Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Korsažas" / "Corsage"

 Sveiki, skaitytojai,

Keliaudamas po Vengrijos ir Austrijos regioną esu girdėjęs ne vieną pagražintą istoriją apie XIX amžiaus Austrijos ir Vengrijos imperatorę Sisi, kuri buvo ištekėjusi už Pranciškaus Juozapo I. Neblėstančios istorijos apie gražiausią to meto Europos monarchę šiomis dienomis sklinda labiau kaip reklaminė etiketė su puošniais lankstinukais, pagamintais iš reprodukcijų su jos tapytais atvaizdais. Neseniai pasirodė lietuvių kalba keletas grožinių knygų apie Sisi gyvenimą, tačiau viskas labai romantizuota, todėl austrų kilmės režisierė Marie Kreutzer iš esmės ėmėsi Sisi mitą sugriauti, pavaizduodama imperatorienę keturiasdešimtmetę, brandos amžiuje kaip liberalią maištininkę filme „Korsažas“ (angl. Corsage) (2022), kuris Kanų kino festivalyje buvo pastebėtas ir įvertintas dėl Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps Sisi vaidmens pasirodymo.

Beje, filmas tapo mūsų rudeninio kino festivalio „Scanorama“ atidarymo filmu, ten juostą ir galėjote išvysti. Filmas, kurio dalis iš tikrųjų buvo nufilmuota istoriniuose Vienos rūmų kiemuose, mums pasakoja apie jau visus vaikus pagimdžiusią ir šiek tiek nuobodžiaujančią Sisi. Įrėminta kasdienių ceremonijų, griežtos veiklos, sveikos gyvensenos bei savo tarnaičių Sisi aiškiai, kai vieši asmenys to nemato, leidžia sau sugriauti visas išauklėtos imperatorienės etiketo taisykles. Jausdama, kad Pranciškus turi kur kas jaunesnę meilužę, pati leidžiasi į įvairius romantinius nuotykius, tačiau, priešingai nei viską galinčiam imperatoriam, Sisi negali užmėgsti ilgalaikių slaptų santykių. Galiausiai išleisdama savo vienatinį sūnų iš rūmų ir atstumta vyro, ji išgyvena depresiją, suvokia, jog jos gyvenimas eina į saulėlydį, ji pradeda ilgą priklausomybės nuo opioidų kelią, nusikerpa savo plaukus ir pamažu traukiasi iš Vienos karališkųjų rūmų gyvenimo...

Visas filmas iš esmės remiasi gan nuobodžia to meto moters imperatorės įsipareigojimu dalyvauti ištikimai šalia savo vyro ceremonijose. Sisi laužo taisykles ir yra vaizduojama dėl nuobodulio ir jai primestų taisyklių besikamuojanti maištininkė. Filme ne kažin kas pavaizduota: keli meilės nuotykiai, vargani santykiai su jaunėle dukra, keli apsilankymai beprotnamyje, atšąlantys santykiai su vyru... Tačiau austrų režisierei to pakanka, kad papasakotų korsetu užspaustą moters dvasinio gyvenimo nykumą ir depresijos istoriją. Sisi reikia meilės ir laisvės, išsivaduoti iš griežtų reikalavimų, todėl aktorė Vicky Krieps triumfuojančiai iš vidinio kuriamos veikėjos polėkio perteikia Sisi dvasines kančias. Provokuojantis filmo plakatas su viduriniuoju pirštu tapo šio filmo antipodu toms skrajutėms ir dirbtiniams pasakojimams apie Sisi „taisyklingą grožį“.

Visgi filmo tikroji vinis yra nauja pasakojimo perspektyva, naujas Sisi neromantizuotas portretas ir pagrindinės aktorės puikus pasirodymas, tačiau žiūrint kūrinį ima stigti įdomesnių tiesiog siužetinių vingių ir istorijų, nes visumoje atrodo, jog Sisi istorija yra eilinių privilegijuotų moterų istorija, kuri savo problematika atsikartoja įvairiose kitose istorijose. Filmas nei šokiruoja, nei kažkaip kitaip papasakoja to, ko nebūtų galima įžvelgti pačia istorija besidomintiems žmonėms. Visgi filmo pabaiga sukėlė klausimų, mat, Sisi simboliškai pro laivo priekį nušoka į jūrą, tačiau tikrovėje ji dar gyveno iki 60 metų, kol galiausiai ją nužudė anarchistas. Aišku, filmo pabaiga labiau simbolinė, apeliuojanti į žmogų gniuždančius įsipareigojimus, iš kurių retsykiais nėra kito kelio pasitraukti, tik mirtis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela