Serialas: "Monstras: Edo Geino istorija" / "Monster: The Ed Gein Story" (3 sezonas / season 3)

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa, serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio vaizdavimo ir perteikimo.

 

Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti. Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį serialo asmenį Edą Geiną.

 

Edvardas Teodoras Geinas (Edward Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai – iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.

 

Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų egzistuoja.

Aktorius Charlie Hunnam ir R. Murphy

 

Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir istoriją.

 

Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai, pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija. Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“, kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant, Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir žiaurumo kultui.

 

Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip, beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje sukurtų stereotipų.

 

Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi. Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi, todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko žmonos vaidmenį.

 

Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis, tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).

 

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam, kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai, atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“, kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus, ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.

 

„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Apkabink mane stipriau" / "Serre moi fort"

 

Sveiki,

Prancūzų režisierius Mathieu Amalric man labiau pažįstamas kaip aktorius, tačiau jis plėtoja savo kūrybiškumą ir kaip režisierius. Jo europietiško sukirpimo drama „Apkabink mane stipriau“ (pranc. Serre moi fort) (2021) patraukė Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps pasirodymu. Pastaroji man iškilo per pastaruosius penkerius metus kaip viena ryškiausių Europos aktorių, kuri geba kurti subtilius ir sudėtingus vaidmenis, vaidinti prancūzų, vokiečių, britų ir amerikiečių juostose, kas rodo jos universalumą ne tik kaip aktorinės meistrystės, bet ir įspūdingą internacionalinę patirtį, tad buvo smalsu sužinoti dar kokį vieną netikėtą aktorės aspektą.

Buvau nusiteikęs išties rimtam ir įtraukiam europietiškam filmui, po kurio palieka daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau šįkart teko nusivilti. Filmas prasideda pagrindinės veikėjos Klarisės apsisprendimu palikti šeimą ir patraukti greitkeliu link jūros. Atrodo, jog moteris be priežasties nusprendė pasitraukti, tačiau netrukus kelionėje prasideda ištisas įvairių nuotrupų ir laikų koliažas, kuris „sudursto“ moters sielvarto atvaizdą. Išvarpyti fragmentai žiūrovui jungiasi pamažu į gyvenimą, kol sužinome, kas iš tikrųjų įvyko Klarisės gyvenime.

Režisierius tai stengiasi padaryti naudodamas jau išmėgintą indukcinį pasakojimo būdą. Pamažu be intrigos pasakojimas leidžia stambiu planu stebėti Klarisą, pamažu susimaišę pasakojimo laikai įveda chaosą, iš kurio susidėlioja tam tikras aiškumas. Režisierius bando tą atlikti labai jautriai, iš nuotrupų augindamas įtampą. Vienu žvilgsniu, atrodo, jog jam pavyko, tačiau taip nuobodžiai sužiūrėjau filmą, kad tenka prisipažinti, jog teko ir pasikankinti, nes norėjau, kad kuo greičiau baigtųsi. Subtilūs besijungiantys fragmentai erzino, istorija primityvoka ir tik toji akimirka kalnuose, kaip Klarisa bėga prie iš po žiemos atrastų palaikų, yra išties verta dėmesio, o visa kita – kaip paauglė bando groti pianinu, kaip plėšomi dienoraščiai, kaip seksualus tėvas su dviem likusiais neva vaikais bando susidoroti – yra taip prėska ir neįdomu, kad tiesiog lenkia galvą prie pagalvės. Visgi filmą labai aukštai įvertino kritikai, aktorė buvo nominuota prancūzų „Cezariui“, tačiau šįkart likau kaip žiūrovas, kuris tikėjosi kino patirties, o liko už borto.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Korsažas" / "Corsage"

 Sveiki, skaitytojai,

Keliaudamas po Vengrijos ir Austrijos regioną esu girdėjęs ne vieną pagražintą istoriją apie XIX amžiaus Austrijos ir Vengrijos imperatorę Sisi, kuri buvo ištekėjusi už Pranciškaus Juozapo I. Neblėstančios istorijos apie gražiausią to meto Europos monarchę šiomis dienomis sklinda labiau kaip reklaminė etiketė su puošniais lankstinukais, pagamintais iš reprodukcijų su jos tapytais atvaizdais. Neseniai pasirodė lietuvių kalba keletas grožinių knygų apie Sisi gyvenimą, tačiau viskas labai romantizuota, todėl austrų kilmės režisierė Marie Kreutzer iš esmės ėmėsi Sisi mitą sugriauti, pavaizduodama imperatorienę keturiasdešimtmetę, brandos amžiuje kaip liberalią maištininkę filme „Korsažas“ (angl. Corsage) (2022), kuris Kanų kino festivalyje buvo pastebėtas ir įvertintas dėl Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps Sisi vaidmens pasirodymo.

Beje, filmas tapo mūsų rudeninio kino festivalio „Scanorama“ atidarymo filmu, ten juostą ir galėjote išvysti. Filmas, kurio dalis iš tikrųjų buvo nufilmuota istoriniuose Vienos rūmų kiemuose, mums pasakoja apie jau visus vaikus pagimdžiusią ir šiek tiek nuobodžiaujančią Sisi. Įrėminta kasdienių ceremonijų, griežtos veiklos, sveikos gyvensenos bei savo tarnaičių Sisi aiškiai, kai vieši asmenys to nemato, leidžia sau sugriauti visas išauklėtos imperatorienės etiketo taisykles. Jausdama, kad Pranciškus turi kur kas jaunesnę meilužę, pati leidžiasi į įvairius romantinius nuotykius, tačiau, priešingai nei viską galinčiam imperatoriam, Sisi negali užmėgsti ilgalaikių slaptų santykių. Galiausiai išleisdama savo vienatinį sūnų iš rūmų ir atstumta vyro, ji išgyvena depresiją, suvokia, jog jos gyvenimas eina į saulėlydį, ji pradeda ilgą priklausomybės nuo opioidų kelią, nusikerpa savo plaukus ir pamažu traukiasi iš Vienos karališkųjų rūmų gyvenimo...

Visas filmas iš esmės remiasi gan nuobodžia to meto moters imperatorės įsipareigojimu dalyvauti ištikimai šalia savo vyro ceremonijose. Sisi laužo taisykles ir yra vaizduojama dėl nuobodulio ir jai primestų taisyklių besikamuojanti maištininkė. Filme ne kažin kas pavaizduota: keli meilės nuotykiai, vargani santykiai su jaunėle dukra, keli apsilankymai beprotnamyje, atšąlantys santykiai su vyru... Tačiau austrų režisierei to pakanka, kad papasakotų korsetu užspaustą moters dvasinio gyvenimo nykumą ir depresijos istoriją. Sisi reikia meilės ir laisvės, išsivaduoti iš griežtų reikalavimų, todėl aktorė Vicky Krieps triumfuojančiai iš vidinio kuriamos veikėjos polėkio perteikia Sisi dvasines kančias. Provokuojantis filmo plakatas su viduriniuoju pirštu tapo šio filmo antipodu toms skrajutėms ir dirbtiniams pasakojimams apie Sisi „taisyklingą grožį“.

Visgi filmo tikroji vinis yra nauja pasakojimo perspektyva, naujas Sisi neromantizuotas portretas ir pagrindinės aktorės puikus pasirodymas, tačiau žiūrint kūrinį ima stigti įdomesnių tiesiog siužetinių vingių ir istorijų, nes visumoje atrodo, jog Sisi istorija yra eilinių privilegijuotų moterų istorija, kuri savo problematika atsikartoja įvairiose kitose istorijose. Filmas nei šokiruoja, nei kažkaip kitaip papasakoja to, ko nebūtų galima įžvelgti pačia istorija besidomintiems žmonėms. Visgi filmo pabaiga sukėlė klausimų, mat, Sisi simboliškai pro laivo priekį nušoka į jūrą, tačiau tikrovėje ji dar gyveno iki 60 metų, kol galiausiai ją nužudė anarchistas. Aišku, filmo pabaiga labiau simbolinė, apeliuojanti į žmogų gniuždančius įsipareigojimus, iš kurių retsykiais nėra kito kelio pasitraukti, tik mirtis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas siūlas" / "Phantom Thread"

Sveiki, skaitytojai,

Klasikinis variantas – moteris iš meilės arba tos pačios neapykantos nunuodija savo vyrą. Tokie iš pažiūros jau atgyvenę veikėjų sprendimai kine vargu ar ką besukrės, todėl visas panašios istorijos „sunkumas“ tenka nenumaldomam kino uždaviniui: kaip visa tai papasakoti, kad žiūrovas liktų vis dar nustebintas? Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson ryžosi papasakoti irgi tik iš pažiūros klasikinę meilės istoriją: moteris įsimyli egocentrišką suknelių siuvėją ir niekaip nuo jo neatlimpa, nes per daug ji myli. Filmas „Nematomas siūlas“ (angl. Phantom Thread) (2017) kaip niekad išėjo režisieriui rafinuotas ir šviesus. Tikriausiai nepralenks jo filmo „Bus kraujo“, o štai filmas „Mokytojas“ – absoliučiai man pasirodė neįkandamas, preciziškai manieringas ir nuobodus. „Nematomas siūlas“ yra visai kas kita.

Kitą vertus, tai vienas holivudiškiausių šio režisieriaus darbų – dvelkia prabanga, gerai apgalvotais ir atidirbtais kadrais, aplinkos detalėmis. Jeigu veikėjas sėdi ir gurkšnoja darbo kabinete martini, tai už jo nugaros tikrai nerasite nė vienos knygos lentynoje, kuri galėjo pasirodyti vėliau nei penktasis dešimtmetis. Tapetai, suknelės, apšvietimas, gėrimai ir, žinoma, muzika – viskas kruopštu, suplanuota. Aktoriai dirba išsijuosę, jie dėmesingi, netgi norisi sakyti, „lėti“ kaip teatre, todėl visame filme viskas atrodo daugiau ar mažiau sąlygiška, nenatūralu, užtęsta, norint perteikti akimirkos žavesį, netgi tuose pačiuose veikėjų pokalbiuose – didžiulės ir iš pažiūros nenatūralios pauzės. Filme atrodo natūralu, nes esame išmokyti žiūrėti holivudinį filmą, kuriame pauzė kaip nuodų dozė – reikalinga rafinuotai akimirkai perteikti. Ir tik toji scena, kurioje mylimoji suruošia vakarienę įnoringa dizaineriui ir jie susikivirčija prie stalo, iš tikro toji akimirka ir yra tai, kas tikra, gyva...

Nepaisant teatralizuotumo, matyt, nuo to kartais nereikia bėgti, filmas, kaip sakiau, rafinuotas, pilnas estetikos, kuria reikia mėgautis. Įdomūs ir veikėjų personažai, jų prieštaringi charakteriai iš pažiūros tokiam reikliam darbui netinkantys, bet kartu ir tobuli, nes preciziški savo amatui. Klausimas: ar žiūrovas gali patikėti tokia meilės istorija? Gal dėl to, kad žudoma iš lėto, gal ir gali, juk ir istorijoje didžiausios žmogžudystės buvo atliekamos iš meilės.

Deja, tai paskutinis puikiojo aktoriaus Daniel Dey-Lewis filmas išeinant į pensiją. Geros užbaigtuvės. To ir buvo galima tikėtis. Bet didžiausias atradimas man olandų kilmės aktorė Vicky Krieps – toks nesugadintas natūralus ir juslingas grožis. Aktorė, kuri tikriausiai niekada neįeis į seksualiausiųjų top šimtuką, tačiau turinti režisieriaus apšlifuotą vidinį spindėjimą. Manau, po šio filmo ji tikrai sulauks ne vieno gero pasiūlymo. Taigi. Filmas, kuris turi geriausias Holivudo klišes ir jomis pasinaudoja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela