Filmas: "Mes turime popiežių" / "Habemus Papam" / "We Have a Pope"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mes turime popiežių“ (Habemus Papam / We have a Pope) (2011 m.). Šiemet buvo keistų nusiskundimų, kad tarptautiniame kino festivalyje šiemet nebuvo nė vieno itališko filmo. Jeigu būtų atėję į šį festivalį itališki filmai tokie kaip „Mes turime popiežių“, tai gal tada iš vis geriau nesirodo ir nesiafišuoja. Šiaip su Nanni Moretti jau buvau susidūręs filme „Sūnaus kambarys“ (2001 m.), kuris man atrodė ne itin simpatiškai, tačiau „Mes turime popiežių“, mano galva, pasirodė dar prasčiau. 

Šiaip sakyti lyg ir nieko negaliu. Siužetas iš tikrųjų pakankamai intriguojantis – po senojo popiežiaus mirties vyksta nauja konklava, o išrinktas naujasis popiežius turi perlipti per savo abejones, baimes, įsipareigojimus bei savo misijos dvejones. Įdomus siužetas tapo vidutinišku dėl abejotinai prasto išrealizavimo. Filmas yra dramos ir komedijos mišinys – savitas, sakytum, gal itališkas... Nes šiek tiek keista žiūrėti į visus arkivyskupus, kurie pradeda nuobodžiauti po konklavos, netgi imasi žaisti tinklinį uždarame Vatikano kiemelyje, kol tikrasis popiežius bando įveikti savo baimes. Džiugu tai, kad humoras nebuvo labai jau subanalintas, viskas lyg ir išlaikyta savotiškame lygyje, tačiau manęs nejaudino, neįkvėpė ir netgi, sakyčiau, truputėli nuvylė...

Nežinau, kam galėčiau rekomenduoti šią juostą, nors ji gal ir nėra prasta, tačiau žinau tik vieną – yra tikrai daug įdomesnių ir vertingesnių kino juostų už šią. Nei pasimėgavau, nei per daug nusivyliau – toks nepasisotinusio, tik vos lyžtelėjimo jausmas ir, deja, jis man nepatinka.

Įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Sūnaus kambarys" / "La Stanza del figlio"

Sveiki,

Šiandien toliau vaikštau po europietiško kino galeriją ir sužiūrėjau italų dramą „Sūnaus kambarys“ (La Stanza del figlio) (2001 m.). Ši italų juosta 2001 metais buvo pripažinta Kanų kino festivalyje geriausia kino juosta ir jai suteikta auksinė palmės šakelė. Ir tikrai, filmas iš tiesų turėtų atrodyti įdomus ir sukrečiantis, bent jau taip žada kino aprašymas, kuriame pasakojama, kad tėvas užuot išėjęs pabėgioti su sūneliu, skuba į paciento namus. Galiausiai šis pasirinkimas sujaukia jo gyvenimą, nes niekas negalėjo žinoti, kad sūnus daugiau niekada nebegrįš... Iš esmės filmas apie skaudžią šeimos netektį ir bandymai su ta netektektimi gyventi ir po truputį susitaikyti. Idėja filmo gal ir gera, tačiau manęs šis filmas visiškai nepaveikė nei emocionaliai, nei režisūrine prasme, nei pačiais aktoriais... Kirba mintis, kaip visgi šis filmas gavo tą aukso palmės šakelę? Nežinau.

Šiaip filmas kaip drama man pasirodė toks „gal ir nieko“, tačiau labai jau ta kompozicija, pasakojimo tempas, operatoriaus darbas pasirodė vidutiniški. Kažkaip bandyta lyg ir viską parodyti labai skaudžiai, nemažai herojams tenka pratrūkti pagraudenti vos sukilus kokioms nors asociacijoms su sūnaus likimu, bet man asmeniškai, viskas perdėm perspausta, viskas per daug paviršutiniškai, neliko jokios vidinės įtampos ar paslapties. Visi išsibliovimai, kaltinimai sau – viskas buvo per daug iššoriška, o gal taip ir turi būti, kai visa šeima kenčia praradimą – nežinia, tačiau filmas toli gražu manęs nesužavėjo ir jam toli iki auksinės palmės šakelės, mano galva.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela