2020 m. spalio 24 d., šeštadienis

Knyga: Akvilė Kavaliauskaitė "Kūnai"

Akvilė Kavaliauskaitė. „Kūnai“ – Vilnius: Balto, 2020 – p. 160.

 

Sveiki,

 

Šios knygos net neplanavau skaityti, tačiau kaip tik tą dieną paskelbė Metų knygų nominacijas ir buvau – kaip tyčia! – prie knygyno, tad ir įsigijau šią Akvilės Kavaliauskaitės knygą Kūnai. Kas šiais laikais gali būti svarbiau, nei pasirūpinti savo kūnu – sveika mityba, dietos, sportas, proporcijų architektūra ir t. t. ir pan. Būtent to ir tikėjausi šioje knygoje – žmonių, apsėstų savo kūno netobulumu, tačiau visgi tekstai nebuvo tokie naivūs, kokių tikėjausi. Apskritai sakant, buvo netgi daug geriau, taigi ne veltui knyga nominuota Metų knygos rinkimuose.

 

Kūnai sudaro dvylika novelių apie žmogaus vienatvę ir jo mirtingą būvį šiuolaikiniame pasaulyje. Skaitydamas ilgai ieškojau kokio nors silpno teksto, tokio, už kurio galėčiau užsikabinti ir prikibti ir kai tik jau džiaugdavausi radęs tokią novelę, beregint ji mane „apgaudavo“ ir tapdavo dar vienu geru kūriniu. Nusivyliau nebent tuo, kad neaptikau, prie ko galėčiau prikibti. Vientisas taupus ir novelei šiaip būdingas stilius, aktualumas, šiuolaikinio gyvenimo problemos, o esminė novelių siejamoji grandis yra žmonių kūnai.

 

Centrinė rinkinio novelė galėtų būti Kūnai (tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga), kurioje pasakojama apie režisierių Marijų, kuris nemėgsta Almodovaro paskutiniojo filmo Skausmas ir šlovė, Marijus kuria savo filmą, todėl yra pasinėręs į sekinantį ir gerokai preciziškai suveržtą kūrybinį procesą. Jis ilgai dirba prie vienos scenos, kurioje nuogos įvairių amžiaus moterys turi susiglausti, kad sudarytų tam tikrą gyvenimo cikliškumo įspūdį, tačiau Marijus yra nuolat nepatenkintas, jam iš rankų slysta idėja, o aplinkybės susiklosto ne taip, kaip jis tikisi. Iš esmės toji novelė man tikriausiai mažiausiai patiko, tačiau aš suprantu kūrybinio proceso užkulisius ir tobulumo siekį.

 

Novelė Kūnai man visų pirma yra apie kontrolę, troškimą bet kokia kaina realizuoti savo idėją, nesiklausant pasaulio ir kitų, nebesimėgavimas gyvenimu ir netikėtumais, o noras paversti kūrinį, save ir pasaulį aiškiai struktūrizuota mašina, kurią galima valdyti. Kitaip sakant, mes turime efektą – žmogus prieš gamtą ir save patį. Galiausiai tą patį Marijų aptinkame kitoje novelėje Šiuolaikiniai gyvūnai, kuriame režisierius gyvena kitą savo gyvenimo etapą; jis sunkiai dirbo ir jo filmas tapo sėkmingu, tačiau asmeninis gyvenimas atrodo tuščias, pats Marijus, paveiktas sėkmės, tampa šiek tiek arogantiškas. Jis turi viešbučio numeriu dalytis su debiutuojančia pretenzinga režisiere, kuri įkūnija viską, ko nekenčia Marijus, tačiau ir pats pasižymi tomis savybėmis: pedantiškumas, reiklumas, kritikavimas ir net smerkimas. Iš esmės ankštas viešbučio numeris yra tik aplinkybė, kurioje atsiduria vyro ir moterų kūnai, jie yra dirginami priešpriešomis ir individų nuostatomis, tad greitai išryškėja gana banali tiesa, kad nuo neapykantos iki meilės tėra vienas žingsnis, o pratrūkti smurtu galima lygioje vietoje, nes esame visgi veikiami gyvuliškojo prado.

 

„Parodyti žiūrovui jausmą, kurio jis pats sau dar nespėjo įvardinti. Čia yra esmė. Mes gerai žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti įsimylėjusi, kitokį – pasveikusi nuo vėžio. Supranti? Pagrindiniai jausmai – tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir nepajusim (p. 35).“ Atskira tema – kaip menininkai stengiasi „surežisuoti“ savo meno vertintojų jausmus. Novelė išprovokavo mano asmeninius pamintijimus apie meno kūrinio strategijas ir apskritai apie pasaulį, kuriame aiškinama, ką ir kaip žmogus turi jausti(s).

 

Rinkinyje labiausiai įsiminė kelios novelės, kurias pavadinčiau ryškiausiomis ir jautriausiomis. Žinoma, Laumžirgis viena iš tokių. Pasakojama apie suaugusį vaiką, kuris patenka į tėvo garažą ir aptinka ten sugedusį namų gamybos lėktuvą, prie kurio dirbo visa šeima. Iš esmės meistriškai ir labai subtiliai suliejamos dvi istorijos apie tėvą – vaikystėje prarytą laumžirgį, kuris dūzgė vaiko pilve ir šeimos pasididžiavimo bei tragedijos simbolį – lėktuvą. Tai istorija apie svajones ir žlungančias viltis, apie tai, kas vienija šeimą ir kartu ją ardo, apie tai, kaip svarbu, kad palaikytume vieni kitų svajones, nes be jų pilkame vien tik monotonišku darbu ir pinigais grįstame gyvenime žmogus pasmerktas sunykti dvasiškai, o vėliau ir fiziškai.


Akvilė Kavaliauskaitė

 

Taip pat nustebino ir kita novelė Žmogus gali viską, kuriame su nujaučiama kriminaline gija pasakojama apie provincialų jaunuolį, kuris įsigijo pirmąjį automobilį. Aplinkybės susiklosto taip, kad jo namuose atsiduria turtuolis Karolis, kuris siutina vaikiną savo arogancija ir stačiai žemina savo kalbomis apie Italiją ir avimus prabangius batus. Socialinė nelygybė, neteisybės jausmas taip įaudrina jaunuolį, kad jis griebiasi alkoholio ir padaro lemtingą klaidą. Po novelės galima pamąstyti, kas visgi valdo mūsų veiksmus ir emocijas? Ar tas faktas, kad pasaulyje nėra lygybės, brolybės ir teisybės pateisina tam tikrus žmonių poelgius? Ir kodėl išorė ir išorinės aplinkybės taip lengvai paverčia mus aukomis ir budeliais? Paprastas buitinis konfliktas, labai atpažįstamas provincialo ir miestiečio turtuolio klasikinis bendravimo kodas, bet viską nustelbia dostojevkiškas novelės finalas.

 

Meistriškai, nors ir dirbtinoko prieskonio, sukurtas tekstas, pavadintas CV, kuriame veikėjas įsirašo į meninio rašymo kursus ir pakeičia savo gyvenimą bei meninio rašymo mokytojo pagal tam tikras literatūroje gvildenamas amžinąsias problemas. Šioje gudrioje novelėje autorė pademonstruoja ir literatūros teoriją, pagal tam tikrą meninio rašymo principą ji pasakoja veikėjo gyvenimo biografiją ir kartu skaitytojui demonstruoja, kaip kitame pasakojimo lygmenyje sukuriama novelė apie bedarbį, veikiant tiems patiems šablonams. Panašius literatūrinius šablonus, kurie autorei pasitarnauja kaip kūrybos įrankis, veikia ir pirmoje novelėje Klasika su prieskoniu, kuriame klasikinės vyro, žmonos ir meilužės santykių temos perteikiamos trūkinėjant pasakotojui ir suliejant pasakojimo fragmentus chaotiškumu būdu, bet tas chaotiškumas sukuria nykstančio neapčiuopiamumo įspūdį, todėl turinį gerokai pranoksta pasakojimo techniką, o štai pats novelės pavadinimas tampa pagrindinės minties įvardijimu ir kūrinio apibendrinimu.

 

Paplūdimyje pasakojama apie nuogus kūnus, ten jauna moteris ir jos vaikinas susipažįsta su keistuoliu nudistu, kuris ramybę atranda tiesiog kasdamas smėlį. Mergina dėl nuogumo jaučiasi pažeidžiama, tačiau netrukus išryškėja novelės idėja apie žmogaus nuogumą: „Tai, ką matome mieste, gatvėse, yra labiau ne žmonės, o jų drabužiai – kelnės, paltai ir kepurės. Retas kūnas kuo nors išskirtinis ir nuogam tarp nuogų lengviau pasislėpti (p. 141).“ Kol mergina bando prisijaukinti savo nuogos būvimo jausmą paplūdimyje, atrodo, tai, kas savaime turėtų būti natūralu, ji pamažu ima ilgėtis „apsirengusios civilizacijos“, kad galėtų skirstyti žmones į kategorijas. Natūralioje robinzoniškoje aplinkoje žmogaus protas atsiskleidžia kaip šablonų kūrėjas, todėl taip sunku suartėti su gamta ir iš esmės su savimi pačiu, nes esame praradę prigimtinį laisvės būvį būti tuo, kas esame, o ne tuo, kas norime, kad aplinkiniai manytų, kad esame. Žodžiu, paprasta situacija nudistų paplūdimyje perteikia gana universalias problemas.

 

Netikri prisilietimai pasakoja apie Viktoriją, kuri vaikystėje bijojo užmigti, todėl ją nuolat turėjo glostyti tėvas. Dabar ji turi įvairių problemų su miegu, jos kūnas jaučia prisilietimus, nors niekas jos neliečia, tarsi kūnas būtų užprogramuotas jausti. Toks sutrikimas ir šių sutrikimų priežasčių pasekmės man primena autorės terapinį rašymą. Apskritai visos novelės daugiau ar mažiau po literatūriškai apgalvotomis struktūromis, manding, yra inspiruotos potrauminio gydymo, noro save suvokti, išsilaižyti žaizdas. Stiprūs, įvairialypiai tekstai pasakoja ne tiek apie kūnus, kiek apie tuose kūnuose talpinamas žmonių sielas šiame susvetimėjusiame pasaulyje. Bet kada tas pasaulis kada nors buvo nesusvetimėjęs? Galiausiai tekstai yra būdas priimti mums mus pačius – suskilusius, vienišus, apsėstus ilgesio, noru kontroliuoti ir būti pripažintais. Aktualūs, skaudūs, įdomūs tekstai.

 

P. S. Labai gražus knygos viršelis, kurį sukūrė Jolita Vaitkutė.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą