Filmas: "Okja" / "Okja"

 Sveiki,

 

Garsus Pietų Korėjos kino režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017), kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.

 

Istorija pasakoja apie novatorišką pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama, kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija 26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija  susiruošia į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą kiaulę...

 

Filmas stengiasi jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to, kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.

 

Šiame nuotykių pilname filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis (aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą, įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta, kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame, kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais, prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti su vaikais nuo dešimties metų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinis gyvenimas" / "Laukinė gamta" / "Wildlife"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Šeštasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau seniai kažkada mano sąrašuose užkritusį aktoriaus Paul Dano režisuotą kino juostą „Laukinis gyvenimas“ (kai kur verčiama kaip „Laukinė gamta“) (angl. Wildlife) (2018). Tiesą sakant, man labai patinka Paul Dano, nestandartinės ir nesaldaus Holivudo tipo aktorius, o pastebėjau jį kaip aktorių puikiame filme „Bus kraujo“, kuris daugelio laikomas vienu geriausiu 2007 metų filmu. Per savo karjerą aktorius sukūrė išties puikių vaidmenų, tad labai nustebau, kad jis debiutavo kaip režisierius. Kol kas „Laukinis gyvenimas“ yra vienintelis jo režisuotas darbas ir jis, mano galva, labai kokybiškas, geras ir emociškai įtraukiantis.

 

Istorija pasakoja apie maždaug 1960 metų vidurio JAV-ose gyvenančią jauną šeimą. Džeris ir Dženetė augina keturiolikos metų sūnų Džo, bet jiems nuolatos tenka kraustytis, kadangi Džeriui sunkiai sekasi su darbais. Galiausiai situacija ima kartotis: Džeris vėl netenka darbo, jį atleidžia pasiturintys golfo pramogautojai, kuriems Džeris žeminančiai valo batus, tvarko aikštyną... Galiausiai iškamuotas nesėkmių, pažeminimo Džeris nusprendžia nebegrįžti prie tokių darbų ir išvažiuoja gesinti didžiųjų gaisrų, kurie anuomet siaubė valstijas. Rizikuodamas savo gyvybe darbe jis palieka žmoną ir sūnų vienus, kuriems tenka susitaikyti su išsiskyrimu. Galiausiai Džanetė susipažįsta su turtingu senu našliu ir keturiolikmečio akivaizdoje ima flirtuoti ir savaip morališkai degraduoti, nusivylusi gyvenimu, santuoka ir savimi.

 

Filmo siužetas perteiktas per keturiolikmetį, kurio akivaizdoje byra šeimos idilę ir saugumas. Stebėdamas, kaip depresyvi motina bando atsitiesti, pamindama šeimos moralę ir kaip pažemintas tėvas išvyksta gesinti gaisrų, jis turi „sugerti“ sudėtingo suaugusiųjų pasaulio nusivylimus. Būdamas itin jautrus ir supratingas, jis neprieštarauja motinai, pasiilgsta tėvo, netgi nori palikti nedorėlę motiną, tačiau viskas kur kas sudėtingiau. Tai sudėtingų šeiminių santykių filmas, kurių meilę, ištikimybę ir tvirtybę lemia ne vien tik žmogiškosios pastangos ir valia išlikti kartu klestėjime ir skurde, bet ir socialinis 1960-ųjų nesaugumas, pažeidžiamumas, nusivylimas. Kamera nuolat sekioja keturiolikmetį, kurio pasaulėžiūrą ir vertybes bei tvirtą stuburą formuoja jo byranti šeima.

 

Įtaigus, sodrus, įtraukiantis filmas, kuriame puikiai vaidmenis sukuria visų pamėgtas aktorių Carey Mulligan ir Jake Gyllenhaal duetas, tačiau ne ką prasčiau pasirodo ir jaunasis Ed Oxenbould. Galbūt filmas primins jau kitus panašius filmus apie XX amžiaus vidurio vidutines jaunas šeimas, kurios smarkiai aukojosi, bandydamos sudurti galą su galu. Nepaisant visko, filmo įtaigą sustiprina būtent pasirinkta strategija viską perteikti per paauglio pasaulėžiūrą. Kruopštus, subtilus ir gerą vaidybą bei nebanalią istoriją siūlantis Paul Dano režisūrinis debiutas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šveicarų armijos žmogus" / "Swiss Army Man"

Sveiki,

Seniai bežiūrėjau tokį kontraversiškus jausmus keliančią kino juostą, bet taip, tokių vis dar pasitaiko mano kelyje. Kino juosta „Šveicarų armijos žmogus“ (angl. Swiss Army Man) (2016) „nuo proto nušokęs“ filmas, kuris iš pradžių pasakoja apie į negyvenamą salą patekusį vyruką, kuris bando nusižudyti, tačiau galiausiai susidraugauja su... lavonu. Lavonas tampa geriausiu kelionės pas moterį iš telefono draugu. 

Gerai, stop! Kažkodėl man priminė kitą britų dramą „Frenkas“, kada pagrindinis filmo veikėjas visą filmą mūvi didžiulę kaukę ir bando įrašyti muzikos albumą. Net maniau, kad tai tas pats filmo režisierius, bet pasirodo yra ir daugiau tokių nutrūktgalviškų kino kūrėjų. Straipsniuose rašoma, kad iš šio filmo žmonės masiškai išeidinėjo namo per vidurį seanso. Tiesą sakant, man taip pat knietėjo filmą prasukti, nes pradžia labai abejotina ir primena šaltą ir nuobodoką filmą apie zombį ir jo geriausią draugą žmogų, bet tik vėliau viskas paaiškėja, kad menama draugystė iš esmės egzistuoja tik pagrindinio veikėjo vaizduotoje. Apskritai, jeigu kas paklaustų, apie ką šis filmas, būtų galima atsakyti, kad apie bepročio iliuzijas – keistas, beprotiškas, iškrypusias, sumišusias. Filmo žanras balansuoja tarp komedijos ir nuotykių, bet akivaizdu, kad režisieriams humorą suvokia kiek kitaip: lavono penis nurodo teisingą kryptį žmogui, kad šis nueitų pas merginą. Daugiau ar mažiau filmas primena liūdną makabrišką pasakojimą.

Filmą, žinoma, žiūrėjau tik dėl aktorių. Kaip ir daugelis – Paul Dano nuostabus aktorius ir beveik net neabejoju, kad ateityje jis pelnys „Oskarą“, paskutiniu metu tvirtai kine „sėdi“ ir Daniel Radcliffe, vis pasirodydamas keistuose (kartais geruose) kino juostose. Šįkart aktorių duetas smarkiai surizikavo pasirodydamas tokiame filme, kuris kelia ir pasipiktinimą, ir nuobodulį ir... visgi visumoje filmas turi savotiško žavesio, keistą žiūros tašką, gal ne tokį schematišką, kaip, tarkime, filme „Omaras“, bet vis tiek keliančiame kontraversiškus jausmus. Sakau, filmą reikia pamatyti, kad galėtumėte susidaryti savo nuomonę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė ir malonė" / "Love & Mercy"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant visiškai „Kino pavasariui“ link pabaigos, teko dar išvysti daugelį ką sužavėjusią kino juostą „Meilė ir malonė“ (angl. Love and Mercy) (2014). Tai biografinė juosta, pasakojanti apie grupės „The Beach Boys“ karjeros pakylimus ir nuosmukius, bent jau taip turėtų atrodyti iš pradžių, vėliau išaiškėja, jog istorija koncentruojasi tik į vieną iš brolių – Brian Wilson, kuris būdamas dar visai jaunas užsidaro studijoje ir bando sukurti albumą šedevrą, kol galiausiai susiduria su savo paties demonais, na, kaip dažniausiai talentingiems kūrėjams, kurie pradeda girdėti balsus, ir nutinka.

„Meilė ir malonė“ pagal grupės dainą pavadintas filmas iš tikrųjų atspindi visą pasakojimo esmę, nuo tamsių bedugnių iki meilės. 7-8 dešimtmetyje Amerikoje apskritai buvo labai populiaru atstatyti savo šeimos vaikus ir iš jų formuoti grupes, tokie tėvai dažniausiai būdavo itin reiklūs savo vaikams, prisiminkime Michael Jackson gyvenimo istoriją... Smurtas iš tėvo, sužalojimai, galvoje nuolat skambanti muzika, kuri neatitinka laikmečio reikalavimų varo iš proto ir tokioje terpėje pasakojama Briano istorija, kurį atlieka talentingasis aktorius Paul Dano. Paraleliai pasakojama Briano istorija jau po daugel metų, kai jis serga įvairiomis psichologinėmis ligomis, tačiau netikėtai susižavi blondine, kuri parduoda automobilius. Daugelį metų šeima manipuliavo Briano, slopino jį vaistais, kad ir toliau kurtų ir neštų pelną, tiesą sakant, sunki ir reali istorija, kuri pasibaigia tik 1992 metais, kai Brianui pavyksta išsivaduoti dėka savo būsimos žmonos.

Gal pernelyg daug atskleidžiau detalių, tačiau filmas išties geras. Kalbant apie atmosferą, hipių laikus, Rytų pakrantės saulėtą bohemišką kultūrą, muzikos poreikį – režisierius tiesiog negailėjo nei laiko nei noro akcentuoti kiekvieną detalę, kad žiūrovas iš tikrųjų pasijustų grįžęs į tuos laikus. Sunku pasakyti, ką mums, lietuviams, kurie gyveno pagal visai kitokios epochos standartus, reiškia šio filmo rekonstrukcijos ir kokios jos atrodo sodrios ir gilios amerikiečių akims. Labai patiko aktorių pasirodymas, apskritai bendra filmo atmosfera, nors ir buvo keista, kodėl žavi blondinė šitaip prisirišo prie smarkiai bauginančio Briano ir jo nepaleido, ką jame įžvelgė ir kaip jį išgelbėjo, tuo atžvilgiu žmonės yra keisti ir įdomūs, juos traukia nebūtinai tai, kas standartizuotai gražu. Pasirodo, gražūs gali būti ir suluošinti žmonės. Tiesiog geras biografinis filmas „su siela“ ir noru papasakoti žmogaus kūrėjo nelengvą gyvenimo kelią.

P. S. The Beach Boys daina „God Only Knows“ tapo šio „Kino pavasario“ festivalio reklamine muzikėle. Taikliai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela