Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bohemijos rapsodija" / "Bohemian Rhapsody"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu tikras, ar visiems patiks mano nuomonė ir filmo „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) (2018) vertinimas. Filmas, skirtas legendinei muzikos grupei „Queen“, kurią tikriausiai žino visas pasaulis. Nors grupė gyvuoja iki šių dienų ir rengia koncertus, tačiau akivaizdu, kad filmo siužetas sukasi tik apie jos nuo AIDS mirusį vokalistą, dėl kurio ir išgarsėjo šioji grupė, Freddie Mercury. Filmą visgi laikyčiau ne tiek Queen‘ų kaip grupės įprasminu, bet atskira šio atlikėjo biografiniu filmu.

Kaip jau įprasta, didelio biudžeto filmas ir dar biografinis, taikosi į „Oskarus“ ir kitus didžiausio komercinio kino apdovanojimus. Iš esmės labai mėgstu „Queen“, bet šis filmas, mano supratimu, nė iš tolo neatskleidžia nei Queenų, nei paties F. Mercury. „X-menų“ prityręs režisierius Bryan Singer sukūrė absoliučiai beveik visoms amžiaus grupėms tinkantį filmą, kad labiau pritrauktų žiūrovus į kino ekranus. Kas iš po tokių komercinių tikslų, apie kurius prisipažino net patys režisieriai, begali būti iš filmo turinio? Pirmenybė teikiama ne turiniui, tačiau informacijos pateikčiai, kitaip sakant, skaidruolių apipavidalinimui.

Iš esmės šiame filme pasigedau gerai „suveržtos“ istorijos, pasigedau vidinės dramos, gilesnio problemos atskleidimo apie F. Marcury seksualinį gyvenimą, jo kaip indų tautybės problemą, kurie buvo ryškiausi jo kaip žmogaus tapatybės probleminių laukų, apie tai kūrėjai šiame filme perbėgta tik paviršiumi, matyt, nenorint šokiruoti vaikų... Iš didelio noro suteikti Queen‘ams šviesos, man nepatiko nei filmo pabaiga, nei filmo scenos, kurios absoliučiai pataikauja pramoginio filmo struktūroms. Nieko nepadarysi, šis iflmas yra užsakomasis produktas masėms ir kartais tai nėra jau taip blogai, ypač tiems, kurie Queen‘ų absoliučiai nesiklauso, o jau yra ir ištisa karta, kurie jų net nežino. Toks komercinis priėjimas yra neblogas būdas kaip ir su ABBOS „Mama Mia“ filmu, tiesiog pagerbti muzikos legendas, tačiau tai tik blizgus paviršius. Vis prisimenu, kaip puikiai buvo sukurtas prieš keletą metų dokumentinis filmas „Emy“ apie Emy Winehouse – išraiškinga dokumentinė forma, kuriame skausmas, šūdas, džiaugsmas ir ašaros – viskas paveiku.

Na, o šiame filme vis dar skamba nebent Queen‘ų muzika ir pagrindinio serialo „Pono roboto“ aktoriaus Rami Malek vaidyba.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela