Filmas: "Baubas" / "The Boogeyman"

 

Sveiki,

 

Turiu beveik šventą įsitikinimą, kad daugiausiai kinas duoda tada, kai nieko nesitiki ir neturi išankstinių nusistatymų. Dažniausiai šioji taisyklė negalioja amerikietiškam nedidelio biudžeto siaubo kinui, nes jis visgi būna šabloniškas, šaltas, nuspėjamas ir, tiesą sakant, panašus į daugelį kitų savo antrininkų klonų. Visgi naujausią Rob Savage filmą „Baubas“ (angl. The Boogeyman) (2023) sužiūrėjau su tokia nuostaba, kad vienu metu negarsiai klyktelėjau. Net nežinau, kada paskutinįkart esu per „siaubeką“ riktelėjęs? Nebuvau pasiruošęs...

 

Visai neseniai teko matyti kur kas labiau aptariamą ir populiaresnį filmą „Tūnąs tamsoje: raudonas kambarys“, kuris lyginant su „Baubu“ mane gerokai nuvylė, nes transliuotos tos pačios išsisėmusios idėjos. Nepasakyčiau, kad „Baubas“ yra koks nors novatoriškas, kitoks ar kad jį būtina pamatyti, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kada tie patys gąsdinimo triukai surezonavo kiek kitaip nei įprastai. Filmas pasakojama apie tėvą ir dvi dukras, šeima gyvena tamsiame neaiškiame name. Jie išgyvena gedulą, nes mirė motina. Mažos mergaitės netrukus suvokia, jog namuose, kai sutemsta, darosi kažkokie baugūs ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia atsidarinėja durys, kėsinamasi į mažąją mergaitę, vėliau su antgamtine būtybe susiduria ir vyresnėlė, išgyvenanti mokykloje sunkų adaptacinį laikotarpį.

 

Kad ir kaip bežiūrėčiau „Baubą“, jis kartu turi visas sumontuotas siaubo klišes. Visų pirmiausia, nėra išvystytas tėvo vaidmuo, didžiąją dalį, kol namuose dedasi siaubingi dalykai, tėvo net nėra šalia, baubas, kaip tyčia, tipiškai pradeda nuo mažųjų, nes jų fantazijomis niekas netiki. Pagalvojau, jeigu kas nors man naktį darinėtų duris kitą naktį manęs nė kvapo tuose namuose nebūtų, o mažoji personažė laikydama šviečiantį burbulą kasnakt pasitinka baubą ir net nesistengia cypti. Labai tipiška, prisimenant „Anabelės“ dalis.

 

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie vyresnėlę, kuri netgi leidžiasi į baubo medžioklę ir tyrinėjimus nusižudžiusio vyro namuose ir net draugei nedrįsta pasipasakoti, kas dedasi. Kodėl visur ta tokia keista spartietiškų drąsuolių mergaičių logika siaubo filmuose? Juk tai iš esmės nelogiška kaip ir sunaikintas tėvo vaidmuo šioje istorijoje, netikroviški šeimos santykiai. Net nepatikėjau, kad tėvas psichoterapeutas, nes jis paprasčiausiai nei pats gydosi traumas, nei stengiasi kažkaip reabilituoti dukrų psichiką. Priešingai – atima iš vyresnėlės motinos daiktus ir neša į rūsį. Jokių profesinių kompetencijų asmeniniame gyvenime? Atmetus visą netikrovišką šeimos santykių vaizdavimo burbulą ir elgsenos modelius, manding, kiti siaubo dalykai patiko ir pavyko, nors jie ir nėra kažkokie netikėti ir nematyti. Režisieriui pavyko sukurti siaubo atmosferą, netikėtus išpuolius, mažinant šiaip tokiuose filmuose garsinį perteklinį efektą, dėl ko dažnai sudreba net žiūrovų salės kėdės, o ne pats žiūrovas. Visgi filmas visumoje man patiko, sukėlė šiurpuliukų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Man labai rūpi" / "Nes jai labai rūpi" / "I Care a Lot"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Septintasis filmas.

 

Tiesą sakant, iš režisieriaus J. Blackesono filmo „Man labai rūpi“ (kai kur verčiama „Nes jai labai rūpi“) (angl. I Care a Lot) (2020) beveik nesitikėjau nieko, išskyrus gero ir įdomaus aktorės Rosamund Pike pasirodymo. Trileris su tam tikrais juodojo humoro prieskoniais mano vakaro filmo seanse tapo tikra sensacija.

 

Šioje makabriškoje istorijoje pasakojama kriminalinė istorija, kaip apsukri moteris vardu Marla, dirbanti direktore privačioje savimi pasirūpinti nebegalinčių senukų priežiūros centre, įkūrė savo nusikalstamą imperiją. Marla renka apie savo pacientus informaciją, ji suinteresuota, kad pas ją patektų tik vieniši, palikuonių ir giminaičių neturintys senukai, kurių turtu ji galėtų disponuoti kaip teismo paskirta globėja. Netrunkame sužinoti, kad Marla iš to labai pelnosi ir netgi manipuliuoja teisėsauga, tyčia ieškosi sau atpirkimo ožio, kol vieną dieną ji apie savo pirštą apsuka turtingą senutę Dženifer Peterson. Galiausiai Marla ir jos širdies draugė Frankė pakliūva į gangsterių nemalonę, prasideda interesų ir šantažų karai...

 

Visgi šis smagus trileris iš tikrųjų įtemptas reikalas. Ne kartą žiūrėdamas aikčiojau, kad taip negali būti, kad veikėjai nesveiki, kad taip ar anaip neteisinga, tačiau tai nieko bendra su realybe neturintis filmas. Na, nebent tas faktas, kad farmacija ir gydytojai visame pasaulyje iš tikrųjų lobsta iš žmonių ligų ir negalavimų. Pagrindinė veikėja, kaip tyčia, „labai madinga“, nes lesbietė ir atitinka „Oskarų“ ceremonijos kino turinio prioritetus, tačiau tai nė kiek nepiktina, turint galvoje, kad tai siutina didžiąją daugumą Lietuvos žiūrovų, todėl labai džiaugiuosi, kad filmas dar labiau parodo, kokie homofobai besmegeniai... Visgi lesbiečių pora, kad ir kokia korumpuota, manding, keisčiausi buvo Marlos ambicijos ir bebaimiškumas. Ji absoliučiai nebijo vyrų ir gąsdinimų, toks įspūdis, kad kuo labiau ją gąsdina, grasina ir spaudžia į kampą, tuo labiau jai patinka. Tai mazochizmas. Sutikime, kad Marla yra tiesiog tikrų tikriausia psichopatė, kuri gauna adrenalino grumdamasi su vyrais, o jos moralė beveik nekvestionuotina. Ir čia reikia pažymėti, kad Rasamund Pike yra puiki, o jos šis vaidmuo kažkiek primena ją kone labiausiai išgarsinusį vaidmenį filme „Dingusi“.

 

„Man labai rūpi“ iš tikrųjų mane įtraukė, buvau tiesiogine to žodžio prasme, suvedžiotas ir įtrauktas į tą dinamišką įvykių liūną, kad pamiršau ir laiką, ir užkandžius. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad toks filmas dar gali man patikti, tačiau, matyt, po kelių „rimtuolių“ filmų šis toks dinamiškai spalvingas, ciniškai tarantiniškas filmas, sakyčiau, buvo atgaiva. Filme mes neturime standartiškos kovos, kai blogiečiai nori įveikti geriečius, čia veikia dvi skirtingos blogiečių stovyklos. Vienu metu lyg ir sergi, kad Marla pagaliau gautų už savo aferas tai, ko nusipelniusi, o kai kada imi ją palaikyti už tvirtą feministinę poziciją – toks dviprasmiškas veikėjas, keliantis prieštaringus vertybinius klausimus. Bet juk kaip tik šis filmas dėl to ir įdomus, kad neturime gėrio ir blogio kovos, tad žiūrovui, nepaisant pramoginių siužetinių vingių, tenka rinktis tarp blogio ir truputį mažesnio blogio, šiuo atveju, man atrodo, kad moteriškos lyties gudriosios atstovės šiame filme veikia gana manipuliatyviai žiūrovų atžvilgiu.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rubė Sparks" / "Ruby Sparks"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Rubė Sparks“ (angl. Rube Sparks) (2012). Tai režisierių Jonathan Dayton ir Valerie Faris darbas, kurie labiau galbūt žinomi iš filmo „Mažoji Mis“ (2006). Nors „Mažosios Mis“ dar nemačiau, bet susigundžiau kino kritikų rekomendacijomis ir pažiūrėjau „Rubė Sparks“ – itin įdomus ir žaismingas filmo pavadinimas, sakyčiau.

Taigi... Originalus scenarijus, savita režisūros forma ir pateikimas tikriausiai yra šio filmo stipriausios pusės. Ir visgi, bent manęs, filmas „nekabino“. Kino kūrėjams iš tikrųjų pavyko sukurti tai, kas iš esmės skiriasi nuo paprastų komedijų – nerodyti to, kaip žmogus turi jaustis vienu ar kitu gyvenimo momentu. Jausmų falsifikaciją sumažina fantastinis ir neįtikinamas elementas, kad knygos herojė pasirodo gyva ir valdoma plunksnos, kitaip sakant, „lydekai paliepus, man panorėjus...“ Nors iš kitos pusės gal ir naivoka, kad galima įžiūrėti amžiną norą suprasti, ko vyrai nori iš moterų ir ko šios nori iš vyrų ir tai, kad niekada nebus santykių tobulos harmonijos, jas koreguoja įvairios situacijos, bet galima ieškoti kompromiso.

Pagrindinį filme vaidmenį sukūrė talentingasis Paul Dano, kuris man nėra itin patrauklus fizine prasme aktorius, tačiau tenka pripažinti, kad jo pasirenkami vaidmenys ir filmai būna išties neblogi. Aktorius su ambicijomis ir... Nors gal dėl savo ganėtinai neholivudinės išvaizdos negaunantis superherojinių vaidmenų, bet jam tai tik į naudą. Rubės Sparks vaidmenį atliko man iki tol „neužkliuvusi“ aktorė Zoe Kazan, kuri, beje, šiam filmui parašė scenarijų. Su šia aktore viskas kaip ir gerai, bet baisiai man priminė savo išvaizda Saoirse Ronan.

Iš esmės filmas tikrai neblogas, bet kažkaip žiūrėjau nenuosekliai, ne itin įdėmiai. Gal ir dėl to, kad pats filmas nesugebėjo manęs įtraukti. Įdomi ir „kabinanti“ filmo pradžia lyg ir žadėjo kažko įdomaus, bet po to viskas išsirutuliojo į „Mano žmona – ragana“ versiją, nelabai vykusį „Kerėtojos“ prototipo mechanizmą, todėl beliko tik atsidusti: „O, jei galėtume atsukti laiką atgal...“

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiulė ir Džiulija"

Sveiki visi, 

šiandien noriu pristatyti filmą „Džiulė ir Džiulija“ (Julie and Julia) (2009 m.). Visai neseniai tokiu pat pavadinimu leidykla „Obuolys“ buvo išvertęs romaną, kuris greitai, pasirodžius kino filmui, susilaukė ir šiokio tokio dėmesio. Iš tikro filmą ketinau jau seniai pažiūrėti, kai pradėjau domėtis Meryl Streep vaidyba ir jos darbais. „Džiulė ir Džiulija“ čia ji sukuria įdomią infantilišką personažą – kulinarę Čaild, kuri praėjusio amžiau viduryje padaro tikrą kulinarinį perversmą maisto vartojimo industrijoje, o jos knyga Amerikoje tampa tikra namų Biblija. Šalia šios istorijos rutuliojasi šiuolaikinės Džiulės istorija, kuri Amerikoje imasi per metus pagaminti visus prieš 50 metus parašytus Džiulijos receptus. Žinoma, gaminimas ir pavyksta, ir nepavyksta, o visus savo bandymus užrašo savo internetiniame bloge, sakykim, kaip aš dabar...

Šiaip filmas visai ne prastas, siužetas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti šiek tiek nuobodokas. Kokiu tikslu kurtas šis filmas? Kurių galų? Bet vėliau suvoki, kad filmas nėra prastas. Gera Streep vaidyba, kuri šiek tiek man pasirodė, perdėm, vyriška, kampuota ir vaikiška, o tai įdomus ir charakteringas personažas. Aktorė keičia kalbėseną, akcentą ir įpročius. Ne ką prasčiau viskas analogiškai vyksta ir Džiulės pasaulyje, tos pačios bėdos tiek santykiuose, tiek virtuvėje. Deja, jos abi taip niekada ir nesusitiks, bet viskas, kas jas jungia – virtuvė ir meilė maistui, ir jo ruošimo procesui. Žinoma, filmas nė iš tolo neprilygsta „Valandoms“, ne tas diapazonas.

Filmas gan paprastas, šiltas. Šiek tiek nesuprantu, kodėl toks didelis biudžetas? Siekia net 40 milijonų JAV dolerių, tačiau gal taip ir reikia, bet kartais ir už 10 milijonų filmų būna sukurta įdomesnių, originalesnių. Nežinau, šiaip filmas patiks kažko lengvo, bet ne prasto norinčiam žiūrovui. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela