Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Eilyn" / "Eileen"

 

Labi, skaitytojai,

 

Pagal 2015 m. rašytojos Ottessa Moshfegh sukurto romano „Eilyn“ (angl. Eileen) (2023) William Oldroyd sukurtas tuo pačiu pavadinimu ir pats filmas. Tiesa, šios autorės knygą „Mano miego ir poilsio metai“ turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tad kam įdomu, kaip ji rašo, galite plačiau apie tai pasidomėti. Na, o patį režisierių William Oldroyd žinau iš puikaus ir kruopštaus jo filmo „Leidi Makbet“ (2016), kuris, galima sakyti, atrado aktorę Florence Pugh, tad labai knietėjo pažiūrėti, ką jis nuveiks su kita kino veterane Anne Hathaway filme „Eilyn“.

 

Istorija mus nukelia į maždaug 1960-ųjų metų pilkus ir niūrius darbininkų klasės namus JAV šiaurėje, kur žiemą mažai saulė. Pagrindinei veikėjai Eilyn vos 24 metai (aktr. Thomasin McKenzie), ji dirba vyrų kalėjime, o po darbų prižiūri buvusio policininko, savo tėvo, alkoholio paliktus padarinius. Jiedu gyvena kartu, tad Eilyn neturi jokios perspektyvos, nes visi kavalieriai miestelyje, galite suprasti, nenori painiotis buvusiam policininkui po kojomis. Vieną dieną į kalėjimo įstaigą įsidarbina seksualiojo Rebeka, kuri, tarsi nužengusi iš Holivudo kino, pradeda dirbti kalėjimo psichologe ir netrukus Eilyn dėl jos pameta galvą.

 

Iš esmės juk tai gan ryškus LGBTQ kino pavyzdys, primenantis šiek tiek „Skandalo užrašus“ (2005), šiek tiek „Kerol“ (2015), tik, žinoma, „Eilyn“ jiems neprilygsta. Režisierius aiškiai fokusuojasi į tamsią ir niūrią 60-ųjų metų atmosferą, kai moters padėtis visuomenėje gana aiški. Rebeka, baigusi Harvardą turi dirbti provincijos vyrų kalėjimą, kai tuo tarpu vyrai su tuo pačiu išsilavinimu gauna kur kas geresnius darbus. Visgi filmas sukasi apie jaunos merginos aistrą vyresnei Marilyn Monroe išvaizdos moteriai, tačiau netrukus siužetas kiek pasikeičia, kai nusiverkusi Rebeka pasikviečia tariamai į savo namus Eilyn išgerti vyno ir paplepėti. Viskas tampa trileriu, nes Rebeka, pasirodo, kaip kokia Klaido Boni, yra nusikaltėle ir Eilyn besąlygiškai aistros gena prisideda prie Rebekos sumanymo...

 

Gerai, filmas, mano akimis, nepavyko. Jis tiesiog pernelyg nuobodus. Mažai siužeto, vienkryptė įvykių nuobodoka eiga, tipažiniai ir maniakiški veikėjai be didesnių intrigų: tėvas alkoholikas, dukrelė maniakiškai įsimylėjusi kolegę, Rebeka perdėtai seksuali. Ir viskas. Belieka įvesti šiems personažams kriminalinę liniją ir turime filmą! Tikrai nuobodu. Dar filmas tyčia imituoja dešimto dešimtmečio neskubų vidutiniško kino manierą, kuria kalbama apie 60-ųjų įvykius. Filme nėra absoliučiai nieko, ko nebūtume matę dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Tas retro kino kalbos imitavimas savaime gi nėra blogas, prisiminkime pernai pasirodžiusį Alexander Payne „Paliktieji“ (2023), kuriame visai neblogai veikė retrospekcinė kino kalba. Na, o „Eilyn“ tiesiog psichologiškai nuobodus filmas, kuriame antakius pakelti privertė tik puikus antraplanės aktorės Marin Ireland suvaidintos pririštos moters išpažintis apie vyro sūnaus tvirkinimą ir jos bejėgystę užkirsti kelią tragedijai. Visa kita tiesiog... nepavykę ir paviršutiniškai dekoratyvu.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baubas" / "The Boogeyman"

 

Sveiki,

 

Turiu beveik šventą įsitikinimą, kad daugiausiai kinas duoda tada, kai nieko nesitiki ir neturi išankstinių nusistatymų. Dažniausiai šioji taisyklė negalioja amerikietiškam nedidelio biudžeto siaubo kinui, nes jis visgi būna šabloniškas, šaltas, nuspėjamas ir, tiesą sakant, panašus į daugelį kitų savo antrininkų klonų. Visgi naujausią Rob Savage filmą „Baubas“ (angl. The Boogeyman) (2023) sužiūrėjau su tokia nuostaba, kad vienu metu negarsiai klyktelėjau. Net nežinau, kada paskutinįkart esu per „siaubeką“ riktelėjęs? Nebuvau pasiruošęs...

 

Visai neseniai teko matyti kur kas labiau aptariamą ir populiaresnį filmą „Tūnąs tamsoje: raudonas kambarys“, kuris lyginant su „Baubu“ mane gerokai nuvylė, nes transliuotos tos pačios išsisėmusios idėjos. Nepasakyčiau, kad „Baubas“ yra koks nors novatoriškas, kitoks ar kad jį būtina pamatyti, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kada tie patys gąsdinimo triukai surezonavo kiek kitaip nei įprastai. Filmas pasakojama apie tėvą ir dvi dukras, šeima gyvena tamsiame neaiškiame name. Jie išgyvena gedulą, nes mirė motina. Mažos mergaitės netrukus suvokia, jog namuose, kai sutemsta, darosi kažkokie baugūs ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia atsidarinėja durys, kėsinamasi į mažąją mergaitę, vėliau su antgamtine būtybe susiduria ir vyresnėlė, išgyvenanti mokykloje sunkų adaptacinį laikotarpį.

 

Kad ir kaip bežiūrėčiau „Baubą“, jis kartu turi visas sumontuotas siaubo klišes. Visų pirmiausia, nėra išvystytas tėvo vaidmuo, didžiąją dalį, kol namuose dedasi siaubingi dalykai, tėvo net nėra šalia, baubas, kaip tyčia, tipiškai pradeda nuo mažųjų, nes jų fantazijomis niekas netiki. Pagalvojau, jeigu kas nors man naktį darinėtų duris kitą naktį manęs nė kvapo tuose namuose nebūtų, o mažoji personažė laikydama šviečiantį burbulą kasnakt pasitinka baubą ir net nesistengia cypti. Labai tipiška, prisimenant „Anabelės“ dalis.

 

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie vyresnėlę, kuri netgi leidžiasi į baubo medžioklę ir tyrinėjimus nusižudžiusio vyro namuose ir net draugei nedrįsta pasipasakoti, kas dedasi. Kodėl visur ta tokia keista spartietiškų drąsuolių mergaičių logika siaubo filmuose? Juk tai iš esmės nelogiška kaip ir sunaikintas tėvo vaidmuo šioje istorijoje, netikroviški šeimos santykiai. Net nepatikėjau, kad tėvas psichoterapeutas, nes jis paprasčiausiai nei pats gydosi traumas, nei stengiasi kažkaip reabilituoti dukrų psichiką. Priešingai – atima iš vyresnėlės motinos daiktus ir neša į rūsį. Jokių profesinių kompetencijų asmeniniame gyvenime? Atmetus visą netikrovišką šeimos santykių vaizdavimo burbulą ir elgsenos modelius, manding, kiti siaubo dalykai patiko ir pavyko, nors jie ir nėra kažkokie netikėti ir nematyti. Režisieriui pavyko sukurti siaubo atmosferą, netikėtus išpuolius, mažinant šiaip tokiuose filmuose garsinį perteklinį efektą, dėl ko dažnai sudreba net žiūrovų salės kėdės, o ne pats žiūrovas. Visgi filmas visumoje man patiko, sukėlė šiurpuliukų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fangų šeimynėlė" / "Šeimynėlė" / "The Family Fang"

Sveiki,

Dar viena romano ekranizacija pavadinimu „Fangų šeimynėlė“ (angl. The Family Fang) (2015), kai kur dar verčiama kaip „Šeimynėlė“. Jį režisavo aktorius Jason Bateman, kuris šiame filme dar ir atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų, pasikviesdamas kolegę Nicole Kidman ir legendinį Christopher Walken.

Filmą, kaip ir knygą, tikriausiai galėtume apibūdinti kaip mažų mažiausiai tiesiog keistą. Tai istorija, kuri pasakoja apie suaugusius vaikus, kurių auklėjimas turėjo rimtų padarinių tiek jų dabarties likimui, tiek sudėtingiems santykiais su tėvais. Vaikai buvo „naudojami“ meno tikslams, netipiniam perfomanso žanrui, siekiant išprovokuoti aplinkinių reakciją, netgi šokiruoti, todėl vaikystėje vaikai elgdavosi taip, kaip liepdavo tėvai, kas šių dienų auklėjimui tiesiog prieštarautų vaikų teisėms. Tam tikros nesuvoktos trauminės patirtys tebėra įsismelkusios brolio ir sesers likimuose, kurie lyg ir bando pabėgti, bet kartu bando ir priimti tą savasties dalį, kol vieną dieną jų tėvai inicijuoja žmogžudystę kaip dar vieną perfomansą ir dingsta, tada prasideda detektyvinė istorija, kuri retrospektyviai grąžina pagrindinius veikėjus į vaikystę.

Iš esmės ne tipinė komedija, todėl vien dėl siužeto, keisto gyvenimo būdo verta pažiūrėti, kokių gyvenime gali pasitaikyti žmonių. Netipinį vaidmenį sukūrė tiek J. Bateman, tiek N. Kidman. Žinoma, filmas lyg ir lengvai šokiruoja, tačiau komedijos proporcijos išlaikytos taip, kad visa tai atrodo ne kaip svajinga menininkų iniciacija, kiek viena didelė šeimos tragedija, grįsta absurdiškų įsitikinimų motyvais. Iš esmės tas išgautas geras skonis, pilnas prieštaravimų, einančių iš pačių žiūrovų, sukuria po komedijos skraiste traumuojančių žmonių patirties ryšių žemėlapį. Nors IMDb puslapyje filmas gerokai nuvertintas, aš šią netipinę komediją linkęs įvertinti tikrai gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67 /100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela