Filmas: "Pakalikai 2" / "Minions: The Rise of Gru"

 Sveiki,

Daugelis iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems, kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką, manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai 2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“ prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.

Tiesą sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia stulbinamos galios.

Nepasakosiu viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti, sakyčiau, tikrai galima.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Operacija Argo" / "Argo"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai vengiau Ben Affleck‘o filmo „Operacija Argo“ (angl. Argo) (2012), nes ankstesnis jo darbas „Miestas“ (2010) man sukėlė keistą pasipriešinimo bangą. Ne dėl to, kad „Miestas“ buvo prastas filmas, ne, jis buvo gana tirštas, kriminalinis ir tikrai geras, bet emocijos po jo buvo kažkokios klampios, bent jau taip atsimenu, todėl jau prieš „Argo“ kažkaip neobjektyviai buvau nusistatęs ir sakiau sau – apsieisiu, bet, kaip Justin Bieber sako, niekada nesakyk niekada. „Argo“, pelnęs geriausio metų filmo apdovanojimą „Oskaruose“ išties jau žiūrėjosi kiek kitaip, nei „Miestas“, o ir mano požiūris į kiną jau gerokai pasikeitęs ir ratas išsiplėtęs.

„Argo“, kiek sunkoka patikėti, yra paremta tikra istorija – veikėjai turi realius prototipus gyvenime ir praktiškai galima suklusti – ar ką nors girdėjome apie JAV ir Irano krizę 1979 metais? Ambasados šturmas Teherane išties atrodo įdomi dokumentika, juolab kad apie gelbėjimo operaciją „Argo“ ilgus metus niekas nežinojo. Gera medžiaga, gera analizė ir įtraukiantis trileris. Filmo autentiškumas išskirtinis – puikiai atkurtas dešimtmetis ir politinė atmosfera, nuolat politiškai šmėžuojantis televizorius, telefono rageliai ir net akinių kampučiai – viskas gerai apgalvota ir todėl bravo Benui Affleckui. Kada paskutinį kartą žiūrėjau kažką panašaus ir gero? Galbūt „Sirijana“ (2005) buvo tas puikus Rytų ir Vakarų konfliktiškumas, tačiau jis iš vartotojiškos pusės ir nužmoginimo, o „Argo“ turi gana įdomią idėją, kuri atrodo lyg ir kvailoka, lengvabūdiška gelbėjimo priemonė, tačiau ji efektyvi, gerai dera su įtampa ir apskritai po filmo žagteli – ar tikrai kažkur pasaulio užkampyje, kur civilizacijos vakarietiškos tiek maža, galėjo tokiu komerciniu būdu apdumti akis? Pasirodo, galėjo.

Gera vaidyba. Gal nesukurta kažkokių ypatingų veikėjų su išskirtiniais charakterio bruožais, o Ben Affleck didvyrio vaidmuo gal ir neprilygsta „Šindlerio sąrašui“, tačiau čia ne didvyrio charakteryje yra daugiausia žavesio, kiek filmo dermės visumoje. Įspūdingas sinchronas, organika ir pasakojimo įtaigumas, įvedama atsargaus humoro – kaip antai režisieriai ir prodiuseriai bei Holivudo bendravimo subtilybės, ruošiant operaciją „Argo“. Iš esmės tikėjaus gana niūrios, vienpusės ir labiau karinės dramos, o gavau visai gerą ir patraukliai subalansuotą dramą, kur neerzina kariniai veiksmai, bet priešingai – išplečia istorinių įvykių žinias, apie kurias lietuvių istorijų vadovėliai kol kas nutyla.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažoji Mis" / "Little Miss Sunshine"

Sveiki, skaitytojai, 

Su režisierių duetu Jonathan Dayton ir Valerie Faris jau buvau susipažinęs, žiūrėdamas jų gana įdomios minties, tačiau ne itin „užkabinusią“ kino juostą „Rubė Sparks“ ir tai tikriausiai šiek tiek atbaidė, nes „Rubė Sparks“ yra neblogas filmas, tačiau ne tas, kuris paspartintų norą pažiūrėti kitus šių režisierių darbus, kurių nėra daug. Štai filmas „Mažoji Mis“ (angl. Little Miss Sunshine) (2006) yra tikriausiai tas geresnis variantas akims ir sielai.

Puikiai įvertintas kino kritikų ir apskritai filmas laikomas vienas geriausiu 2006 metų kino industrijoje. Ir tai visai ne pramanai, o realiai galiu pasakyti, kad filmas tiesiog labai geras – liūdno humoro prisodrinta nestandartinės šeimynėlės kelionė į Kaliforniją geltonu sugedusiu autobusiuku, kuris užsiveda tik dardėdamas nuokalne. Ko dar reikia tokiai šauniai kelionei į mažosios Miss rinkimus? Ogi nestandartinių personažų – dėdė gėjus savižudis, neįvertintas už M. Proust kūrybos nagrinėjimą, nekalbantis paauglys, svajojantis tapti lakūnu, mažoji Miss, akivaizdi „lūzerė“, sekso maniakas senelis ir sutuoktinių pora, kuri aiškiai, nesutaria vaikų auklėjimo klausimais. Tiesiog šiuolaikiniai Adamsai, jeigu to norite, bet skaniausia visoje šioje kelionėje yra ta takoskyra tarp realybės ir nuotykinių personažo šaržavimo, tas išgautas liūdnas realybės pajautimas, kai bendri tikslai ir troškimai suvienija šiaip jau išsiskaidžiusius šeimos narius. Aišku, finalas daugiau nei holivudinis ir didaktika ir veikėjų supratimas apie šeimą tiesiog surašyti veiduose, trūko tik tatuiruočių.

Scenarijus nepamiršo ir keistų dviprasmiškų nuotykių, ir žiupsnelio dramos ir tiesiog smagu man buvo į visa šitą „miksą“ žiūrėti, kad tiesiog noriu parekomenduoti visiems, kurie mėgsta gerus filmus, kurie neišvengia lengvumo. „Mažoji Mis“ – tai kartu ir visai šeimai, bet labiausiai tikriausiai suaugusiems skirtas filmas, kuris primena, ką reiškia būti ir vaiku, ir seneliu, ir atsakingais tėvais ir pasijausti vėlei kažkaip kvailai, bet linksmai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pagrobti ir perduoti" / "Rendition"

Sveiki, kino mėgėjai,

Štai jums dar vienas provokuojantis filmas apie amerikiečių „apsirikimus“ dėl karo reikalų „vardan geresnio gėrio“ pavadinimu „Pagrobti ir perduoti“ (Rendition) (2007). Nors juosta nesulaukė gerų įvertinimų, kokių gavo šiemet per „Oskarus“ juosta „Taikinys numeris 1“, kurio taip ir neįstengiau pabaigti žiūrėti iki galo... „Pagrobti ir perduoti“, aišku, yra mažiau pretenzinga juosta, tačiau kaip visada kelianti vieną ir tą patį vaizdinį, kad JAV slaptieji vyriausybės organai nuolat daro laidas su žmonių likimais, nesiskaitydami su sąžine. Filmas priminė ir kitus matytus filmus, įskaitant ir dokumentines juostas, kuriose būtent šie organai yra aštriai kritikuojami...

Filme „Pagrobti ir perduoti“ pasirodo ryškios JAV Holivudo žvaigždės – Jake Gyllenhaal, kuris jau yra pelnęs ne vienos merginos ar moters simpatijas, puikioji Reese Witherspoon, kuri savo būvimu tikrai nesubanalino filmo, nors per savo karjerą aktorė yra sukūrusi nemažai ir „šiaip sau“ vaidmenų. Na, ir ką bekalbėti apie legendinę Meryl Streep, kurios amplua man šiek tiek panašėjo į velnioniškai kietą moterytę iš filmo „Ir velnias dėvi Pradą“. Holivudo aktoriai visai gerai sukasi šioje juostoje, pastarojoje nemažai kankinimo scenų, neteisybės „išpjovų“, kurios nesunkiai sumanipuliuoja žiūrovo moralės kodeksais ir teisingo pasaulio apkartimo jausenomis, todėl filmas gali pasirodyti aštrokas, bet čia iškart turiu sutikti, kad filmas nėra kažkuo itin išskirtinis. Taip, siužetas vidutiniškai išvystytas, kebli situacija, nemažai dramos, kurios galėjome pamatyti ir filme su Angelina Jolie dramoje „Nepaklusni širdis“, tačiau filmas nebetenka savo išskirtinumo. Forma, pateikimas, emocijos viskas jau kažkur daugiau ar mažiau matyta, regėta, todėl, jeigu esate matę daugiau tokio tipažo juostų, garantuojate prarasti nemažą dalį nuostabos ir pasimėgavimo.

„Pagrobti ir perduoti“ laikyčiau neprastu filmu, galgi net tokiu vidutinišku, kuris labiau patiks ne kinomanas, bet tiems, kurie kiną žiūri vardan pramogos su intrigos pabarstukais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela