Sveiki, skaitytojai,
Šį filmą išsirinkau atsitiktinai,
nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas
istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad
bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia
šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie
biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju
metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas
nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark
Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią
bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose.
Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo
skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.
Visgi kartais pavyksta vienam
kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri
prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio
ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko
nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai
visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą,
bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo
katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos
ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų,
kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą
sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme
panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga –
statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo
mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką,
pasiaukojimas.
Norėčiau tęsti šio filmo temas
paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad
žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas
faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir
abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams
formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“
mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas
nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė,
amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris
sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų,
kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės
yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir
biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam
vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas
žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos
tiesos iliuzijoje mes gyvename.
Paties filmo sąranga įtaigi, juk
kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“
režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos
gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas
slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria
su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų
filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą,
kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.
Mano įvertinimas:
9/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą