Filmas: "Astralinis pasaulis" / "Oddity"

 Labi, skaitytojai,

 

Nuo vasaros pradžios, nepamenu, kad būčiau žiūrėjęs nors vieną gerą siaubo filmą, o prastų – ne vieną ir ne du, tad griebiau šįkart pagal rekomendaciją airių režisieriaus Damian Mc Carthy filmą „Astralinis pasaulis“ (angl. Oddity) (2024), kurį tikriausiai derėtų versti labiau kaip „Keistenybė“, nei „Astralinis pasaulis“, bet su pavadinimas, žinote, yra kita politika. Tai europietiško ir airiško siaubo filmo derinys, kuris iš tikrųjų tapo kiek netikėtų ir pranoko daugelį vidutiniškų standartinių amerikietiškų filmų.

 

Istorija pasakoja apie airišką provincialų miestelį, kuriame įsikūrusi psichiatrijos klinika. Dėmesio centre – klinikos daktaras ir jo žmona, kurią vieną naktį jų besitvarkomame naujame būste kažkas uždaužo plaktuku. Istorija rodoma po metų, kai mirusios identiška sesuo akloji dvynė, turinti aiškiaregystės dovaną, pasiprašo pas sesers vyrą nakvynės, kad galėtų pabūti arčiau mirusios sesers... Galiausiai tą lemtingą naktį akloji atskleidžia visas su žmogžudyste susijusias paslaptis.

 

Filmas ledinis, turiu galvoje, kad nejaukus nuo pat pradžių. Airių režisierius nuo pat pradžių, nenaudodamas įprastinių amerikietiškų siaubo triukų, geba sukurti įtampą, o jos, patikėkite, filme tikrai buvo. Net draugas, žiūrėjęs kartu šį filmą, pasakė, kad filmas labai nejaukus. Tikriausiai nerasčiau tinkamesnio žodžio. Tą nejaukumą kuria įtemptos ir netikėtos psichologinės scenos, pavyzdžiui, moteris, kuri bijo į namus įsileisti iš psichiatrijos klinikos vienaakį, tad su juo kalbasi per mažą durų ertmę ir žiūrovas nežino, ar jis pavojingas, ar ne. Arba didžiulė ir kraupi vudų lėlė, prikimšta pačių įvairiausių okultinių ceremonijos dalykėlių, o galiausiai dar kraupesnė tampa psichiatrijos klinika. Daktaras, kuris apsigyvena arklides primenančiame akmeniniame name, erdvine prasme filmui taip pat sukuria šaltą ir nykią erdvę su galimais vaiduokliais ir dvasiomis. Ir tai veikia!

 

Visgi filmo idėja nėra itin novatoriška: mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis turi labai trapią ribą ir tik apdovanotieji geba permatyti tikrovės slėpinius. Tas galiausiai ir pavyksta pagrindinei veikėjai, tačiau smagu, kad visgi pabaigoje išvengiama klišių, pavyzdžiui, tik intuicijos vedimi, protaujantys, o ne kvailai pokštaujantys išlieka gyvi – šis filmas šio vyksmo takelio atsisako. Visgi mane stebino miestelio eklektika, jeigu gerai įsižiūrėsite į klinikos darbo erdvę, pamatysite, kad koridoriai ir daktaro darbo stalas tarsi „išnuomoti“ iš kokio XX amžiaus pirmosios pusės muziejaus, daktaras net pacientų korteles veda papkutėse, turi laidinį telefoną, o ant stalo medinį savo vardo užrašą, važinėja vintažiniu automobiliu su senovišku portfeliu, tačiau reikiamomis situacijomis išsitraukia išmanųjį ir sutvarko reikalus taip kaip reikia. Toks sunkiai apibrėžiamo laikmečio hibridas labai stebino – ar tikrai viskas čia gerai apgalvota? Visgi filmas iš savo žanro srities vienas įdomesnių, nors kvaila tikėtis iš siaubo patogių ir malonių scenų. Man „Astralinis pasaulis“ ėmė ir kažkaip suveikė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7'

Maištinga Siela 

Filmas: "Bohemijos rapsodija" / "Bohemian Rhapsody"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu tikras, ar visiems patiks mano nuomonė ir filmo „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) (2018) vertinimas. Filmas, skirtas legendinei muzikos grupei „Queen“, kurią tikriausiai žino visas pasaulis. Nors grupė gyvuoja iki šių dienų ir rengia koncertus, tačiau akivaizdu, kad filmo siužetas sukasi tik apie jos nuo AIDS mirusį vokalistą, dėl kurio ir išgarsėjo šioji grupė, Freddie Mercury. Filmą visgi laikyčiau ne tiek Queen‘ų kaip grupės įprasminu, bet atskira šio atlikėjo biografiniu filmu.

Kaip jau įprasta, didelio biudžeto filmas ir dar biografinis, taikosi į „Oskarus“ ir kitus didžiausio komercinio kino apdovanojimus. Iš esmės labai mėgstu „Queen“, bet šis filmas, mano supratimu, nė iš tolo neatskleidžia nei Queenų, nei paties F. Mercury. „X-menų“ prityręs režisierius Bryan Singer sukūrė absoliučiai beveik visoms amžiaus grupėms tinkantį filmą, kad labiau pritrauktų žiūrovus į kino ekranus. Kas iš po tokių komercinių tikslų, apie kurius prisipažino net patys režisieriai, begali būti iš filmo turinio? Pirmenybė teikiama ne turiniui, tačiau informacijos pateikčiai, kitaip sakant, skaidruolių apipavidalinimui.

Iš esmės šiame filme pasigedau gerai „suveržtos“ istorijos, pasigedau vidinės dramos, gilesnio problemos atskleidimo apie F. Marcury seksualinį gyvenimą, jo kaip indų tautybės problemą, kurie buvo ryškiausi jo kaip žmogaus tapatybės probleminių laukų, apie tai kūrėjai šiame filme perbėgta tik paviršiumi, matyt, nenorint šokiruoti vaikų... Iš didelio noro suteikti Queen‘ams šviesos, man nepatiko nei filmo pabaiga, nei filmo scenos, kurios absoliučiai pataikauja pramoginio filmo struktūroms. Nieko nepadarysi, šis iflmas yra užsakomasis produktas masėms ir kartais tai nėra jau taip blogai, ypač tiems, kurie Queen‘ų absoliučiai nesiklauso, o jau yra ir ištisa karta, kurie jų net nežino. Toks komercinis priėjimas yra neblogas būdas kaip ir su ABBOS „Mama Mia“ filmu, tiesiog pagerbti muzikos legendas, tačiau tai tik blizgus paviršius. Vis prisimenu, kaip puikiai buvo sukurtas prieš keletą metų dokumentinis filmas „Emy“ apie Emy Winehouse – išraiškinga dokumentinė forma, kuriame skausmas, šūdas, džiaugsmas ir ašaros – viskas paveiku.

Na, o šiame filme vis dar skamba nebent Queen‘ų muzika ir pagrindinio serialo „Pono roboto“ aktoriaus Rami Malek vaidyba.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela