Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažoji Mis" / "Little Miss Sunshine"

Sveiki, skaitytojai, 

Su režisierių duetu Jonathan Dayton ir Valerie Faris jau buvau susipažinęs, žiūrėdamas jų gana įdomios minties, tačiau ne itin „užkabinusią“ kino juostą „Rubė Sparks“ ir tai tikriausiai šiek tiek atbaidė, nes „Rubė Sparks“ yra neblogas filmas, tačiau ne tas, kuris paspartintų norą pažiūrėti kitus šių režisierių darbus, kurių nėra daug. Štai filmas „Mažoji Mis“ (angl. Little Miss Sunshine) (2006) yra tikriausiai tas geresnis variantas akims ir sielai.

Puikiai įvertintas kino kritikų ir apskritai filmas laikomas vienas geriausiu 2006 metų kino industrijoje. Ir tai visai ne pramanai, o realiai galiu pasakyti, kad filmas tiesiog labai geras – liūdno humoro prisodrinta nestandartinės šeimynėlės kelionė į Kaliforniją geltonu sugedusiu autobusiuku, kuris užsiveda tik dardėdamas nuokalne. Ko dar reikia tokiai šauniai kelionei į mažosios Miss rinkimus? Ogi nestandartinių personažų – dėdė gėjus savižudis, neįvertintas už M. Proust kūrybos nagrinėjimą, nekalbantis paauglys, svajojantis tapti lakūnu, mažoji Miss, akivaizdi „lūzerė“, sekso maniakas senelis ir sutuoktinių pora, kuri aiškiai, nesutaria vaikų auklėjimo klausimais. Tiesiog šiuolaikiniai Adamsai, jeigu to norite, bet skaniausia visoje šioje kelionėje yra ta takoskyra tarp realybės ir nuotykinių personažo šaržavimo, tas išgautas liūdnas realybės pajautimas, kai bendri tikslai ir troškimai suvienija šiaip jau išsiskaidžiusius šeimos narius. Aišku, finalas daugiau nei holivudinis ir didaktika ir veikėjų supratimas apie šeimą tiesiog surašyti veiduose, trūko tik tatuiruočių.

Scenarijus nepamiršo ir keistų dviprasmiškų nuotykių, ir žiupsnelio dramos ir tiesiog smagu man buvo į visa šitą „miksą“ žiūrėti, kad tiesiog noriu parekomenduoti visiems, kurie mėgsta gerus filmus, kurie neišvengia lengvumo. „Mažoji Mis“ – tai kartu ir visai šeimai, bet labiausiai tikriausiai suaugusiems skirtas filmas, kuris primena, ką reiškia būti ir vaiku, ir seneliu, ir atsakingais tėvais ir pasijausti vėlei kažkaip kvailai, bet linksmai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rubė Sparks" / "Ruby Sparks"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Rubė Sparks“ (angl. Rube Sparks) (2012). Tai režisierių Jonathan Dayton ir Valerie Faris darbas, kurie labiau galbūt žinomi iš filmo „Mažoji Mis“ (2006). Nors „Mažosios Mis“ dar nemačiau, bet susigundžiau kino kritikų rekomendacijomis ir pažiūrėjau „Rubė Sparks“ – itin įdomus ir žaismingas filmo pavadinimas, sakyčiau.

Taigi... Originalus scenarijus, savita režisūros forma ir pateikimas tikriausiai yra šio filmo stipriausios pusės. Ir visgi, bent manęs, filmas „nekabino“. Kino kūrėjams iš tikrųjų pavyko sukurti tai, kas iš esmės skiriasi nuo paprastų komedijų – nerodyti to, kaip žmogus turi jaustis vienu ar kitu gyvenimo momentu. Jausmų falsifikaciją sumažina fantastinis ir neįtikinamas elementas, kad knygos herojė pasirodo gyva ir valdoma plunksnos, kitaip sakant, „lydekai paliepus, man panorėjus...“ Nors iš kitos pusės gal ir naivoka, kad galima įžiūrėti amžiną norą suprasti, ko vyrai nori iš moterų ir ko šios nori iš vyrų ir tai, kad niekada nebus santykių tobulos harmonijos, jas koreguoja įvairios situacijos, bet galima ieškoti kompromiso.

Pagrindinį filme vaidmenį sukūrė talentingasis Paul Dano, kuris man nėra itin patrauklus fizine prasme aktorius, tačiau tenka pripažinti, kad jo pasirenkami vaidmenys ir filmai būna išties neblogi. Aktorius su ambicijomis ir... Nors gal dėl savo ganėtinai neholivudinės išvaizdos negaunantis superherojinių vaidmenų, bet jam tai tik į naudą. Rubės Sparks vaidmenį atliko man iki tol „neužkliuvusi“ aktorė Zoe Kazan, kuri, beje, šiam filmui parašė scenarijų. Su šia aktore viskas kaip ir gerai, bet baisiai man priminė savo išvaizda Saoirse Ronan.

Iš esmės filmas tikrai neblogas, bet kažkaip žiūrėjau nenuosekliai, ne itin įdėmiai. Gal ir dėl to, kad pats filmas nesugebėjo manęs įtraukti. Įdomi ir „kabinanti“ filmo pradžia lyg ir žadėjo kažko įdomaus, bet po to viskas išsirutuliojo į „Mano žmona – ragana“ versiją, nelabai vykusį „Kerėtojos“ prototipo mechanizmą, todėl beliko tik atsidusti: „O, jei galėtume atsukti laiką atgal...“

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela