Sveiki! Argentiniečių
serialas „Pirato siela“ (ispn. Alma pirata), kuris
Lietuvoje BTV eteryje pasirodė maždaug 2006 metais, yra vienas ryškiausių to
meto „Cris Morena Group“ kūrybos pavyzdžių. Serialo produkciją įgyvendino garsi
prodiuserė Cris Morena, kuri buvo laikoma tikra paauglių ir jaunimo auditorijai
skirtų televizijos projektų „krikštamote“ Lotynų Amerikoje. Jos studija,
garsėjusi itin aukšta technine kokybe, spalvingais dekoracijų sprendimais ir
muzikiniais intarpais, stengėsi kiekviename projekte pakelti kartelę aukštyn.
„Pirato siela“ nebuvo išimtis – tai buvo ambicingas projektas, kuriame buvo
derinami nuotykių, magijos ir romantikos elementai, o pati gamyba vyko
Argentinos sostinėje Buenos Airėse, naudojant moderniausias to meto
technologijas, leidusias sukurti vizualiai patrauklų ir dinamišką pasaulį.
Pamenu šį serialą, žiūrėdavau, kaip skirtą daugiau jaunimui, tačiau po to
kažkas atsitiko su BTV televizija ir, atrodo, serialą nutraukė (o gal perkėlė nepatogų
laiką?). Sudėtinga beprisiminti, tačiau serialo taip ir nepabaigiau, nors jis
vienas iš retesnių, kuris patiko iš Lotynų Amerikos rinkos. Tai net ne muilo
opera, o labiau „Muškietininkų“ įkvėptas mistifikuotas trileris. Pagrindine
serialo sumanytoja ir režisiere (prodiusere) tapo pati Cris Morena,
kurios kūrybinis stilius pasižymėjo gebėjimu kurti mitologizuotus pasaulius,
kuriuose gėris kovoja su blogiu. Idėja sukurti šį serialą kilo po to, kai jos
ankstesnis projektas „Floricienta“ (Lietuvoje rodytas kaip „Pelenės istorija“)
sulaukė fenomenalios sėkmės ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Morena
siekė sukurti kažką naujo, kas būtų „tamsiau“ ir paslaptingiau nei
„Floricienta“, todėl ji įkvėpimo sėmėsi iš nuotykių literatūros, piratų legendų
ir mistikos, tačiau tai pritaikė moderniam, urbanistiniam Argentinos jaunimo
kontekstui, kur magija susipina su kasdieniais iššūkiais. Aktorių
atranka buvo vykdoma itin kruopščiai, siekiant suformuoti komandą, kuri
sugebėtų įtikinamai perteikti tiek nuotykių, tiek gilias romantines emocijas. Į
pagrindinius vaidmenis buvo pakviesti jau tada žinomi jaunosios kartos
Argentinos talentai, tokie kaip Mariano Martínezas ir Luisana
Lopilato, kurių populiarumas buvo neįtikėtinas. Atrankos procese buvo
ieškoma ne tik vaidybos patirties turinčių jaunuolių, bet ir aktorių,
pasižyminčių charizma bei muzikine klausa, nes muzika seriale užėmė itin
svarbią vietą, o daugumai aktorių teko ne tik vaidinti, bet ir dainuoti garso
takelio dainas, kurios vėliau tapo atskirais hitais. Serialo
idėja buvo sukurti „šiuolaikinius piratus“, kurie neplaukioja jūromis, bet
kovoja dėl teisingumo ir meilės miesto džiunglėse, saugodami paslaptis ir
istorinius palikimus. Tai buvo tarsi savotiška metafora apie jaunuolius, kurie
ieško savo vietos pasaulyje ir kovoja prieš korporatyvinį blogį bei godumą.
Pagrindinė varomoji jėga buvo „Piratų sielos“ koncepcija – idėja, kad žmonės
yra susieti per amžius ir kad jie turi atlikti misiją, susijusią su jų
protėviais. Ši mistinė gija buvo tai, kas skyrė šį serialą nuo įprastų
telenovelės žanro produktų ir suteikė jam unikalumo bei gylio. Kai
Argentinoje ir kitose šalyse buvo svarstoma apie šį serialą, daugelis jį lygino
su „Floricienta“. „Pirato siela“ atėjo po „Floricientos“ bangos, todėl
auditorija tikėjosi panašios nuotaikos ir lengvumo, tačiau serialas greitai
parodė savo „balsą“. Nors konkurencija dėl eterio laiko buvo milžiniška, „Pirato
siela“ sugebėjo išsiskirti savo tamsesniu vizualumu ir sudėtingesniu siužetu.
Kitose šalyse, įskaitant Lietuvą, serialas buvo priimtas labai palankiai, nes
jis pasiūlė kitokią naratyvinę struktūrą nei tradicinės muilo operos, kurios
buvo įprastos tų metų televizijos tinkleliuose. Konkuravimas
su kitais serialais buvo intensyvus, ypač su tais, kurie buvo skirti
paaugliams. Tačiau „Pirato siela“ turėjo pranašumą – Cris Morenos prekės
ženklą. Rinkodaros strategija buvo nukreipta ne tik į patį serialą, bet ir į
visą „Pirato sielos“ ekosistemą: albumus, koncertinius turus ir prekių
atributiką. Tai leido serialui išlikti matomu ir aktualiu net ir tada, kai
paties siužeto eiga sulėtėdavo. Konkurentai dažnai stengėsi kopijuoti Morenos
modelį, tačiau „Pirato sielos“ atveju būtent muzikos ir nuotykių sintezė buvo
tai, kas privertė žiūrovus likti prie ekranų. Patys
serialo aktoriai vėlesniuose interviu dažnai pabrėždavo, kad darbas šiame
projekte buvo vienas įsimintiniausių jų karjeros etapų. Jie minėjo, kad
filmavimo aikštelėje tvyravo ypatinga bendrystė, kurią skatino intensyvus darbo
grafikas ir bendras muzikinis ruošimasis. Luisana Lopilato ir Mariano
Martínezas ne kartą akcentavo, kad „Pirato siela“ jiems leido išbandyti save
visiškai kitokiuose amplua nei ankstesniuose vaidmenyse. Aktoriai vertino tai,
kad scenarijus juos vertė „augti“, o ne tik kartoti sėkmingus šablonus, kurie
buvo išbandyti kituose Morenos projektuose. Cris
Morena ir kiti kūrybinės grupės nariai apie serialą kalbėjo kaip apie vieną
techniškai sudėtingiausių savo darbų. Jie pripažino, kad ambicijos sukurti
„magišką nuotykių pasaulį“ reikalavo milžiniškų investicijų į scenografiją ir
specialiuosius efektus, kurie tų metų televizijoje nebuvo itin dažni. Kūrėjai
jautė spaudimą po „Floricientos“ sėkmės, tačiau, anot Morenos, būtent šis
spaudimas privertė komandą mąstyti kūrybiškiau ir ieškoti netradicinių
sprendimų, kurie vėliau tapo „Pirato sielos“ vizitine kortele. Serialo
sėkmę taip pat lėmė puikiai suderintas muzikos ir vaizdo ryšys. Kiekviena
daina, skambanti seriale, buvo kuriama taip, kad papildytų veikėjų vidinius
monologus ar pabrėžtų siužeto posūkius. Tai buvo revoliucinis požiūris, kuris
vėliau tapo standartu daugelyje Lotynų Amerikos jaunimo serialų. Dainų tekstai
buvo pilni simbolikos, o jų atlikimas per gyvus koncertus padėjo išlaikyti ryšį
su auditorija net ir tada, kai serialo rodymas televizijoje baigdavosi. Tai
buvo puikus būdas pratęsti projekto gyvavimo laiką. Baigiant
apie produkciją ir idėją, svarbu paminėti, kad „Piratų siela“ išliko kaip
kultūrinis reiškinys, kuris pakeitė supratimą apie tai, koks turėtų būti
jaunimo serialas. Nors jis nepasiekė „Floricientos“ populiarumo viršūnių visame
pasaulyje, jis įrodė, kad žiūrovai yra pasirengę priimti sudėtingesnius,
mistika persunktus pasakojimus. Serialas tapo tramplinu daugeliui aktorių, o
Cris Morenai – dar vienu įrodymu, kad ji geba valdyti auditorijos emocijas per
televizijos ekranus, nesvarbu, kokio žanro kūrinį ji nuspręstų pasiūlyti.
TRUMPAS
SERIALO „PIRATO SIELA“ SIUŽETAS Serialo
siužetas prasideda, kai keturi jaunuoliai – Benas (Benicio), Ivánas, Kruzas ir
Alegra – netikėtai sužino apie mistišką paslaptį, siejančią jų šeimas per
daugelį kartų. Paaiškėja, kad jie yra paskirtieji „Pirato sielos“ globėjai,
turintys atlikti istorinę misiją ir atgauti prarastą palikimą. Šis atradimas
juos suveda į vieną komandą, priverčiančią mesti iššūkį galingiems ir godiems
žmonėms, kurie siekia pasisavinti šią senovinę paslaptį. Siužeto
epicentre – paslaptingas „Pirato sielos“ objektas, kurio ieškodami veikėjai
turi įveikti daugybę kliūčių, galvosūkių ir pavojų. Jų veikla vyksta moderniame
mieste, kur kasdienybė susipina su magija, o kiekvienas žingsnis reikalauja ne
tik drąsos, bet ir tikėjimo „piratų“ kodu – garbės, ištikimybės ir drąsos
siekti teisingumo. Ši kova tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine
transformacija kiekvienam iš jų. Benas,
Alegra, Ivánas ir Kruzas privalo išmokti pasitikėti vienas kitu, nepaisant tarp
jų kylančių romantinių nesutarimų ir asmeninių paslapčių. Jų tarpusavio
dinamika yra įtempta, nes kiekvienas į komandą įneša skirtingą patirtį, tačiau
tik bendros pastangos leidžia jiems atskleisti vis naujus užuominų sluoksnius.
Ši bendrystė yra esminė, norint įveikti pagrindinius antagonistus, kurie nuolat
bando sugriauti jų planus. Pasakojimo
eigoje atsiskleidžia gilios šeimyninės dramos ir praeities klaidos, kurios
tiesiogiai veikia dabartinį veikėjų gyvenimą. Kiekvienas jų suvokia, kad šis
nuotykis nėra tik atsitiktinumas, o neišvengiamas likimas, kurį jie turi
priimti, norėdami apsaugoti ne tik savo artimuosius, bet ir ateities kartas.
Tai tampa kovos tarp tamsiųjų jėgų, trokštančių valdžios, ir „Pirato sielos“
saugotojų, siekiančių šviesos, ašimi. Galiausiai,
siužetas vystosi link kulminacijos, kurioje veikėjai privalo priimti
sunkiausius sprendimus, galinčius pakeisti jų visų likimus. Jie supranta, kad
„Piratų siela“ – tai ne tik materialus lobis, o dvasinė jėga, glūdinti juose
pačiuose. Kova dėl tiesos ir teisingumo tampa jų gyvenimo tikslu, įrodančiu,
jog net ir moderniame pasaulyje yra vietos paslapčiai, didvyriškumui ir tikrai
meilei. SKANDALAI? Aktorius
Mariano Martínezas, atlikęs pagrindinį Benicio vaidmenį seriale „Pirato siela“,
iš projekto pasitraukė serialo viduryje dėl asmeninių priežasčių, susijusių su
didžiuliu darbo krūviu ir noru imtis kitų profesinių iššūkių. Tuo metu
Argentinos žiniasklaidoje buvo plačiai aptariamas aktoriaus nuovargis nuo itin
intensyvaus kasdienio filmavimo grafiko, kuris būdingas „Cris Morena Group“
kuriamiems projektams, reikalaujantiems ne tik ilgų valandų filmavimo
aikštelėje, bet ir nuolatinio dalyvavimo muzikinėse repeticijose bei
reklaminiuose renginiuose. Aktoriaus
išėjimas tapo netikėtu iššūkiu kūrybinei komandai, nes jo įkūnytas personažas
Benas buvo vienas iš pagrindinių siužetinių variklių, aplink kurį vystėsi tiek
nuotykių linija, tiek pagrindinė romantinė drama su Alegra. Siekiant užpildyti
aktoriaus paliktą tuštumą, scenarijus buvo operatyviai koreguojamas, įvedant
naujus personažus arba perrašant siužeto eigą taip, kad „Pirato sielos“ paieškų
misija tęstųsi be Beno, o jo pasitraukimas būtų paaiškintas dramatiškomis
aplinkybėmis pačiame serialo pasakojime. Mariano
Martínezo ir Luisanos Lopilato romanas, įsižiebęs serialo „Pirato siela“
filmavimo aikštelėje, tapo tikra aukso gysla to meto Argentinos bulvarinei
spaudai. Aktoriai buvo viena populiariausių porų šalyje, tad jųdviejų meilės
istorija buvo nuolat aptarinėjama, o gerbėjai su didžiuliu susidomėjimu sekė
kiekvieną poros žingsnį. Tačiau šis viešumo spaudimas tapo dviašmeniu kardu –
intensyvus darbas projekte, kuriame jų personažai turėjo nuolat demonstruoti
stiprų emocinį ryšį, tapo nepakeliamas, kai realūs santykiai pradėjo byrėti. Išsiskyrimas,
įvykęs serialo filmavimo metu, sukėlė įtampą ne tik tarp pačių aktorių, bet ir
kūrybinėje komandoje. Kolegos pasakojo, kad atmosferoje tvyrojo nejaukumas, o
profesionalumo išlaikymas prieš kameras tapo tikru iššūkiu, kai privatus
gyvenimas tapo viešų spekuliacijų objektu. Nors viešai aktoriai stengėsi
išvengti aštrių komentarų, akivaizdu, kad emocinis krūvis prisidėjo prie
Mariano sprendimo palikti serialą – dirbti artimoje aplinkoje su buvusia
mylimąja jam tapo emociškai pernelyg varginančia patirtimi. Ši
istorija tapo pamokomu pavyzdžiu apie tai, kaip „Cris Morena Group“ kuriamų
projektų intensyvumas ir populiarumas gali paveikti aktorių asmeninį gyvenimą.
Nors serialas sėkmingai tęsėsi ir po Mariano pasitraukimo, būtent šis
„užkulisių skandalas“ daugelio atmintyje liko kaip vienas ryškiausių „Pirato
sielos“ elementų, nustelbusiu net pačius siužetinius posūkius. Tai buvo
klasikinė istorija apie tai, kaip realybės ir fikcijos susiliejimas gali tapti
tiek sėkmės varikliu, tiek profesionalaus darbo stabdžiu. TOP
10 FAKTŲ APIE SERIALĄ „PIRATO SIELA“ Magijos
elementai buvo eksperimentas: Cris Morena seriale norėjo įnešti daugiau magijos
ir mistikos nei įprastai. „Piratų siela“ buvo jos pirmas bandymas sujungti
„telenovelės“ žanrą su fantastiniais elementais (kaip „Piratų sielos“
objektai), kas tuo metu Argentinos televizijoje buvo labai rizikinga. Kūrėjos
ambicija dėl „Piratų sielos“ objekto: Kiekvienas iš keturių pagrindinių veikėjų
seriale turėjo savo „objektą“ (kaukę, lėlę, knygą ir t.t.), kurie turėjo savo
magišką prasmę. Šiuos rekvizitus kūrėjai gamino specialiai ir skyrė jiems tiek
pat dėmesio, kiek ir dekoracijoms, nes jie turėjo atrodyti lyg tikri istoriniai
artefaktai. Muzika
kaip siužeto dalis: Skirtingai nei kituose serialuose, kur dainos skamba tik
kaip fonas, „Piratų sieloje“ dainų tekstai buvo tiesiogiai susiję su veikėjų
likimais ir užuominomis, kurias jie turėjo iššifruoti. Dainų tekstus dažnai
rašė pati Cris Morena, įkvėpta būtent tų epizodų scenarijų. Mariano
Martínezo „pabėgimas“ pakeitė visą serialo toną: Aktoriui palikus projektą,
serialas tapo gerokai „tamsesnis“. Kūrėjai turėjo greitai perrašyti scenarijų,
todėl pirminė šviesi nuotykių idėja buvo pakeista labiau dramatiška ir
melancholiška pasakojimo linija, kas buvo gana reta tokio tipo paauglių
serialuose. Luisana
Lopilato profesionalumas: Nepaisant visų gandų apie asmeninius skandalus ir
išsiskyrimą su Mariano, Luisana liko seriale iki pat pabaigos. Kolegos dažnai
pabrėždavo, kad jos atsidavimas darbui buvo neįtikėtinas – net ir po skyrybų
filmavimo aikštelėje ji niekada nerodė pykčio ar neprofesionalumo. Serialo
„gyvenimas“ po transliacijos: „Piratų siela“ buvo vienas iš pirmųjų serialų,
kuris tokia apimtimi išnaudojo internetą. Argentinos žiūrovai galėjo ieškoti
„paslėptų kodų“ serialo oficialiame puslapyje, kurie vėliau būdavo pritaikomi
kitų serijų siužetuose – tai buvo vienas pirmųjų „interaktyvių“ serialų
Argentinoje. Koncertų
turas ir tikri „piratai“: Serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad buvo surengtas
grandiozinis koncertinis turas visoje Argentinoje. Įdomu tai, kad aktoriai
scenoje vaidino ne tik dainininkus, bet ir savo serialo personažus, o gerbėjai
į koncertus eidavo apsirengę kaip „piratai“, taip tapdami tarsi serialo
pasaulio dalimi. Benjamín
Rojas vaidmens reikšmė: Po Mariano pasitraukimo, Benjamínas Rojasas (kūręs Cruz
vaidmenį) tapo pagrindiniu vyrišku serialo varikliu. Nors jis iš pradžių buvo
antras planas, jam teko didžiulė atsakomybė „tempti“ serialą, ir daugelis
kritikų vėliau pripažino, kad būtent jo vaidyba serialo pabaigoje suteikė
projektui reikalingą emocinį svorį. Šalutinis
poveikis kitiems projektams: „Piratų siela“ buvo tarsi „laboratorija“ kitiems
Cris Morenos projektams. Kai kurie scenarijaus elementai, kurie dėl Mariano
pasitraukimo nebuvo iki galo išplėtoti, vėliau tapo pagrindiniais siužetiniais
elementais jos kitame milžiniškame hite – „Casi Ángeles“ (liet. „Beveik
angelai“). Lietuviškas
kontekstas: Nors BTV serialą rodė gana populiariai, jis vis tiek buvo šiek tiek
„nustelbtas“ prieš tai rodyto „Pelenės istorijos“ (Floricienta) kulto. Vis
dėlto, būtent „Piratų siela“ Lietuvoje suformavo didelį gerbėjų ratą, kurie iki
šiol prisimena šį serialą kaip „tą kitokį, paslaptingąjį serialą“, kuris
skyrėsi nuo visų tuo metu rodytų meksikietiškų muilo operų.
Sveiki! Labai
puikiai prisimenu, kaip vaikystėje ištisai laukdavome ir žiūrėdavome „Pats
baisiausias filmas“ pirmąsias dalis per TV. Filmai, aišku, mums buvo pernelyg
nešvankūs, tačiau mažai kas suko dėl to galvą, o mes leipdavome iš juoko. Vėliau
pirmąsias dalis gavome nelegaliai ir bet kada galėdavome žiūrėti per savo namų
kompiuterius. Sunku patikėti, bet anuomet šie klasika tapę filmai atrodė
nepaprastai juokingi ir absurdiški. Eidamas į „Pats baisiausias filmas 6“
(angl. Scary Movie) (2026) kino teatre galvojau, kad galbūt būsiu
jau tam pernelyg senas, nebesuprasiu tų lėkštų juokelių ir iššvaistysiu tiesiog
pinigus. Paskutinė
penktoji dalis „Paties baisiausio filmo“ buvo 2013 metais, tad nemažas laiko
intervalas nuo paskutiniosios dalies. Gal per tiek metų bus sugalvota kas nors
daugiau, nei įprastai? Deja, besitikintiems kokybės ar kokių naujovių, turiu
nuliūdinti, kad filmo frančizė išlaiko tą patį ritmą, koloritą ir siužetinį
chaosą (kuo daugiau prifarširuoti pastarųjų metų siaubo kino filmų atpažįstamų
sceninių parodijų). Kino kritikai nemėgsta šios parodijos serijų, jie
negailestingi vertindami jų turinį ir režisūrą. Ar
filmas lėkštas? Žinoma! Ar filmas absurdiškas? Tikrai taip! Ar juokingas? Taip!
Būtent dėl šito ėjau, šito ir gavau. Nustebau, kad juokiausi kur kas daugiau
kino salėje, nei jaunesnioji žiūrovų karta, kurie galbūt į filmą pasižiūrėjo
kritiškiau, o gal buvo atėję su pernelyg dideliais lūkesčiais. Tokiam kinui
lūkesčių nereikia turėti nė per nago juodumą, čia reikia absurdą vertinti pačiu
žemiausiu ir juokingiausiu būdu. Visgi labai gerai ir juokingai praleidau
laiką. Bandžiau skaičiuoti tuos siaubo filmo variantus, kuriuos pavyko
atpažinti šioje parodijoje, tačiau pamečiau skaičių, o galiausiai viskas
susipynė ir pamečiau skaičių. Filmas
visgi turi naują viziją, jis kaip kokie „Simpsonai“ fiksuoja pastarųjų 5 metų
amerikiečių kultūrines ir socialines problemas, t. y. D. Trumpo rinkimus,
respublikonų valdymo nesąmones, taip pat persisotinusią nuo seksualinių
skandalų ir rasizmo visuomenę, o tai sufleruoja, kad amerikiečiai pavargo nuo
rasizmo ir kitų neapykantos formų. Vienoje iš filmo scenų kaukėtasis žudo juodosios
rasės atstovą ir šis gindamasis absurdiškai meta kaltimus ne dėl to, kad jį
žudo, o kokiais rasistiniais būdais iš „12 metų vergovės“ filmo: plakimas
rimbu, pakorimas ant medžio šakos... Viena iš veikėjų metro paduriama dėl to,
kad ji sukritikavo juodosios rasės žmones, galiausiai ją paduria ir arabas, ir
kiti, kurie šiandien JAV-ose diena iš dienos kelia rasizmo ir homofobijos
problemas. Tam tikra prasme šįkart filmas parodijuoja ne vien siaubo filmus,
bet ir pačią amerikiečių socialinių įtampų tikrovę, kuri tampa įrankiu
papildyti žudynes. Šioje dalyje susitinka naujoji „Pats baisiausias filmas“
karta su senąja ir konkuruoja dėl dominavimo pačiame filme. Čia daug ką
išvysite iš 2000-ųjų pirmųjų dalių aktorių, įskaitant Anna Faris ir Regina
Hall, Shawn Wayans, Lochlyn Munro ir kt., kurie į šį kino projektą grįžta nors
ir senstelėję, bet su tais pačiais išlaikytais absurdiškais veikėjais ir jų
ydomis kaip į seną gerą amerikietiško stiliaus vakarėlį. Kad
ir koks bebūtų absurdiškas filmas, po jo pasijutau gerai praleidęs laiką, nes daug
juokiausi, pasitikrinau siaubo filmų sąrašą. Filmas absoliučiai pramogai, bet
jame yra ir tos apčiuopiamos realijos, kurias atpažins kiekvienas masinės
kultūros vartotojas. Mano
įvertinimas: 6.5/10 Kritikų
vidurkis: 38/100 IMDb: 5.4
Sveiki! Mėgstu
animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai
elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir
daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti
daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel
Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers)
(2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli
savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų
valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą. Mabelė
be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi
gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos
aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti
aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda
prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato
persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame
bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir
patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y.
kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami
stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė
netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o
būtent garsioji Meryl Streep. Šiaip
„Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu –
transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio
galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie
aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs
vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti
kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius
archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik
filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą
aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė
klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria
nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų
pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų.
Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima. Mano
įvertinimas: 6.5/10 Kritikų
vidurkis: 73/100 IMDb:7.3
Sveiki,
mielieji skaitytojai! Pastaruoju
metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas,
nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro
šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James
Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of
Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė
komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti. Britiškos
atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini
ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin
išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai
apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus
dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė
dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus
elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią
ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš
kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis,
tik ar jam pavyks? Nežinau...
Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine
sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos
baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose
vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų,
tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį
pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis
galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl
užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo
nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai
žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai
etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir
neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo
negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė
akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą
ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako... Mano
įvertinimas: 4/10 Kritikų
vidurkis: 78/100 IMDb: 7.4
Ar
prisimenate dešimto dešimtmečio serialą „Kerėtoja“ (angl. Bewitched),
ilgą laiką rodytą per LNK savaitgaliais po pietų. Aš puikiai prisimenu, kad jį
kartu žiūrėjau su tuo pat metu rodytu kitu amerikiečių kultiniu serialu „Mano
svajonių džinė“. Tęsiu 90-ųjų televizinių serialų apžvalgas. Tai nepaprastai
įdomu, nes pats daug ką prisimenu ir dalijuosi ta atpažįstama nostalgija su
Jumis.
KAIP
ATSIRADO IDĖJA SUKURTI SERIALĄ „KERĖTOJA“?
Kultinis
amerikiečių serialas „Kerėtoja“ paprastai komerciškai pristatomas visur kaip yra
viena ryškiausių ir įtakingiausių visų laikų televizijos situacijų komedijų,
kurios magija neblėsta jau daugiau nei pusę amžiaus. Serialo kūrimo istorija
prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai prodiuseris Solas Saksas,
įkvėptas filmų „Aš vedžiau raganą“ (I Married a Witch) ir „Varpas, knyga ir
žvakė“ (Bell, Book and Candle), nusprendė sukurti istoriją apie raganą, kuri
bando gyventi įprastą mirtingosios gyvenimą. Darbai prasidėjo 1963 m., o
pirmasis bandomasis epizodas buvo nufilmuotas tų pačių metų pabaigoje.
Televizijos tinklas ABC greitai suprato turintis aukso kasyklą, todėl serialas
debiutavo 1964 m. rugsėjo 17 d. ir akimirksniu tapo fenomenu, pakeitusiu
televizijos pramogų standartus.
Pagrindinė
serialo idėja ir siužetas sukasi aplink Samantą Stivens – gražią,
šiuolaikišką moterį, kuri, pasirodo, yra galinga ragana. Ji išteka už paprasto
mirtingojo, reklamos srityje dirbančio Derino Stivenso, ir vestuvių
naktį prisipažįsta jam savo paslaptį. Derinas, norėdamas tradicinės šeimos ir
stabilaus gyvenimo, iškelia sąlygą: Samanta privalo atsisakyti magijos ir tapti
paprasta namų šeimininke. Tačiau ši užduotis tampa beveik neįmanoma dėl
nuolatinio Samantos šeimos, ypač jos valdingos motinos Endoros, kišimosi.
Kiekviena serija paprastai sukasi aplink buitinį konfliktą, kurį Samanta,
nepaisydama pažado, yra priversta spręsti nosies pajudinimu sukeliama magija,
dažnai sukeldama dar didesnį komišką chaosą.
Pagrindinius
vaidmenis atliko talentingi aktoriai, kurių asmenybės tapo neatsiejamos nuo jų
personažų. Elizabeth Montgomery įkūnijo Samantą su nepakartojamu
žavesiu, o jos garsusis nosies pajudinimas tapo serialo prekės ženklu. Samantos
vyrą Deriną vaidino du skirtingi aktoriai: pirmus penkis sezonus (1964–1969) jį
vaidino Dickas Yorkas, tačiau dėl sunkios nugaros traumos ir
priklausomybės nuo nuskausminamųjų jis buvo priverstas pasitraukti. Jį pakeitė Dickas
Sargentas, kuris vaidino iki pat serialo pabaigos 1972 m. Šis aktorių
pasikeitimas televizijos istorijoje iki šiol minimas kaip vienas drąsiausių ir
rizikingiausių sprendimų, nors žiūrovai ilgainiui priprato prie naujojo Derino
veido.
Samantos
motiną Endorą, kuri nekentė Derino (ir nuolat klaidingai tardavo jo vardą),
suvaidino teatro ir kino legenda Agnes Moorehead. Jos ekscentriški
kostiumai, ryškus makiažas ir sarkastiškas būdas suteikė serialui aukšto lygio
komizmo. Kiti svarbūs veikėjai buvo smalsi kaimynė Gledis Kravic, nuolat
bandanti demaskuoti Samantos burtus, ir Derino viršininkas Laris Teitas
su žmona Luiza. Vėlesniuose sezonuose pasirodė Stivensų vaikai: dukra Tabita,
kuri taip pat paveldėjo raganos galias, ir sūnus Adamas. Kiekvienas šis
personažas prisidėjo prie to, kad vidutinės klasės amerikiečių priemiestis
seriale atrodytų ir atpažįstamas, ir kartu visiškai siurrealus.
„Kerėtoja“
yra vienas iš nedaugelio serialų, kurie sėkmingai atlaikė technologinį
televizijos perėjimą iš nespalvoto į spalvotą vaizdą. Pirmieji du sezonai (74
serijos) buvo nufilmuoti nespalvotai, o tai suteikė serialui klasikinio kino
aurą ir padėjo paslėpti paprastus, bet sumanius specialiuosius efektus. Nuo
trečiojo sezono (1966 m.) serialas tapo spalvotas, kas puikiai tiko
psichodelinei septintojo dešimtmečio madai ir ryškiam Endoros įvaizdžiui. Įdomu
tai, kad spalvota versija ne tik padidino reitingus, bet ir leido prodiuseriams
geriau išnaudoti fantastinius elementus, paverčiant magiją vizualiai
patrauklesne pramoga augančiam žiūrovų ratui.
Serialas
pasižymėjo neįtikėtinu populiarumu ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.
Amerikoje savo debiutinį sezoną „Kerėtoja“ baigė būdama antroje reitingų
vietoje, nusileisdama tik kitam gigantui „Bonanza“, man regis, Lietuvoje
nežinoma. Serialas buvo rodomas daugybėje šalių, įskaitant Europą, Japoniją ir
Pietų Ameriką, o Samantos personažas tapo modernios moters simboliu – ji buvo
protingesnė už vyrą, valdė galias, tačiau pasirinko šeimą, nors ir nuolat
turėjo balansuoti tarp dviejų pasaulių. Kultūrinis poveikis buvo toks stiprus,
kad serialas pakeitė požiūrį į namų šeimininkės vaidmenį, subtiliai
kritikuodamas to meto patriarchalinę visuomenę per magiškosios alegorijos
prizmę.
Iš
viso serialas gyvavo aštuonis sezonus, kurių metu buvo sukurti net 254
epizodai. Tai buvo viena ilgiausiai transliuotų fantastinių komedijų tuo metu.
Visgi, pasiekus aštuntąjį sezoną, reitingai pradėjo pastebimai kristi. Tam
įtakos turėjo ne tik žiūrovų nuovargis nuo pasikartojančių siužetų, bet ir
stipri konkurencija bei pasikeitusi televizijos tendencija – žiūrovai pradėjo
domėtis „tikroviškesnėmis“ socialinėmis problemomis. 1972 m. birželio 25 d.
serialas buvo oficialiai nutrauktas. Elizabeth Montgomery nusprendė, kad atėjo
laikas judėti toliau ir imtis rimtų draminių vaidmenų, kad išvengtų visą
gyvenimą ją lydinčio Samantos šešėlio.
Po
serialo pabaigos buvo ne vienas mėginimas sugrąžinti „Kerėtojos“ sėkmę. 1977 m.
pasirodė tęsinys-atsišakojimas pavadinimu „Tabitha“, kuriame pasakojama apie
jau užaugusią Stivensų dukrą. Nors serialas gyvavo tik vieną sezoną, jis
parodė, kad susidomėjimas Samantos palikimu vis dar gyvas. Taip pat buvo
sukurti keli animaciniai variantai ir specialios laidos. Didžiausio dėmesio
sulaukė 2005 m. pilnametražis filmas „Kerėtoja“, kuriame Samantą vaidino Nicole
Kidman, o Deriną – Willas Ferrellas. Nors filmas nebuvo itin palankiai
įvertintas kritikų, jis dar kartą patvirtino originaliojo serialo statusą
popkultūroje.
Serialo
„Kerėtoja“ pėdsakas televizijos istorijoje yra milžiniškas. Jis padėjo pagrindą
tokiems vėlesniems hitams kaip „Sabrina, jaunoji ragana“ (Sabrina the Teenage
Witch) ar netgi šiuolaikiniams serialams, kuriuose persipina kasdienybė ir
magija (pavyzdžiui, „WandaVision“, kurio pirmoji serija yra tiesioginė duoklė
Samantai ir Derinui). Elizabeth Montgomery sukurtas įvaizdis tapo raganos
stereotipo perversmu: vietoje piktos senės su kumpa nosimi, ragana tapo
stilinga, elegantiška ir geraširde moterimi.
Svarbu,
manau, pabrėžti, kad šis serialas išliko populiarus dėl savo universalumo. Nors
magija buvo pagrindinis „kabliukas“, tikroji sėkmė slypėjo žmogiškuose
santykiuose – uošvės ir žento kare, bandyme pritapti prie visuomenės normų ir
amžiname klausime, ar meilė gali nugalėti prigimtinius skirtumus. Net ir
šiandien, žiūrint senąsias serijas, Samantos žvilgsnis ir tas stebuklingas
nosies krestelėjimas primena laikus, kai televizija mokė mus tikėti stebuklais,
vykstančiais už kaimyno tvoros, ir priminė, kad pati didžiausia magija vis
dėlto yra kantrybė ir meilė šeimai.
TRUMPAI
APIE PAGRINDINIUS AKTORIUS IR KAIP SUSIKLOSTĖ JŲ GYVENIMAS
Elizabeth
Montgomery, įkūnijusi Samantą Stivens, gimė 1933 m. balandžio 15
d. Los Andžele, tikroje Holivudo aristokratų šeimoje. Jos tėvas buvo garsus
aktorius ir režisierius Robertas Montgomery, o motina – teatro aktorė Elizabeth
Bryan Allen, tad mergaitė nuo mažens augo apsupta kino industrijos spindesio ir
griežtos profesinės etikos. Nors vaikystėje ji lankė privačias mokyklas ir
mėgavosi privilegijuotu gyvenimu, santykiai su valdingu tėvu buvo sudėtingi ir
kupini konkurencijos, o tai, pasak biografų, paskatino ją dar uoliau siekti savarankiško
pripažinimo. Baigusi Amerikos dramos meno akademiją Niujorke, ji debiutavo tėvo
televizijos laidoje „Robert Montgomery Presents“, tačiau greitai įrodė, kad jos
sėkmė nėra tik garsi pavardė – ji pasižymėjo natūraliu fotogeniškumu, subtiliu
humoro jausmu ir gebėjimu akimirksniu persikūnyti iš dramatiškos herojės į
komišką personažą.
Nors
„Kerėtoja“ tapo ryškiausia jos karjeros viršūne ir pelnė jai penkias „Emmy“ bei
keturias „Auksinio gaublio“ nominacijas, Elizabeth Montgomery visą gyvenimą
kovojo, kad nebūtų tapatinama tik su nosį judinančia ragana. Serialui
pasibaigus 1972 m., ji sąmoningai rinkosi drastiškai kitokius, tamsius ir
sudėtingus vaidmenis, siekdama sugriauti „tobulos namų šeimininkės“ įvaizdį. Ji
sukūrė sukrečiantį vaidmenį filme „Auka“ (A Case of Rape, 1974), kuris tapo
vienu žiūrimiausių visų laikų televizijos filmų ir paskatino diskusijas apie
seksualinį smurtą visuomenėje. Vėliau ji įkūnijo liūdnai pagarsėjusią žudikę
filme „Lizzie Borden legenda“ (The Legend of Lizzie Borden, 1975). Šie
vaidmenys patvirtino jos, kaip stiprios dramos aktorės, statusą, o jos drąsa
ekrane ir už jo ribų (ji buvo viena pirmųjų garsių asmenybių, viešai parėmusių
LGBT teises ir kovą prieš AIDS) pelnė jai didžiulę kolegų pagarbą.
Aktorės
gyvenimo saulėlydis buvo netikėtas ir tragiškas. 1995 m. pavasarį, filmuojant
detektyvą „Mirties pėdsakai“ (Deadline for Murder), ji pajuto stiprius
sveikatos sutrikimus, tačiau ignoravo simptomus, norėdama užbaigti darbus. Kai
liga galiausiai buvo diagnozuota, paaiškėjo, kad tai ketvirtos stadijos
storosios žarnos vėžys, jau išplitęs į kepenis. Elizabeth Montgomery, visada
vertinusi privatumą, nusprendė paskutines dienas praleisti savo namuose Beverli
Hilse, apsupta šeimos ir savo ketvirtojo vyro, aktoriaus Robert Foxworth. Ji
mirė 1995 m. gegužės 18 d., būdama vos 62-ejų, praėjus tik aštuonioms savaitėms
po diagnozės. Jos mirtis sukrėtė milijonus gerbėjų visame pasaulyje, tačiau
Samantos Stivens šviesa ir aktorės palikta pilietinė drąsa užtikrino, kad jos
vardas išliktų Holivudo aukso fonde kaip elegancijos, talento ir nepalaužiamos
dvasios simbolis.
Dickas
Yorkas (tikrasis vardas Richardas Allenas Yorkas) yra
viena tragiškiausių ir labiausiai užjaučiamų Holivudo figūrų, kurio gyvenimą ir
sėkmingą karjerą sugriovė vienas vienintelis nelaimingas atsitikimas filmavimo
aikštelėje. Gimęs 1928 m. rugsėjo 4 d. Fort Veine, Indianoje, jis savo
profesinį kelią pradėjo kaip talentingas radijo ir teatro aktorius Čikagoje, o
vėliau persikėlė į Niujorką, kur pasižymėjo Brodvėjuje. Prieš tapdamas visame
pasaulyje atpažįstamu Derinu Stivensu, jis jau buvo užsitarnavęs pagarbą kine,
vaidinęs kartu su tokiomis legendomis kaip Spenceris Tracy ir Gene'as Kelly
kultiniame filme „Paveldėsi vėją“ (Inherit the Wind, 1960). Yorkas pasižymėjo
neįtikėtina veido mimika ir fizine komedija, kuri idealiai tiko „Kerėtojos“
prodiuseriams, ieškojusiems mirtingojo, galinčio įtikinamai perteikti sumišimą,
pyktį ir meilę magiškame chaose.
Tačiau
už ekrane spinduliuojamos energijos ir humoro slypėjo sunkiai įsivaizduojamas
fizinis skausmas, prasidėjęs dar 1959 m., filmuojant juostą „Jie atvyko į
Kordurą“ (They Came to Cordura). Vieno epizodo metu Yorkas kėlė sunkų
geležinkelio vežimėlį, kai staiga jam plyšo nugaros raumenys ir buvo pažeistas
stuburas. Ši trauma niekada tinkamai nesugijo ir tapo lėtinio skausmo šaltiniu,
kuris persekiojo jį visus penkerius „Kerėtojos“ sezonus. Filmavimo aikštelėje
tekdavo konstruoti specialias atramas, kad jis galėtų stovėti, o pertraukų metu
aktorius dažnai gulėdavo ant grindų, negalėdamas pajudėti. Kad ištvertų darbo
dieną, jis pradėjo vartoti stiprius nuskausminamuosius ir migdomuosius, kurie
ilgainiui sukėlė priklausomybę. Galiausiai, 1969 m. sausį, filmuojant vieną iš
epizodų, Yorkas tiesiog aikštelėje prarado sąmonę ir buvo skubiai išvežtas į
ligoninę. Tai buvo lūžio taškas – suvokęs, kad fiziškai nebegali tęsti darbo,
jis paliko serialą, o jo vietą užėmė Dickas Sargentas.
Pasitraukęs
iš „Kerėtojos“, Dickas Yorkas pateko į gilią asmeninę ir finansinę duobę:
kelerius metus jis praleido prikaustytas prie lovos, prarado beveik visą
uždirbtą turtą ir kovojo su priklausomybe nuo vaistų. Visgi, jo gyvenimo
pabaiga tapo dvasinio atgimimo istorija. Nors pats gyveno kukliai, vėlesniais
metais jis pasišventė labdarai, telefonu organizuodamas pagalbą benamiams ir
skurdžiai gyvenantiems žmonėms (įkūrė fondą „Acting for Life“). Nepaisant to,
kad sirgo emfizema (dėl ilgalaikio rūkymo) ir paskutiniais metais buvo
priklausomas nuo deguonies aparato, jis išliko giedros dvasios ir bendravo su
gerbėjais iki pat mirties. Dickas Yorkas mirė 1992 m. vasario 20 d., būdamas
63-ejų. Nors jo karjera nutrūko pačiame įkarštyje, jis liko atmintyje kaip „tikrasis
Derinas“, kurio šiltas žvilgsnis ir meistriška komedija padėjo „Kerėtojai“
tapti nemirtinga klasika.
Dickas
Sargentas (tikrasis vardas Richardas Stanfordas Coxas) į
televizijos istoriją įėjo kaip žmogus, priėmęs vieną sunkiausių iššūkių
Holivude – pakeisti žiūrovų dievinamą aktorių įpusėjus itin populiariam
serialui. Gimęs 1930 m. balandžio 19 d. Karmelyje, Kalifornijoje, jis augo
Holivudo aplinkoje (jo motina buvo aktorė Ruth McNaughton, o tėvas – žinomas
verslo vadybininkas). Sargentas pasižymėjo aristokratiška išvaizda, ramybe ir
puikiu techniniu pasirengimu. Įdomu tai, kad būtent jis buvo pirmasis
prodiuserių pasirinkimas Derino vaidmeniui dar 1964 metais, tačiau dėl
sutartinių įsipareigojimų kitam projektui jis negalėjo priimti pasiūlymo, tad
vaidmuo atiteko Dickui Yorkui. Likimas pasisuko taip, kad po penkerių metų,
Yorkui dėl sveikatos problemų pasitraukus, Sargentas pagaliau žengė į Stivensų
namų svetainę kaip „antrasis Derinas“.
Sargento
era „Kerėtojoje“ prasidėjo 1969 metais (nuo 6-ojo sezono) ir truko iki pat
serialo pabaigos 1972-aisiais. Jo vaidybos stilius kardinaliai skyrėsi nuo
pirmtako: jei Dickas Yorkas Deriną rodė kaip nuolat sutrikusį, emocingą ir
fiziškai ekspresyvų žmogų, tai Sargento Derinas buvo racionalesnis, ramesnis ir
kiek griežtesnis. Nors dalis ištikimiausių gerbėjų sunkiai priėmė pokytį
(reitingai pamažu pradėjo kristi, nors tai siejama ir su scenarijų kokybės
prastėjimu), Elizabeth Montgomery ir likusi komanda jį priėmė itin šiltai.
Sargentas puikiai susidorojo su užduotimi išlaikyti personažo tęstinumą,
suteikdamas Derinui brandumo, o jo chemija su Samanta tapo labiau partneriška
nei globėjiška.
Už
ekrano Dickas Sargentas gyveno sudėtingą dvigubą gyvenimą, kurį viešai
atskleidė tik karjeros pabaigoje. Dešimtmečius jis slėpė savo homoseksualumą,
bijodamas, kad tai sugriaus jo karjerą konservatyviame Holivude. Tačiau 1991
metais, reaguodamas į augančią AIDS krizę ir norėdamas palaikyti jaunus žmones,
jis viešai prisipažino esantis gėjus. Šis žingsnis tuo metu reikalavo
milžiniškos drąsos. Paskutinius savo gyvenimo metus jis paskyrė kovai už LGBT
teises, tapdamas judėjimo ikona ir aktyviai dalyvaudamas „Pride“ paraduose
kartu su savo ekrano žmona Elizabeth Montgomery, kuri jį besąlygiškai palaikė.
Dickas Sargentas mirė 1994 m. liepos 8 d., būdamas 64-erių, nuo prostatos
vėžio. Nors jis visada liks „tuo kitu Derinu“, jo nuoširdumas ir pilietinė
drąsa paliko ne mažiau ryškų pėdsaką nei jo darbas televizijoje.
Agnes
Moorehead, gimusi 1900 m. gruodžio 6 d. Klintone, Masačusetse,
buvo viena labiausiai gerbiamų ir techniškai stipriausių savo kartos aktorių,
kurios karjera driekėsi nuo radijo aukso amžiaus iki Brodvėjaus scenų ir
Holivudo klasikos. Augusi griežto presbiterionų dvasininko ir dainininkės
šeimoje, Agnes pasižymėjo neįtikėtina drausme ir akademiniu pasirengimu – ji
turėjo literatūros daktaro laipsnį ir baigė Amerikos dramos meno akademiją.
Prieš tapdama televizijos ikona, ji buvo neatsiejama Orsono Welleso „Mercury
Theatre“ trupės narė ir debiutavo kine sukrečiančiu vaidmeniu šedevre „Pilietis
Keinas“ (Citizen Kane, 1941). Per savo ilgą karjerą ji buvo nominuota net
keturiems „Oskarams“ ir pelnė du „Auksinius gaublius“, įsitvirtindama kaip
charakterinių vaidmenų meistrė, gebanti perteikti tiek aristokratišką šaltį,
tiek gilią draminę kančią.
Nors
Agnes Moorehead pradžioje dvejojo dėl dalyvavimo situacijų komedijoje, jos
sutikimas vaidinti Endorą seriale „Kerėtoja“ tapo genialiu sprendimu,
pavertusiu ją pasauline žvaigžde. Endora nebuvo tiesiog piktas personažas –
Agnes jai suteikė neapsakomo didingumo, kandumo ir rafinuotos paniekos
mirtingiesiems, ypač savo žentui Derinui. Jos ekscentriška išvaizda, spalvingi
makiažai ir žaibiški pradingimai dūmų debesyje tapo serialo ašimi. Nors ekrane
ji nuolat konfliktavo su Dicku Yorku, užkulisiuose ji jį be galo gerbė ir rėmė
jo sunkiausiais fizinių kančių momentais, o su Elizabeth Montgomery ją siejo
tikra, motiniška draugystė. Už šį vaidmenį ji buvo nominuota šešiems „Emmy“
apdovanojimams, o jos frazė „Dum-Dum“, skirta Derinui, įsirėžė į televizijos
istoriją kaip viena stilingiausių pašaipų.
Nepaisant
ryškių spalvų ekrane, asmeniniame gyvenime Agnes buvo itin privati, religinga
ir intelektualiai alkana moteris, kuri laisvalaikiu studijavo Bibliją ir
kolekcionavo antikvarinius daiktus. Jos gyvenimo pabaiga buvo paženklinta
paslapčių ir ginčų: 1974 m. balandžio 30 d. ji mirė nuo gimdos vėžio, būdama
73-ejų. Daugelis biografų pastebi kraupią tendenciją – ji buvo viena iš
daugelio aktorių, dalyvavusių 1956 m. filmo „Užkariautojas“ (The Conqueror)
filmavimuose Jutos dykumoje, netoli branduolinių bandymų poligono. Manoma, kad
būtent radioaktyvios dulkės tapo mirtinos ligos priežastimi jai ir kitiems
komandos nariams, įskaitant Johną Wayne'ą. Agnes Moorehead paliko ne tik
milžinišką turtą labdarai ir savo bažnyčiai, bet ir standartą, kaip charakterinis
aktorius gali pakylėti pramoginį žanrą iki aukštojo meno lygio, paversdamas
uošvę-raganą nemirtingu kultūriniu simboliu.
10
MENKAI KAM ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „KERĖTOJA“ IR FILMAVIMO UŽKULISIUS
1.
Nors visi manė, kad Elizabeth Montgomery judina pačią nosį, iš tiesų ji greitai
kraipydavo viršutinę lūpą. Pati aktorė prisipažino, kad šį triuką išmoko dar
vaikystėje, kai nervindavosi, o serialo prodiuseris (ir jos tuometinis vyras)
Williamas Asheris nusprendė, kad tai bus idealus Samantos burtų ženklas.
2.
Elizabeth Montgomery įkūnijo ne tik Samantą, bet ir jos tamsiaplaukę, maištingą
pusseserę Sereną. Kad žiūrovai iš pradžių nesuprastų apgaulės, titruose Sereną
vaidino „Pandora Spocks“ (žodžių žaismas su Pandora's Box – Pandoros skrynia).
3.
Samantos tėvą Morisą vaidinęs Maurice'as Evansas ir motiną Endorą vaidinusi
Agnes Moorehead filmavimo aikštelėje dažnai gurkšnodavo tikrą martini. Kadangi
jų personažai buvo „aukštuomenės raganos“, prodiuseriai leisdavo jiems šiek
tiek atsipalaiduoti, kad vaidyba būtų natūralesnė.
4.
Dauguma prabangių papuošalų, kuriuos Samanta mūvėjo seriale, priklausė pačiai
Elizabeth Montgomery. Ji nemėgo bižuterijos, tad filmavimo aikštelėje segėdavo
tikrus deimantus ir brangakmenius, kuriuos jai dovanodavo vyras.
5.
Kaip ir daugelyje serialų su mažais vaikais, Samantos dukrą Tabitą iš pradžių
vaidino dvynės Erin ir Diane Murphy. Tačiau mergaitėms augant jos tapo
nebepanašios, todėl Diane buvo atleista, o Erin tęsė karjerą viena.
6.
Vienoje 1970-ųjų serijoje Samanta naudoja „stebuklingą prietaisą“, kad pamatytų
žmogų kitame ekrane realiu laiku. Tai buvo viena pirmųjų vaizdo skambučių
(šiandieninio FaceTime ar Zoom) vizualizacijų televizijoje.
7.
Nors tai buvo komedija, kai kurios konservatyvios religinės grupės Amerikoje
tuo metu protestavo prieš serialą, teigdamos, kad jis „moko vaikus garbinti
velnią ir užsiimti okultizmu“. Dėl to prodiuseriai įvedė griežtą taisyklę:
Samanta burtus naudoja tik geriems tikslams arba buičiai.
8.
Nors ekrane Endora nekentė Derino, realybėje Agnes Moorehead buvo vienintelis
žmogus, kuris po Dicko Yorko atleidimo viešai demonstravo nepasitenkinimą.
Pirmąją Dicko Sargento darbo dieną ji tiesiog atsisakė su juo sveikintis,
gedėdama savo buvusio kolegos.
9.
Garsusis Stivensų namas (tiksliau – jo fasadas) nebuvo tikras namas, o dalis
„Warner Bros.“ studijos dekoracijų. Tas pats namo fasadas vėliau buvo
naudojamas dešimtyse kitų serialų ir reklamų, įskaitant „Mano svajonių Džinę“
(I Dream of Jeannie).
10.
Aktorė Alice Pearce, kuri vaidino smalsiąją kaimynę Gledis Kravic, sirgo vėžiu
dar prieš prasidedant serialui. Ji mirė po dviejų sezonų, būdama vos 48-erių.
Už šį vaidmenį ji gavo „Emmy“ apdovanojimą jau po mirties (postmirtinai).
Buvo
labai įdomu visa tai ruošti. Tikiuosi, kad kas nors įveikė straipsnį ir
sužinojo ką nors naujo.
Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to
nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943),
kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką
amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą
„Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano
mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard
Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to,
kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.
Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart,
kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau
filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus
elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų
kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa
tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o
depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie
jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas
alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui,
pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis
tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo
metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...
Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį
siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą
bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę
staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius
tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas
pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo
gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai
parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs
vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew
Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja
charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją,
bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.
Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų
pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX
amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis,
alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena,
žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams
Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai
kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.
Tęsiu 10 dešimtmečio Lietuvoje rodytus TV serialus. Ir
šįkart apie argentiniečių telenovelę „Laukinis angelas“, rodytą per BTV
kanalą daugmaž iškart po 2000-ųjų, kurio, tiesą sakant, nežiūrėjau, bet šiek
tiek atsimenu dėl atmosferos, dainų ir dėl to, kad namiškiai jį šiek tiek
žiūrėjo. Šiame įraše sužinosite daugiau apie šį serialą, jo aktorius,
produkciją, populiarumą ir t. t.
Argentinos televizijos istorijoje mažai kūrinių paliko
tokį gilų pėdsaką kaip 1998–1999 metais kurta telenovelė „Laukinis angelas“
(ispn. Muñeca Brava), tapusi ne tik vietiniu fenomenu, bet ir
viena sėkmingiausių visų laikų Lotynų Amerikos eksporto prekių. Šio kultinio
serialo idėja ir scenarijus priklauso talentingajam Enrique Estevanezui,
kuris sugebėjo meistriškai sujungti klasikinę Pelenės istoriją su tuo metu
revoliucingu humoru bei stiprios, savarankiškos moters paveikslu. Serialas buvo
kuriamas Buenos Airėse, o jo pasirodymas eteryje sutapo su didžiuliais
pokyčiais Argentinos visuomenėje, todėl pagrindinės herojės Milagros maištingas
būdas tapo gaiviu oro gūsiu tradiciniame, dažnai itin dramatiškame ir
konservatyviame telenovelų žanre.
Pasirinkimas pagrindiniam Milagros vaidmeniui kviesti
jauną urugvajietę Natalią Oreiro nebuvo atsitiktinis, mat kūrybinė grupė
ieškojo aktorės, kuri spinduliuotų ne tik grožį, bet ir begalinę energiją bei
berniukišką chuliganiškumą. Natalia tuo metu jau buvo kylanti žvaigždė, tačiau
būtent „Laukinis angelas“ jai suteikė progą ne tik vaidinti, bet ir tiesiogiai
prisidėti prie savo personažo kūrimo – sakoma, kad aktorė pati sugalvojo
daugelį Milagros detalių, pavyzdžiui, raudoną kepuraitę su snapeliu atgal.
Priešais ją iškilo Facundo Arana, vaidinantis turtuolį Ivo Di Karlo,
kurio kandidatūra patvirtinta dėl jo romantiško žvilgsnio ir gebėjimo perteikti
vidinį konfliktą tarp šeimos vertybių bei meilės merginai iš žemesnio
socialinio sluoksnio.
Natalios Oreiro ir Facundo Aranos duetas ekrane
pasižymėjo tokia neįtikėtina chemija, kad žiūrovai visame pasaulyje nuoširdžiai
tikėjo jų meilės istorija, nors realiame gyvenime aktoriai tebuvo geriausi
draugai. Natalia įkūnijo Milagros, našlaitę, užaugusią vienuolyne ir
dievinančią futbolą, o Facundo tapo įsimylėjusiu pleibojumi, kuriam teko
perlipti per savo egoizmą. Ši pagrindinė pora tapo serialo stuburu, sugebėjusiu
išlaikyti žiūrovų dėmesį per visas 270 serijų, kurios Argentinoje buvo rodomos
kasdien, o kitose šalyse kartais skaidomos į dar smulkesnius fragmentus
priklausomai nuo transliacijos tinklelio.
Siužetas sukasi aplink Milagros, pravarde Čoli,
kuri įsidarbina tarnaite prabangiuose Di Karlo namuose, net nenumanydama, kad
šio namo šeimininkas yra jos tikrasis tėvas. Tai klasikinė paslaptis, tačiau
„Laukinis angelas“ išsiskyrė tuo, kad veiksmas vyko ne tik ašarų pakalnėse, bet
ir diskotekose, futbolo aikštėse bei lūšnynuose, kur Milė jautėsi kaip žuvis
vandenyje. Serialas drąsiai laužė stereotipus, rodydamas pagrindinę heroję ne
kaip auką, o kaip kovotoją, kuri neleidžia savęs žeminti nei turtingoms
ponioms, nei pasipūtusiems vyrams, o tai pakerėjo ne tik namų šeimininkes, bet
ir jaunąją auditoriją.
Kritikai „Laukinį angelą“ priėmė neįprastai palankiai,
pabrėždami, kad tai nėra tiesiog „muilo opera“, o savotiška komedija su dramos
elementais, pasižyminti greitu tempu ir šmaikščiais dialogais. Visuomenė
Argentinoje ir už jos ribų tiesiog pamišo dėl serialo: gatvės ištuštėdavo
transliacijų metu, o merginos masiškai pradėjo kopijuoti Milagros stilių –
languotus marškinius, rišamus ant juosmens, ir tas pačias kepuraites.
Populiarumas buvo toks milžiniškas, kad serialas buvo parduotas daugiau nei 80
šalių, tapdamas fenomenu tokiose vietose kaip Rusija, Izraelis, Lenkija, Čekija
ir, žinoma, Lietuva.
Serialo sėkmė buvo neatsiejama nuo Natalios Oreiro
muzikinės karjeros, nes būtent „Laukinis angelas“ tapo tramplinu jos
debiutiniam albumui, pavadintam tiesiog „Natalia Oreiro“. Pagrindinė
daina „Cambio Dolor“ tapo serialo vizitine kortele ir pasauliniu hitu, o
jos vaizdo klipas, kuriame aktorė šoka su spalvingais kostiumais, nuolat sukosi
muzikos kanaluose. Kitos dainos, tokios kaip „Me Muero de Amor“, taip
pat buvo naudojamos romantiškiausioms scenoms įgarsinti, o tai leido aktorei
per kelis mėnesius tapti tarptautine popmuzikos ikona, parduodančia milijonus
albumų egzempliorių.
Lietuvoje šis serialas pasirodė kiek vėliau, 2000-ųjų
pradžioje, ir buvo rodomas per BTV televiziją, kur greitai sumušė visus
reitingų rekordus bei tapo neatsiejama popietės dalimi tūkstančiams lietuvių
šeimų. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad Natalia Oreiro tapo bene
dažniausiai minimu vardu Lietuvos pramogų spaudoje, o jos plakatai puošė
daugelio paauglių kambarius. Serialo populiarumas skatino žmones mokytis ispanų
kalbos, o diskotekose „Cambio Dolor“ tapo privalomu kūriniu, įrodančiu, kad
tolima Argentinos kultūra lietuviams pasirodė netikėtai artima ir suprantama.
Įdomu tai, kad „Laukinis angelas“ turėjo didžiulę
įtaką net ir vietiniam Argentinos verslui, nes seriale naudoti prekių ženklai,
drabužiai ir net vietovės tapo turistų traukos objektais. Pavyzdžiui,
prabangioji vila „Angelica“, kurioje buvo filmuojama didžioji dalis scenų,
sulaukdavo minios gerbėjų iš viso pasaulio, norinčių bent akies krašteliu
pamatyti vietą, kurioje Milė plovė grindis ir ginčijosi su Ivo. Be to, serialas
buvo toks populiarus Izraelyje, kad ten netgi buvo sukurtas specialus žurnalas,
skirtas tik „Laukiniam angelui“, o aktoriai buvo priimami su valstybinio lygio
delegacijų pagarba.
Viena iš mažiau žinomų detalių yra tai, kad Facundo
Arana serialo filmavimo pradžioje vis dar intensyviai grojo saksofonu metro
stotyse ir mažuose klubuose, nes nebuvo tikras, ar aktoriaus karjera jam bus
sėkminga. „Laukinis angelas“ galutinai išsprendė jo abejones, paversdamas jį
vienu geidžiamiausių aktorių, tačiau meilę muzikai jis išlaikė visą gyvenimą.
Taip pat kalbama, kad Natalios Oreiro personažas Milagros turėjo būti kur kas
rimtesnis, tačiau pati aktorė įtikino režisierių leisti jai improvizuoti, todėl
seriale atsirado tiek daug linksmų, kartais net absurdiškų situacijų, kurios
suteikė kūriniui unikalų skonį.
Sąsajos su Lietuva tęsėsi ir po serialo pabaigos, kai
Natalia Oreiro surengė koncertus kaimyninėse šalyse, o lietuviai organizuotai
vyko į Rygą ar Varšuvą pamatyti savo dievaitės gyvai. Net ir prabėgus daugiau
nei dviem dešimtmečiams nuo pirmosios serijos, vyresnė karta puikiai prisimena
Milagros juoką, o jaunimas vis dar atranda šį serialą interneto platformose,
žavėdamiesi jo paprastumu ir nuoširdumu. Galima teigti, kad „Laukinis angelas“
Lietuvoje buvo daugiau nei serialas – tai buvo tam tikros eros simbolis,
atnešęs į pilką kasdienybę ryškių Argentinos spalvų ir aistros.
Telenovelės finalas buvo vienas žiūrimiausių įvykių
Argentinos televizijoje, o paskutinė scena, kurioje Milė ir Ivo susituokia
futbolo aikštėje, tapo legendine, nes ji puikiai atspindėjo visą serialo dvasią
– meilės pergalę prieš visus socialinius barjerus. Nors vėliau buvo bandoma
kurti perdirbinius įvairiose šalyse (Meksikoje, Indijoje, Portugalijoje), nė
vienas iš jų nesugebėjo pakartoti originalo sėkmės, nes trūko tos unikalios
Natalios Oreiro ir Facundo Aranos magijos. Serialas paliko neišdildomą pėdsaką
ne tik televizijoje, bet ir muzikoje, madoje bei tūkstančių žmonių širdyse
visame pasaulyje.
Galiausiai, „Laukinis angelas“ išlieka pavyzdžiu, kaip
paprasta istorija, papildyta charizmatiškais aktoriais ir puikiu garso takeliu,
gali suvienyti skirtingas kultūras ir tautas. Milagros personažas tapo
emancipacijos simboliu, įrodžiusiu, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima
išlikti savimi, neprarasti humoro jausmo ir rasti tikrąją meilę. Šis serialas
visada bus prisimenamas kaip auksinis telenovelų amžiaus kūrinys, kuris net ir
šiandien, žiūrint senus įrašus, sugeba sukelti šypseną ir malonų nostalgijos
jausmą kiekvienam, kuris bent kartą gyvenime girdėjo „Cambio Dolor“ akordus.
