Filmas: "Sudie, mano karaliene" / "Les adieux à la reine"

Sveiki,

Tai jau antrasis mano matytas prancūzų režisieriaus B. Jacquot filmas – „Sudie, mano karaliene“ (pranc. Les Adieux a la riene) (2012). Prieš tai matytas „Kambarinės dienoraštis“ (2016) buvo palikęs gana vidutinišką įspūdį, o šitą filmą visgi norėjau pamatyti netgi labiau, kadangi jį gana gerai įvertino kino kritikai, o ir šiaip mėgstu istorijas apie monarchus, ypač Mariją Antuanetę.

Tiesą sakant, nieko nebuvau girdėjęs apie tai, kad Mariją Antuanetę traukė... moterys. Tikėjausi kokios nors perdėtai sentimentalios ir puošnios kostiumais dramos apie lesbietiškus karalienės nuotykius. Nors erotizmo filme esama, bet kaip jau įprasta prancūzams, jie tokiuose filmuose nėra itin gašlūs ir siekia subtilios estetikos. Mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi Antuanetės gyvenimas, tačiau vis kirba mintis: kiek režisierius sau leido pagražinti, pridėti pačiai istorijai fikcijos ir apskritai ar tai bent turi kiek istorinio pagrindo? Nesunku įsijausti į Prancūzijos aplinką, į skaitytojos, bibliotekos tarnaitės padėtį ir už rūmų sienų aidinčius nepatenkintus paryžiečius, kurie tuoj po Bastilijos užėmimo pareikalaus monarchų galvų...

Visgi filmas romantinis, o istorinis kontekstas lieka tik kontekstu. Flirtuojanti ir nuobodžiaujanti karalienė iš esmės atrodo infantili ir D. Kruger šis vaidmuo tiko, nors aš asmeniškai esu matęs ir kur kas geresnių istorinių filmų, kurioje sukuriami visiškai kitokie M. Antuanetės charakteriai. Reiktų pagirti puikų operatoriaus darbą, lėtai slenkanti kamera puslankiu iš taško A į tašką Z ir atgal sukuria sūpuoklės principu dinamišką vaizdinį tarp gausiai rožėmis ir jurginais dekoruotų audinių ir tapetų. Ko galbūt filme pasigedau? Gal paties aštrumo, provokacijos, kažko, kas keltų didesnį dirgiklį, priverstų pakelti antakius, nes dabar... Filmas tiesiog teatrališkai teisingas, scenos tvarkingos. Tiesą sakant, filmas man pasirodė kaip ir „Kambarinės dienoraštis“, tiesiog atmosferiškai tvarkingas, kaip Renuaro tapytas paveikslas, bet iš esmės ar buvo galima tikėtis kažko daugiau? Gal ir buvo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Izabelė ir jos vyrai" / "Un beau soleil intérieur" / "Let the Sunshine In"

Sveiki,

Prancūzų režisierė Claire Denis šiemet Kino pavasario festivalyje turės ištisą savo filmų retrospektyvą. Seniai mačiau jos filmą „Balta medžiaga“, kuris nepadarė man kažin kokio įspūdžio – gal buvau nusiteikęs ne tokiam mąsliam ir jautriam kinui, gal man trūko pramoginio kino ritmo. Rinkdamasis jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“ (pranc. Un beau soleil interieur) (2017), kuris taip pat buvo pristatytas Kino pavasaryje, jau žinojau, ko maždaug tikėtis iš šios juostos ir kad tokiam kinui reikia nemažai kantrybės ir emocinio nusiteikimo.

Kai kas gal filmą pavadintų besiužečiu: kvaila moteris naiviai ieško meilės, o jos nerasdama naktimis ilgai verkia. Išties siužetiškai filmas absurdiškai menkas, tačiau gabios prancūzų režisierės rankose jis staiga pavirsta tokia gyva ir kasdieniška žmogiškąja iliuzija, kad vienaip ar kitaip vis tiek susitapatini arba su Izabele, arba su jos meilužiais. Be didelių įžangų ir sudėtingų refleksijų, režisierė atsisako net klišinių šiuolaikinės meilės kančios vaizdavimo būdų – desperatiškų nuotykių. Nepasakysi, kad Izabelei nesileidžia desperatiškiems nutikimams meilės fronte, tačiau režisierė atsisako bet kokio holivudinės sugestijos, kai pora leidžiasi į kažkokius sudėtingus išbandymus. Tiesą sakant, nieko be lovos nuotykių Izabelei ir nepavyksta, o troškulys nuolat jodinėti vienaragių šalyje subliūška, nes ji renkasi vis ne tuos vyrus ir dėl to jaučiasi nemylima ir nelaiminga.

Man, kaip vyrui, visą laiką kilo mintis: kodėl toji naivi Izabelė, kuri šitaip nori būti mylima iš aplinkos, nespjauna į tas žaibiškas paieškas ir nepradeda tiesiog mylėti savęs? Taip, ji iš tų moterų, kurios trokšta romantikos, bet gauna špygą... Nuostabi Juliette Binoche vaidyba – tokia natūrali, savaime suprantama ir be didesnės ekspresinės jėgos (kaip ir Isabele Hupert) geba sukurti gelminį depresyvios moters pastangas panagėmis prisikasti iki laimės. Kaip jau ir įprasta prancūzų kinui, filmas gana plepus, čia esmė yra dialogai, bendravimas, prisilietimas, kurie vienaip ar kitaip papasakoja apie personažą gal net daugiau nei jų vienas ar kitas poelgis. Jeigu reiktų įvardyti didžiausią šio filmo pliusą, tai sakyčiau, kad tai J. Binoche pritrenkianti organika, beveik be pastangų perteikti suskeldėjusią ir išdžiūvusią moters vidinę nemeilės žemę. Man patiko filmas labiau už „Baltą medžiagą“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie dievus ir žmones" / "Des hommes et des dieux"

Sveiki,

Neseniai teko pamatyti kino juostą „Apie dievus ir žmones“ (prnc. Des hommes et des dieux) (2010), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Tai pasakojimas apie vienuolių kolektyvą Maroke, kada aršūs islamistų fundamentalistai žiauriai nužudė 8 krikščionių vienuolius. Tai ilgas filmas apie juos ir jų susidorojimą.

Na, tikėjaus mažų mažiausiai jei ne šokiruojančio, tai labai gero filmo, tą man suokalbiškai liudijo puikūs žiūrovų ir kino kritikų vertinimai, o ir „Kino pavasario“ vardas buvo garantas, kad filmas nenuvils. Deja. Filmas visiškai nesugebėjo manęs sudominti. Nors jis puikiai atgamino anų metų, kai vienuoliai dar buvo gyvi, buitišką aplinką, sudėtingas socialines sąlygas, jų beribį pamaldumą, gerumą ir vienuoliškas jausenas, tačiau scenos pasirodė nežmoniškai užtęstos, 15 minučių žiūrėti, kaip darbuojasi vienuoliai, kaip pilsto medų, kaip susikibę rankomis traukia aleliuja – sorry, tikrai nebuvo įdomu. Geras aktorių darbas, tačiau pati istorija tokia klampi guma, kad sunku ją kramtyti. Aišku, režisieriui pavyko užfiksuoti žmogaus pasirinkimą mirti vardan kilnesnio tikslo, tačiau paprastam pasauliečiui tai gali pasirodyti makabriškas gestas – kurie čia kvailesni, ar terorizuojantys fanatikai ar vienuoliai savižudžiai? Gaila, kad gėris kartais šitaip smarkiai užtemdo akis, kad net dabar galvoju, kad mirti už idėją, na, šiek tiek neprotinga, tačiau vienuoliai, jeigu žiūrėsite šią juostą, jums tai parodys kur kas geriau.

Filmas varginantis, bent jau man. Pamaldumas, apmąstymai, kažkoks vienuoliškas beprasmis lūkuriavimas turėjo išspausti nežmonišką įtampą, belaukiant įsiveržiant laukinių islamistų, tačiau to nepajutau nė gramo, o galgi nebuvau toje būsenoje, kad užčiupčiau tai, ko tikėjausi iš juostos ir tai ką ji iš tikrųjų perteikė. Kaip vienas lietuvių kino kritikais prasitarė, tai ta juosta patiks tik labai mažam ratui žiūrovų, netgi tiems, kurie mėgsta prancūzišką kiną. Deja, bet nuvylė. Įtariu, kad gautas žiūrovų simpatijos prizas per Kanų kino festivalį buvo labiau inicijuotas tikrosios tragedijos nei pačiu kūrioniu.

P.S. Filmą lietuviškais subtitrais galite rasti tik torrentai.lt portale.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela