Filmas: "Galinė sėdynė" / "Pillion"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Britų režisierius Harry Lighton debiutavo su ilgametražiu pirmuoju savo filmu „Galinė sėdynė“ (turima galvoje motociklo keleivinį galą) (angl. Pillion) (2025) ir sukėlė nemažai šaršalo tarp homofobų ir šiaip seksualinę įvairovę nepripažįstančiųjų. Tačiau nuo kada „tradiciniai“ ir visada prisilaikantys normalumo kūrė istoriją? Visada tik progresyvieji ir standartus laužantieji. Lietuvoje „Galinė sėdynė“ taip pat buvo rodoma kino teatruose. Tiesa, seansų labai mažai ir į jį tikriausiai rinkosi arba LGBTQ žmonės, arba jiems prijaučiantys, nes filmas nevienareikšmiškai turi šį indeksą ir jis tyrinėja vyrų seksualumą queer subkultūroje. Kino filmas buvo puikiai įvertintas kino kritikų, o pats režisierius kuria tokį kiną, kuris atliepia jį patį: Lighton taip pat yra atviras gėjus ir jam įdomūs queer kultūros niuansai.
 
Filmas pasakoja apie dainininką Koliną ir motociklininką Rėjų, kurie susipažįsta vietos bare, kur Kolinas dainuoja su tėvu vienoje grupėje. Rėjus neslepia, kad yra ne tik motociklininkas, bet ir atviras fetešistas, kuriam rūpi odiniai rūbai, jo motociklas ir dominavimu bei nuolankumu grįsti seksualiniai santykiai (BDSM), tačiau jis nenori įprastinių romantiškų santykių, nors galbūt giliai širdyje to ir norėtų. Aplinkiniai mano, kad Kolinui Rėjus visiškai netinkamas, jis pernelyg vyriškas, šaltas ir atgrasus, tačiau būtent Kolinui ir patinka, kad pats gali būti nuolankus, tačiau slapta iš Rėjaus tikisi ir įprastinių romantinių santykių... Iš esmės visas filmas bando atskleisti sunkiai nusakomą įprastinių santykių ir seksualinių sutartinių vaidmenų ribas, kurios iš pažiūros nėra jau taip lengvai nustatomos. Komizmas atsiranda nedirbtinis, jis kyla iš veikėjų prieštarų ir troškimų, visuomenės standartų neatitikimų ir lūkesčių.
 
Filmo vienas iš pagrindinių cinkelių – kviestinė Holivudo žvaigždė Alexander Skarsgård, kuris kartu su Hario Poterio, kuris vaidino Dudlį Durslį, aktoriumi Harry Melling sukūrė įtampos kupinus santykius, kurie nėra itin patogūs kiekvienam kino žiūrovui. Filme yra ir ganėtinai atvirų sekso scenų, kokius kai kada pamatysi tik pornografinėse kino juostose, tačiau filmo tikslas nėra kurti porno industrijos variantą, visgi filmas sėkmingai, mano galva, fokusuoja į psichologinius pagrindinių veikėjų aspektus. Aktoriai, sakyčiau, įtikinamai stambiu planu perteikia vidines įtampas, prieštaras, nutylėjimus, kurie leidžia susidaryti apie šiuos queer santykius sudėtingesnį vaizdinį.
 
Ruošdamasis filmui ir rašydamas scenarijų, režisierius praleido savaitgalį su didžiausio Jungtinėje Karalystėje gėjų motociklininkų klubo GBMCC (Gay Bikers Motorcycle Club) nariais. Vėliau, vykdant aktorių atranką, šie motociklininkai buvo pakviesti prisijungti prie projektų – didelė dalis filme matomos motociklininkų gaujos narių yra ne profesionalūs aktoriai, o tikri šios bendruomenės atstovai, vaidinantys patys save. Be to, prie konsultacijų bei filmavimo prisijungė ir kiti realaus gyvenimo kink bei LGBTQ+ subkultūros dalyviai (pavyzdžiui, asmenys, praktikuojantys specifinius vaidmenis, tokius kaip human pup kultūra), o pats pagrindinis aktorius Harry Melling tam tikrą laiką praleido bendraudamas su šios bendruomenės nariais, kad kuo tiksliau suprastų submisyvaus elgesio bei BDSM dinamikos subtilybes. Vienas iš „šunelių“ žengė keturiomis ir ant raudonojo Kanų kino festivalio kilimo. Galiu tik įsivaizduoti, kokias audras kai kuriems lietuviams gali sukelti šie vaizdiniai... Beje, kiek nustebau, kad filme pasirodė antraplaniame vaidmenyje Jake Shearsas – pagrindinis garsiosios britų-amerikiečių pop ir dainų kūrimo grupės „Scissor Sisters“ vokalistas, kuris teigė, kad šis vaidmuo atliepė ir jo paties asmenines patirtis.
 
Visumoje filmas man patiko labiausiai dėl pagrindinių aktorių bendradarbiavimo, dėl nepatogių, bet įtikinamai atliktų vaidmenų, atmosferos ir vidinės įtampos tarp pagrindinių veikėjų. Filmo pabaigoje po Kolino gauto laisvadienio nuo vergavimo Rėjus dingsta, o Kolinas lieka vienui vienas ir toliau bando tęsti nuolankiojo gyvenimą. Filmas tarsi klausia: kokią žmogaus savasties dalį užpildo tokia seksualinė trauka ir forma. Filmas beveik neanalizuoja visuomenės ir šios queer kultūros dalies priešpriešą, kaip kad galbūt būtų prieš kelius dešimtmečius, tačiau susitelkia išskirtinai į bendruomenės vidinį pasaulį ir atskleidžia seksualinės įvairovės aspektus, edukuoja ir jaudina žiūrovą, kuris per „Galinės sėdynės“ filmą turi galimybę nusibrėžti savąsias ribas.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.9

 
Maištinga Siela

Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbeto tragedija" / "The Tragedy of Macbeth"

 

Sveiki,

Daug gerų, legendinių, vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas, žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau, viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.

Daugeliui filmas, manau, patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą, o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.

Tam tikrų istorinių neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai, tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį. Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą „Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“ variantą.

Visgi filmas užsibaigia taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela