Serialas: "Monstras: Edo Geino istorija" / "Monster: The Ed Gein Story" (3 sezonas / season 3)

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa, serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio vaizdavimo ir perteikimo.

 

Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti. Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį serialo asmenį Edą Geiną.

 

Edvardas Teodoras Geinas (Edward Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai – iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.

 

Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų egzistuoja.

Aktorius Charlie Hunnam ir R. Murphy

 

Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir istoriją.

 

Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai, pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija. Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“, kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant, Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir žiaurumo kultui.

 

Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip, beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje sukurtų stereotipų.

 

Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi. Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi, todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko žmonos vaidmenį.

 

Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis, tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).

 

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam, kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai, atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“, kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus, ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.

 

„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, internautai praeiviai ir kasdieniai skaitytojai,

Visai neseniai sužiūrėjau serialą „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmąjį sezoną ir iškart kibau į antrąjį, todėl tokia greita recenzija, kurią pasistengsiu labai minimaliai sutrumpinti ir pasakyti esmę.

Naujausias sezonas „Baltasis lotosas“ nufilmuotas Italijoje, Sicilijoje, todėl, žinoma, šiame sezone netrūksta itališkų aistrų, intrigų, spalvų, meilės, pavydo ir, žinoma, itališkos muzikos. Iš pirmojo sezono šioje naujoje istorijoje vaizduojama tik veikėja Tanya, prabėgus neaišku kiek laiko po jos nuotykių Havajuose, ji išteka už turtingo rančų savininko (pastarasis dviejuose epizoduose taip pat pasirodo iš ankstesniojo sezono). Netrukus tarp Tanyos ir jos vyro įvyksta keistas konfliktas ir vyras palieka žmoną Sicilijoje. Mums, žiūrovams, atrodo, kad dėl perdėto žmonos įkyrumo, nes ne visi gali ištisas dienas pakęsti jos emocingumo, tačiau būtent čia ir slypi viso sezono „įdaras“, nes istorijoje bus atskleista Tanyos vyro paslaptis ir didelė pinigų afera.

Kol Tanya bando susigaudyti savo jausmuose ir laukia iš vyro žinių, ji, žinoma, stengiasi ilsėtis Sicilijoje, nepamiršdama pagainioti savo asistentę Poršę (Patricija), pastaroji jauna ir gyvenime įstrigusi tarp dviejų viešbutyje sutiktų vaikinų. Tanya plaukioja prabangiomis jachtomis su savo naujaisiais draugais gėjais, nors ir taip akivaizdu, kad jie kažko nori iš senyvos moters ir čia kažkas ne taip...

Šalia mezgasi kitos kriminalinės istorijos. Prie viešbučio trinasi dvi vietinės jaunos prostitutės, Mia ir Lučia, kurios trokšta pripažinimo ir pinigų, todėl parsidavinėja čionai atvykusiems vyrams. Galiausiai paslaugas nusiperka nuo sekso priklausantys vyrukas, tačiau jo vyresnysis sūnus ją nusižiūri, todėl įvyksta toks absurdiškas ir komiškas konfliktas. Viešbučio administratorė Valentina užsislaptinusi lesbietė, reikli ir pikta moteris, kuriai šiame sezone lemta atsiskleisti (aliuzija į praėjusio sezono administratorių, kuris taip pat priklausė LGBT pasauliui). Tačiau net ir Valentinai tenka atlyžti ir pražysti.

Mažiau mane įtraukusi ir patikusi istorija – tai dviejų jaunų amerikiečių porų istorija. Du buvę koledžo draugai (Etanas ir Kameronas) su savo žmonomis nusprendė poilsiauti, prisimindami seną gerą draugystę, tačiau akivaizdu, jog senos žaizdos negyja. Alfa patinas pradeda slapta flirtuoti su Etano žmona Harper ir čia atsiranda meilės keturkampis, kuris kiek naivus, nes toks klasikinis, kad net nuspėjamas, tačiau preciziškai teatrališkai dramatiškas. Etanas pavydi savo hiperseksualiam ir savo ironijos neslepiančiam Kameronui, o Kameronas geidžia Etano žmonos Harper, nes tiesiog jam patinka trofėjai ir jos apsimestinis šaltumas. Kamerono žmona suprasdama, kas dedasi, amerikietiškai šypsosi ir kaip kokia Viktorija Siegel apsimeta, jog gyvena idiliškoje santuokoje. Viskas taip vaikiškai painu ir infantilu, tačiau serialo kūrėjai išlaiko tas veikėjų pabrėžtinas ydas ir kompleksus, utriruoja niekšybes ir nedorybes, juokiasi iš dviprasmybių, įsigalėjusių moralinių normų viešajame gyvenime ir išverstaskūriškame asmeniniame, kuriame kaip visada daugiau skausmo ir nesąmonių.

Kadrai iš serialo.

Kaip ir pirmajame sezone, tiek ir šiame, kūrėjai randa magiškų simbolių ir detalių, pavyzdžiui, šiame nuolat akcentuojamos porcelianinės dekoratyvinės galvos, kurios simbolizuoja, jog bus kraujo ir ne vienam veikėjui teks atsisveikinti su gyvenimu, todėl serialo finalas, nors ir žaismingas, mirčių tikrai netrūksta. Nors čia jokia paslaptis, nes serialo kompozicija panaši į pirmojo sezono: pirmojoje serijoje pranešama, jog viešbutyje kažkas mirė, aptinkamas kūnas. Tad žiūrovui belieka stebėti intrigų persunktą ir paradoksais sunarpliotą spalvingą veikėjų itališką aferą ir spėlioti, kuris iš veikėjų visgi mirs. Triukas, sakyčiau, klasikinis.

Visgi iki sezono vidurio buvau tvirtai nusprendęs, jog man labiau patiko pirmasis sezonas, tačiau pasibaigus antrajam, manau, kad jie lygiaverčiai. Kam labiau patiks havajietiška aplinka, o kam itališkas garso takelis ir Sicilija. Kurortinis ydų, neištikimybės ir kriminalų pasaulis nenuobodus, įvykiai įtraukia, pagauna ir juos įdomu sekti, purkštauti, jog jau taip tai tikrai nebūna, bet kartu suprasti ir pateisinti viso scenarijaus dėlionę. Gal kiek antrojo sezono veikėjai buvo natūralesni kaip veikėjai, ne tokie įrėminti savo ydų ir profesijų rėmuose, tačiau vis tiek tarnaujantys vienam nesudėtingam pramoginiams juodosios komedijos tipažui. Manau, kad šiuo metu trečiasis sezonas, kuris filmuojamas Tailande, bus vėlgi labai panašaus stiliaus ir patiks vis mažiau ir mažiau, nes taps savo paties sukurtų šablonų įkaitu. Kitą vertus, pasiilgusiems kurorto, cinizmo, karikatūros, aistrų ir detektyvo būtent tokiame kolorite žiūrės ir tolesnius sezonus. Nors serialas patiko, kol kas norisi nuo jo pailsėti, tad nežinau, ar žiūrėsiu būsimus pasakojimus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bohemijos rapsodija" / "Bohemian Rhapsody"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu tikras, ar visiems patiks mano nuomonė ir filmo „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) (2018) vertinimas. Filmas, skirtas legendinei muzikos grupei „Queen“, kurią tikriausiai žino visas pasaulis. Nors grupė gyvuoja iki šių dienų ir rengia koncertus, tačiau akivaizdu, kad filmo siužetas sukasi tik apie jos nuo AIDS mirusį vokalistą, dėl kurio ir išgarsėjo šioji grupė, Freddie Mercury. Filmą visgi laikyčiau ne tiek Queen‘ų kaip grupės įprasminu, bet atskira šio atlikėjo biografiniu filmu.

Kaip jau įprasta, didelio biudžeto filmas ir dar biografinis, taikosi į „Oskarus“ ir kitus didžiausio komercinio kino apdovanojimus. Iš esmės labai mėgstu „Queen“, bet šis filmas, mano supratimu, nė iš tolo neatskleidžia nei Queenų, nei paties F. Mercury. „X-menų“ prityręs režisierius Bryan Singer sukūrė absoliučiai beveik visoms amžiaus grupėms tinkantį filmą, kad labiau pritrauktų žiūrovus į kino ekranus. Kas iš po tokių komercinių tikslų, apie kurius prisipažino net patys režisieriai, begali būti iš filmo turinio? Pirmenybė teikiama ne turiniui, tačiau informacijos pateikčiai, kitaip sakant, skaidruolių apipavidalinimui.

Iš esmės šiame filme pasigedau gerai „suveržtos“ istorijos, pasigedau vidinės dramos, gilesnio problemos atskleidimo apie F. Marcury seksualinį gyvenimą, jo kaip indų tautybės problemą, kurie buvo ryškiausi jo kaip žmogaus tapatybės probleminių laukų, apie tai kūrėjai šiame filme perbėgta tik paviršiumi, matyt, nenorint šokiruoti vaikų... Iš didelio noro suteikti Queen‘ams šviesos, man nepatiko nei filmo pabaiga, nei filmo scenos, kurios absoliučiai pataikauja pramoginio filmo struktūroms. Nieko nepadarysi, šis iflmas yra užsakomasis produktas masėms ir kartais tai nėra jau taip blogai, ypač tiems, kurie Queen‘ų absoliučiai nesiklauso, o jau yra ir ištisa karta, kurie jų net nežino. Toks komercinis priėjimas yra neblogas būdas kaip ir su ABBOS „Mama Mia“ filmu, tiesiog pagerbti muzikos legendas, tačiau tai tik blizgus paviršius. Vis prisimenu, kaip puikiai buvo sukurtas prieš keletą metų dokumentinis filmas „Emy“ apie Emy Winehouse – išraiškinga dokumentinė forma, kuriame skausmas, šūdas, džiaugsmas ir ašaros – viskas paveiku.

Na, o šiame filme vis dar skamba nebent Queen‘ų muzika ir pagrindinio serialo „Pono roboto“ aktoriaus Rami Malek vaidyba.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščio narvelis" / "Bird Box"

Sveiki,

Paskutiniu metu internete vienas labiausiai aptariamų filmų yra garsaus ir įtaigaus romano ekranizacija „Paukščio narvelis“ (angl. Bird Box) (2018), kurį išleido Netfix. Filmas pasakoja apie apokalipsinius laikus, kai žmonės dėl nepaaiškinamo viruso-pabaisos esantys lauko šviesoje ima ir išprotėję nusižudo. Dėmesio centre – vieniša mama su dviem vaikais bando ištrūkti iš karantino zonos ir rasti saugų prieglobstį.

Filmas „sukaltas“ pagal mistinio trilerio kanonus ir visais atžvilgiais pati idėja atrodytų labai originali, jeigu tais pačiais metais pirmiau nebūtų pasirodęs įtaigesnis filmas „Tylos zona“, su kuriuo filmas ir lyginamas. „Paukščio narvelis“ turi kozerį – aktorę Sandra Bullock, kuri paskutiniu metu retai bepasirodo kine ir garantija, kad dėl jos filmas išties bus žiūrimas. Kitą vertus tokio apokaliptinio tipažo juostos visada yra paklausos...

Visgi žiūrint šį filmą, darosi aišku, dėl ko jis sulaukė nemažai kritikos ir savų gerbėjo rato. Prasta danų režisierės Susanne Bier režisūra. Kiek keista, nes pati režisierė turi puikiai įvertintų filmų, vienas iš jų „Oskaru“ paženklintas „Geresniame pasaulyje“ (2011), tačiau „Paukščio narvas“ buvo jai tikriausiai pagal žanrą per sudėtingas filmas... Akivaizdžios loginės klaidos, neįtikinamos situacijos, veikėjų psichologija ir sprendimai sustatyti kai kada pernelyg šabloniškai, neįtikina veikėjų santykiai, apokalipsinis seksas spintoje, po sesers netekties pagrindinės veikėjos psichologinė būsena pernelyg stoiška ir apskritai daug scenų, kada veikėjai labiau veikia kaip super didvyriai komiksuose nei pagal žmogiškuosius faktorius. Nors veiksmo ir įtampos, regis, netrūksta ir finalas daugiau ar mažiau vis vien yra aiškus, bet toje įtampoje atsiranda pernelyg daug dirbtinumo ir šabloniškumo, todėl šią potencialią juostą vertintčiau kaip itin vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Darvino apdovanojimai" / "The Darwin Adwards"

Sveiki,

Ko galima tikėtis iš filmo, kuriame vaidina mano mėgstama Winona Ryder? Dvejopų rezultatų: filmas arba geras, arba visiška nesąmonė. Niekada nesi apsaugotas dėl filmo turinio, netgi jei aktorius garsėja ir puikiais projektais. Panašiai nutiko su filmu su iškalbingu pavadinimu „Darvino apdovanojimai“ (angl. The Darwin Adwards) (2006), kuris tikriausiai buvo vienas labiausiai nejuokingiausių komedijų per pastarąjį pusmetį. 

Filmo idėjos gana šmaikščios: pagrindiniai veikėjai, vadovaudamiesi tikimybių nelaimių teorijomis, gyvena detektyvinį gyvenimą ir jį taiko asmeniniame gyvenime. Dokumentiniu braižu filmuojama juosta pasakoja totalių nevykėlių istorijas ir šmaikščias (netgi visai išmoningas!) nelaimingas situacijas. Būtent tik dėl tų netikėtų situacijų ir pagrindinio veikėjų versijų galima šį filmą dar palaikyti originaliu ir šiek tiek kitokių nuo lėkštų amerikietiškų nesąmonių, tačiau realizacija ir vaidyba... Dieve tu brangus! Filmas absoliutus pigumas, atrodo, kad režisierius sukvietė savo pažįstamą „chebrytę“ ir per kelias dienas nufilmavo anekdotines situacijas ir sukalė šį nejuokingą filmą. Filmo idėja pasilaidojo po itin nekokybišku režisūrine tinginyste, gal net ne tinginyste, o absoliučiu talento neturėjimu. Situacijos su filmo operatoriumi – nejuokingos, kai kurie juokeliai labai pigūs ir jau matyti, primena „Vienas namuose“ parodiją, komedijinė pora stereotipinė, o montažas – apsaugok tu, Dieve! 

Vienintelis filmo pliusas aktorių pora, kuri įmesta kaip vištos tarp skiedrynų, beprasmiškai bando kažką nuveikti. Kapstosi su režisieriaus nevidono nevykusiu žiūros tašku. Filmas prastas absoliučiai visomis prasmėmis. Tiesiog net gėda kam nors rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiko tiltas" / "About Time'

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino juostą „Laiko tiltas“ (angl. About Time) (2013), kurį kuo puikiausiai įvertino žiūrovai, tačiau ne itin susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Tai dar vienas filmas, kuris leidžia įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti gyvenimas, jeigu galėtume atsukti laiką atgal ir ne tik viską pakartoti, bet ir ištaisyti klaidas. Kelionės laiku – tai, kas visada traukė meno kūrėjus tiek literatūroje, tiek kine.

Filmas man priminė prieš kelis metus matytą kino juostą „Keliautojo laiku žmona“, kuri man padarė labai gerą įspūdį, tačiau taip pat buvo kino kritikų neįvertintas. Ši kino juosta man pasirodė šiek tiek silpnesnė nei „Keliautojo laiku žmona“. Tiesa, abejose kino juostose nusifilmavo garsi aktorė Rachel McAdams, kuriai, sakyčiau, labai tinka filmuotis panašaus pobūdžio filmuose. Pagrindinį vaidmenį čia sukuria Domhnall Gleeson, mums labiau žinomas iš Hario Poterio epopėjos paskutiniųjų dalių. Ugniaplaukiui patikėtas vidutinio sudėtingumo vaidmuo ir, sakyčiau, susitvarkyta su tuo tikrai neblogai.

Visgi reikia pripažinti, kad tai lengva, pramoginė ir idiliška juosta, skatinanti pasidžiaugti šia akimirka po seansu, pasidžiaugti tuo, ką turime. Pozityvumas, išreikštas nebanaliais juokeliais, o veikiau sentimentaliomis scenomis gali sugraudinti jautresnį žiūrovą, tačiau labai didelių liaupsių juostai taip pat neskirčiau. Filmo pozityvumo galia yra vienas iš šio kūrinio kertinių akmenų, neprastas siužetas, išbaigtumas, žavūs aktoriai paprastas, neįnoringas garso takelis – kas apskritai būna beveik kiekviename filme. Net nežinau, nesu itin sužavėtas, bet tikrai nelikau apgautas, gavau tiesiog puikios romantiškos sentimentalizmo dozės. Kodėl sentimentalu? Todėl kad užtektinai esu matęs tokių filmų, kurie prasilenkia su realybe. Ak, kaip kartais norėtųsi apsikeisti vietomis su filmo personažais ir nugyventi tobulą gyvenimą, bet mes žinome, kad realybė yra kur kas sudėtingesnė ir kartais ne taip gražiai ištveriama. Visgi, manau, kad lietuviams ši juosta tikrai turėtų patikti, joje ras ir humoro, ir švento naivumo, ir romantikos, ir šiokių tokių dramų, fantastikos elementų, kurie sukuria neblogo filmo įspūdį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela