Filmas: "Mikis 17" / "Mickey 17"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino gerbėjai,

Vienas populiariausių Pietų Korėjos kino režisierių Bong Joon Ho, prasimušusių ir pripažintų Vakaruose, neseniai pristatė naujausią savo darbą „Mikis 17“ (angl. Mickey 17) (2025). Ne visi man šio režisieriaus filmai patinka vienodai, buvo ir tokių, kurių tiesiog neįstengiau suvokti ir net nepabaigiau žiūrėti, tačiau tarp sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų, tokių kaip „Parazitas“ (2019) ar „Okja“ (2017) arba Lietuvoje itin populiaraus „Sniego traukinys“ (2013), kuris vėliau tapo ir serialu, kurį kūrė tas pats Bon Joon Ho, galiu sakyti, kad tai išties įspūdį paliekantis kino kūrėjas, turintis savo braižą ir kino viziją. Tiesa, apie „Mikis 17“ tiek tarp paprastų žiūrovų, tiek tarp kino kritikų, nuomonių ir vertinimų gali pasitaikyti pačių įvairiausių, o kaip filmas susižiūrėjo man?

Istorija kaip ir „Okja“ ir „Sniego traukinys“ pasakoja apie alternatyvią distopinę tikrovę, kurioje veikia perspėjamieji socialiniai sisteminiai elementai: kas bus, jeigu žmogus ims stokoti humanizmo, kaip žmogus išliks ateities pasaulyje, kai baigsis ištekliai ir visa gerovė? Režisierius laikosi „Bado žaidynių“ principo: reikės grumtis dėl išgyvenimo hierarchijos pasaulyje. Pasaulis, kurį vaizduoja filmas, pažangus, žmonės jau keliauja po kosmosą, bando integruotis į kitas planetas, tačiau neapsigaukite, „Žvaigždžių karų“ ir kosmoso gelmių filmas nevaizduoja, netgi veiksmas, kuris vyksta kitoje planetoje, iš esmės primena tą pačią Žemę. Kosminiame erdvėlaivyje, kurį finansuoja ir valdo niekšelis lobistas Kenneth Marshall (aktr. Marko Ruffalo) su žmona (aktr. Toni Collette), jame įrengta pažangi laboratorija, kurioje atspausdinami žmonės, o po to į juos integruojama prieš tai buvusi atmintis. Savanoriškai į šią operaciją įsirašęs Mikis jau atspausdintas 17 kartą, todėl jį lengva pasiųsti į visokias mirtinas ekspedicijas patį pirmą, nes po jo versijos mirties jis vis tiek bus atkurtas...

Žodžiu, filmas „Mikis 17“ paliečia kelias svarbias mokslinės fantastikos temas: žmonių klonavimą ir atsakomybę su atmintimi, besikeičiančios tapatybės problemą ir, žinoma, žmonių elgesį su svetimomis gyvybės formomis. Mikio 17 -oji versija pati humaniškiausia, nes su juo šlykštukai, svetimos planetos padarai, pasielgė humaniškiausiai – palydėjo jį iki jo erdvėlaivio ir išgelbėjo, bet problema, kad jam tenka susidurti su 18 savo versija, nes visi manė, kad jis jau nebegyvas. Prasideda ilgas trileriui būdingas žaidimas tarp galios ir aptarnaujančiojo personalo.

Režisierius konstruoja panašiu stiliumi, ką darė filmuose „Okja“ ir „Sniego traukinys“. Savo veikėjus paverčia holivudinėmis klišinėmis. Labai gerai stebint filmą, galima sakyti, nėra sukurto nė vieno įdomesnio ir gilesnio personažo, viskas pagrįsta Holivudo tipažais ir stereotipais. Labai nuvilia vienkrypčiai blogiukų portretai, primenantys Marvel ar komikso lygio vaizduojamuosius veikėjus be gilesnės psichologijos ir sprendimų. Tiesą sakant, visas filmas sustyguotus į gerus ir blogus veikėjus, o šioms elementarioms stovyklos lemta kovoti viena prieš kitą. Robert Pattinson sukurti keli Mikio variantai lyg ir skirtingi, bet iš esmės taip pat vienkrypčiai, nesudėtingi. Žinote, filmas man priminė visą aibę holivudinių filmų, kurių scenarijaus išklotinė labai panaši, netgi tas pats D. Camerono „Įsikūnijimas“ laikosi šių principų: blogiukams nesvarbus humanizmas, bet svarbu išžudyti kitos planetos gyventojus ir demonstruoti imperialistinį dominuojančią valdžią, o empatiškiesiems lemta ginti ir įrodinėti humanistines idėjas, aukotis, labai panašu į buvusį režisieriaus projektą „Okja“. Filmų kūrėjui svarbus emocinio intelekto dėmuo, parodyti, kad visos gyvūnijos formos, įskaitant ir mums dar nepažinios, turi dvasinius ryšius, o kvailas žmogaus protas ir ambicijos dažnai tampa trumparegiški ir destruktyvūs kitų gyvybės formų atžvilgiu.

Filmas žiūrėjosi gerai, labai kokybiškai sumontuotas, jis išlaiko balansą tarp pramogos ir emocinio intelekto, bet labai dažnu atveju pasirinktas komedijos žanras nustelbia tikrąjį filmo idėjinį potencialą, o pati idėja pernelyg elementari. Nesuklysiu sakydamas, kad filmas galėjo būti geresnis, tačiau, matyt, režisieriui svarbi žanrinė kino forma ir priėjimas prie masinio žiūrovo, perduoti savo idėjas, tiesa, kine vienokioms ar kitokiomis formomis pas režisierių jau besikartojančias. Bet žavu yra tai, kad filme galime išvysti naujų mokslinės fantastikos bruožų ir idėjų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Okja" / "Okja"

 Sveiki,

 

Garsus Pietų Korėjos kino režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017), kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.

 

Istorija pasakoja apie novatorišką pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama, kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija 26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija  susiruošia į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą kiaulę...

 

Filmas stengiasi jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to, kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.

 

Šiame nuotykių pilname filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis (aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą, įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta, kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame, kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais, prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti su vaikais nuo dešimties metų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parazitas" / "Parasite" / "Gisaengchung"

Sveiki,

Belaukiant „Kino pavasario“, kuriame bus rodomas vienas geriausių, daugelio kino žiūrovų nuomone, pristatytų 2019 metų filmų – Pietų Korėjos trileris „Parazitas“ (angl. Parasite) (2019), kuris šiemet pelnė Auksinę palmės šakelę tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai jau antroji azijiečių pergalė iš eilės. Prieš metus sėkmingai laurus nuskynė japonų drama „Vagiliautojai“, kurie, mano galva, siužetiškai turi neįtikėtinų panašumų.

Prisipažinsiu, kad po seanso likau visgi „Vagiliautojų“ šalininkas, nors „Parazitas“ irgi geras filmas. Istorijos epicentre – skurdžiai pusrūsyje gyvenanti korėjiečių šeima, kuri vieną dieną gauna stebuklingą akmenį, kuris pakeičia jų gyvenimą. Žinoma, filme akmuo labiau veikia kaip simbolis, nei kaip stebuklingas artefaktas, o visa kita – tai istorija apie skirtingus socialinius sluoksnius, vargšų invaziją į turčių namus, kada kone sėkmingomis pastangomis visa šeima kaip tarakonai nepastebimai uzurpuoja turtuolių namus.

Iškart pripažinsiu, kad filmas itin įtraukiantis, tačiau jo laimėjimas ir visuotinis pripažinimas netgi po seanso yra šiokia tokia paslaptis. Juk iš esmės filme beveik nieko nėra novatoriško. Tai pramoginio amerikietiško tipažo komedija su trilerio elementais korėjietiškos kultūros apsuptyje, todėl filmas lengvai perkandamas kaip pramoginis. Kiek gi amerikietiškų filmu apie visokius persirėngėlis, aferistus, kurie lengvai imituoja kitų socialinių sluoksnių atstovus (prisiminiau „Aferą“, „Aušino aštuntuką“ ir kt.) ir pasiekia savo tikslus. Žinoma, „Parazitų“ siužetas šiek tiek įdomesnis, pasakojimo polėkis kiek perfiltruotas azijietiškų kultūros motyvų, tačiau nugrandžius visas tas egzotines apnašas, kas gi šioje istorijoje lieka? Ogi toji pati amerikietiškoji svajonė iš padugnių pakilti kriminaliniais keliais į socialines aukštumas. Nors režisierius tikina, kad sukūrė trilerį be gerų ir blogų personažų, tai irgi savotiškas laviravimas, kuris žavi, bet tik tam tikro pramoginio kino zonoje, tačiau Auksinę filmo šakelę, manau, turėjo pelnyti arba novatoriška kino juosta, arba labiau nepriklausomo kino tipažo kūrinys.

Filmas kol kas užima antrąją poziciją kaip geriausias 2019 metų sukurtas filmas. Nesunku suprasti kodėl, nes režisierius jau turi tarptautinį pripažinimą. Nors nemačiau jo kontraversiškai Kanuose sutiktos juostos „Okja“ (2017), tačiau jo „Sniego traukinys“ (2013) atrodo netgi prieš „Parazitą“ unikalesnis ir originalesnis kūrinys. „Sniego traukinys“ apskritai buvo idėjiškai netikėtas, ambicingas kūrinys, nors, tiesa, irgi pramoginio kino gairėmis sukurtas, tačiau „Parazitas“, kad ir kiek socialinių, kultūrinių ir moralinių poteksčių priskaldytume, jo vientisumas man asmeniškai kelia tam tikrų abejonių dėl, mano akimis, kiek perdėtų vertinimų. Filmas, žinoma, labai geras ir vertas bent kartą pamatyti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela