10 žymiausių ir garsiausių XX a. homoseksualų rašytojų: nuo V. Woolf iki T. Capote

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruošdamas santrumpas apie 10 pačių didžiausių ir populiariausių XX a. homoseksualų rašytojų, kurių kūriniai priklauso iki šių dienų queer ar LGBTQ kategorijai (ir ne tik), pastebėjau, kad rašytojų asmenybės ir literatūros inovacijos padarė progresą visai LGBTQ suvokimo ir priėmimo raidai, pats ėmiau ir nustebau, kad turime visai nemažai išverstų kūrinių į lietuvių kalbą. Ir dar visai neseniai, net neišpirktų iš knygyno lentynų. Gal kas susidomės, tad pateikiu.

 

1. Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941, JK)

 

Vulf, viena žymiausių modernizmo figūrų, turėjo kompleksišką ir fluidišką (besikeičiančią) seksualinę tapatybę, kuri tiesiogiai atsispindėjo jos kūryboje. Nors buvo ištekėjusi už Leonardo Vulfo, ryškiausią emocinį ir kūrybinį ryšį ji palaikė su rašytoja ir sodininke Vita Sakvil-Vest (Vita Sackville-West). Apie jų romaną išlikę gausūs, aistringi laiškai. Ši aistringa patirtis įkvėpė romaną „Orlandas“ (Orlando, 1928), kuris peržengė lyties ir laiko ribas, tapdamas vienu ankstyvųjų kūrinių apie lyties fluidiškumą ir moters bei vyro tapatybę. Vulf novatoriškas „sąmonės srauto“ technikos naudojimas ir dėmesys moters patirčiai („Ponia Dalovėj“, „Į švyturį“) padarė ją moterų ir LGBT+ literatūros ikona.

 

2. Džeimsas Boldvinas (James Baldwin, 1924–1987, JAV)

 

Boldvinas buvo afroamerikietis rašytojas, tapęs vienu svarbiausių balsų, nagrinėjančių rasizmą, seksualumą ir tapatybę. Nuo homofobijos ir rasinės diskriminacijos Niujorke jis pabėgo į Paryžių. Nors didžioji dalis jo šešėlio kritikos buvo nukreipta prieš rasizmą, jo homoseksualumas buvo centrinė jo darbo dalis. Romanas „Džovanio kambarys“ (Giovanni’s Room, 1956) drąsiai vaizduoja amerikiečio Davido meilės romaną su italų barmenu Paryžiuje, visiškai ignoruojant rasines problemas, bet susitelkiant į homoseksualumo gėdą ir baimę tuometinėje visuomenėje. Boldvino atvirumas lėmė jo, kaip vieno iš ankstyvųjų juodaodžių, gėjų, aktyvistų ir intelektualų, pripažinimą.

 

3. V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973, JK/JAV)

 

Odenas buvo atvirai homoseksualus poetas. Jo homoseksualumas nebuvo tiesioginė visos jo poezijos tema, tačiau jo gyvenimo patirtis ir santykiai su vyrais persmelkė jo darbus intymiomis ir filosofinėmis įžvalgomis. 1939 m. Niujorke jis susipažino su jaunesniu poetu Česteriu Kalmanu (Chester Kallman), kuris tapo jo ilgalaikiu partneriu ir gyvenimo palydovu iki pat Odeno mirties. Šis ryšys ir jo pasaulėžiūra padėjo jam tapti vienu įtakingiausių ir labiausiai cituojamų XX a. poetų. Jo kūryba, kaip antai „Laikas ir mirties agonija“ (The Age of Anxiety, 1947), pasižymėjo intelektualiniu aštrumu ir meistriška forma.

 

4. Gertrūda Stain (Gertrude Stein, 1874–1946, JAV)

 

Stain buvo modernizmo švyturys, geriausiai žinoma dėl savo eksperimentinės rašymo technikos ir kultūrinio centro kūrimo Paryžiuje. Jos 39 metus trukęs romanas su Alise B. Toklas buvo viešas ir tvirtas, tapdamas ryškiu atvirų lesbiečių santykių pavyzdžiu tuo metu. Ironiškas ir novatoriškas jos kūrinys „Alisos B. Toklas autobiografija“ (The Autobiography of Alice B. Toklas, 1933) iš tikrųjų yra Stain autobiografija, parašyta iš Alisos perspektyvos, kas leido jai grakščiai apeiti ir pažeisti įprastas biografijos ir tapatybės normas. Jos salonas tapo modernistinės meno ir literatūros sostine.

 

5. Kristoferis Išervudas (Christopher Isherwood, 1904–1986, JK)

 

Išervudas, kartu su Odenu, 1930-aisiais daug laiko praleido Berlyne, kur klestėjo laisvesnis homoseksualų gyvenimas prieš nacių iškilimą. Jo gyvenimas Berlyne tapo pagrindu novelių rinkiniui „Atsisveikinimas su Berlynu“ (Goodbye to Berlin, 1939). Išervudas buvo vienas iš pirmųjų rašytojų, atvirai ir be gėdos vaizdavusių homoseksualų gyvenimą. Vėliau, jau gyvendamas JAV, jis rašė tokius atvirus romanus kaip „Vienišas vyras“ (A Single Man, 1964), kuris tapo kertiniu moderniosios gėjų literatūros kūriniu, atvirai nagrinėjančiu gėdos nevaržomą gėjų tapatybę ir sielvartą. Man patiko sėkminga ir puiki šios knygos ekranizacija (2009) tuo pačiu pavadinimu.

 

6. Trumenas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984, JAV)

 

Kapotė buvo žinomas dėl savo ekscentriškos asmenybės, aštraus intelekto ir viešo, nors ir ne visada atviro, homoseksualumo. Jis gyveno su savo partneriu Džeku Danfiu (Jack Dunphy). Kapotė garsėjo kaip talentingas stilistas. Nors jo ryškiausias kūrinys „Šaltakraujiškai“ (In Cold Blood, 1966) yra non-fiction detektyvas, jis atvirai vaizdavo gėjų kultūrą savo ankstesniame, Pietų gotikos stiliumi parašytame romane „Kiti balsai, kiti kambariai“ (Other Voices, Other Rooms, 1948), kuriame aprašoma berniuko paauglystė ir susidūrimas su seksualiniais niuansais. Abu kūriniai išversti į lietuvių kalbą.

 

7. E. M. Forsteris (E. M. Forster, 1879–1970, JK)

 

Forsterio homoseksualumas visą gyvenimą buvo slaptas dėl griežtų to meto Didžiosios Britanijos įstatymų, kriminalizuojančių gėjų santykius. Jis rašė romanus apie heteroseksualų gyvenimą, tokius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), tačiau savo asmenine patirtimi grįstą romaną „Morisas“ (Maurice) apie homoseksualų vyrų meilę jis rašė apie 1913–1914 m. ir uždraudė jį publikuoti iki pat savo mirties, bijodamas teisinio persekiojimo ir visuomenės pasmerkimo. Išleistas 1971 m., „Morisas“ tapo džiaugsmingu, nors ir uždelstu, manifestu, parodžiusiu, kad gėjų meilė gali turėti laimingą pabaigą. Devinto dešimtmečio pabaigoje netgi ekranizuotas, o vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorius (anuomet dar jaunutis) H. Grantas.

 

8. Radcliffas Holas (Radclyffe Hall, 1880–1943, JK)

 

Hola viešai save vadino „inverte“ (terminas, naudotas to meto seksologijoje, apibūdinantis moterį, kuri jaučiasi ir rengiasi kaip vyras), rengėsi vyriškai ir naudojo vardą Džonas (John). Jos lesbiečių tapatybė buvo žinoma to meto Londono bohemos sluoksniuose. Jos romanas „Vienatvės šulinys“ (The Well of Loneliness, 1928) tapo sensacija ir istorine lesbiečių literatūros klasika. Nors jame naudojamas medicininis „inversijos“ terminas, romanas buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl obsceniškumo, o tai tik padidino jo šlovę ir įtaką, parodant lesbiečių gyvenimą atvirai.

 

9. Žanas Ženė (Jean Genet, 1910–1986, Prancūzija)

 

Ženė gyvenimas buvo nepaprastai sunkus: jis buvo našlaitis, vagis ir kalinys, o jo kūriniai atspindi šią marginalizacijos patirtį. Jo homoseksualumas, kartu su kriminaline praeitimi, tapo jo kūrybos varomąja jėga. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Gėlių Dievo Motina“ (Notre Dame des Fleurs, 1943), sukūrė poetišką ir mitologizuotą kalėjimų, vyrų prostitucijos ir gėjų pogrindžio pasaulį. Jis tyrinėjo etikos ir estetikos ribas, paverčiant tai, kas visuomenės laikoma negražu ar nuodėminga, aukščiausiu meno ir grožio objektu. Knyga buvo leidyklos „Kitos knygos“ 2011 metais išleista.

 

10. Langstonas Hjusas (Langston Hughes, 1902–1967, JAV)

 

Hjusas buvo pagrindinė figūra Harlemo Renesanso judėjime, o jo poezija ir proza šlovino juodaodžių kultūrą. Nors Hjusas niekada viešai neaptarė savo seksualumo, apie jį plačiai kalbėta akademiniuose sluoksniuose: jis greičiausiai buvo gėjus arba biseksualus, ir vengė oficialiai apibrėžti savo seksualumą dėl tuometinės visuomenės ir aktyvizmo nuostatų. Vis dėlto, jo meilės poezijoje ir tam tikrose pjesėse randami dviprasmiški, intymūs vyriški vaizdai. Jo įtaka yra milžiniška, nes jis sugebėjo sujungti afrikiečių-amerikiečių patirtį su modernizmo srovėmis, naudojant džiazo ir bliuzo ritmus savo kūryboje.

 

Štai tiek.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Thomas Stearns Eliot (T. S. Eliot) apie Nobelio premiją ir tolesnį rašytojų likimą

 

Sveiki,

 

Ar svajojote gauti Nobelį už kokią nors savo veiklą? Štai garsus JAV rašytojas T. S. Eliot Nobelį vertina kone kaip prakeiksmą.

 

„Nobelio premija – tai bilietas į savo paties laidotuves. Nė vienas, ją gavęs, daugiau nieko nebenuveikė.“ Thomas Stearnsas Eliotas

 

Thomas Stearnsas Eliotas (1888–1965) buvo vienas svarbiausių XX amžiaus poetų, dramaturgų ir literatūros kritikų, kurio gyvenimas ir kūryba paliko gilų pėdsaką moderniojoje literatūroje. Gimęs JAV, Misūrio valstijoje, jis mokėsi Harvardo universitete, vėliau išvyko į Europą, kur apsigyveno Anglijoje ir 1927 m. priėmė Didžiosios Britanijos pilietybę. Šis perėjimas simbolizavo jo glaudų ryšį su Europos kultūra ir tradicijomis, kurios tapo jo kūrybos pagrindu. Elioto inicialai T. S. yra jo vardo ir antrojo vardo (Thomas Stearns) santrumpa, kuri tapo plačiai atpažįstamu parašu literatūros pasaulyje.

 

Eliotas paliko didžiulį ir įvairiapusį literatūrinį palikimą. Jo ankstyvoji kūryba, tokia kaip „Pono Dž. Alfredo Prufrocko meilės daina“ (1915), atspindėjo modernaus žmogaus abejones, nerimą ir susvetimėjimą. Tačiau didžiausią pripažinimą jis pelnė už poemą „Bevaisė žemė“ (The Waste Land, 1922), kuri laikoma viena svarbiausių XX a. poezijos kūrinių. Šis kūrinys, pasižymintis fragmentiška struktūra, daugybe aliuzijų į literatūrą ir mitologiją, tapo modernizmo manifestu, atspindinčiu pokario Europos kultūrinį ir dvasinį nuosmukį. Vėlesniuose kūriniuose, ypač „Keturiuose kvartetuose“ (Four Quartets, 1943), Eliotas atsigręžė į krikščioniškąjį tikėjimą ir filosofiją, tyrinėdamas laiko, atminties ir atpirkimo temas. Už nuopelnus literatūrai 1948 m. jam buvo skirta Nobelio premija.

 

Elioto reikšmė literatūrai yra milžiniška. Jis ne tik pakeitė poezijos formą, atsisakydamas tradicinių rimų ir metrų, bet ir įvedė naują mąstymo būdą, reikalaujantį iš skaitytojo aktyvaus proto darbo. Jo literatūros kritika, ypač esė „Tradicija ir individualus talentas“ (Tradition and the Individual Talent), padėjo pamatus Naujajai kritikai ir ilgam įtvirtino idėją, kad menas turėtų būti beasmenis, o autorius – tik tradicijos tęsėjas. Elioto asmeninės savybės buvo tokios pat sudėtingos kaip ir jo kūryba. Jis buvo žinomas kaip asketiškas, santūrus, o kartais ir nuotaikingas, tačiau kartu ir intelektualiai griežtas. Jo asmeninis gyvenimas buvo paženklintas kančia, ypač sunkia pirmosios žmonos Vivienne Haigh-Wood Eliot liga, kuri stipriai paveikė jo kūrybą. Jis gyveno ramią ir nuoseklią gyvenimo pabaigą po antrosios santuokos, o mirė sulaukęs 76 metų, 1965 m. sausio 4 d., Londone, nuo emfizemos.

 

Thomas Stearnsas Eliotas Nobelio literatūros premiją pelnė 1948 m. už „išskirtinį, novatorišką indėlį į šiuolaikinę poeziją“. Premija buvo skirta už jo, kaip poeto, kritikų ir mąstytojo, pasiekimus, kurie pakeitė XX amžiaus literatūros kryptį. Nors jo kūryba, ypač „Bevaisė žemė“, padarė didžiulę įtaką, Nobelis įvertino visą jo gyvenimo kūrybą, kuri apėmė tiek poeziją, tiek įtakingus literatūros kritikos darbus.

 

Įdomybės apie rašytoja T. S. Eliotą

 

Vienas labiausiai ginčytinų ir smerkiamų Elioto asmenybės aspektų buvo jo antisemitizmas. Nors šis klausimas vis dar diskutuojamas, jo poezijoje ir kritiniuose raštuose, pavyzdžiui, esė „Po keistų dievų“ (After Strange Gods), yra aiškių antisemitinių užuominų ir stereotipų. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad Elioto antisemitizmas nebuvo vien tik atsitiktinis to meto visuomenės atspindys, bet sąmoninga jo kūrybos dalis, nors vėliau jis stengėsi nutolti nuo šios temos. Šis faktas smarkiai kenkė jo reputacijai.

 

Nors Eliotas stengėsi atrodyti rimtas ir solidus, jo bičiuliai ir amžininkai pastebėjo keletą keistų įpročių. Pavyzdžiui, rašytoja Virginia Woolf ir kiti liudininkai pasakojo, kad Eliotas kartais pasidažydavo veidą žalsvos spalvos pudra ir pasitepdavo lūpas. Šis įprotis, manoma, buvo dalis jo pastangų atrodyti „įdomesniu ir lavoniškai blyškiu“ poetu, o ne tiesiog banko tarnautoju. Tai atskleidė jo norą išsiskirti ir pabrėžti savo menininko tapatybę. Be to, Eliotas buvo žinomas dėl savo siekio kontroliuoti savo asmeninį įvaizdį ir po mirties. Savo valioje jis nurodė, kad jokia jo biografija negali būti rašoma, o jo antroji žmona Valerie ilgai stengėsi apsaugoti jo privatų gyvenimą ir rankraščius nuo viešumo.

 

Maištinga Siela

8 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Claire Mazard, Vytautas Pliura, Virginia Woolf, Lena Eltang, Anne Carson

 Claire Mazard (g. 1957 m.) yra prancūzų rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo kūrybos vaikams ir paaugliams. Ji dažnai nagrinėja sudėtingas socialines temas, siekdama sujaudinti jaunus skaitytojus ir skleisti vilties žinias. Mazard yra išleidusi daugiau nei penkiasdešimt knygų.Apie Helene Lune kaip bendraautorę „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ konkrečios biografinės informacijos viešai prieinama nedaug. Galima daryti prielaidą, kad ji yra jaunesnė autorė arba asmuo, kurio asmeninė patirtis sudaro knygos pagrindą, o Claire Mazard padėjo jai suformuluoti ir išleisti šį pasakojimą.

 „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ (pranc. „À vie“, pirmą kartą išleista 2007 m., lietuviškai išleista 2007 m. „Išpažinčių“ serijoje) – tai jautrus paauglių romanas, paremtas tikrais faktais. Knyga pasakoja apie dvi merginas, Izabelę ir Kler, kurių draugystė prasidėjo mokykloje ir buvo nepaprastai stipri. Izabelė, kilusi iš mylinčios ir pasiturinčios šeimos, yra Kler priešingybė – Kler jaučiasi nemylima ir ignoruojama savo tėvų. Nepaisant socialinių skirtumų, merginos tampa neatskiriamos. Tačiau jų ryšį sudrebina netikėta žinia: Izabelė nusprendžia tapti vienuole. Šis Izabelės sprendimas tampa dideliu smūgiu Kler, kuri jaučiasi tarsi praradusi savo geriausią draugę visam gyvenimui. Knyga nagrinėja draugystės, praradimo, atskirties, šeimos santykių ir savęs paieškos temas sudėtingame paauglystės kontekste.

Nors knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ tiesiogiai neklasifikuojama kaip LGBTQ+ literatūra ir atvirai neįvardija veikėjų homoseksualumo ar biseksualumo, ji turi stiprių netiesioginių sąsajų ir poteksčių, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per intensyvios draugystės, emocinės priklausomybės ir tapatybės paieškų prizmę:

Pirmiausia, Kler ir Izabelės draugystės intensyvumas yra toks stiprus, kad peržengia tradicinės draugystės ribas. Kler, ypač atstumta savo šeimos, randa Izabelėje ne tik geriausią draugę, bet ir emocinį prieglobstį, supratimą ir besąlygišką priėmimą. Jos jaučiasi neatskiriamos, ir bet koks išsiskyrimas sukelia didžiulį skausmą. Toks emocinis ir kartais fizinis artumas tarp to paties lyties asmenų jaunystėje, nors ir gali būti interpretuojamas kaip stipri draugystė, neretai atspindi ir užuomazgas ar nesąmoningus romantinius/platoniškus potraukius, kurie vėliau gali evoliucionuoti į homoseksualius santykius. Kler išgyvenamas praradimo skausmas, kai Izabelė nusprendžia tapti vienuole, yra aprašomas kaip didelė meilės netektis, o ne tiesiog draugystės pabaiga.

Antra, Kler jausmas, kad ji yra „kitaip“ arba atstumta savo šeimoje, yra universali tema, bet ji ypač aktuali LGBTQ+ asmenims. Daugelis jaunų LGBTQ+ žmonių jaučiasi nesuprasti ar nemylimi savo šeimose dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Kler patiriama vienatvė, atskirtis ir meilės poreikis atspindi emocines būsenas, kurias dažnai išgyvena ir LGBTQ+ jaunimas, ieškantis priėmimo ir priklausomybės. Izabelė tampa vienintele, kuri Kler teikia šviesą ir viltį „gyventi“.

Trečia, romanas nagrinėja tapatybės paieškų temą paauglystėje – laikotarpiu, kai jauni žmonės bando suprasti, kas jie yra ir kokia yra jų vieta pasaulyje. Nors knyga nesprendžia seksualinės tapatybės klausimų tiesiogiai, ji leidžia skaitytojui užduoti klausimus apie jausmų ir ryšių prigimtį. Ypač stiprus Kler prisirišimas prie Izabelės ir jos emocinė krizė gali būti interpretuojami kaip simbolinis nelaimingos ar sudėtingos meilės patyrimas, nepriklausomai nuo to, ar ji yra homoseksuali, ar ne.

Apibendrinant, Claire Mazard ir Helene Lune knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros pavyzdys, savo jautriu draugystės, emocinės priklausomybės, atskirties ir tapatybės paieškų nagrinėjimu gali pasiūlyti stiprias sąsajas ir prasmę LGBTQ+ skaitytojams. Šios knygos universalios meilės, praradimo ir priėmimo temos rezonuoja su žmogiškąja patirtimi, nepaisant asmens seksualinės orientacijos, tačiau ypač ryškiai atliepia tas patirtis, kurios dažnai siejamos su LGBTQ+ bendruomene.

Vytautas Pliura (g. 1957 m.) yra lietuvių rašytojas, tapytojas ir meno terapeutas. Jo kūryba dažnai pasižymi gilumu, jautrumu ir introspekcija, o savo knygose jis nagrinėja sudėtingas žmogaus būties temas: meilę, vienatvę, praradimą, atleidimą ir savęs paieškas. Pliura nebijo kalbėti apie skausmingas patirtis, tačiau visada ieško jose vilties ir šviesos. Jo proza dažnai yra poetiška, filosofinė ir giliai psichologinė, leidžianti skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį.

 „Švelnumas pragare“ (2018 m.) – tai vienas iš Vytauto Pliuros romanų, kuris skaitytojams siūlo jautrią ir atvirą kelionę per sudėtingus žmogaus santykius. Nors knyga nėra vienareikšmiškai priskiriama LGBTQ+ literatūrai, joje gilinamasi į universalias meilės, artumo ir priėmimo temas, kurios itin aktualios įvairioms visuomenės grupėms, įskaitant ir LGBTQ+ bendruomenę. Romane nagrinėjami personažų vidiniai konfliktai, jų gebėjimas priimti save ir kitus, rasti švelnumo ir supratimo net pačiose tamsiausiose gyvenimo situacijose. Šios temos yra perteikiamos per asmenines patirtis ir santykius, kurie yra kuriami sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kontekste.

Nors Vytauto Pliuros romanas „Švelnumas pragare“ tiesiogiai neįvardija LGBTQ+ personažų ar specifinių siužeto linijų, tiesiogiai susijusių su homoseksualumu ar kitomis LGBTQ+ tapatybėmis, jo giluminis žmogiškųjų ryšių tyrinėjimas sukuria erdvę, kurioje šios temos gali būti interpretuojamos ir rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis.

Pirmiausia, knygoje nagrinėjamas švelnumo ir priėmimo poreikis netgi „pragariškose“ situacijose. Šis „pragaras“ gali būti tiek išorinis (visuomenės spaudimas, sunkumai), tiek vidinis (asmeninės traumos, baimės, nepakankamo savęs vertinimo jausmas). LGBTQ+ asmenys dažnai patiria atstūmimą, nesupratimą ar stigmatizaciją, o Pliuros knygoje ieškomas švelnumas ir gebėjimas priimti kitą nepaisant jo „kitoniškumo“ tampa labai aktualia tema. Knyga pabrėžia, kad kiekvienam žmogui, nepaisant jo pasirinkimų ar tapatybės, reikia meilės ir supratimo.

Antra, romanas gilinasi į vidinius personažų konfliktus ir tapatybės paieškas. Knygos veikėjai dažnai kovoja su savo praeitimi, troškimais ir lūkesčiais, ieškodami savo vietos pasaulyje. Šios tapatybės paieškos yra universali tema, tačiau ji itin ryški LGBTQ+ žmonių gyvenimuose, kurie dažnai turi praeiti ilgą kelia, kol priima savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę ir išmoksta ja gyventi autentiškai. Pliura leidžia skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį, kur atskleidžiami ir pažeidžiamumas, ir stiprybė.

Trečia, knyga kalba apie meilės universalumą ir jos gebėjimą gydyti bei transformuoti. Nors romane vaizduojami santykiai gali būti tradiciniai, pačios meilės sampratos – ryšio, empatijos, atsidavimo – peržengia konkrečios lyties ar orientacijos ribas. Pliura rodo, kad švelnumas ir supratimas gali išgydyti giliausias žaizdas ir sukurti prasmę net beviltiškiausiomis akimirkomis. Šis meilės ir švelnumo universalumas gali rezonuoti su LGBTQ+ skaitytojais, pabrėžiant, kad meilė yra įmanoma ir svarbi visiems.

Virginia Woolf (tikrasis vardas Adeline Virginia Stephen) – tai viena reikšmingiausių XX a. modernizmo rašytojų, garsi savo novatorišku sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) stiliumi ir giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Jos kūryba, apimanti romanus, esė ir kritiką, nagrinėja tapatybės, laiko, socialinių normų ir lyčių klausimus, dažnai kvestionuodama tradicines to meto visuomenės struktūras. Woolf buvo ir atvira biseksuali moteris, o jos asmeninis gyvenimas ir santykiai, ypač su rašytoja Vita Sackville-West, turėjo didelę įtaką jos kūrybai.

Jos romanas „Bangos“ (angl. „The Waves“), išleistas 1931 m., yra unikalus, eksperimentinis kūrinys, pasakojantis apie šešių draugų – Bernado, Luizos, Nevilo, Rodos, Džordžo ir Džein – gyvenimus nuo vaikystės iki senatvės. Nors romane tiesiogiai nekalbama apie LGBTQ+ bendruomenę ar politines problemas, jis persmelktas motyvų ir poteksčių, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ temos kontekste:

Romano veikėjų tapatybės, ypač lyčių tapatybės ir vaidmenų, tyrimas yra vienas iš pagrindinių aspektų, jungiančių „Bangas“ su LGBTQ+ temomis. Woolf nepripažįsta griežtų lyčių rėmų ir leidžia savo personažams atskleisti įvairias, dažnai tradicinėms normoms neatitinkančias savybes. Pavyzdžiui, veikėja Roda yra itin jautri, linkusi į introspekciją ir jaučiasi svetima visuomenės lūkesčiams. Jos vidinis pasaulis ir sunkumai pritapti rezonuoja su patirtimis tų, kurie nesutampa su dominuojančiomis lyčių ar seksualumo normomis. Panašiai, Nevilas jaučia potraukį vyrams, nors tai nėra tiesiogiai įvardijama romane, tačiau subtiliai užsimenama apie jo sudėtingus santykius ir emocinius ryšius su bendraamžiais. Šie personažų bruožai atspindi Woolf siekį parodyti, kad žmogaus tapatybė yra daugiasluoksnė ir neapsiriboja griežtais apibrėžimais.

Kitas svarbus aspektas – meilės ir draugystės formų įvairovė. Romane nagrinėjamos gilios, intensyvios ir dažnai dviprasmiškos emocinės jungtys tarp veikėjų. Woolf parodo, kaip stiprūs platoniški ryšiai, sielos draugystė ir nekonvencinės meilės formos gali būti tokios pat reikšmingos, jei ne reikšmingesnės, nei tradiciniai romantiški ar heteroseksualūs santykiai. Toks požiūris į santykių įvairovę atspindi ir LGBTQ+ patirtį, kurioje meilė ir bendrystė dažnai ieško savo formų už visuomenės priimtų normų ribų.

Be to, romanas tyrinėja sąmonės gelmes ir vidinį žmogaus pasaulį, kas yra ypač svarbu, kalbant apie LGBTQ+ tapatybę. Kiekvieno veikėjo mintys, jausmai ir išgyvenimai atskleidžiami per sąmonės srauto techniką, leidžiančią skaitytojui pasinerti į jų individualią tikrovę. Šis fokusavimasis į vidinį patyrimą padeda suprasti sudėtingas emocijas, su kuriomis susiduria tie, kurie jaučiasi kitokie, ir atskleidžia universalų žmogaus poreikį būti suprastam ir priimtam.

„Bangos“ nėra manifestas, skirtas LGBTQ+ teisėms ar atviras pasisakymas apie homoseksualumą, tačiau jos subtilus lyčių tapatybės tyrimas, meilės ir draugystės įvairovės pabrėžimas bei fokusavimasis į individualias vidines patirtis daro šį romaną reikšmingu kūriniu, praturtinančiu LGBTQ+ diskursą ir leidžiančiu suprasti sudėtingą žmogiškosios tapatybės prigimtį.

Lena Eltang (g. 1964 m. Leningrade, dab. Sankt Peterburgas) yra šiuolaikinė rusų rašytoja, vertėja ir eseistė, gyvenanti Palangoje, Lietuvoje. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu, savitu stiliumi, kuriam būdinga poetiška, kartais mistiška kalba, detalizuotas dėmesys gamtos ir aplinkos vaizdams, filosofinės įžvalgos ir gilus psichologizmas. Eltang proza dažnai balansuoja tarp realybės ir fantastikos, tyrinėdama atminties, laiko, tapatybės ir žmogaus ryšio su pasauliu temas. Ji yra pelniusi keletą prestižinių literatūros apdovanojimų Rusijoje, įskaitant Andrejaus Belogo premiją.

 „Akmeniniai klevai“ (rus. „Каменные клёны“, 2011 m., lietuviškai išleista 2013 m.) – tai vienas žinomiausių Lenios Eltang romanų, kuris sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Knyga yra sudėtingas, daugiasluoksnis pasakojimas, kurio siužetas pinasi aplink pagrindinę veikėją, merginą vardu Valerija (arba Vala), ir jos šeimos istoriją, persipinančią su mitais, legendomis ir gamtos elementais. Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje, nukeliant skaitytoją į įvairias lokacijas, nuo Rusijos gilumos iki Baltijos jūros pakrančių. Romane tiriamas ryšys tarp žmogaus ir gamtos, atminties trapumas ir tai, kaip praeitis veikia dabartį. Knyga pasižymi itin sodria, metaforiška kalba ir magiškojo realizmo elementais, sukuriančiais unikalią atmosferą.

Nors Lenios Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ tiesiogiai nesutelktas į LGBTQ+ temas ir neturi atvirai pavaizduotų homoseksualių ar translyčių veikėjų, jame galima įžvelgti subtilių poteksčių, simbolių ir platesnių temų, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per tapatybės, kitoniškumo, priklausomybės ir paslapties prizmę.

Pirmiausia, romane labai stipriai pabrėžiama kitoniškumo ir išskirtinumo tema. Valerija ir jos šeima yra pavaizduoti kaip savotiški autsaideriai, turintys tam tikrų paslapčių ir neįprastų savybių, kurios juos skiria nuo aplinkinių. Šis „kitoniškumas“ gali būti interpretuojamas įvairiais lygmenimis, įskaitant ir tuos, kurie susiję su nekonvencine seksualine ar lytine tapatybe. Jų savotiška izoliacija ir bandymas suprasti savo unikalumą gali būti paralelė su LGBTQ+ asmenų patirtimi, kurie dažnai jaučiasi skirtingi nuo normatyvinės visuomenės.

Antra, knygoje gilinamasi į paslapčių, nutylėjimų ir šeimos praeities temą. Daugelis dalykų Valerijos šeimoje yra užslėpti, nepasakyti tiesiogiai, o tiesa atskleidžiama per užuominas, simbolius ir jausmus. Tai gali būti susiję su LGBTQ+ asmenų, ypač gyvenusių represyvesnėse epochose, patirtimi, kai savo tapatybę tekdavo slėpti arba apie ją kalbėti užuominomis. „Akmeniniai klevai“ rodo, kaip praeities paslaptys veikia dabartį ir kaip sunku yra atskleisti tikrąją save ar savo istoriją.

Trečia, romane ryškus žmogaus ryšys su gamta ir jos elementais. Gamta čia tampa ne tik fonu, bet ir veikėju, turinčiu savo paslapčių ir galios. Tai gali būti interpretuojama kaip metafora vidiniam žmogaus pasauliui ir jo gelmei, kuri dažnai yra sudėtingesnė ir įvairesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Per gamtos elementus, tokius kaip akmeniniai klevai, Eltang sukuria įvaizdžius, kurie gali atspindėti ir tapatybės tvirtumą, ir jos trapumą.

Apibendrinant, Lena Eltang romanas „Akmeniniai klevai“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ kūrinys, savo gilumu, simbolizmu ir temomis apie kitoniškumą, paslaptį bei tapatybę gali pasiūlyti prasmingų sąsajų ir interpretacijų LGBTQ+ skaitytojams. Knyga kalba apie esminius žmogiškosios būties aspektus, kuriuos patiria kiekvienas žmogus, bandantis rasti savo vietą pasaulyje, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

Anne Carson yra viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių ir klasikos tyrinėtojų. Jos kūryba pasižymi unikaliu poezijos, prozos, kritikos ir vertimų deriniu, dažnai apjungiančiu senovės Graikijos mitologiją ir šiuolaikinį pasaulį. Carson yra žinoma dėl savo intelektualumo, eksperimentinio stiliaus ir gebėjimo gvildenti sudėtingas temas, tokias kaip meilė, praradimas, smurtas ir tapatybė.

Jos romanas „Raudonos autobiografija“ (angl. „Autobiography of Red“) yra išskirtinis kūrinys, pasakojantis apie mitologinio monstro Geriono gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje. Nors romanas nėra tiesiogiai orientuotas į LGBTQ+ temas, jame gausu sąsajų ir motyvų, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ bendruomenei:

Gerionas, pagrindinis romano veikėjas, yra mitologinė figūra, aprašoma kaip sparnuotas raudonas monstras, nuolatos besijaučiantis kitokiu ir nesuprastu. Šis kitoniškumo jausmas ir atstumtumas yra itin atpažįstami daugeliui LGBTQ+ asmenų, kurie susiduria su visuomenės normų neatitikimu ir atskirtimi dėl savo tapatybės ar orientacijos. Geriono bandymai suprasti save ir rasti vietą pasaulyje rezonuoja su LGBTQ+ žmonių kelione savęs priėmimo link.

Romano centre – intensyvūs ir sudėtingi Geriono santykiai su kitu veikėju, Herakliu. Jų meilės istorija yra nekonvencinė ir kupina iššūkių, atspindinti romantiškų santykių įvairovę, kuri peržengia tradicines heteronormatyvias ribas. Carson meistriškai narplioja geismo, ilgesio, praradimo ir prieraišumo temas, parodydama meilės daugialypiškumą ir jos gebėjimą egzistuoti įvairiomis formomis, nepaisant visuomenės lūkesčių.

Be to, „Raudonos autobiografija“ gilinasi į tapatybės paieškų, praradimo ir gedulo temas. Geriono patirtys atspindi universalią žmogaus būseną, kai tenka susidurti su savo unikalumu ir išgyventi praradimus. Šios temos yra ypač aktualios LGBTQ+ bendruomenei, kuri dažnai susiduria su asmeninės tapatybės formavimu visuomenėje, kuri ne visada priima įvairovę, ir išgyvena gedulą dėl prarastų galimybių ar dėl artimųjų, kurie neatitiko visuomenės normų.

Anne Carson rašymo stilius, apjungiantis poeziją, prozą ir klasikos studijas, leidžia jai sukurti daugiasluoksnį naratyvą, kuris provokuoja skaitytoją mąstyti apie priklausomybę, vienatvę ir meilės prigimtį. Nors „Raudonos autobiografija“ nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros kūrinys, ji tampa reikšminga dėl savo gebėjimo subtiliai ir giliai tyrinėti temas, kurios yra esminės ir atpažįstamos LGBTQ+ asmenų patirtyje.

Maištinga Siela

Geriausios 2024 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai apsisuko mano skaitymo metai ir nors dar neparašiau C. McCarthy „Kraujo meridiano“ recenzijos, tačiau šį skaitymo patyrimą priskirsiu prie šių metų, tikiuosi kelionėje iki Naujųjų metų kaip nors užbaigti.

 

Metai skaitymo atžvilgiu nebuvo itin gausūs, maniausi, kad perskaičiau 15 knygų, bet po to, kai ėmiau iš visokių lentynų traukyti, priskaičiavau 30 skirtingo žanro knygų, bet beveik visi išskirtinai grožinė literatūra.

 

Iš viso perskaityta: 30 knygų.

Poezijos: 2 knygos.

Savišvietos knygos: 3 knygos.

Komiksas: 1 knyga.

Autobiografija: 1 knyga.

Lietuvių autorių: 5 knygos (įskaitant ir poezijos).

 

Nauja šių metų tendencija – apsakymų kaip žanro atradimo metai. Privengiau sąmoningai storų romanų, nes bijau įkristi į neskaitymo duobę, o skaitau aš lėtai ir su pertraukomis, todėl sudėtinga man jau įveikti daugiau nei 300 puslapių teksto, nes reikia laiko dar daugiau. Kitąmet taip pat norėčiau daugiau paskaityti apsakymų knygų, labai norisi vieną kitą madingą negrožinės, bet populiariosios mokslinės literatūros, kurios tiek daug ir geros leidžia „Kitos knygos“, taip pat turiu nemažai sukaupęs per kelerius metus lietuvių literatūros, bet vis to laiko nėra ir tikriausiai reikia susitaikyti, jo daugiau ir nebus, nes laiką vasarą „suvalgo“ kelionės, paprastai dar serialai ir filmai, todėl literatūrai tenka su visu tuo taikstytis ir dalytis.

 

Šiaip nenoriu skųstis, tačiau nustebinti kasmet su literatūra mane vis sudėtingiau. Ieškau įdomios rašymo technikos, įdomesnių paradoksalių temų, bet nustebau, kad buvau išsiilgęs sąmoningai mano paties engiamos kokybiškos skandinaviškos literatūros. Buvau nustebęs, kaip ji įtraukė ir skaitėsi su pasitenkinimu be trikdžių. Gal visgi reikėtų ir jai daugiau skirti dėmesio? Visgi mano tikslas tebėra tas pats – mėgautis neskubiu ir atidžiu skaitymu, nesikankinti dėl to, ko nespėji ir niekada jau nebeperskaitysi, o juk ir nereikia. Gyventi reikia šalia knygos, o ne ištisai knygose, todėl stebėdamas kokias „Knygų žiurkės“ įrašus, kuri net kirpykloje užuot plepėjusi skaito knygą – užtat kiek moteris perskaito! – anksčiau lyg ir pavydėdavau, dabar jau nebe. Linkiu sau kuo mažiau nusivilti ateinančiais skaitymo metais ir nekelti išankstinių lūkesčių jokiai literatūrai.

 

Tradiciškai pateiksiu savo TOP‘ą.

 

GERIAUSIOS 2024 METAIS PERSKAITYTŲ GRIŽINIŲ KŪRINIŲ TOP 10!

1. Lauros Groff metai! Dvi knygos ir jos abi mano 10 tope. Apsakymų rinkinys „Florida“ prabuvo kelerius metus mano knygų lentynoje. Absoliučiai netikėti pasakojimai, tiršti, juslingi, įtraukūs ir paveikūs. Ji puiki pasakotoja, kuri nesivaiko klišių ir populiariųjų temų, tačiau sugeba iš esmės papasakoti apie gyvenimą.

 

2. Virginia Woolf „Bangos“. Gražiausias šiemet skaitytas tekstas. Nepaprastas vertimas ir pasakojimo sudėtingumas, grožis. Atrodo, paties veiksmo ne tiek ir daug – pasakojama apie keturis bendraamžius, kurie auga, įsimyli, subręsta, numiršta. Bet nieko panašaus nesu skaitęs, man tai sudėtingiausias V. Woolf tekstas ir tikriausiai nuo šiol ir pats mėgstamiausias.

 

3. Kanadiečių nobelistė Alice Munro „Brangus gyvenime“. Knyga laukė mano lentynoje beveik dešimt metų. Buvo verta, nes jos apsakymai sudėtingi, nors ir parašyti labai nesudėtingai atvirai. Palieka literatūrinį dilgčiojimą ir puikios literatūros įspūdį, ji nėra banali ir plokščia, o nepopuliarios temos (net išvengė feministinių dalykų) siekia plačias gyvenimiškas gelmes.

 

4. Airių rašytojos Claire Keegan miniatiūrinis ir juvelyrinis romaniukas „Tokie smulkūs dalykai“ pasakoja apie žiaurius airiams laikus. Tūkstančiai merginų atiduotos sadistėms vienuolėms, kurios jas ujo iki mirties. Romanas vėl ant bangos, nes pagal jį jau sukurtas serialas, kuris netrukus ir pasirodys. Knygą perskaičiau per vieną dieną dar aną žiemos sausį ir ji labai įtrauki, jautri, skaidri ir, kaip bepažiūrėsi, žiauri.

 

5. Lauren Groff „Matrix“. Daug kam neįtikęs romanas, tačiau vos įpusėjęs supratau, kad būtinai bus tarp metų geriausiųjų. Ir yra, įveikusi net Raros leidyklos knygas. Parašyta su neslepiamu talentu ir aistra, labai tirštas, šiurkštus, atmosferinis ir paliekantis dar ilgas apmąstymo šliūžes. Labai tikiuosi, kad naujausią Groff knygą jau kas nors pasirūpino išpirkti išversti!

 

6. Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Nežinau, kokią vietą jai skirti, bet ji privalo būti šiame tope. Aišku, po „Akiračio“ nebe taip jau skaitosi, tačiau atpažįstama su nieko nesupainiojama pasakojimo technika ir begalinė išskirtinai išmintingos prozos galia. Mums, lietuviams, labai atpažįstama pokario Lenkijos kultūra, kuri mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių. Labai turtinga knyga, man geriau už rašytojo tautiečio „Isos slėnį“.

 

7. Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“. Jau einu su juo į pabaigą ir knyga man labai patinka. Nežinau, ar viską skaityčiau šio rašytojo iš eilės, nes tie apokalipsiniai žiaurumai yra jo romanų pagrindinė atmosferinė linija, bet koks puikus vertimas, kiek daug gero vesterno, niekšų ir visa tai autorius jungia į neįprastai kruviną Vakarų pasaulio sistemą, kuriame galvažudžių renkami skalpai vertesni už auksinius.

 

8. Danų rašytojos Tine Høeg „Tour de chambre“ neįprastas, bet šiuolaikiškas romanas apie linksmybes savotiškame studentiniame bendrabutyje. Turinį nustelbia netikėta ir išmoningai moderni pasakojimo forma. Knygą skaičiau kaip kokį facebooką, nuo kurio sunku atsiplėšti, tekstas presuojamas smulkiais įrašais, fragmentuojant klasikinį pasakojimo variantą. Labai įsimintina!

 

9. Adania Shibli „Menka detalė“. Antroje dešimtuko tope „pasipylė“ Raros knygos. Kitaip ir negali būti, nes leidykla leidžia stebuklingas knygas. „Menka detalė“ labai įsimena dėl savo žiaurumo ir japonų „Moteris smėlynuose“ primenančios dykumų atmosferos. Paralelės tarp laikų, žydų ir palestiniečių karai, netektys, slogoka A. Kamiu romano stilistika atidi detalėms, kaip ir patys veikėjai. Džiaugiausi, kad knyga nestora, bet talpi.

 

10. Kerstin Ekman „Virsti vilku“. Irgi skaityta 2024 metų sausio pradžioje. Skandinaviškos literatūros oro gurkšnis. Labai skaidriai ir išmintingai papasakota apie miškų pardavimą, medžioklės kvotas, klimato kaitą – temos ir problemos artimos lietuviams. Tinka ypač skaityti žiemą, nes knyga dar ir žiemiškai atmosferiška, pasakojimas ir siužetas išlieka ilgai atmintyje.

 

KAS LIKO UŽ BORTO?

 

Jeigu reikėtų dėl įtraukties duoti Nobelį, duočiau Britney Spears autobiografijai „Moteris manyje“. Nieko sau! Apie pop atlikėją perskaičiau per dvi dienas nė neatsitraukdamas, dėliodamas paaugliškų dienų įsivaizdavimus. Galima skaityti ir kaip šiaip nuotykių knygą, nepaprastai įdomi.  Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo geras pasakojimas, tačiau po tiek laiko nebesujaudino taip, kaip anuomet „Bėgantis paskui aitvarą“. Tarp vertų skaitinių verta paminėti šiuolaikinio filosofo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“. Labai laukiu naujosios autoriaus knygos. Pagaliau filosofija apie mūsų tikrovę, o ne vien chrestomatines abstrakcijas. J. M. Coetzee „Lenkui“ nebeliko tope vietos, bet autorius kaip visada man artimas, suprantamas ir sudėtingas. Labai nuvylė Ph. Claudel „Pono Linio dukraitė“, tiesiog neturiu apie ją ką ir bepasakyti. Ne ką geresnį įspūdį paliko James Baldwin „Džovanio kambarys“, viena iš ankstyvųjų XX a. LGBTQ queer knygų. Nebloga knyga slovėnų rašytojo Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvyne“, sėdėdamas Kroatijoje dalį suskaičiau žiūrėdamas į Makarskos kalnų šlaitus, todėl paliko sentimentų. Gal daugiau tikėjausi ir iš Hernan Diaz „Pasitikėjimo“, kuri išmoningai parašyta, kėlė mįslių, tačiau jai jau vietos tope irgi neliko. Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ nuvylė, įtariu, kad Bookeris už Šri Lankos politines problemas, todėl pats Bookeris dar labiau nuvilia.

GERIAUSIŲ 2024 METAIS PERSKAITYTŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

1.Eglė Frank „Mirę irgi šoka“. Apsakymai, sakau, šių metų mano žanras! Temos, nors kai kurios ir madingos, bet nemažai tekstų parašyti su įtampa, originaliai.

2.Renata Karvelis „Moteros“. Poezijos knyga nestandartiškomis ir skaudžiomis pletkų, apkalbinėjimų ir moterų arši konkurencinga psichologija, todėl moterims ir nepatinka. Tokios poezijos neturėjome, nes dažniausiai apie tai eiliuoti priskiriama prie užstalės kupletų, dionisiškosios poezijos verčių. Galima traktuoti tekstus ir kaip manifestą/slemą/chuliganizmą/performansą. Įsimenama, kandžiai šmaikšti ir charizmatiška.

3.Sigitas Parulskis liūdnai pasirašė ant šios knygos „Kaip aš mečiau“, sakė, kad sugadino puslapį prisiliesdamas rašikliu ir pasirašinėti nederėtų visai. Knyga nebuvo liūdna ir nuobodi, bet, Dievas mato, tai klasiškas Parulskis, net dabar negalėčiau deramai kam nors papasakoti, kas tiksliai vyksta šiame romane, bet pokalbius Užupio kavinėje prie karštųjų patiekalų ir scenas vyrų pirtyje prisimenu iki šiolei. Kaip apreiškimą.

4.Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“. Daug gero girdėjau apie šį kūrinį. Skaitėsi nelabai įtraukiai, dažnai netgi šiek tiek prikandus liežuvį, pasitelkus kantrybę, bandant negalvoti apie blynus su šlapimu. Kūrinys absoliučiai skonio reikalas, bet autorė turi nežabotą fantaziją, kryžmina Vilniaus erdvėje folklorą ir mūsų šiandieninį pasaulį. Daug kam patiks.

5. Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Internete perskaičiau kelis eilėraščius, labai patiko, nusipirkau, perskaičiau ir pirminis įspūdis buvo dingęs. Eilėraščiai nėra prasti, paliko įspūdį vienas kitas, tačiau po rinkinio taip ir nesusidariau įspūdžio, kas geriausiai charakterizuotų ir išskirtų žekevičiauškumą. Gal filosofinis matmuo? Bet jis būdingas ir kitiems mūsų poetams.

Tiek šiemet. Ačiū rašantiems, ačiū skaitantiems.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Bangos"

 Virginia Woolf. „Bangos“ – Vilnius: Vaga, 2022. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai ne vienas poetas žmogaus gyvenimą yra metaforiškai palyginęs su jūra, kuri banguoja ir keičia spalvą taip, kaip ir žmogaus gyvenime nutinka audrų, potvynių ir ramių dienų. Viena garsiausių anglų XX a. moderniosios klasikos rašytojų Virginia Woolf (1882-1941) visokeriopai išnaudoja jūros simbolį ir metaforas kurdama, kaip sakoma, vieną sudėtingiausių savo kūrinių Bangos (angl. The Waves), kuris originalo kalba buvo išleistas 1931 m., o į lietuvių kalbą pirmąkart išvertė Emilija Ferdmanaitė, išleido leidykla Vaga. Šis sudėtingas ir itin poetiškas romanas nėra laikomas svarbiausiu rašytojos kūrinių (visgi klasika laikomi kažkodėl Ponia Delovėj (1925); Į švyturį (1927); Orlanda(s) (1928), tačiau internete aptikau ne vieną šiuolaikinio skaitytojo nuomonę, kad visgi Bangos yra tas atraminis autorės kūrinys, kuris tobulai įprasminą V. Woolf moderniąją rašymo techniką. Man belieka tik pritarti, nes Bangos tapo nepaprasta skaitymo patirtimi ir tikriausiai nuo šiol mėgstamiausiu V. Woolf kūriniu.

 

Pirmuosius 15 puslapių skaičiau su neslepiama atmetimo reakcija. Išdrikęs, nesuveržtas ir labai poetiškas pasakojimas skaitytoją sviedžia į atvirą jūrą be krantų, todėl ilgai galvojau, kaip čia reikės per kančias šį romaną užbaigti. Dar po 15 puslapių nuomonę kardinaliai pakeičiau, nes pasakojimas iš tikrųjų pradėjo banguoti tarsi jūra, „kvėpuoti“, kurti sunkiai logiškai nusakomas sekas, kurias tikriausiai gali kurti tik intuityviai pažabota rašytojos vaizduotė. Romane kuriami šešių veikėjų balsai: į savo užrašų knygutę pastabas užsirašinėjantis ekstravertas Bernardas, pripažinimo siekiantis ir australiško akcento besigėdijantis bankininko sūnus Luisas, Persivalį įsimylėjęs jautrusis Nevilis, lengvabūdiškoji šokėja ir malonumų mėgėja Džinė, motinystės ir žemdirbystės tobulumo siekianti Siuzana bei depresijos kamuojama Roda. Kritikai, nagrinėjantys V. Woolf gyvenimą, kiekvienam iš šių romano veikėjų randa tam tikrą atitikmenį iš rašytojos artimojo draugų ir pažįstamųjų rato.

 

Pati autorė teigė, kad romaną norėjo parašyti kaip monologų pjesę, tačiau kūrybinis sumanymas pakrypo kiek kita linkme. Pasakojimas padalytas į vienos dienos laiko intervalą, kursyviniai besikeičiančios jūros aprašomi vaizdiniai tampa ne tik pasakojimo užsklandėlėmis, bet iš esmės žymi ir augančių veikėjų gyvenimo tarpsnius. Pasakojimas prasideda ankstyvą rytą, kai šeši pagrindiniai veikėjai vaizduojami kaip vaikai, jau tada formuojami jų charakteriai. Vėliau jie atsiduria internatinėse prestižinėse mokyklose, dar vėliau grįžta kaip jaunuoliai, kupini vilties ir džiaugsmo, kol galiausiai susitinka kaip dvidešimt penkerių metų žmonės, jaučiantys, kad gyvenimas ribotas, o pasirinkimai ir klaidos dažnai nebeištaisomi. Tai iš esmės sutampa su septintuoju veikėju, kuris vadinamas Persivaliu. Kas jis? „Meilė, neapykanta, kad ir kokiu vardu jį vadinsime, šis rutulys, kurio sienos padarytos iš Persivalio, iš jaunystės ir grožio, ir kažko taip giliai paskendusio mumyse, kad galbūt daugiau niekada nesukursime šios akimirkos iš vieno žmogaus (p.115)“. Persivalis, kuris yra visiems šešiems įkvėpimo šaltinis, išplaukia į Indiją ir miršta. Jis iš vienos pusės jaunystės ir lūkesčių simbolis, beribių galimybių viltis, tačiau jis miršta, o veikėjai pasuka ir suformuoja savo likimą, kurio nebegali pakeisti. Labiausiai dėl Persivalio išgyvena Nevilis, kuris dar mokykloje buvo labai platoniškai jį įsimylėjęs. Autorė Persivalį vienu metu paverčia fiziniu asmeniu, o retkarčiais pačios mirštančios jaunystės ir svajonių simboliu. Persivalis vienija šešis balsus, Persivalis juos džiugina ir liūdina, primena apie mirtingumą.

 

Romanas pasižymi sąmonės srautu, kuris supintas kaip bangos. Vieni veikėjai byloja apie save, tačiau gali pasakoti ir apie vienas kitą nė nesusitikę tikrovės plokštumoje. Autorė kuria kolektyvinės sąmonės bangavimo modelį. Romano pabaigoje paaiškėja, nors veikėjai yra individualūs, nepažinūs vienas kitam, tačiau centrinė sąmonė juos jungia į visumą, jos yra viena ta pati jūra, kuri pasireiškia nevienodomis bangomis, kitaip sakant, vienos kolektyvinės sąmonės skirtingi pasireiškę aspektai. Tai, sakyčiau, genialu! Turint galvoje, ką šių dienų kvantinė fizika kalba apie elementariųjų dalelių pasireiškimą materijoje ir srauto bangose, V. Woolf kurdama romaną iš vaizduotės tarsi pranašė mistikė atkartoja tas pačias mokslo teorijas menine forma.

Virginia Woolf

 

Kiekvienas veikėjas vaizduojamas kaip jūros pasireiškusi banga, tačiau ir pats pasakojimas pakyla, lūžta ir grįžta į jūros gelmę – išradinga pasakojimo technika, kurios neapsunkina erzinantis struktūralizmas. Priešingai, sąmoningai pasirinkta poetinė kalba, primenanti poeziją, išlaisvina ir nutrina ribas nuo prozos struktūrų, fizinius realistinius charakterius nutrina kolektyvinės sąmonės srautas. „Už mūsų užsivers tyla. Jei pažvelgčiau pro tą pilką galvą atgal, pamatyčiau, kad tyla jau užsiveria ir debesų šešėliai virš gainioja vienas kitą virš tuščio viržyno; tyla užsiveria virš mūsų laikinos perėjos. Tai yra ši akimirka, sakau; tai pirmoji vasaros atostogų diena. Tai dalis išnyrančio monstro, prie kurio mes prisirišę (p. 51)“.

 

Nors pasakojama be tikslaus siužeto, susidėlioti veikėjų charakterius nėra labai sudėtinga, jie ritmiškai atsikartoja pasakojime kaip bangos pagal pabrėžtinas veikėjų ypatybes, kurios leidžia identifikuoti kakofoniškai sunertus monologų balsus. Siautulingą poetinį kalbėjimą įžemina atpažįstami kultūriniai praėjusio amžiaus probleminiai elementai. Pavyzdžiui, visuomenės nustatytos normos, kurias privalo laikytis veikėjai, kurdami gyvenimą ir integruodamiesi į visuomenę. „Bet tai klaida, ta kraštutinė precizija, drausmingumas ir kariškas progresas; patogumas, melas. Visada po juo, net kai atvykstame punktualiai sutartu laiku su baltomis liemenėmis ir mandagiais formalumais, kunkuliuoja sugriuvusios svajonės, vaikiški eilėraštukai, riksmai gatvėje, nebaigti sakiniai ir matyti vaizdai... (p. 204)“. Arba moters būsenos vyrų pasaulyje. „Dabar juodas lango stiklas vėl žalias. Išvažiavome iš tunelio. Vyras skaito laikraštį. Bet mes apsikeitėme savo kūnų pritarimu. Taigi yra didžiulė kūnų visuomenė, ir jai pristatomos manasis; jis įžengė į kambarį, kur stovi paauksuotos kėdės (p. 49)“.

 

Skaitant romano pabaigą, jau tampa aišku, jog rašytoja dekadantiškai užbaigs veikėjų apmaudą ir nusivylimą gyvenimu. Šiuo atžvilgiu, kad gyvenimas baigtinis, todėl liūdnas, V. Woolf nestokoja niūrumo, nes senatvė iš esmės užknisa, kadangi su pavydu žvelgiama į jaunus ir perspektyvius Persivalio apsėstus naujosios kartos žmones, o tavasis jau pasibaigęs. Kitą vertus, autorė išreiškia ir tam tikrą veikėjų susitaikymą, aistrų kaip kančios pabaigą. Bernardas taip niekada ir netapo Baironu, Nevilis negavo atsako iš Persivalio, Siuzana nugyvena eilinės motinos, žemėtomis rankomis, gyvenimą ir jie visi grįžta atgalios į jūrą, į kolektyvinės sąmonės centrą. „Sustojus pauzei, kol raibuliai plinta, mergina, su kuria turėtum kalbėtis, taria tau: „Jis senas.“ Bet ji klysta. Tai ne dėl amžiaus; dėl to, kad nukrito lašas; dar vienas lašas. Laikas dar kartą supurtė kompoziciją. Iš po serbentų lapų stoginės iššliaužiame į platesnį pasaulį. Pagaliau matyti tikroji dalykų tvarka – mūsų amžina iliuzija. Ir taip akimirksniu kažkokioje svetainėje mūsų gyvenimas prisitaiko prie didingo dienos žygio dangumi (p. 217)“.

Perskaičius knygą, atrodo, galvoje banguoja belytė didžiulė jūra. Virginios Woolf sukurta matrica, tam tikras mąstymo ir viso sociumo pajautimo modelis, kuris susijungia į didesnį darinį, nei kada gali būti individas atskirtyje. Manau, šiuo romanu V. Woolf nutrina ne tik žanro ribas, bet sulaužo ir įprastinius mąstymo modelius, o juk dar É. Durkheimas yra kalbėjęs apie kolektyvinės sąmonės veikimo principus. Kitą vertus, romanas byloja ir paties individo sudėtingą daugiaveidiškumą, apie tai, kad kiekvienas skirtingai gali prisitaikydami prie sąlygų ir lūkesčių pasireikšti tikrovėje, o tai veda prie to, kad rašytoja per kūrinį apmąsto ir savo asmeninius tapatybės aspektus, lyčių ir luomo vaidmenis visuomenėje. Romanas nuostabus, kad jis visada tau sprūsta kaip vanduo iš sugniaužto kumščio. Vos tik manaisi, kad jau apčiuopei esmę, pasakojimo stabilumą, tas tikrumas ima ir išsrūva iš saujos. Nieko nėra amžinesnio už laikinumą, todėl Bangose užfiksuotas gyvenimo laikinumo grožis, gyvenimo atspalviai skirtinguose gyvenimo tarpsniuose leidžia tiek filosofiškai, tiek su meniniu pasigėrėjimu mėgautis romano skaitymo malonumu, kuris, užvertus knygą, ima ir pasibaigia kaip pats gyvenimas. Bet žinote, kuo nuostabi knyga? Ją galima skaityti vėl ir vėl iš naujo. Nepaprastas smaragdinis jūros briliantas kaip, beje, ir šešios raidės, išraitytos ant viršelio, susipynusios kaip bangos, kaip šešių likimų balsai į vientisą sąmonės banguojantį audinį.

 

Jūsų Maištinga Siela