Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Apie "MyDrama" platformos serialą "No, Your Majesty" / "Ne, jūsų didenybe"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Pirmąkart gyvenime žiūrėjau serialą per išmanųjį telefoną. Tiesą sakant, net nežinojau, kad tokio keisto formato dalykai egzistuoja, nes esu seno sukirpimo žmogus, todėl man patinka žiūrėti rimtus dalykus per didelius ekranus ir dažnai atrodo, kad per mažyčius ekranus nepajunti nei emocijos, nei tinkamo efekto. Ši nauja „MyDrama“ platformos patirtis kaip ir paneigė mano įsitikinimus. Nemanau, kad žiūrėsiu ateityje daug tokios „greitos“ produkcijos, tačiau pabandyti naujas patirtis juk galima.

 

„MyDrama“ ir panašios platformos reprezentuoja naująją skaitmeninių pramogų bangą, siūlydamos vadinamąsias „kąsnio dydžio“ (snackable) dramas. Šie serialai yra nufilmuoti vertikaliu formatu, todėl idealiai tinka žiūrėti išmaniuosiuose telefonuose, o jų serijos trunka vos 1–2 minutes. Turinys sukurtas taip, kad kiekvienas epizodas pasibaigtų intriga (cliffhanger), skatinančia žiūrovą nedelsiant jungti kitą dalį. Nors kai kurios pradinės serijos prieinamos nemokamai (dažnai peržiūrint reklamas), vėlesniems epizodams atrakinti paprastai reikia virtualių monetų arba prenumeratos, o tai sukuria itin įtraukiantį, bet kartu ir komerciškai agresyvų vartojimo modelį.

 

Šio tipo produkcija yra skirta dinamišką gyvenimo būdą gyvenančiam šiuolaikiniam vartotojui, kuris vertina intensyvų siužetą ir neturi laiko ilgoms valandos trukmės serijoms. Žanrų spektras čia itin ryškus ir emocingas: dominuoja romantinės dramos apie netikėtus turtuolių ir paprastų merginų susitikimus, keršto istorijos, šeimos paslaptys bei šiuolaikinės „pelenės“ istorijos, tokios kaip „No, Your Majesty“ (liet. Ne, jūsų didenybe). Šios platformos sparčiai populiarėja visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, nes jos puikiai užpildo trumpas laukimo ar kelionės minutes, suteikdamos greitą emocinę dozę ir vizualiai kokybišką, tikrų aktorių sukurtą turinį. Šįkart peržiūrėjau minėtą keistą ir kartu klišinį, bet labai įtraukiantį LGBTQ niuansų turintį serialą „No, Your Majesty“.

 

Serialas „No, Your Majesty“ yra pristatomas kaip ryškus naujosios kartos skaitmeninio kino pavyzdys, pritaikytas šiuolaikiniam, skubančiam žiūrovui, tačiau išlaikantis klasikinės dramos svorį. Ši produkcija, sukurta specialiai „MyDrama“ platformai, nukelia mus į uždarą ir negailestingą elitinio universiteto pasaulį, kuriame susiduria ne tik du jauni žmonės, bet ir dvi visiškai priešingos socialinės tikrovės. Istorijos centre atsiduria Džeimsas Teiloras – jaunuolis iš nepasiturinčios šeimos, kurio vienintelis bilietas į šviesesnę ateitį yra sunkiu darbu uždirbta stipendija. Jo pasirodymas tarp prabangos ir senųjų tradicijų apgaubto mokslo elito tampa katalizatoriumi virtinei įvykių, kurie sudrebina nusistovėjusią universiteto hierarchiją.

 

Džeimso ramybė sudūžta tą akimirką, kai jis kerta kelią princui Viljamui Deivisui, sosto įpėdiniui, kurio vardas šiame universitete prilygsta įstatymui. Viljamas nėra paprastas piktadarys; jis vaizduojamas kaip itin sudėtingas personažas, įkalintas tarp milžiniško karališkosios šeimos spaudimo ir emocinės tuštumos, kurią jis slepia po arogancijos bei kontrolės kauke. Pirmasis jų susitikimas paženklintas viešu pažeminimu ir galios demonstravimu, tačiau būtent čia užsimezga pagrindinė siužeto ašis – Džeimsas, priešingai nei kiti, atsisako nulenkti galvą prieš monarchą, taip išprovokuodamas pavojingą, bet kartu ir intriguojantį žaidimą.

 

Siužetas rutuliojasi per dinamišką psichologinę dvikovą, kurioje kiekvienas epizodas atidengia naujus veikėjų charakterio sluoksnius. Viljamas pradeda persekioti Džeimsą, siekdamas jį palaužti ir priversti paklusti, tačiau pamažu pastebi, kad už skurdaus studento fasado slypi orumas ir drąsa, kurios trūksta jam pačiam. Kova dėl dominavimo pamažu transformuojasi į abipusį susižavėjimą, o vėliau – į gilią, nors ir draudžiamą trauką. Žiūrovas stebi, kaip neapykanta virsta magnetiniu ryšiu, kurį abu herojai bando neigti, bijodami sugriauti savo iki šiol puoselėtus gyvenimo pamatus ir reputaciją.

 

Šią įtemptą dramą įkūnija kylančios Vakarų kino žvaigždės iš Jungtinės Karalystės ir JAV, parinktos dėl jų gebėjimo perteikti subtilias emocijas per itin trumpą laiką. Aktorių parinkimas suteikia serialui vakarietišką estetiką, kuri šį „Boys' Love“ žanro kūrinį padaro lengvai suprantamą ir artimą tarptautinei auditorijai. Jų vaidyba, pasižyminti intensyviu akių kontaktu ir kūno kalba, yra esminis elementas, išlaikantis žiūrovo dėmesį per visas šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt trumpų serijų, kurios kartu sudaro vientisą, pilnametražio filmo pojūtį suteikiančią istoriją.

 

Produkcijos kokybė nustebina žiūrovus, nes kiekviena vertikalaus formato scena yra nufilmuota laikantis aukštų kinematografijos standartų. Elitinio universiteto koridoriai, prabangios rezidencijos ir dramatiškas apšvietimas sukuria atmosferą, kuri primena geriausius televizijos serialus apie aristokratiją. Kūrėjai sumaniai išnaudoja kiekvieną minutę, palikdami serijų pabaigas ties didžiausia intriga, todėl „No, Your Majesty“ tampa tikru emociniu maratonu, kurį norisi pabaigti vienu prisėdimu, pasineriant į uždraustos meilės ir socialinių barjerų griovimo sūkurį.

 

Tikslinė šio serialo auditorija yra jaunuoliai, kurie vertina šiuolaikinę romantiką, pagardintą politiniais bei klasiniais konfliktais. Tai istorija apie asmeninį išsilaisvinimą: Džeimsui tai išsilaisvinimas iš skurdo ir baimės, o Viljamui – pabėgimas nuo slegiančių karališkųjų pareigų ir šaltų rūmų sienų. Galiausiai serialas kelia fundamentalų klausimą: ar meilė gali būti stipresnė už šimtmečius puoselėtas tradicijas ir visuomenės lūkesčius, kai visas pasaulis reikalauja, kad sosto įpėdinis liktų ištikimas tik savo karūnai.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Įtempta kova" / "Heated Rivalry" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai!

 

Šitokio serialo nebūčiau žiūrėjęs ne dėl to, kad jis turi LGBTQ+ indeksą, bet dėl to, kad nieko neišmanau apie ledo rutulį. Apskritai šis žaidimas man nesuprantamas, todėl neįdomus, tad niekada visokiausių serialų sraute ir pasiūloje nebūtų patraukęs mano dėmesio. Visgi nusprendžiau pažiūrėti visiškai dėl politinių priežasčių, t. y. homofobiškoje Rusijoje, kurią bent jau labai įsivaizduojame homofobišką, turint galvoje, kad didžioji Lietuvos dalis irgi drėbta iš to paties molio ir kai kurie savo homofobija itin didžiuojasi, nesuvokdami, kad tai tėra tik tas pats bukas politinis „skaldyk ir valdyk“ įrankis. Verčiau kai kurie numirtų, negu pripažintų, kad tai tiesa. bet visgi... Simptomiška, kad Rusijoje ši kampanijos „Crave“ produkcija itin sudomino žiūrovus. Įtariu, kad ne dėl to, kad ledo rutulys ir ne dėl to, kad serialas apie homoseksualius sportininkus (nebūkime tokie naivūs), bet tikriausiai dėl to, kad rusams vis dar įdomu, ką „supuvę Vakarai“ mano ir galvoja apie Rusiją, ar pernelyg vaizduodami homoseksualumą nesumenkino jų tautos didybės – štai, ką aš galvojau imdamasis žiūrėti šešių serijų mini serialą „Įtempta kova“ (angl. Heated Rivalry). O kaip yra iš tikrųjų, kažin, kas begali pasakyti, bet serialas netikėtai tiek Rusijoje, tiek Vakaruose tapo hitu. Žinau, kad jis patiko ir tam tikriems heteroseksualams Lietuvoje, ypač merginoms. Irgi sudėtinga pasakyti kodėl, bet tikriausiai nebeverta indikuoti vien tik seksualine tematika serialo turinį.

 

Serialas pastatytas pagal amerikiečių rašytojos Rachel Reid knygą „Įtempta kova“, kuri buvo užmanytos knygų serijos antroji dalis. Pasirodo, knygos gerbėjai užvertė redakciją laiškais prašydami nenutraukti šios istorijos, o pratęsti kitomis knygomis, tad autorei gerbėjų žodis – įstatymas. Šio serialo gerbėjus galiu pradžiuginti, kad šiuo metu filmuojamas antrasis sezonas, kuris pratęs apie tuos pačius įsimylėjėlius: Šeiną Holanderį (aktorius Hudson Williams) ir Ilją Rozanovą (aktorius Connor Storrie), galimai ir apie antraeilę kitą homoseksualų porą Skotą ir Kipą (aktoriai François Arnaud ir Robbie G.K.).

 

Jeigu anksčiau vyraudavo serialai su homoseksualiais veikėjais kaip „priedas“, t. y. antraeilė istorija, tai šis serialas, galima sakyti, absoliučiai gėjiškas ir jis yra apie gėjus, apie gėjų reikalus, apie gėjų seksą, gėjų meilę, gėjų dramas – žodžiu, labai gėjų serialas, bet kodėl verta jį žiūrėti visiems? Visų pirma, serialas (kaip tikėtina ir autorės knyga) kreipia dėmesį į vyrų sportą, kuriame vis dar gaji kaip niekur kitur homofobija ir seksualinė segregacija. Jeigu mada, stilius, kulinarija ir... kitose srityse LGBTQ žmonės gali lengviau atsiskleisti, tai vyrų sporte vis dar vyrauja ir dominuoja supratimas, kad ši sritis išskirtinai priklauso tik heteroseksuliems („visaverčiams“) vyrams. Tokio serialo visgi neprisimenu.

 

Taigi ledo rutulio žvaigždžių Iljos ir Šeino istorija nusidriekia pirmame sezone kone dešimtmetį. Pradėję kaip aštuoniolikmečiai kylančios žvaigždės, 2012 metais jiedu beregint treniruoklių salėje užmezga ryšį, nors ir nėra iš tos pačios komandos. Jų susitikinėjimai trunka iki maždaug 2021 metų, kol galų gale po daugybės ledo rutulio sezonų ir trumpų susitikimų jie nusprendžia, kad nebegali vienas be kito. Šeinas – azijietiškos kilmės žaidėjas, uždaro būdo, sunkiai mezga santykius su moterimis, todėl labiau susikoncentravęs į sportą. Ilja Rozanovas – žaismingesnis, atviresnis, tačiau dėl savo rusiškos tapatybės ir biseksualumo labiau linkęs tenkintis vakarietišku gyvenimu ir tylėti apie sudėtingus su brolio smurtu ir sergančio tėvu grįstus asmeninius santykiais. Jeigu Šeinas turi šansų gyventi atvirą gyvenimą, tai Iljai sudėtingiau dėl to, kad jis visur laikomas kaip rusų legionierius, vadinasi, negali „susiteršti“ seksualiniais skandalais.

 

Kitaip sakant, serialo variklis yra tarptautiniai politiniai santykiai, kurie įgalina Ilją didžiąją sezono dalį tenkintis Šeino slaptais seksualiniais susitikimais, tačiau verčia neigti ilgalaikius santykius, neįsipareigoti, veda prie saviapgaulės. Šalia Iljos ne ką geriau jaučiasi ir pats Šeinas, kuris ilgą laiką sau negali pripažinti homoseksualumo, nes bijo apvilti nuo vaikystės jį prie sporto spaudžiusius tėvus, ypač motiną, tačiau po kiekvieno susitikimo ir permiegojimo su Ilja jis jaučia, kad jo gyvenime labai trūksta tokio kasdienio intymumo... Žodžiu, pagrindinių veikėjų dilema yra pastangos ne tik išsivaduoti iš viešojo sportininko heteronormatyvumo gniaužtų, bet ir asmeninių įsitikinimų.

 

Taip... serialą galėčiau pavadinti erotiniu. Nors jame viso labo 6 serijos, tačiau kiek iš tikrųjų aktoriams teko nusifilmuoti pasimatymų ir intymių scenų – sunku pasakyti, bet erotika specialiai pabrėžtina. Serialas nesistengia „aptarnauti“ heteroseksualų rinkos, bent jau tų, kurie „prasukinėja“ homoseksualų erotines scenas, priešingai – serijos prifarširuotos homoerotikos, stangrių ir jaunų vyrų kūnų, todėl serialo paraiška labai akivaizdi: nors serialas apie sportą ir jis skirtas visiems, mes nesistengsime slėpti nei aistros, nei nuogumo, todėl, ponai ir ponios, susitaikykite! Iš tikrųjų atrodė, kad tos erotikos užtęstos, netgi pirmo sezono dalį buvau nusistatęs, kad serialas išties banalokas ir vien tik apie vyrų atsainų pasidulkinimą, savotišką ledo rutulį lovoje, konkurencingumą, prasitęsusį vaikinų gyvenimuose, tačiau pamažu serialas ima gyvėti, kai Ilja ir Šeinas ima suvokti, kad šie reti susitikinėjimai ir susirašinėjimai suteikia jiems kur kas daugiau gyvenimo džiaugsmo, nei vien tik apsimetinėjimais heteronormatyvioje visuomenėje.

 

Visgi serialą pagyvina išskirtinai 3 serija, paralelinės poros istorija: ledo rutulio žaidėjas Skotas ir jo romanas su kavinės padavėju Klipu. Sakyčiau, jų santykiai kur kas gyvesni, labiau įtraukiantys ir šiltesni. Iš pradžių buvo galima pagalvoti, kad jiedu bus kaip priešingybė Iljai ir Šeinui, tačiau galiausiai jų netikėtas atsiskleidimas sporte per lemtingą laimėjimą tampa tramplynu Šeinui ir Iljai realiai pradėti megzti tikrus santykius. Įdomi ir JAV bei Kanados visuomenės reakciją į Skoto prisipažinimą, atrodo, kad sporto žiūrovai besąlygiškai juos palaiko, toji euforija ir palaikančios spaudos antraštės iš tikrųjų suteikė Iljai tariamą apsaugą, kad, jeigu jis nebus Rusijoje gerbiamas ir pripažintas, gali tikėtis pritapimo ir pripažinimo Amerikos žemyne, tačiau jam reikia santuokos su JAV arba Kanados piliečiu/piliete... Tačiau ši istorija galimai gali būti plėtojama antrajame sezone.

 

Visgi „Įtempta kova“ nėra sportinis serialas, apie ledo rutulį nieko naujo taip ir nesužinojau, tad visas tas žaidimas ir pasistumdymai vyrų persirengimo kambarėliuose lieka tik fonu. Tai ne sportinė drama, bet apie homoseksualus dominuojančiame heteroseksualų žaidime, apie asmenines dramas, iliuzijas. Serialas šiuo metu labai populiarus, pagal jį kuriami memai, žiūrovai bando įamžinti ir atkartoti pagrindinių veikėjų scenas iš serialo ir dėti turinį į internetą. Visgi man didžiulio efekto šis pasakojimas nepadarė. Nepaisant to, kad tai apie LGBTQ žmones vyrų sporte, visgi serialas nusaldintas klišėmis, tiek erotinėmis, tiek santykių raida. Veikėjų problemos elementarios, aktualios ir vis dar tokios pačios, kokias galėjome matyti prieš dešimtmetį ar du dešimtmečius kuriamuose filmuose: myliu-noriu-negaliu. Nors, kitą vertus, ar vis dar nekuriami panašūs serialai ir apie heteroseksulius veikėjus? Man „Įtempta kova“ pasirodė pernelyg elementari, nepaliekanti vaizduotei erdvės. Nenoriu pasakyti, kad serialas visai tuščias, bet jis menkai savo problemomis jaudino, o vyksmo dinamika ir siužetiniai apmatai tiesiog sukurti pagal populiariosios romantinės literatūros modelius, kas serialui, mano galva, žavesio ir tikrosios provokacijos nepridėjo. Sunku pasakyti, ar žiūrėsiu kitą sezoną.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Linkiu tau geriausio" / "I Wish You All the Best"

 

Sveiki, skaitytojai!

Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas, apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...

Esu beveik įsitikinęs, kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru? Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10 metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas, o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas. Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška, kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės orientacijos išvaromus vaikus.

Visgi istorija turi šviesiąją atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“ (2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą. Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma, filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 5.4

Maištinga Siela

Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jaunosios širdys" / "Young Hearts"

 

Sveiki,

Nesu didelis romantinių filmų gerbėjas, tačiau retsykiais pasižiūriu kokios įdomesnės koncepcijos ir lieku neretai visai patenkintas šiuo žanru. Šįkart pasirinkau belgų režisieriaus     Anthony Schatteman filmą „Jaunosios širdys“ (angl. Young Hearts) (2024) dar ir dėl to, kad filmas vaizduoja paauglių draugystės ir tapatumo klausimus. Tema kine tikrai nėra nauja, nors kalbėti apie homoseksulių paauglių meilę kine nėra taip jau ir dažna. Kiek menu iš tų geresnių filmo atvejų, verta pažiūrėti japonų „Monstras“ (2023) ir kito belgo filmą „Arti“ (2022). Labai dažnai susidaro supratimas, kad dažnas lietuvis mano, jog šie filmai išskirtinai skirti arba LGBTQ+ žmonėms, arba tiesiog yra tariamai brukamos propagandos dalis. Supraskite, kitų seksualinės tapatybės yra propaganda, o heteroseksulių paauglių vaizdavimas kine – tai jau tikrai ne. Visgi tokie filmai, sakyčiau, yra universalūs, juos puikiai gali žiūrėti ir visiškai jokio sąlyčio su LGBTQ+ bendruomene neturintys žiūrovai, tačiau neatimsi vieno – filmas „Jaunosios širdys“ labiau emociškai paveiks homoseksualius asmenis ir jų tėvus, kurie ieško atsakymų į tam tikrus klausimus, kurie nori nepolitizuotų ir problemiškai „neišdrožtų“ aštrių susipriešinusių pozicijų, o veikiau emocinio spektro, kuris nuramintų ir leistų suvokti, kad pasaulis gražus savo įvairove ir kad mūsų vaikams, kad ir kokie jie būtų, viskas bus gerai.

Iš filmo daug nesitikėjau, juk jis romantinis, vadinasi, apie meilę ir tapatybės klausimus. Keturiolikmetis paauglys Elijas vieną dieną ima draugauti su savo kaimynu Aleksandru, atsikėlusiu iš Briuselio. Aleksandras miestietis, jis priima savo seksualumą, nes suvokia, kad pasaulis neturi ir neprivalo jam pritarti, o Elijas, augęs provincijoje, nė karto nėra matęs homoseksualios poros, tad jam gėda, jog jis kitoks ir jaučia Aleksandrui šiltus jausmus. Užsimezgusi slapta draugystė su slaptais pasimatymais Elijui tampa tikru savęs išbandymu. Kaip į jo santykius reaguos tėvai ir draugai?

Filmas išties paprastutis. Man kur kas labiau patiko dramatiškesnis ir daugiau juslingumo turintis „Arti“, tačiau „Jaunosios širdys“ pakylėjo filmą į pozityvų gijimą ir priėmimą. Kai savęs negali priimti, nes galvoji, kad visiems po priėmimo tapsi priešu ir būsi atstumtas, visgi imi konfrontuoti su sociumu, įskaitant santykius su šeima. Elijas pats sau tampa budeliu, didžiausiu teisėju, atriboja nuo visų ir dar ugdo agresyvumą kaip savigynos mechanizmą. Visgi filmo istorija nuveda ne į lemtingą konfrontaciją, o į susitaikymą ir priėmimą. Tėvai besąlygiškai priima Elijaus homoseksualumą, tą, atrodo, iš dalies padaro ir klasės draugai, todėl filmo tonas, nepaisant ilgo susivokimo proceso, visgi atveria žiūrovui jausmingą pamoką – reikia priimti ir palaikyti visus. Deja, Lietuvoje dažnu atveju turime priešingus atvejus, tad filmas iš esmės, mano akimis, meluoja, nes jis geresnis už mūsų tikrovę. Mes tik norėtume, kad pasaulis mums liudytų apie mūsų priėmimą ir laimę, bet dažniausiai iš aplinkos dėl skirtybių tokie žmonės yra diskriminuojami, jiems lipdomos etiketės ir tai labai žiauru, ypač paauglių pasaulyje. Bet yra gera žinia, kad tokie filmai mums liudija mūsų geresnį potencialą, kad ugdydami elementarią empatiją kartu su tokiais filmais galime sukurti tolerantišką visuomenę, kuri vis labiau ir atsakingiau rinktų žodžius kam nors įvardyti. Filmas jautrus, emocingas, didaktinio pobūdžio, tačiau su šiokia tokia europietiško kino sugestija ir tonu eilinį sykį paliudija paprastutes, bet mūsų tikrovėje sunkiai įkandamas tiesas. Patiko labiau, nei tikėjausi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.0 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Varžovai" / "Challengers"

 

Sveiki,

 

Italų režisieriaus Luca Guadagnino mano dėmesio akiratyje jau labai seniai. Jo tokie rafinuoti, sodrūs ir juslingi filmai kaip „Aš esu Meilė“ (2009), arba siaubo filmas „Suspirija“ (2018) man labai patiko. Labiausiai režisierių išgarsino knygos ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (2017). Man tai LGBTQ temų režisierius ir būsimas filmas, kuris netrukus po premjeros pasieks kino sales „Queer“ (2024) tą lyg ir patvirtina. Nors, tiesa, „Kaulai ir visa kita“ (2022) man pasirodė pernelyg išskydęs filmas, tad pasireiškęs šį dešimtmetį didžiulis režisieriaus produktyvumas ir darbas su amerikiečių bei britų kino rinka, reiškia ne vien tik puikius ir gerus dalykus, bet gal tai puikus būsimas tramplynas KAŽKAM? Naujausias filmas „Varžovai“ (angl. Challengers) (2024) iškart sudomino savo seksualiu anonsu, tačiau filmas, pasirodo, visai kitokio turinio.

 

Istorija kiek banaloka, o siužetas ir idėjos jau kažkur matyti. Žodžiu, jauna perspektyvi tenisininkė Taši (aktorė Zendaya) apsuka galvą dviem jauniems tenisininkas, kurie nuo pat vaikystės žaidė. Abu žaibiškai ją įsimyli ir pradeda teniso aikštelėje konkuruoti (labai banalu) dėl jos telefono numerio. Bėga metai, vyksta pokyčiai, tačiau Taši, regis, ir pats gyvenimas bei realūs santykiai tebėra tik teniso pratęsimas. Po kelio traumos ji bėga tai pas blondiną, tai pas brunetą, kol susipyksta, kol vėl pati, mananti, kad yra žaidžiančioji, atrodo, kad tampa teniso kamuoliuku. Žodžiu, filmo ritmika, muzika, intensyvumas, flirtas, viskas strategiškai siejama su teniso žaidimu ir meilės trikampiu.

 

Prisipažinsiu, kad jau seniai nemėgstu sportinių filmų, vaizduojančių herojus, kurie peržengia valios pastangas ir tampa didvyriai. Tokie filmai vienkrypčiai, dažnai žanriniai ir viskas su jais aišku nuo A iki Z. Sunku susitapatinti, nes žinai, kad tikrovėje tikriausiai mestum visus tuos reikalus ir eitum gerti sidro, nes o kam talžyti save ir laužyti? „Varžovai“ tą daro iš besąlyginio azarto, jiems gyvenimas irgi yra tenisas, žaidimas, vadinasi, jausmai ir visi potyriai susieti su konkurencija ir jėgos bei strategijos vaizdavimu. Nuobodoka, ką? Visgi panašų ir kur kas labiau intriguojantį ir man priimtinesnį filmą mačiau Woody Alleno režisuotame „Lemiamas taškas“ (2005), kuris, beje, tebėra vienas geriausių Alleno darbų. Bent jau man. Gal iš ten ateina tas regimas šabloniškumas? Sunku pasakyti.

 

Yra ir geroji pusė. Režisūra. Režisierius leidžia veikėjams plepėti, išsiplepėti, išsiflirtuoti, permesti kamuoliukus vieni kitiems, mėgautis gyvenimiškuoju žaidimu. Filmas erotiškas, režisierius taip dievina kūnus, kad jaunuosius aktorius išnaudoja visur, ar jiems bėgtų upeliais prakaitas, ar sėdėtų saunoje, ar mylėtųsi vėtroje, visur tai daroma su neslepiamu geismu, kuris ir estetiškas, ir sulėtintai patrauklus. Šįkart neturime LGBTQ temos, tačiau homoerotika vis tiek sunkiasi tarp totaliai draugingų vyriškų santykių, kurie šiaip jau glumina savo intymiais prisilietimais, kurie tyčia provokuojami ir priartinami stambiu planu, tai matome, tačiau į santykius nesileidžiama, paliekama žiūrovo interpretacijai. Galiausiai filmo kadrų intensyvumas yra būtent režisieriaus nuopelnas, gaila tik vieno, jog istorija paaugliškai paprasta ir nuspėjama.

 

P. S. Iš visų trijulės man labiausiai patiko aktoriaus Josh O'Connor pasirodymas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mintis apie tave" / "Idėja apie tave" / "The Idea of You"

 

Sveiki,

Karštomis ir šviesiomis vasaros naktimis norisi iš kino ko nors nepretenzingo, ko nors, kas labai seniai matyta, todėl, tiesą sakant, nepamenu, kada žiūrėjau kokią nors gerą arba bent jau vidutinišką romantinę komediją. Aišku, šis žanras pastaruoju metu sumenkęs kiekybės prasme, kadangi mažai bematau tokių filmų, subalansuotų kaip tikroms nusivylusioms namų šeimininkėms, kurios be perstogės žiūri romantines komedijas ir geria braukdamos ašaras atšaldytą Chardonay. Nutariau pasižiūrėti vieną naujausių tokių „sukirpimo“ filmų pavadinimu „Mintis apie tave“, o kai kur verčiama „Idėja apie tave“ (angl. The Idea of You) (2024), kuriame nusifilmavo vėl produktyviai pradėjusi dirbti Anne Hathaway ir naujosios kartos pamiltas aktorius Nicholas Glitzine. Pastarąjį labai puikiai prisimenu iš LGBT romantinės komedijos „Raudona, balta ir karališka mėlyna“.

Filmas pasakoja man asmeniškai jau kažkur neseniai matytą panašią romantinę istoriją apie amžiaus skirtumą. Prisiminiau! Ogi „Nieko asmeniška“ (2023) su aktore Jennifer Lawrence, tik pastarasis filmas buvo nepalyginai šmaikštesnis ir įdomesnis už „Mintis apie tave“.

„Mintis apie tave“ turi kiek niūresnį ir rimtesnį toną, jame ne tiek komedijos niuansų, kiek romantinių bruožų. 40 metų Solene netikėtai per dukros išvyką su draugais susipažįsta su 24 metų paauglių pop muzikos dievaičiu, kuris jai parodo nemenką dėmesį. Atvykęs į Solenės darbovietę, t. y. meno galeriją, nuperka visus meno kūrinius ir pakviečia ją pietų. Galiausiai viskas rutuliojasi pagal numatomą scenarijų, nes vieniša motina, kol septyniolikmetė dukra stovykloje, leidžiasi į nuotykį su daug jaunesniu vyruku. Kelionėje išbandomas ne tik seksas, bet ir tam tikri barjerai – dainininko draugeliai pasirodo nepaprastai išpuikę ir nebrandūs, kas ir būdinga 20 metų išpuikėliams, bet netrukus ir su žiniasklaidos dėmesiu bei spaudimu.

Iš tikrųjų ši romantinė komedija labai klišinė ir tiesmuka, nors ir kalba apie amžiaus stereotipus, visuomenės smerkimą, tačiau kas kam rūpi, kas su kuo draugauja ir mezga romantinius santykius? Žiūrėdamas prisiminiau dainininkę Cher, kuri artėja prie 80-ies, o viešumoje pozuoja ir deklaruoja romantinius santykius anūko amžiaus vyru. Ir visi grožisi ir leipsta, nors esama, aišku, visko. Manau, pati filmo problematika šiuo metu jau šiek tiek išblėsusi ir nusenusi, bet kitą vertus, tai, kas visuomenėje atrodo kaip revoliucija ir be galo drąsu ir žavu, asmeniniuose gyvenimuose galbūt verda visai kitokios dramos. Filme bandoma atskleisti tą asmeninę romaus, menkam kam žinomos meno galerijos vadovės ir pop žvaigždės dramą, „pritempiama“ iki pasiaukojimo dėl mokyklinio amžiaus dukters, todėl šiai meilei neleista toliau tęstis. Viskas labai gražu, idealu, bet visą filmą vis tiek kirbėjo mintis, kad jiedu vienas kitam netinka (matyt, čia mano toks žiūrovo stereotipas, atėjęs iš gyvenimiško įsitikinimo).

Kai kurios scenos atrodo šiek tiek nepatogios dėl to paties amžiaus skirtumo, tačiau visai mielai galima sužiūrėti. Visgi juosta tipiška, scenos komponuojamos nuspėjamai, o flirtas ir probleminis laukas aiškus nuo pradžių iki galo. Labai man gaila perspektyviosios „Oskaro“ laureatės Anne Hathaway, kuri šiame filme, nors motyvuotai vaidina 40 šiek tiek abejojančią ir prislėgtą veikėją, man ji pasirodė vietomis medinė, priešingai nei Nicholas Glitzine, kuriam leidžiama šėlioti, žaižaruoti, būti donžuanu, viliotoju ir dainuoti scenoje – žodžiu, tarsi filmo scenarijus parašytas būtent jo aktoriniams niuansams atsiskleisti. Tai vienas nuobodesnių Hathaway vaidmenų, kuriuos yra tekę matyti, ir tik vienoje scenoje, kada ji prie stalo labai nesiardydama iš giluminės pajautos papasakoja vaikėzui savo skyrybų dramą, tvardydama ašaras, tada net nesuabejojau: taip, ji puiki draminė aktorė, „įkritusi“ ne į tą filmą. O šiaip filmas jaunatviškas, lengvas, visur jaučiamas romantinės komedijos pritempinėjimas, tad filmas gana drungnas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela