Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Titanė" / "Titane"

 

Sveiki,

 

Prancūzų režisierė  Julia Ducournau tikriausiai užkietėjusiems kino gurmanams pažįstama kaip novatoriško siaubo trilerio „Šviežiena“ (2016) kūrėja. Anuomet pavaizdavusi be stebuklingų ir ypatingų galių merginą, kuri tiesiog mėgsta valgyti žmogieną, režisierė pritraukė savo kūriniu nemažai susidomėjusių, o naujausias darbas „Titanė“ (pranc. Titane) (2021) sudrebino forumus diskusijomis apie tai, kaip efektingai ir gluminančiai nepatogiai pavaizdavo jauną moterį, kuri susilaukia kūdikio nuo automobilio. Filmas Kanuose pelnė pagrindinį Auksinę palmės šakelės apdovanojimą.

 

Pagrindinis filmą reprezentuojantis žodis yra „nepatogus“. Ir tas, žinoma, tiesa. Režisierė randa būdų perteikti siaubo idėjas įtaigiai. Pagrindinė veikėja Aleksė dar būdama vaikas patenka į avariją ir jai į galvą įmontuojama plieninė plokštelė, kuri pakeičia jos gyvenimą. Galiausiai vieną dieną, šokdama viliotinius ant automobilių, ji metaliniu plaukų iešmeliu perduria jį įsimylėjusį fanatiką vaikiną. Galiausiai sužinome, kad tai nebe pirmoji Aleksės auka ir mieste jau ieškomas visas pulkas panašiai nužudytų jaunuolių. Galiausiai paskelbiamas Aleksės atvaizdas ir merginai reikia bėgti, todėl ji keičia savo išvaizdą, kol galiausiai pakliūna pas gaisrininką Vincentą, kuris Aleksį laiko savo mirusiu sūnumi. Negana to, Aleksė dar ir laukiasi nuo automobilio vaiko ir bando po džemperiais paslėpti nuolat augantį pilvą, kad naujasis tėtukas neįtartų ją esant ne tik moterimi, bet dar ir nėščia.

 

Iš tikrųjų režisierė remiasi jusliniais kūno pojūčiais. Žiūrovas stebi Aleksės kūną, įrištą po lipnia juosta, iš spenelių ir tarpukojų bėgantis juodas tepalas sufleruoja, kad Aelksė patiria transformaciją ir jos žmogiškasis biologinis kūnas nešioja ne visai žmogaus vaisių. Filmas iš vienos pusės yra siaubo trileris, iš kitos – mokslinė fantastika, kuri bando apmąstyti žmogaus biologijos kryžminimą su technologijomis. Visi tie implantai mūsų kūne t. y. silikonai, botulinas, plastikiniai ir plieniniai sutvirtinimo varžtai apauginti mūsų mėsa iš esmės keičia ne tik natūralų žmogaus organizmą, bet ir psichiką. Režisierė bando perteikti tą žmonijoje esantį lūžį, kada plieno implantas susikryžminęs su organizmu pagimdo antžmogį. Ir koks tas antžmogis bus? Sunku kol kas pasakyti.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė iki tol beveik niekam nežinoma aktorė Agathe Rousselle, kuri įtaigiai perteikė Aleksės vaidmenį, pilną kūniškojo skausmo ir erotikos, lesbietiškų sekso žaidimų ir viliotinio ant automobilių. Visgi režisierė kurdama mutantės titanės istoriją įpina ir freakinių psichologinių momentų. Gaisrininko sūnaus gėjaus netekusio Vincento psichologija ne mažiau keistai bauginanti. Netekties skausmas ir vyro saviapgaulė geba į sūnaus vietą absorbuoti Aleksę kaip pakaitalą, kitaip sakant, Aleksė yra psichologinis implantas, kuris palaiko Vincento gyvenimą. Bendriausia prasme filmas šiurkščiai perteikia fiziniame ir dvasiniame lygmenyje įsileidžiamus implantus, kurie pakeičia žmogų iš esmės. Filmas išradingas, ekspresyvus, jį sunku vertinti ir įvertinti, tačiau tikrai nepaliks abejingų. Kažkuo man priminė siaubo filmą „Ateities nusikaltimai“, kur technologijos, po kurių skalpeliais gulasi žmonės pjaustymuisi, kad per skausmą patirtų orgazmą, tačiau „Titanė“ nepalyginamai įtaigesnis filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviežiena" / "Raw" / "Grave"

Sveiki, skaitytojai,

Daugeliui visgi patiko „Kino pavasaryje“ pristatyta novatoriška prancūzų siaubo drama „Šviežiena“ (pranc. Grave) (2016), kuri iš esmės pasakoja lyg apie jaunos studentės transformaciją, lyg ir apie šiuolaikinį vampyrizmą, lyg ir apie kanibalizmą, lyg ir apie zombius. Savo šaltumu ir natūralumu šis filmas kiek man priminė švedų ekranizaciją apie vampyrų mergaitę „Įsileisk mane“, kuris Lietuvoje buvo sulaukęs gana gerų reitingų, todėl, manau, kad šis filmas taip pat turėtų prasiveržti.

Scenaristai ir režisierė daugiau šiame filme eina ne per siaubą, kiek per psichologinius žmogaus virsmo parametrus, todėl beveik natūraliai perteikta jaunųjų studentų gyvenimo aplinka nenuvilia makabriškais kraštutinumais. Priešingai – veterinariją studijuojančios seserys gana skirtingos, tačiau pamažu paaiškėja, kad jos dievina žalią mėsą. Pagrindinė veikėja Džustina pamažu ima ryti šviežios mėsos gabalus ir neatskirdama seksualinio geismo nuo žmogienos ima virsti keistu nesivaldančiu monstru. Didžiulį siaubo efektą kelią ne žalios mėsos valgymas, kiek fizinių kūnų vaizdavimas: niežai, besilupanti oda, gyvūnų skerdimas... Silpnų nervų žiūrovams tai šioks toks išbandymas. 

Gerai, kad filmas išliko europietiškos tradicijos ir nepasuko holivudiniu pataikavimo keliu, kada viskas struktūriškai nuspėjama ir apgalvota. Ką norėjo pasakyti filmas „Šviežiena“? Kad tarp mūsų gyvena žmogėdros? Nemanau. Tai tik kitokio tipažo pramoginė istorija, kuri vargu, ar kuo skirtųsi nuo „Drakulos“, kuris taip pat buvo skirtas tiesiog pramokai. Žinoma, filmo paralelines prasmes galima laužti iš piršto, kiek tik reikia, tačiau reikia tikriausiai mėgautis gerai perteiktu siaubeliu ir mažiau galvoti apie prasmių užkulisius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela