Filmas: "Sudie, mano karaliene" / "Les adieux à la reine"

Sveiki,

Tai jau antrasis mano matytas prancūzų režisieriaus B. Jacquot filmas – „Sudie, mano karaliene“ (pranc. Les Adieux a la riene) (2012). Prieš tai matytas „Kambarinės dienoraštis“ (2016) buvo palikęs gana vidutinišką įspūdį, o šitą filmą visgi norėjau pamatyti netgi labiau, kadangi jį gana gerai įvertino kino kritikai, o ir šiaip mėgstu istorijas apie monarchus, ypač Mariją Antuanetę.

Tiesą sakant, nieko nebuvau girdėjęs apie tai, kad Mariją Antuanetę traukė... moterys. Tikėjausi kokios nors perdėtai sentimentalios ir puošnios kostiumais dramos apie lesbietiškus karalienės nuotykius. Nors erotizmo filme esama, bet kaip jau įprasta prancūzams, jie tokiuose filmuose nėra itin gašlūs ir siekia subtilios estetikos. Mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi Antuanetės gyvenimas, tačiau vis kirba mintis: kiek režisierius sau leido pagražinti, pridėti pačiai istorijai fikcijos ir apskritai ar tai bent turi kiek istorinio pagrindo? Nesunku įsijausti į Prancūzijos aplinką, į skaitytojos, bibliotekos tarnaitės padėtį ir už rūmų sienų aidinčius nepatenkintus paryžiečius, kurie tuoj po Bastilijos užėmimo pareikalaus monarchų galvų...

Visgi filmas romantinis, o istorinis kontekstas lieka tik kontekstu. Flirtuojanti ir nuobodžiaujanti karalienė iš esmės atrodo infantili ir D. Kruger šis vaidmuo tiko, nors aš asmeniškai esu matęs ir kur kas geresnių istorinių filmų, kurioje sukuriami visiškai kitokie M. Antuanetės charakteriai. Reiktų pagirti puikų operatoriaus darbą, lėtai slenkanti kamera puslankiu iš taško A į tašką Z ir atgal sukuria sūpuoklės principu dinamišką vaizdinį tarp gausiai rožėmis ir jurginais dekoruotų audinių ir tapetų. Ko galbūt filme pasigedau? Gal paties aštrumo, provokacijos, kažko, kas keltų didesnį dirgiklį, priverstų pakelti antakius, nes dabar... Filmas tiesiog teatrališkai teisingas, scenos tvarkingos. Tiesą sakant, filmas man pasirodė kaip ir „Kambarinės dienoraštis“, tiesiog atmosferiškai tvarkingas, kaip Renuaro tapytas paveikslas, bet iš esmės ar buvo galima tikėtis kažko daugiau? Gal ir buvo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paplūdimys" / "The Beach"

Sveiki,

Garsus režisierius Danny Boyle jau įeis į kino istoriją su tokiais puikiais filmais kaip „Traukinių žymėjimas“ ir „Lūšnynų milijonierius“, tačiau man asmeniškai nemažai abejonių kelia taip žiūrovų pamėgta jo kino juosta „Paplūdimys“ (angl. The Beach) (2000), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Leonardo Di Caprio bei Tilda Swinton, netikėtai pirmąkart įsiveržusi į populiarųjį kiną.

Filmas „Paplūdimys“ labai jau savo siužetu primena „Traukinių žymėjimą“ – maištingi jaunuoliai veržiasi į keistą Azijoje įsikūrusią komuną, kurioje galioja savos taisyklės. Ši vieta tarsi laisvės oazė, kurioje nori atsidurti kiekvienas žolės rūkorius, taigi, ir Leonardo Di Caprio veikėjas. Maištas, žolytė, savotiškas maištas prieš civilizacijos santvarką primena „Traukinių žymėjimą“, tačiau akivaizdu, kad „Paplūdimys“ nepasiekia tokio aštraus jaudulio kaip ankstesnis režisieriaus filmas. Egzotiški kraštai, pavojingos situacijos pasirodo pernelyg „glamūriškos“, lengvos ir neįtikinamos, kad herojams, rodos, nusispjauti į viską ir jie tik šiaip sau nežinodami kur veržiasi be didesnių pastangų. Išskyrus tą plaukimą į salą, kurioje patys tampa komunos kanibalais...

Filmas, galima sakyti ganėtinai vidutiniškas, vietomis turintis savito žavesio, tačiau visumoje nemažai keliantis keistų abejonių dėl logikos, režisūrinių sprendimų. Pati istorija ir siužetiniai vingiai kai kada tokie absurdiški, kad kelia abejonių: na, kuris dabar protaujantis vyrukas lakstys po džiungles ir bandys atimti popieriaus skiautę, kad įtiktų komunos vadei. Iš esmės filmas jaunatviškas, atspindintis tam tikros kartos laisvamaniškumą, tik labai abejoju, ar Z kartai šis filmas emociniu pagrindu bebus suprantamas, kaip, beje, ir anuomet suprasta laisvė – atsiskyrimas nuo civilizacijos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela