Filmas: "Eva" / "Eva"

Sveiki,

Yra dvi priežastys, kodėl pažiūrėjau prancūzų filmą „Eva“ (pranc. Eva) (2018): priežastis nr. 1. filmas prancūziškas; priežastis nr. 2. jame nusifilmavo Isabelle Hupper ir Gasparo Ulliel. Lyg ir to pakaktų, kad jau filmą žiūrėti būtų įdomu, nors ir nesižaviu režisieriumi B. Jacquot, kurio teko matyti filmus „Sudie, mano karaliene“ (2012) ir „Kambarinės dienoraštis“ (2015), man regis, jam vis kažin ko trūksta, na, nemoka jis tinkamai užmesti žiūrovams kabliuko, pernelyg jis minkštas, teisingas, galgi net per lėtai snobiškas, toks jausmas, kad jam paprasčiausiai stinga unikalesnio režisūrinio matymo, bet jam kažin kaip sekasi susikviesti man patinkančius prancūzų aktorius.

Tikriausiai nesuklysiu iškart pasakydamas, kad „Eva“ kol kas prasčiausias jo filmas. Apie meluojančią turtingą prostitutę ir buvusį žigolo, kuris pavogė iš merdinčio senuko paskutinį jo knygos rankraštį ir išleidęs savo vardu, tapo itin žinomu, tačiau pats nesugeba nieko intriguojančio parašyti. Tiesą sakant, man filmo scenarijaus užuomazgos patiko, netgi labai – rankraščio pavogimas, purvina sėkmė, po kurios lyg ir dėsningai turėtų sekti savotiškas įdomus demaskavimas ir žlugimas, nes juk vagiams negali amžinai sektis, tačiau scenarijus nubloškia į vaisai kitą kontekstą, prilygstančią iš pirmo žvilgsnio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Išvaizdus nedorėlis susipažįsta su pagyvenusia prostitute, šneka visokias banalybes, kurias vėliau bando „perkelti“ į savo rašomo teksto turinį... Iš pažiūros daug detalių filme intriguoja ir atrodo grieko vertos, tačiau filme jos tokios padrikos, nesuveržtos dinaminiu ritmu, kad atrodo praskydęs viskis, kuriame ištirpo ledukai ir buvo parą paliktas per vakarėlį ant stalo.

Daugelis prostitutės veiksmų lyg ir paaiškinama – jos tikrasis mylimasis sėdi kalėjime ir atrodo kaip iš Gariūnų, bet iš kur pas ją tie baisūs turtai? Kaip prancūziška! Visa jos vilionė, veikėjo nesėkmės atrodo kiek sapniškos kaip filme „Mergina traukinyje“, kada veikėja viską patiria apsvaigusi, bet pasirodo, jog šiame filme viskas taip ir vyksta lyg būtų tikra. Siužetiškai daug nereikšmingo mėtymosi, bandymo sukurti trilerio ir draminio filmo junginį, tiesa, jis ir sukuriamas, tačiau žiūrovą mažai kuo gali paveikti. Praktiškai žiūrėjosi dėl aktorių ir neblogo scenarijaus idėjinio lygmens, tačiau filmo realizacija nevykusi, veikėjai pilni ydų, vienkrypčiai, plieniniai ir neabejojantys, pernelyg negyvi ir šalti, todėl nesudėtingi ir atrodo kaip iš kitos planetos. Atmosferiškai filmas irgi galėjo būti stipresnis, labiau bauginantis, nes akivaizdu, kad filmas sekė klasikinio trilerio braižą, tačiau viskas truputį pro pirštus...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb. 4.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sudie, mano karaliene" / "Les adieux à la reine"

Sveiki,

Tai jau antrasis mano matytas prancūzų režisieriaus B. Jacquot filmas – „Sudie, mano karaliene“ (pranc. Les Adieux a la riene) (2012). Prieš tai matytas „Kambarinės dienoraštis“ (2016) buvo palikęs gana vidutinišką įspūdį, o šitą filmą visgi norėjau pamatyti netgi labiau, kadangi jį gana gerai įvertino kino kritikai, o ir šiaip mėgstu istorijas apie monarchus, ypač Mariją Antuanetę.

Tiesą sakant, nieko nebuvau girdėjęs apie tai, kad Mariją Antuanetę traukė... moterys. Tikėjausi kokios nors perdėtai sentimentalios ir puošnios kostiumais dramos apie lesbietiškus karalienės nuotykius. Nors erotizmo filme esama, bet kaip jau įprasta prancūzams, jie tokiuose filmuose nėra itin gašlūs ir siekia subtilios estetikos. Mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi Antuanetės gyvenimas, tačiau vis kirba mintis: kiek režisierius sau leido pagražinti, pridėti pačiai istorijai fikcijos ir apskritai ar tai bent turi kiek istorinio pagrindo? Nesunku įsijausti į Prancūzijos aplinką, į skaitytojos, bibliotekos tarnaitės padėtį ir už rūmų sienų aidinčius nepatenkintus paryžiečius, kurie tuoj po Bastilijos užėmimo pareikalaus monarchų galvų...

Visgi filmas romantinis, o istorinis kontekstas lieka tik kontekstu. Flirtuojanti ir nuobodžiaujanti karalienė iš esmės atrodo infantili ir D. Kruger šis vaidmuo tiko, nors aš asmeniškai esu matęs ir kur kas geresnių istorinių filmų, kurioje sukuriami visiškai kitokie M. Antuanetės charakteriai. Reiktų pagirti puikų operatoriaus darbą, lėtai slenkanti kamera puslankiu iš taško A į tašką Z ir atgal sukuria sūpuoklės principu dinamišką vaizdinį tarp gausiai rožėmis ir jurginais dekoruotų audinių ir tapetų. Ko galbūt filme pasigedau? Gal paties aštrumo, provokacijos, kažko, kas keltų didesnį dirgiklį, priverstų pakelti antakius, nes dabar... Filmas tiesiog teatrališkai teisingas, scenos tvarkingos. Tiesą sakant, filmas man pasirodė kaip ir „Kambarinės dienoraštis“, tiesiog atmosferiškai tvarkingas, kaip Renuaro tapytas paveikslas, bet iš esmės ar buvo galima tikėtis kažko daugiau? Gal ir buvo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarinės dienoraštis" / "Journal d'une femme de chambre"

Sveiki, 

Po sėkmingo prancūzų režisieriaus B. Jacqout filmos „Sudie, mano karaliene“, jis greitai ėmėsi dar vieno kostiuminio projekto, vėl pasikviesdamas po aktorės sėkmės ženklu gimusią Lea Seydoux. Šįkart romano „Kambarinės dienoraštis“ (pranc. Journal d‘une femme de chambre) (2015) iš kurio buvo galima tikėtis panašios sėkmės.

Filmas pasakoja apie įnoringą kambarinę, keliaujančią iš vienos darbo vietos į kitą ir čia svarbiausia yra taikliai papasakoti jos įvairias patirtis iš kambarinės pozicijos: čia ji meilužę, čia slaugytoja, čia labai prasta tarnaitė, čia visų bėdų kaltininkė ir t. t. Sadizmas, priekabiai ir kiti dalykai pavaizduoti gana švelniai, prisilaikant tikriausiai literatūros rėmų, nes viskas labai tipiška, kažkur matyta ir regėta. Istorija iš tikrųjų labai mėgėjiška ir didelių sentimentų bent jau man nesukėlė. Žinoma, nei pačios Lea profesionalumui buvo vietos pasireikšti, nei kitiems aktoriams, kurie sukūrė tik literatūrinių šablonų vaidmenis, kurių galima rasti panašaus turinio dramose. Netgi norėtųsi sakyti „moteriškuose filmuose“, nes aišku, šį filmą drąsiai gali žiūrėti ir vyrai, tačiau turinys nieko neišskirtinis, estetika čia patraukli tik tiek, kiek ją kuria laikmečio kostiumai ir mados.

Iš esmės filmas gana vidutiniškas, nedarantis didelio įspūdžio. Jeigu mėgstate tiesiog lėtus literatūrinius filmus su prancūziška dvasia, manau, šis kaip tik jums, bet ir čia kažin kokių charakterių ar įdomybių nei gali jums pasiūlyti eilinis Lotynų Amerikos sukurptas serialas tikrai nerasite 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela