorija, kuri neatsiejama nuo jūros
vaizdinių, stačių uolų, gamtos, miesto, jaunystės ir susenusių motinų veidų,
muzikos ir futbolo, bažnyčios ir tikėjimo, praradimų ir laidotuvių, turčių ir
skurdžių kvartalų, mafijos. Išties Partenopė sukasi Neapolio sukurtame
lokaliame kakofonijos siautulyje ir bando suvokti savo prigimtinį šaltumą,
kuris neatsiejamas nuo mąstymo apie individą ir laiką. Jauni žmonės, kaip sako
pats Sorrentino, gyvena veidrodžių pasaulyje, jie pilni netikros vilties apie
savo grožį ir svarbumą, o vyresnieji jau sunaikinę šią iliuziją, todėl iš
dalies išsivadavę iš pretenzijų ir liūdesio. Grožis yra kaip liūdesio metafora,
nes ir vienas, ir kitas praeina.
Filmas momentalus ir įspūdingas. Būtina žiūrėti ne per
kokį laptopą, o didžiuliame ekrane, kuriame Sorrentino perteikia nepaprastus
vaizdinius, pastarieji jungiasi į poetišką pasakojimą apie jaunystės galią,
nuožmumą ir iliuzijas, kurios vieną dieną baigiasi. Scenos kuriamos pagal
Sorrentinui būdingą schemą, apibendrintai, estetiškai hiperbolizuojant veikėjų
pozavimu ir pauzavimu, todėl kai kas atrodo kaip nesibaigiantis vaizdo klipas,
pripildytas itališkos muzikos ir didybės. Visa tai pateisinama, nes kalbama
keliomis perspektyvomis – apie asmeninę dramą ir apie patį Neapolį. Besijungiantys
vaizdiniai į savotišką orkestrą sukuria paveikiai didingą itališką vaizdinį,
todėl, sakyčiau, ne tiek pats naratyvas svarbu (nors svarbus ir jis), kiek
filmo apeliacija į pretenziją sužadinti žiūrovo ilgesį apie laiką, kuris
prabėga ir nebegalima jo suturėti. Man asmeniškai „Partenopė“ tampa tikriausiai
mėgstamiausiu Sorrentino filmu, kuris kino teatre užbūrė savo vaizdais ir
juslingumu, pakylėjo ir priartino prie grožio kitokios sampratos, todėl negaliu
nerašyti mažiau, nei tik maksimalų įvertinimą, nes filmas tapo patirtimi.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
