Filmas: "Panelė Šambon" / "Mademoiselle Chambon"

 

Sveiki,

 

Kino kirtikai kaips susitarę gyrė prancūzų filmą „Panelė Šambon“ (pranc. Mademoiselle Chambon) (2009), kurį pagal romaną pastatė Stéphane Brizé. Pastarasis rodytas Lietuvoje per „Žiemos ekranai“ kino festivalį bei per LRT televiziją (gal dar galite pamatyti jų videotekoje). Retai kada bepažiūriu senesnę kino juostą, tačiau visgi jaučiu sentimentus prancūziškam kinui, tad nutariau nepraleisti progos.

 

Istorija pasakoja apie statybininką Žaną, kuris turi žmoną ir vaiką, atrodo, jo santuoka puiki, problemų nėra, tačiau vieną dieną jis sutinka sūnaus mokykloje pravesti pasakojimą apie savo profesiją ir netikėtai susižavi elfiškos išvaizdos blondine mokytoja Veronika (beveik Vienuolio „Paskenduolė“ – mano asociacijos). Pastaroji užsisako jo statybos paslaugų ir Žanas mielai pagelbsti panelei Šambon. Netrukus jų santykiai perauga į subtilų flirtą.

 

Atrodo, kad filmas niekuo neypatingas. Paprasta vargana vyro neištikimybės istorija, o mokytoja vilioklė, truputi infantili, truputį nerealizavusi save muzikoje, užmetusi smuiką, flirtuoja savo ilgomis gėlėtomis suknelėmis ir... suvilioja Žaną. Žanas irgi leidžiasi vedamas šio nuotykio. Visa tai perteikiama ne kaip deginanti aistra, pasiutpolkė, bet priešingai – melancholiškai, su klasikinės muzikos intarpais, sakytum, prancūziškai meniškai, išryškinant pagrindinių veikėjų kaltės ir aistros santykį. Iš vienos pusės toks filmas gan jau senamadiškas, paremtas estetiniais sumetimais ir gerai parinktų aktorių duetu, – į juos išties lengva, gal kiek nepatogu dėl neištikimybės, stebėti, kuo viskas pasibaigs. Tiesa, panelės Šambon asmeninė istorija taip ir nepapasakota iki galo, kodėl ji leidžiasi į tokius nuotykius, nepritampa, matome tik iš subtilių detalių, kad ji kenčia, yra vieniša, nerealizavusi savęs ir galbūt dėl tokio būdo pasmerkta likti senmerge.

 

Stebina tai, kad Prancūzijoje yra pedagogų, kurie „kilnojami“ iš vienos vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą – panelė Šambon tokia, kuri pavaduoja į dekretą išėjusius ar laikinai dirbti negalinčius pedagogus, o kai jie sugrįžta, jai pasiūlo kitą įstaigą. Patogi sistema. Pagalvojau, kad Lietuvoje visgi šis reikalas nepaeitų...

 

Grįžtant prie filmo. Jis lėtas, subtilus, pirmoji filmo pusė išties intriguoja, subtilumas neretai žavi, ypač gerai susikalbėjo aktorių pora, įdomu buvo stebėti Žaną, užgrūdintą sunkių statybų ir šitaip lengvai pasiduodančiam švelniam flirtui. Filmas pastatytas dar tada, kai kompaktai buvo madingi ir skolinami! O atrodo, kad dar ne taip seniai... Visgi filmo pabaiga buvo niekuo neypatinga, Šambon nepalenda po traukiniu kaip Karenina, o Žanas lieka šeimoje – vienos vasaros flirtas, kuris davė abiem veikėjams savito svaigulio ir vilties, tačiau lyg ir nieko esmingo ar griaunančio neįvyko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titanė" / "Titane"

 

Sveiki,

 

Prancūzų režisierė  Julia Ducournau tikriausiai užkietėjusiems kino gurmanams pažįstama kaip novatoriško siaubo trilerio „Šviežiena“ (2016) kūrėja. Anuomet pavaizdavusi be stebuklingų ir ypatingų galių merginą, kuri tiesiog mėgsta valgyti žmogieną, režisierė pritraukė savo kūriniu nemažai susidomėjusių, o naujausias darbas „Titanė“ (pranc. Titane) (2021) sudrebino forumus diskusijomis apie tai, kaip efektingai ir gluminančiai nepatogiai pavaizdavo jauną moterį, kuri susilaukia kūdikio nuo automobilio. Filmas Kanuose pelnė pagrindinį Auksinę palmės šakelės apdovanojimą.

 

Pagrindinis filmą reprezentuojantis žodis yra „nepatogus“. Ir tas, žinoma, tiesa. Režisierė randa būdų perteikti siaubo idėjas įtaigiai. Pagrindinė veikėja Aleksė dar būdama vaikas patenka į avariją ir jai į galvą įmontuojama plieninė plokštelė, kuri pakeičia jos gyvenimą. Galiausiai vieną dieną, šokdama viliotinius ant automobilių, ji metaliniu plaukų iešmeliu perduria jį įsimylėjusį fanatiką vaikiną. Galiausiai sužinome, kad tai nebe pirmoji Aleksės auka ir mieste jau ieškomas visas pulkas panašiai nužudytų jaunuolių. Galiausiai paskelbiamas Aleksės atvaizdas ir merginai reikia bėgti, todėl ji keičia savo išvaizdą, kol galiausiai pakliūna pas gaisrininką Vincentą, kuris Aleksį laiko savo mirusiu sūnumi. Negana to, Aleksė dar ir laukiasi nuo automobilio vaiko ir bando po džemperiais paslėpti nuolat augantį pilvą, kad naujasis tėtukas neįtartų ją esant ne tik moterimi, bet dar ir nėščia.

 

Iš tikrųjų režisierė remiasi jusliniais kūno pojūčiais. Žiūrovas stebi Aleksės kūną, įrištą po lipnia juosta, iš spenelių ir tarpukojų bėgantis juodas tepalas sufleruoja, kad Aelksė patiria transformaciją ir jos žmogiškasis biologinis kūnas nešioja ne visai žmogaus vaisių. Filmas iš vienos pusės yra siaubo trileris, iš kitos – mokslinė fantastika, kuri bando apmąstyti žmogaus biologijos kryžminimą su technologijomis. Visi tie implantai mūsų kūne t. y. silikonai, botulinas, plastikiniai ir plieniniai sutvirtinimo varžtai apauginti mūsų mėsa iš esmės keičia ne tik natūralų žmogaus organizmą, bet ir psichiką. Režisierė bando perteikti tą žmonijoje esantį lūžį, kada plieno implantas susikryžminęs su organizmu pagimdo antžmogį. Ir koks tas antžmogis bus? Sunku kol kas pasakyti.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė iki tol beveik niekam nežinoma aktorė Agathe Rousselle, kuri įtaigiai perteikė Aleksės vaidmenį, pilną kūniškojo skausmo ir erotikos, lesbietiškų sekso žaidimų ir viliotinio ant automobilių. Visgi režisierė kurdama mutantės titanės istoriją įpina ir freakinių psichologinių momentų. Gaisrininko sūnaus gėjaus netekusio Vincento psichologija ne mažiau keistai bauginanti. Netekties skausmas ir vyro saviapgaulė geba į sūnaus vietą absorbuoti Aleksę kaip pakaitalą, kitaip sakant, Aleksė yra psichologinis implantas, kuris palaiko Vincento gyvenimą. Bendriausia prasme filmas šiurkščiai perteikia fiziniame ir dvasiniame lygmenyje įsileidžiamus implantus, kurie pakeičia žmogų iš esmės. Filmas išradingas, ekspresyvus, jį sunku vertinti ir įvertinti, tačiau tikrai nepaliks abejingų. Kažkuo man priminė siaubo filmą „Ateities nusikaltimai“, kur technologijos, po kurių skalpeliais gulasi žmonės pjaustymuisi, kad per skausmą patirtų orgazmą, tačiau „Titanė“ nepalyginamai įtaigesnis filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apsireiškimas" / "L'apparition" / "The Apparition"

 Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Devintasis filmas. 

Prancūzų režisierius Xavier Giannoli prityręs savo amato meistras, tačiau neteko matyti jo darbų, todėl buvo smalsu, koks tai režisierius ir kokia jo kino kalba. Filmas „Apsireiškimas“ (pranc. L‘apparation) (2018) nuo pat pradžių žadino smalsumą ir žadėjo neblogą prancūzišką mistinę dramą. Istorija pasakoja apie kriminalinių bylų tyrėją Žaką, kuris po sunkių išgyvenimų, per kuriuos apkurto viena ausimi ir neteko vieno geriausio savo draugo, susiruošia į Prancūzijos pietus tirti keistos istorijos apie Mergelės Marijos apsireiškimą. Jauna katalikiškai ugdyta mergina Ana tvirtina, kad kai jai buvo 15 metų, ji kelyje per laukus sutiko Mergelę Mariją. Ana vietinė tikinčiųjų žvaigždė, ja besąlygiškai pasitiki vietos kunigas, čia jau ima plūsti piligrimai iš viso pasaulio ir bylos tyrėjui tenka išsiaiškinti, ar Ana iš tikrųjų yra apreikštoji...

 

Šiame lėtame detektyvinio pobūdžio filme iš esmės bandoma sužaisti dviem koziriais. Viena iš intrigų – Žako asmeninė krizė, susijusi su neseniai išgyventa netekties trauma ir, žinoma, mergina Ana, kuri sakosi, kad yra palytėta dangaus. Ko galima tikėtis iš tokio filmo? Gėrio ir blogio kovos, melo ir tiesos atskleidimo, aštrių trilerio intarpų ir daug įtariamųjų, kurie manipuliuoja jaunąja šventąja. Tačiau filmas gana tamsus, lėtas ir slogus, „aštrumo“ čia ne kažin ką ir pamatysite. Žakas tiria byla, stebi mišias, laksto paskui Aną ir provincijos kunigus, vis šaukia komandą, apsvarsto galimas versijas ir jokios čia mistikos, jokio velnio ar noro paklaidinti žmones. „Apsireiškimas“ labai racionaliai bando ištirti, o Bažnyčia čia vaizduojama iš dviejų barikadų: Bažnyčios valdžia kaip tik nori išsiaiškinti tiesą, o vietos kunigai tiesiog nori, kad to tyrimo nebūtų ir leistų Anos fenomenui vešėti, kadangi atsigauna tikėjimas ir vietos ekonomika. Iš tikrųjų man tai primena Lietuvos kunigus, kurie neigia Popiežiaus, savo tiesioginio viršininko, nurodymus priimti LGBT narius, tačiau jie labiau „plakasi“ prie mūsų vietos valdžios ir daro priešingai (prisiminkime kunigą iš Kretingos ir poną Toliatą).

 

Galiausiai istorija darosi nuobodi. Tenka pripažinti, kad intriga pamažu ima blėsti, ją bandoma išlaikyti kadrai apie tai, kaip Ana susirašinėja su pasauliečiais, dangstoma jos tam tikra praeitis, bet likus pusvalandžiui iki pabaigos atidengiamos visos kortos. Galiausiai taip ir nesupratau, kam reikėjo šitiek iki begalybės ištęsti filmo pabaigą, kai Žakas išveža apdegusią ikoną į užsienį. Tas toks perdėtas sakralumo ir savęs „gydymo“ vaizdavimas buvo pats prasčiausias viso filmo sprendimas. Suprantu, kad tai ne tiek mistinė, o tuo labiau ne siaubo istorija, ir visi galai turėjo susivesti į Žako asmenybės atsinaujinimą, susitaikymą su esama tikrove, bet galiausiai viskas pavirto į ilgą savigailos ištęstą procesiją, kurią stebi ir žaviesi operatoriaus darbu, tačiau atsitraukęs nuo filmo imi ir staiga suvoki, kad beveik pustrečios valandos laikotarpyje susijaudinęs ir iš tikrųjų įsitraukęs buvai tik pirmąją filmo valandą, kai buvo knaisiojami apreikštųjų slapti archyvai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarinės dienoraštis" / "Journal d'une femme de chambre"

Sveiki, 

Po sėkmingo prancūzų režisieriaus B. Jacqout filmos „Sudie, mano karaliene“, jis greitai ėmėsi dar vieno kostiuminio projekto, vėl pasikviesdamas po aktorės sėkmės ženklu gimusią Lea Seydoux. Šįkart romano „Kambarinės dienoraštis“ (pranc. Journal d‘une femme de chambre) (2015) iš kurio buvo galima tikėtis panašios sėkmės.

Filmas pasakoja apie įnoringą kambarinę, keliaujančią iš vienos darbo vietos į kitą ir čia svarbiausia yra taikliai papasakoti jos įvairias patirtis iš kambarinės pozicijos: čia ji meilužę, čia slaugytoja, čia labai prasta tarnaitė, čia visų bėdų kaltininkė ir t. t. Sadizmas, priekabiai ir kiti dalykai pavaizduoti gana švelniai, prisilaikant tikriausiai literatūros rėmų, nes viskas labai tipiška, kažkur matyta ir regėta. Istorija iš tikrųjų labai mėgėjiška ir didelių sentimentų bent jau man nesukėlė. Žinoma, nei pačios Lea profesionalumui buvo vietos pasireikšti, nei kitiems aktoriams, kurie sukūrė tik literatūrinių šablonų vaidmenis, kurių galima rasti panašaus turinio dramose. Netgi norėtųsi sakyti „moteriškuose filmuose“, nes aišku, šį filmą drąsiai gali žiūrėti ir vyrai, tačiau turinys nieko neišskirtinis, estetika čia patraukli tik tiek, kiek ją kuria laikmečio kostiumai ir mados.

Iš esmės filmas gana vidutiniškas, nedarantis didelio įspūdžio. Jeigu mėgstate tiesiog lėtus literatūrinius filmus su prancūziška dvasia, manau, šis kaip tik jums, bet ir čia kažin kokių charakterių ar įdomybių nei gali jums pasiūlyti eilinis Lotynų Amerikos sukurptas serialas tikrai nerasite 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi žalioji" / "La Belle Verte"

Sveiki, skaitytojai,

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Prancūzų kinas dažniausiai viską ištaiso ir pakelia nuotaiką. Iki šiol manau, kad geriausios komedijos yra būtent prancūziškos, tą galėtų paliudyti režisierės ir aktorės Coline Serreau sukurta netikėta komedija „Nuostabi žalioji“ (pranc. La Belle Verte) (1996). Visiškai netikėtas perliukas iš prancūzų kino industrijos. Filmas pasakoja apie ateivius iš kitos planetos, kurie kas kelis amžius į žemę siunčia po atstovą, kad praneštų gerąją žinią. Šįkart į Žemės planetą atsiunčiama moteris, kuri turi giminysčių su žemiečiais, geba bendrauti telepatiškai ir keisti žmonių nuostatas. 

Iš esmės beveik be specialiųjų efektų sukurta fantastiška komedija, kur subtilus humoras liejasi upeliais, situacijos paralyžiuoja žandus ir verčia suklusti, kas gi bus toliau? Režisierė, kuri, beje, sukūrė dar ir pagrindinį šiame filme Milos vaidmenį, nesivaiko madų ir kuria teatralizuotą ateivių išskirtinumą, būtent žiūrovą ir pagauna neišrankūs būdai, kurie įvairiuose situacijose priartėja prie visiško absurdo demonstravimo – telepatiniai niuansai, vandens reikiamybė, norint susisiekti su kitos planetos gyventojais ir t. t. Nepaisant absurdiškumo, tai filme nė kiek neatrodo banalu, priešingai – netgi originalu.

Filme pasirodo dar visai jaunutė, bet šiuo metu viena geidžiamiausių aktorių Marion Cotillard – tai buvo netikėta nuostaba. Apskritai filmas kažkaip prašviesino protą, nors jo temos savaime aiškios ir „žoliosios“ – mylėti gamtą, žemę, žmones, gyvenimą, – tačiau naujos ir originalios filmo formos bei scenarijuos leido į tai pažiūrėti visai linksmai ir blaiviai. Gurmaniška kino juosta. Rekomenduoju. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela