Filmas: "Mikis 17" / "Mickey 17"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino gerbėjai,

Vienas populiariausių Pietų Korėjos kino režisierių Bong Joon Ho, prasimušusių ir pripažintų Vakaruose, neseniai pristatė naujausią savo darbą „Mikis 17“ (angl. Mickey 17) (2025). Ne visi man šio režisieriaus filmai patinka vienodai, buvo ir tokių, kurių tiesiog neįstengiau suvokti ir net nepabaigiau žiūrėti, tačiau tarp sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų, tokių kaip „Parazitas“ (2019) ar „Okja“ (2017) arba Lietuvoje itin populiaraus „Sniego traukinys“ (2013), kuris vėliau tapo ir serialu, kurį kūrė tas pats Bon Joon Ho, galiu sakyti, kad tai išties įspūdį paliekantis kino kūrėjas, turintis savo braižą ir kino viziją. Tiesa, apie „Mikis 17“ tiek tarp paprastų žiūrovų, tiek tarp kino kritikų, nuomonių ir vertinimų gali pasitaikyti pačių įvairiausių, o kaip filmas susižiūrėjo man?

Istorija kaip ir „Okja“ ir „Sniego traukinys“ pasakoja apie alternatyvią distopinę tikrovę, kurioje veikia perspėjamieji socialiniai sisteminiai elementai: kas bus, jeigu žmogus ims stokoti humanizmo, kaip žmogus išliks ateities pasaulyje, kai baigsis ištekliai ir visa gerovė? Režisierius laikosi „Bado žaidynių“ principo: reikės grumtis dėl išgyvenimo hierarchijos pasaulyje. Pasaulis, kurį vaizduoja filmas, pažangus, žmonės jau keliauja po kosmosą, bando integruotis į kitas planetas, tačiau neapsigaukite, „Žvaigždžių karų“ ir kosmoso gelmių filmas nevaizduoja, netgi veiksmas, kuris vyksta kitoje planetoje, iš esmės primena tą pačią Žemę. Kosminiame erdvėlaivyje, kurį finansuoja ir valdo niekšelis lobistas Kenneth Marshall (aktr. Marko Ruffalo) su žmona (aktr. Toni Collette), jame įrengta pažangi laboratorija, kurioje atspausdinami žmonės, o po to į juos integruojama prieš tai buvusi atmintis. Savanoriškai į šią operaciją įsirašęs Mikis jau atspausdintas 17 kartą, todėl jį lengva pasiųsti į visokias mirtinas ekspedicijas patį pirmą, nes po jo versijos mirties jis vis tiek bus atkurtas...

Žodžiu, filmas „Mikis 17“ paliečia kelias svarbias mokslinės fantastikos temas: žmonių klonavimą ir atsakomybę su atmintimi, besikeičiančios tapatybės problemą ir, žinoma, žmonių elgesį su svetimomis gyvybės formomis. Mikio 17 -oji versija pati humaniškiausia, nes su juo šlykštukai, svetimos planetos padarai, pasielgė humaniškiausiai – palydėjo jį iki jo erdvėlaivio ir išgelbėjo, bet problema, kad jam tenka susidurti su 18 savo versija, nes visi manė, kad jis jau nebegyvas. Prasideda ilgas trileriui būdingas žaidimas tarp galios ir aptarnaujančiojo personalo.

Režisierius konstruoja panašiu stiliumi, ką darė filmuose „Okja“ ir „Sniego traukinys“. Savo veikėjus paverčia holivudinėmis klišinėmis. Labai gerai stebint filmą, galima sakyti, nėra sukurto nė vieno įdomesnio ir gilesnio personažo, viskas pagrįsta Holivudo tipažais ir stereotipais. Labai nuvilia vienkrypčiai blogiukų portretai, primenantys Marvel ar komikso lygio vaizduojamuosius veikėjus be gilesnės psichologijos ir sprendimų. Tiesą sakant, visas filmas sustyguotus į gerus ir blogus veikėjus, o šioms elementarioms stovyklos lemta kovoti viena prieš kitą. Robert Pattinson sukurti keli Mikio variantai lyg ir skirtingi, bet iš esmės taip pat vienkrypčiai, nesudėtingi. Žinote, filmas man priminė visą aibę holivudinių filmų, kurių scenarijaus išklotinė labai panaši, netgi tas pats D. Camerono „Įsikūnijimas“ laikosi šių principų: blogiukams nesvarbus humanizmas, bet svarbu išžudyti kitos planetos gyventojus ir demonstruoti imperialistinį dominuojančią valdžią, o empatiškiesiems lemta ginti ir įrodinėti humanistines idėjas, aukotis, labai panašu į buvusį režisieriaus projektą „Okja“. Filmų kūrėjui svarbus emocinio intelekto dėmuo, parodyti, kad visos gyvūnijos formos, įskaitant ir mums dar nepažinios, turi dvasinius ryšius, o kvailas žmogaus protas ir ambicijos dažnai tampa trumparegiški ir destruktyvūs kitų gyvybės formų atžvilgiu.

Filmas žiūrėjosi gerai, labai kokybiškai sumontuotas, jis išlaiko balansą tarp pramogos ir emocinio intelekto, bet labai dažnu atveju pasirinktas komedijos žanras nustelbia tikrąjį filmo idėjinį potencialą, o pati idėja pernelyg elementari. Nesuklysiu sakydamas, kad filmas galėjo būti geresnis, tačiau, matyt, režisieriui svarbi žanrinė kino forma ir priėjimas prie masinio žiūrovo, perduoti savo idėjas, tiesa, kine vienokioms ar kitokiomis formomis pas režisierių jau besikartojančias. Bet žavu yra tai, kad filme galime išvysti naujų mokslinės fantastikos bruožų ir idėjų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prasti reikalai" / "Poor Things"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu nemažas graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things) (2023).

Filmas dažniausiai pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija. Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela, pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.

 

Yorgos Lanthimos pagrindinė filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius, netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems, kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis, pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.

 

Per Belą perteikiami augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau, režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus, pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tamsūs vandenys" / "Dark Waters"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą išsirinkau atsitiktinai, nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose. Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.

 

Visgi kartais pavyksta vienam kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą, bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų, kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga – statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką, pasiaukojimas.

 

Norėčiau tęsti šio filmo temas paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“ mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė, amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų, kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos tiesos iliuzijoje mes gyvename.

 

Paties filmo sąranga įtaigi, juk kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“ režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą, kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sensacija" / "Spootlight"

Sveiki, 

Ką gali nuveikti puikiai visiems žinoma holivudinių aktorių būrys? Įtaigiai perteikti režisieriaus užmačias. Tokį filmą galime pavadinti katalikų bažnyčios siaubui ir nemalonei sukurtą juostą „Sensacija“ (angl. Spootlight) (2015), kuris pasakoja 2001 metų įvykius, kai staiga ilgai kaupęsis kunigų tvirkintų vaikų slepiamos bylų burbulas, kuris sutapo su Rugsėjo 11-osios dienos įvykiais. Tiesą sakant, mane kiek nustebino, jog būtent šiam ir ne kitam filmui atiteko „Oskaras“ geriausio metų filmų kategorijoje. Nors ko čia slėpti, daugelis „Oskarų“ pelniusių filmų šioje kategorijoje kažkaip absorbuoja realias istorines socialines problemas, ta pati „Avarija“ – rasizmas, „12 metų vergovės“ – vergovės tema, „Argo“ – amerikiečių gelbėjimo operacija ir t. t.

Filmas „Sensacija“ man kažkuo panašus į toje pačioje kategorijoje nominuotą filmą „Didžioji skola“ – abu pakelia paprastiems piliečiams nematomą sistemos mechanizmo. „Didžioji skola“ – ekonomikos krizės burbulą, o „Sensaciją“ – katalikų Bažnyčios pedofilijos skandalą, o ir režisrūriniai momentai, bendra filmo struktūra kažkuo man šie filmai panašūs. Nepaisant to fakto, kad filmas geras ir to nenuginčysiu, tačiau turiu pasakyti, kad iš filmo tikėjausi šiek tiek daugiau. Visgi tai biografinė juosta su atitinkamais prototipais realybėje ir filmo pabaigoje pažerti skaičiai tiesiog stulbina savo tiesa: kas gi tiems kunigams negerai, kad jie tvirkina tuos vaikus? Ar taip veikia užgniaužti seksualiniai ryšiai ir cementinis celibatas? Jis priverčia griebtis alternatyvų – vaikų? Kažkodėl iš stačiatikių pusės mes negirdime nieko panašaus, tačiau man kyla įtarimas, kad stačiatikių krikščionys vis dar slepia seksualinius nusikaltimus vardan Bažnyčios ir „geresnio gėrio“.

Tiesą sakant, teko matyti dokumentinę juostą su tikrų žmonių liudijimais, mėginimus prisibelsti į Vatikano duris dėl šimtais ištvirkintų vaikų. Iki 2000 metų katalikų Bažnyčia kruopščiai teismuose tildė, slopindama skandalus ir kilnodama kunigus iš vienos parapijos į kitą. Galiu pasakyti, kad dokumentinis filmas kur kas mane labiau paveikė ir sukrėtė, nei filmas „Sensacija“. Dokumentiniam filmui pavyko atskleisti tų žmonių dramas ir likusias suluošinimo žymes, o vaidybiniam filmui pavyko atskleisti pačios paslapties išviešinimo ir atradimo procesus. Stebina tai, kad skaičiai didžiuliai, tačiau baimė apie tai kalbėti buvo tokia didelė, kad žmonės net nesikreipė į teisėsaugą, nors ko čia kreiptis, jeigu viskas vyksta už uždarų durų, pasitelkus katalikų įtaką. Super dovatkoms ir itin religingiems žmonėms filmas gali visai nepatikti.

Pats filmas geras, labai geras – vaidyba, scenarijus, kruopštumas detalėms, smulkmenoms, įvykių rekonstrukcija, tikslingumas, siekiant parodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Didelis kruopštumo pastangos ir darbas, tačiau visgi, nepaisant visko, (tikriausiai man koja bus pakišusi ta anksčiau matyta dokumentika šia tema), mano galva, buvo vertesnių filmų, kurie galėjo pelnyti „Oskarą“. Nors kitas dalykas – „Oskaras“ dar nėra aukščiausias geriausio filmo rodiklis, tik paskata pažiūrėti ir visuotinai padiskutuoti, neatsiliekant nuo kino ir realijų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Foxcatcher" / "Foxcatcher"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Foxcatcher“ (angl. Foxcatcher) (2014) – tai komandos pavadinimas, todėl tikriausiai niekur neverčiamas tiesiogiai į lietuvių kalbą. Aišku, sportinės dramos nėra mano mėgstamiausias žanras, tačiau kritikų išliaupsintas ir žiūrovų pamėgtas filmas „Foxcatcher“ negalėjo praslysti ir pro mano žvilgsnį.

Jau kuris laikas savo saugykloje laikau režisieriaus Bennet Miller filmą „Žmogus, pakeitęs viską“ (2011), kuris taip pat buvo kuo puikiausiai įvertintas, bet nusprendžiau pažiūrėti patį naujausią darbą. Ir galiu pasakyti, kad iš esmės nenusivyliau. Aišku, pradžia buvo gana varginanti, nes sportinės dramos gana šabloniškos, bet čia buvo kai kas daugiau – smarkiai kitoks aktorių amplua, melancholiškumas, charakterių statiškumas, kuris filmo procese įgyja neregėtos galios. Iš pradžių labai glumino mažakalbiai personažai, retsykiais susiimantys aikštelėje vienas su kitu, nuolat galvojantys apie sportą, neturintys asmeninės laimės atsvaros, ką dažnai akcentuoja sportinės dramos – šeimos palaikymas, liaupsės ir pan. Melancholija, rūstumas, veikėjų uždarumas pamažu tampa neįtikėtinai įdomiu filmo varikliu. Filmas – biografinis, personažai turi prototipus, turtingą, su kriminalinėmis užuominomis istoriją. Patiko man laikmečio tendencijos, bandymas kuo natūraliau atkurti intymių sporto evoliuciją, atskleisti personažų dvasios stiprybę ir per tyla išreikšti tai, kad šiems vyrams už sporto ribų nieko nebelieka, jokių tikslų, gyvenimo, aistros...

Pagrindinius, sakyčiau, neįtikėtinai puikius vaidmenis sukūrė aktorių trio: Steve Carell, Channing Tatum, Mark Rufalo – visiems trims norėtųsi paskirti aplodismentų jūrą. Visiškai netikėtas Steve Carell vaidmuo – su grimu visai nepanašus į save ir savo komikinių personažus, pvz., „Ieškokit Gudručio“. Visiškai nuomonę pakeičiau apie Channing Tatum, kurio seksualus ir infantilus pasirodymas filme „Magiškasis Maikas“ tebuvo tik pasimaivymas su tuo, kaip personažą išspinduliavo šiame filme. Na, ir Markas Rufalo – vienas mėgstamiausių aktorių už Atlanto, be galo skirtinų vaidmenų atlikėjas, po „Normalios širdies“ pasirodymu vėl mane pritrenkė savo organika, susikaupimu ir stiprybe.

Aišku, dėl visko čia „kaltas“ pats režisierius, kuris tiesiog puikiai „sukalė“ filmą. Laikui bėgant, nebeslėgė nei personažų verbalinė statika, nei sporto treniruotės, neerzino amerikietiško patriotizmo kaišiojimas, o netikėta finalinė scena atėmė amą, nes tai buvo tarsi sprogimas iš tylos. Aš tiesiog esu labai patenkintas šiuo filmu ir rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir visiems, kurie nori su filmu pasigalynėti kaip su tikru imtynininku. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela