2020 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

Apie Virginios Woolf apsakymą "Palikimas"

 

Sveiki,

 

Paprastai nieko nerašau apie atsitiktinius kūrinius, perskaitytus periodinėje spaudoje, bet šiandien darbe per pertrauką įveikiau Virginios Woolf apsakymą Palikimas, kuris buvo publikuotas leidinyje Literatūra ir menas (Nr. 3711) ir šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Gražvydas Kirvaitis. Perskaičiau ir nustėrau! Kaip talentingai ir gerai parašyta. Tai įprasta man manyti, kai skaitau Virginios Woolf kūrinius (paskutinis vertimas, kiek pamenu, buvo vienas paskutiniųjų autorės rankraščių Tarp veiksmų).

 

Palikime subtiliai pasakojama apie vyrą, kuris, palaidojęs žmoną, skaito paliktus jos dienoraščius, kurių žmona neleido jai gyvai esant skaityti. Kas pažįsta V. Woolf kūrybą ir asmenybę, tas žino, kad rašytoja nepakentė tiesmukaus literatūrinio sentimentalumo, todėl, kad to išvengtų kaip moteris rašytoja, ji įtvirtino modernios prozos manierą, rašymas tarsi sąmonės srautu, bet išlaikomi klasikinės prozos elementai. Esminis V. Woolf technikos elementas yra per buities detales byloti, ką mintija, jaučia ir vienas apie kitą mąsto veikėjai, bet mąsto ne šiaip sau dabarties kategorijoje, bet aprėpia biografines praeities plotmes, todėl dienoraščio rašymas Palikime vyrui sužadina ir atskleidžia visą žmonos psichofizinių veiksmų analizę, taigi atskleidžiama ir žmonos didžioji paslaptis.

 

Daug trumpų ir tikslių sakinių, veržlus, tapus, bet neskurdus stilius smelkiasi per kelis lygmenis ir pabaigoje suskamba tai, ką galima pavadinti klasikine lietuvių novele – trumpa proza, mažai įvykių, netikėta pabaiga. Nežinau, kodėl tai vadinama apsakymu, man iš ritmo ir stiliaus, ir literatūros kanonų akivaizdu, jog tai novelė, tačiau ne žanras čia svarbiausia, o literatūrinis juvelyrinis malonumas.

 

Gal bus „Džeikobo knyga“ išversta į lietuvių kalbą? Arba „Bangos“?

 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą