8 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Claire Mazard, Vytautas Pliura, Virginia Woolf, Lena Eltang, Anne Carson

 Claire Mazard (g. 1957 m.) yra prancūzų rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo kūrybos vaikams ir paaugliams. Ji dažnai nagrinėja sudėtingas socialines temas, siekdama sujaudinti jaunus skaitytojus ir skleisti vilties žinias. Mazard yra išleidusi daugiau nei penkiasdešimt knygų.Apie Helene Lune kaip bendraautorę „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ konkrečios biografinės informacijos viešai prieinama nedaug. Galima daryti prielaidą, kad ji yra jaunesnė autorė arba asmuo, kurio asmeninė patirtis sudaro knygos pagrindą, o Claire Mazard padėjo jai suformuluoti ir išleisti šį pasakojimą.

 „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ (pranc. „À vie“, pirmą kartą išleista 2007 m., lietuviškai išleista 2007 m. „Išpažinčių“ serijoje) – tai jautrus paauglių romanas, paremtas tikrais faktais. Knyga pasakoja apie dvi merginas, Izabelę ir Kler, kurių draugystė prasidėjo mokykloje ir buvo nepaprastai stipri. Izabelė, kilusi iš mylinčios ir pasiturinčios šeimos, yra Kler priešingybė – Kler jaučiasi nemylima ir ignoruojama savo tėvų. Nepaisant socialinių skirtumų, merginos tampa neatskiriamos. Tačiau jų ryšį sudrebina netikėta žinia: Izabelė nusprendžia tapti vienuole. Šis Izabelės sprendimas tampa dideliu smūgiu Kler, kuri jaučiasi tarsi praradusi savo geriausią draugę visam gyvenimui. Knyga nagrinėja draugystės, praradimo, atskirties, šeimos santykių ir savęs paieškos temas sudėtingame paauglystės kontekste.

Nors knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ tiesiogiai neklasifikuojama kaip LGBTQ+ literatūra ir atvirai neįvardija veikėjų homoseksualumo ar biseksualumo, ji turi stiprių netiesioginių sąsajų ir poteksčių, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per intensyvios draugystės, emocinės priklausomybės ir tapatybės paieškų prizmę:

Pirmiausia, Kler ir Izabelės draugystės intensyvumas yra toks stiprus, kad peržengia tradicinės draugystės ribas. Kler, ypač atstumta savo šeimos, randa Izabelėje ne tik geriausią draugę, bet ir emocinį prieglobstį, supratimą ir besąlygišką priėmimą. Jos jaučiasi neatskiriamos, ir bet koks išsiskyrimas sukelia didžiulį skausmą. Toks emocinis ir kartais fizinis artumas tarp to paties lyties asmenų jaunystėje, nors ir gali būti interpretuojamas kaip stipri draugystė, neretai atspindi ir užuomazgas ar nesąmoningus romantinius/platoniškus potraukius, kurie vėliau gali evoliucionuoti į homoseksualius santykius. Kler išgyvenamas praradimo skausmas, kai Izabelė nusprendžia tapti vienuole, yra aprašomas kaip didelė meilės netektis, o ne tiesiog draugystės pabaiga.

Antra, Kler jausmas, kad ji yra „kitaip“ arba atstumta savo šeimoje, yra universali tema, bet ji ypač aktuali LGBTQ+ asmenims. Daugelis jaunų LGBTQ+ žmonių jaučiasi nesuprasti ar nemylimi savo šeimose dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Kler patiriama vienatvė, atskirtis ir meilės poreikis atspindi emocines būsenas, kurias dažnai išgyvena ir LGBTQ+ jaunimas, ieškantis priėmimo ir priklausomybės. Izabelė tampa vienintele, kuri Kler teikia šviesą ir viltį „gyventi“.

Trečia, romanas nagrinėja tapatybės paieškų temą paauglystėje – laikotarpiu, kai jauni žmonės bando suprasti, kas jie yra ir kokia yra jų vieta pasaulyje. Nors knyga nesprendžia seksualinės tapatybės klausimų tiesiogiai, ji leidžia skaitytojui užduoti klausimus apie jausmų ir ryšių prigimtį. Ypač stiprus Kler prisirišimas prie Izabelės ir jos emocinė krizė gali būti interpretuojami kaip simbolinis nelaimingos ar sudėtingos meilės patyrimas, nepriklausomai nuo to, ar ji yra homoseksuali, ar ne.

Apibendrinant, Claire Mazard ir Helene Lune knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros pavyzdys, savo jautriu draugystės, emocinės priklausomybės, atskirties ir tapatybės paieškų nagrinėjimu gali pasiūlyti stiprias sąsajas ir prasmę LGBTQ+ skaitytojams. Šios knygos universalios meilės, praradimo ir priėmimo temos rezonuoja su žmogiškąja patirtimi, nepaisant asmens seksualinės orientacijos, tačiau ypač ryškiai atliepia tas patirtis, kurios dažnai siejamos su LGBTQ+ bendruomene.

Vytautas Pliura (g. 1957 m.) yra lietuvių rašytojas, tapytojas ir meno terapeutas. Jo kūryba dažnai pasižymi gilumu, jautrumu ir introspekcija, o savo knygose jis nagrinėja sudėtingas žmogaus būties temas: meilę, vienatvę, praradimą, atleidimą ir savęs paieškas. Pliura nebijo kalbėti apie skausmingas patirtis, tačiau visada ieško jose vilties ir šviesos. Jo proza dažnai yra poetiška, filosofinė ir giliai psichologinė, leidžianti skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį.

 „Švelnumas pragare“ (2018 m.) – tai vienas iš Vytauto Pliuros romanų, kuris skaitytojams siūlo jautrią ir atvirą kelionę per sudėtingus žmogaus santykius. Nors knyga nėra vienareikšmiškai priskiriama LGBTQ+ literatūrai, joje gilinamasi į universalias meilės, artumo ir priėmimo temas, kurios itin aktualios įvairioms visuomenės grupėms, įskaitant ir LGBTQ+ bendruomenę. Romane nagrinėjami personažų vidiniai konfliktai, jų gebėjimas priimti save ir kitus, rasti švelnumo ir supratimo net pačiose tamsiausiose gyvenimo situacijose. Šios temos yra perteikiamos per asmenines patirtis ir santykius, kurie yra kuriami sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kontekste.

Nors Vytauto Pliuros romanas „Švelnumas pragare“ tiesiogiai neįvardija LGBTQ+ personažų ar specifinių siužeto linijų, tiesiogiai susijusių su homoseksualumu ar kitomis LGBTQ+ tapatybėmis, jo giluminis žmogiškųjų ryšių tyrinėjimas sukuria erdvę, kurioje šios temos gali būti interpretuojamos ir rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis.

Pirmiausia, knygoje nagrinėjamas švelnumo ir priėmimo poreikis netgi „pragariškose“ situacijose. Šis „pragaras“ gali būti tiek išorinis (visuomenės spaudimas, sunkumai), tiek vidinis (asmeninės traumos, baimės, nepakankamo savęs vertinimo jausmas). LGBTQ+ asmenys dažnai patiria atstūmimą, nesupratimą ar stigmatizaciją, o Pliuros knygoje ieškomas švelnumas ir gebėjimas priimti kitą nepaisant jo „kitoniškumo“ tampa labai aktualia tema. Knyga pabrėžia, kad kiekvienam žmogui, nepaisant jo pasirinkimų ar tapatybės, reikia meilės ir supratimo.

Antra, romanas gilinasi į vidinius personažų konfliktus ir tapatybės paieškas. Knygos veikėjai dažnai kovoja su savo praeitimi, troškimais ir lūkesčiais, ieškodami savo vietos pasaulyje. Šios tapatybės paieškos yra universali tema, tačiau ji itin ryški LGBTQ+ žmonių gyvenimuose, kurie dažnai turi praeiti ilgą kelia, kol priima savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę ir išmoksta ja gyventi autentiškai. Pliura leidžia skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį, kur atskleidžiami ir pažeidžiamumas, ir stiprybė.

Trečia, knyga kalba apie meilės universalumą ir jos gebėjimą gydyti bei transformuoti. Nors romane vaizduojami santykiai gali būti tradiciniai, pačios meilės sampratos – ryšio, empatijos, atsidavimo – peržengia konkrečios lyties ar orientacijos ribas. Pliura rodo, kad švelnumas ir supratimas gali išgydyti giliausias žaizdas ir sukurti prasmę net beviltiškiausiomis akimirkomis. Šis meilės ir švelnumo universalumas gali rezonuoti su LGBTQ+ skaitytojais, pabrėžiant, kad meilė yra įmanoma ir svarbi visiems.

Virginia Woolf (tikrasis vardas Adeline Virginia Stephen) – tai viena reikšmingiausių XX a. modernizmo rašytojų, garsi savo novatorišku sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) stiliumi ir giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Jos kūryba, apimanti romanus, esė ir kritiką, nagrinėja tapatybės, laiko, socialinių normų ir lyčių klausimus, dažnai kvestionuodama tradicines to meto visuomenės struktūras. Woolf buvo ir atvira biseksuali moteris, o jos asmeninis gyvenimas ir santykiai, ypač su rašytoja Vita Sackville-West, turėjo didelę įtaką jos kūrybai.

Jos romanas „Bangos“ (angl. „The Waves“), išleistas 1931 m., yra unikalus, eksperimentinis kūrinys, pasakojantis apie šešių draugų – Bernado, Luizos, Nevilo, Rodos, Džordžo ir Džein – gyvenimus nuo vaikystės iki senatvės. Nors romane tiesiogiai nekalbama apie LGBTQ+ bendruomenę ar politines problemas, jis persmelktas motyvų ir poteksčių, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ temos kontekste:

Romano veikėjų tapatybės, ypač lyčių tapatybės ir vaidmenų, tyrimas yra vienas iš pagrindinių aspektų, jungiančių „Bangas“ su LGBTQ+ temomis. Woolf nepripažįsta griežtų lyčių rėmų ir leidžia savo personažams atskleisti įvairias, dažnai tradicinėms normoms neatitinkančias savybes. Pavyzdžiui, veikėja Roda yra itin jautri, linkusi į introspekciją ir jaučiasi svetima visuomenės lūkesčiams. Jos vidinis pasaulis ir sunkumai pritapti rezonuoja su patirtimis tų, kurie nesutampa su dominuojančiomis lyčių ar seksualumo normomis. Panašiai, Nevilas jaučia potraukį vyrams, nors tai nėra tiesiogiai įvardijama romane, tačiau subtiliai užsimenama apie jo sudėtingus santykius ir emocinius ryšius su bendraamžiais. Šie personažų bruožai atspindi Woolf siekį parodyti, kad žmogaus tapatybė yra daugiasluoksnė ir neapsiriboja griežtais apibrėžimais.

Kitas svarbus aspektas – meilės ir draugystės formų įvairovė. Romane nagrinėjamos gilios, intensyvios ir dažnai dviprasmiškos emocinės jungtys tarp veikėjų. Woolf parodo, kaip stiprūs platoniški ryšiai, sielos draugystė ir nekonvencinės meilės formos gali būti tokios pat reikšmingos, jei ne reikšmingesnės, nei tradiciniai romantiški ar heteroseksualūs santykiai. Toks požiūris į santykių įvairovę atspindi ir LGBTQ+ patirtį, kurioje meilė ir bendrystė dažnai ieško savo formų už visuomenės priimtų normų ribų.

Be to, romanas tyrinėja sąmonės gelmes ir vidinį žmogaus pasaulį, kas yra ypač svarbu, kalbant apie LGBTQ+ tapatybę. Kiekvieno veikėjo mintys, jausmai ir išgyvenimai atskleidžiami per sąmonės srauto techniką, leidžiančią skaitytojui pasinerti į jų individualią tikrovę. Šis fokusavimasis į vidinį patyrimą padeda suprasti sudėtingas emocijas, su kuriomis susiduria tie, kurie jaučiasi kitokie, ir atskleidžia universalų žmogaus poreikį būti suprastam ir priimtam.

„Bangos“ nėra manifestas, skirtas LGBTQ+ teisėms ar atviras pasisakymas apie homoseksualumą, tačiau jos subtilus lyčių tapatybės tyrimas, meilės ir draugystės įvairovės pabrėžimas bei fokusavimasis į individualias vidines patirtis daro šį romaną reikšmingu kūriniu, praturtinančiu LGBTQ+ diskursą ir leidžiančiu suprasti sudėtingą žmogiškosios tapatybės prigimtį.

Lena Eltang (g. 1964 m. Leningrade, dab. Sankt Peterburgas) yra šiuolaikinė rusų rašytoja, vertėja ir eseistė, gyvenanti Palangoje, Lietuvoje. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu, savitu stiliumi, kuriam būdinga poetiška, kartais mistiška kalba, detalizuotas dėmesys gamtos ir aplinkos vaizdams, filosofinės įžvalgos ir gilus psichologizmas. Eltang proza dažnai balansuoja tarp realybės ir fantastikos, tyrinėdama atminties, laiko, tapatybės ir žmogaus ryšio su pasauliu temas. Ji yra pelniusi keletą prestižinių literatūros apdovanojimų Rusijoje, įskaitant Andrejaus Belogo premiją.

 „Akmeniniai klevai“ (rus. „Каменные клёны“, 2011 m., lietuviškai išleista 2013 m.) – tai vienas žinomiausių Lenios Eltang romanų, kuris sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Knyga yra sudėtingas, daugiasluoksnis pasakojimas, kurio siužetas pinasi aplink pagrindinę veikėją, merginą vardu Valerija (arba Vala), ir jos šeimos istoriją, persipinančią su mitais, legendomis ir gamtos elementais. Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje, nukeliant skaitytoją į įvairias lokacijas, nuo Rusijos gilumos iki Baltijos jūros pakrančių. Romane tiriamas ryšys tarp žmogaus ir gamtos, atminties trapumas ir tai, kaip praeitis veikia dabartį. Knyga pasižymi itin sodria, metaforiška kalba ir magiškojo realizmo elementais, sukuriančiais unikalią atmosferą.

Nors Lenios Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ tiesiogiai nesutelktas į LGBTQ+ temas ir neturi atvirai pavaizduotų homoseksualių ar translyčių veikėjų, jame galima įžvelgti subtilių poteksčių, simbolių ir platesnių temų, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per tapatybės, kitoniškumo, priklausomybės ir paslapties prizmę.

Pirmiausia, romane labai stipriai pabrėžiama kitoniškumo ir išskirtinumo tema. Valerija ir jos šeima yra pavaizduoti kaip savotiški autsaideriai, turintys tam tikrų paslapčių ir neįprastų savybių, kurios juos skiria nuo aplinkinių. Šis „kitoniškumas“ gali būti interpretuojamas įvairiais lygmenimis, įskaitant ir tuos, kurie susiję su nekonvencine seksualine ar lytine tapatybe. Jų savotiška izoliacija ir bandymas suprasti savo unikalumą gali būti paralelė su LGBTQ+ asmenų patirtimi, kurie dažnai jaučiasi skirtingi nuo normatyvinės visuomenės.

Antra, knygoje gilinamasi į paslapčių, nutylėjimų ir šeimos praeities temą. Daugelis dalykų Valerijos šeimoje yra užslėpti, nepasakyti tiesiogiai, o tiesa atskleidžiama per užuominas, simbolius ir jausmus. Tai gali būti susiję su LGBTQ+ asmenų, ypač gyvenusių represyvesnėse epochose, patirtimi, kai savo tapatybę tekdavo slėpti arba apie ją kalbėti užuominomis. „Akmeniniai klevai“ rodo, kaip praeities paslaptys veikia dabartį ir kaip sunku yra atskleisti tikrąją save ar savo istoriją.

Trečia, romane ryškus žmogaus ryšys su gamta ir jos elementais. Gamta čia tampa ne tik fonu, bet ir veikėju, turinčiu savo paslapčių ir galios. Tai gali būti interpretuojama kaip metafora vidiniam žmogaus pasauliui ir jo gelmei, kuri dažnai yra sudėtingesnė ir įvairesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Per gamtos elementus, tokius kaip akmeniniai klevai, Eltang sukuria įvaizdžius, kurie gali atspindėti ir tapatybės tvirtumą, ir jos trapumą.

Apibendrinant, Lena Eltang romanas „Akmeniniai klevai“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ kūrinys, savo gilumu, simbolizmu ir temomis apie kitoniškumą, paslaptį bei tapatybę gali pasiūlyti prasmingų sąsajų ir interpretacijų LGBTQ+ skaitytojams. Knyga kalba apie esminius žmogiškosios būties aspektus, kuriuos patiria kiekvienas žmogus, bandantis rasti savo vietą pasaulyje, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

Anne Carson yra viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių ir klasikos tyrinėtojų. Jos kūryba pasižymi unikaliu poezijos, prozos, kritikos ir vertimų deriniu, dažnai apjungiančiu senovės Graikijos mitologiją ir šiuolaikinį pasaulį. Carson yra žinoma dėl savo intelektualumo, eksperimentinio stiliaus ir gebėjimo gvildenti sudėtingas temas, tokias kaip meilė, praradimas, smurtas ir tapatybė.

Jos romanas „Raudonos autobiografija“ (angl. „Autobiography of Red“) yra išskirtinis kūrinys, pasakojantis apie mitologinio monstro Geriono gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje. Nors romanas nėra tiesiogiai orientuotas į LGBTQ+ temas, jame gausu sąsajų ir motyvų, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ bendruomenei:

Gerionas, pagrindinis romano veikėjas, yra mitologinė figūra, aprašoma kaip sparnuotas raudonas monstras, nuolatos besijaučiantis kitokiu ir nesuprastu. Šis kitoniškumo jausmas ir atstumtumas yra itin atpažįstami daugeliui LGBTQ+ asmenų, kurie susiduria su visuomenės normų neatitikimu ir atskirtimi dėl savo tapatybės ar orientacijos. Geriono bandymai suprasti save ir rasti vietą pasaulyje rezonuoja su LGBTQ+ žmonių kelione savęs priėmimo link.

Romano centre – intensyvūs ir sudėtingi Geriono santykiai su kitu veikėju, Herakliu. Jų meilės istorija yra nekonvencinė ir kupina iššūkių, atspindinti romantiškų santykių įvairovę, kuri peržengia tradicines heteronormatyvias ribas. Carson meistriškai narplioja geismo, ilgesio, praradimo ir prieraišumo temas, parodydama meilės daugialypiškumą ir jos gebėjimą egzistuoti įvairiomis formomis, nepaisant visuomenės lūkesčių.

Be to, „Raudonos autobiografija“ gilinasi į tapatybės paieškų, praradimo ir gedulo temas. Geriono patirtys atspindi universalią žmogaus būseną, kai tenka susidurti su savo unikalumu ir išgyventi praradimus. Šios temos yra ypač aktualios LGBTQ+ bendruomenei, kuri dažnai susiduria su asmeninės tapatybės formavimu visuomenėje, kuri ne visada priima įvairovę, ir išgyvena gedulą dėl prarastų galimybių ar dėl artimųjų, kurie neatitiko visuomenės normų.

Anne Carson rašymo stilius, apjungiantis poeziją, prozą ir klasikos studijas, leidžia jai sukurti daugiasluoksnį naratyvą, kuris provokuoja skaitytoją mąstyti apie priklausomybę, vienatvę ir meilės prigimtį. Nors „Raudonos autobiografija“ nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros kūrinys, ji tampa reikšminga dėl savo gebėjimo subtiliai ir giliai tyrinėti temas, kurios yra esminės ir atpažįstamos LGBTQ+ asmenų patirtyje.

Maištinga Siela

Knyga: Myrto Azina Chronidi "Išbandymas"

Myrto Azina Chronidi. „Išbandymas“ – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Dalia Staponkutė, išvertusi Kipro rašytojos Myrto Azina Chronidi romaną Išbandymas, iš esmės pratęsia savo pačios literatūra pradėtą Kipro kultūros sklaidą Lietuvoje. Žymi Viduržemio jūros salos rašytoja pelnė Europos Sąjungos literatūrinę premiją, kas padėjo šiam kūriniui suskambėti kitomis ES kalbomis. Romanas, netelpantis į jokius žanro rėmus, pristatymuose akcentuojamas dėl savo formos unikalumo, o jeigu unikalumo, vadinasi, žanrų samplaika, jeigu žanrų samplaika, vadinasi, tekstas bus apsunkintas, tačiau kas baidosi žanrų difuzijų, tas niekada literatūros atradimų fronte negeria pasitenkinimo dėl naujo atradimo šampano.

To šampano troškulio vedamas, perskaitęs prekybos centre per išmanųjį keletą paskubomis rastų internetinių komentarų, griebiau įtartinai ploną knygą ir įsimečiau į pirkinių krepšį. Spontaniški pirkiniai, paskaičius vien atgalinę knygos viršelį, man iš esmės nebūdingi, tačiau knygos apimtis nebaugino, o ir eksperimentuoti, kaip ir pati knygos autorė, galiu sau retkarčiais leisti, tiesa?

Tiesą sakant, pažintis su egzotiško krašto literatūra (pagaliau tai ne Homeras, ne Sofoklis ir ne Dantė!), o kažkas išties šiuolaikiško ir įmantraus. Šįkart nepabijosiu vartoti žodžio įmantraus, nes romanas dvelkia eksperimentine literatūra – tokios neturime daug nei verstinės, nei lietuvių literatūros aruode. Eksperimentinis tekstas tarytum terapinio rašymo nuotrupos, kiek priminė sudėtingą Lenos Eltang romaną Akmeniniai klevai, kada skirtingų pasakojimų fragmentus jungia asociatyvus skaitymas, persipynę simboliai, pasikartojantys veiksmai, tačiau priešingai nei L. Eltang romane, kipriečių rašytoja nesistengia išvystyti sukarpyto naratyvo kruopščiai ir palieka daugybę pasakojime žiojančių skylių ir netgi vilkduobių, nuo kurių skubresnis skaitytojas ne visada gali pasijusti užtikrintas, jog tikslingai suvokia teksto prasmes.

Kitą vertus, galbūt eksperimentinės literatūros tikslas ir yra išmaišyti malkoje kortas taip, kad skaitytojas ir nesudurstytų visų naratyvinių prasmių arba kiekvienas juos sudurstytų kaip geba, todėl Išbandymą kur kas lengviau perskaitys kiprietis arba graikas nei statistinis lietuvis. Ar tai kerta per šios knygos pasirikimą skaityti ar neskaityti? Kerta. Nestabilumas Išbandyme epasireiškia kaip žaismingas kortų dėliojimas, daug keistų poetizuotų meilės pasakojimų, kuriuose išryškėja pietietiškos kultūros niuansai, aidi ir turkų 1974 metais okupuoto šiaurinės Kipro dalies istorinės aimanos bei aliuzijos į pietiečių rašytojus klasikus bei į tai, kas suponuoja pačiai autorei. 

 Myrto Azina Chronidi.

Gausybė tekstų pradžiose pateiktų epigrafų, citatų, kurios kaip niekada neerzina, bet papildo tekstą, rodo, kad tekstų konjunkcijas dar geriau pajus apsišvietę literatūrologai, pvz., vienas skyrius skirtas amerikiečių poezijos novatorei Sylvia Plath ir jos santykiams su vyru. Išimti iš jos eilėraščio frazių fragmentai naudojami M. A. Chronidi tekste, kurie persipina, papildo vienas kitą ir kuria savotišką tekstinę interpretaciją, grožinę eseistiką, vėliau S. Plath simboliai (mėnulis, veidrodis ir t. t.) nukeliami ir į kitus kiprietės tekstus ir galiausiai visi fragmentai tampa eksperimentiškai „šokantys“, tik iš pirmo žvilgsnio nebevaldomi, bet intuityviai „suvesti“ į reikiamas „vietas“. Tiesą sakant, toks eksperimentas nėra jokia novacija, nes autorės inovacija – tik pasirinkti įvaizdžiai ir temos šiam eksperimentui, bet net skaitant neteikia atpažinimo džiaugsmo, taigi kur tarp tų vilkduobių yra geroji šio romano pusė?

Sakyčiau, kad kalba yra viena stipriausių šio romano dalių. Žinoma, reiktų laurų vainiką dėti ir Daliai Staponkutei, kuri vertė, tačiau būtent Myrto Azina Chronidi, pasirinkusi ypač poetišką kalbą, nesibodi senų ir pigių meilės romanams būdingų klišių, kurios stebina savo nuvalkiotais įvaizdžiais, pvz. „Norėjau, kad jo siela paglostytų man veidą, dar kartą paliesdama mano lūpas, glostydama man plaukus, nuplaudama baimę, gėdą ir sąžinės graužatį (p. 32)“. Esama ir visai netikėtų, originalių palyginimų, pvz. „Saulė, kylanti virš kalnų ir panaši į apvalų bulvės traškutį, traukiamą iš maišelio... (p. 11). Tarp netikėtumo ir nuvalkiotumo atsiranda ir tai, kas iš esmės geba patraukti skaitytoją – tai egzotiškumo dvelksmas, sumišęs su religijų, Kipro krašto kultūrinėmis priemaišomis. Daug kur gelbsti autorės ir vertėjos išnašos, tačiau netgi man jų būta kai kur per mažai, ypač, kai imta naudoti mitologinius ir tautosakinius įvaizdžius, nusakant sunkiai suprantamoms pasakojimo transformacijoms, kurios kai kada atrodo bereikšmės ir manieringos, norint sukelti poetišką sakralumo įspūdį.

Tiesą sakant, man šis literatūrinis eksperimentas Išbandymas nepriimtinas – pažaidžiau ir gana. Jeigu jums, kaip ir man, labiau patinka stabili literatūra, siūlanti ne žaismę, ne laisvas asociacijas, juslių literatūrą ir nepažintų kraštų kontekstus, kurių istorija aiškinama išnašose, bet priešingai – geidaujate stipraus naratyvo ir epinio pasakojimo stabilumą turinčią literatūrą, tada Išbandymo nesirinkite, nes tikriausiai jį pralaimėsite taip, kaip aš pralaimėjau, užvertęs paskutinį šios knygos puslapį, pasakęs gėdingus žodžius: „Ačiū Dievui, kad tokia trumpa knyga!“

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2015 metų skaitytos knygos: top 5!

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip per metus perskaitytų geriausių knygų sąrašo ir ataskaitos niekada nesudarinėjau, o šiemet kažkaip „panižo pirštai“ parašyti apie tai. Sau pačiam, bet gal kai kam bus įdomu ir Jums. Taigi, neaušindamas klaviatūros sumuoju, kad šiemet perskaičiau 28 knygas, parašiau, mano akimis, ganėtinai plačias apžvalgas, kurias galima jau vadinti recenzijomis, kai kada priartėjančios netgi prie kūrinio analizės. 

Neskaitau masiškai visko, kas papuola, tiesiog prastom knygom gaila laiko, todėl knygą renkuosi itin atidžiai, norisi perskaityti tiek verstinėje, tiek lietuvių literatūroje „grietinėlę“, o vidutiniškos knygos suras vidutiniškus skaitytojus, kuriems bet kokia knyga tiks ir patiks. Kai kada mano pasirinkimą nulėmė įvairios literatūrinės premijos, žinomi vardai, ankstesni skaityti rašytojų kūriniai, o kai kada, pvz. Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų absoliučiai komerciniai dėsniai. Kai kada visgi išgirta ir puikiai įvertinta knyga, mano akimis, buvo tiesiog gera ir lyg nieko įspūdingo, todėl išrenkant geriausias tarp 2015 metais skaitytų knygų, varžosi mano sąmonėje daugelis dalykų – stilius, istorija, skaitymo sukeltos emocijos, vertimas, gal net knygos formatas, viršelis... Absoliučiai viskas.

Perskaityta: 28 knygos.

Lietuvių autorių: 11

Užsienio autorių: 17

Poezijos: 3

Prozos: 25

Geriausios grožinės verstinės knygos top 5:

1. Joel Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą

Kažkodėl nuspręsti nebuvo itin sunku. Labiausiai įsimintina knyga – prancūzų Joel Dicker puikiai kritikų įvertinta ir Prancūzijoje daugybę egzempliorių parduota Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą. Skaitydamas šią knygą patyriau neišdildomą įspūdį – detektyvas, charakteriai, kūrybos lygmenys... Tiesiog Alma littera labai pasisekė, kad būtent ji išleido šią stulbinamą knygą. Gurmaniška, sudėtinga, bet kartu neprarandanti populiariosios literatūros parako, bet ir subrandinta lyg vynas. Priekaištas tik vienas – siaubingai neįdomus ir neoriginalus knygos pavadinimas.

2. Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

Nepaprasta Pulitzerio premijos laimėtojo romanas apie Šiaurės Korėjos realijas. Knyga sukrečianti iki kaulo smegenų, užburianti ir tiesiog meniniu pasauliu neįtikėtina. Tai pasakojimas apie našlaičių prižiūrėtojo sėkmę ir kartu tragediją – gyvenimas, kuris sukuriamas per politinį mitą manipuliacijos ir propagandos dėsniais. Mano akimis tai yra šedevras, net norėtųsi dėti ją į pirmą vietą.

3. Lena Eltang Akmeniniai klevai

Absoliučiai nuostabus atradimas. Vilniuje gyvenanti rusų rašytoja, literatūros žvaigždė Rusijoje ir tik neseniai žinoma lietuvių skaitytojams. Knyga stulbinamos poetinės galios prozoje įsikūnijimas su tiesiog neįkainojamu V. Braziūno vertimu. Skaityti buvo be galo sunku, tačiau jausmas ir potyriai neišdildomi.

4. Margaret Atwood Aklasis žudikas

Šiemet kanadiečių rašytojos M. Atwood knygas perskaičiau net dvi. Visų išgirtą Tarnaitės pasakojimą ir Aklasis žudikas. Tikiu, kad daug kas būtų davęs aukštesnę poziciją Tarnaitės pasakojimui, tačiau man kur kas gilesnė, sudėtingesnė ir mįslingesnė pasirodė jos knyga Aklasis žudikas. Sudėtingos struktūros, išgaubtas haliucinacijų ir tikrovės pasaulis verčia viskuo abejoti. Daugiabriaunis Aklasis žudikas turėtų patenkinti išrankiausius literatūros gurmanus.

5. Fiodoras Dostojevskis Nusikaltimas ir bausmė

Klasika... Tausoju kiekvieną šio autoriaus knygą, nes kiekviena tarsi aukso vertės. Gal nesu patenkintas vertimu, tačiau pati knyga – psichologijos grožinėje literatūroje apraiškos šedevras. Šis rašytojas sielos chirurgas, plunksnos rentgenas. Įstabi ir tiesiog puiki knyga.

Lietuvių autorių knygų top 5:

1. Danutė Kalinauskaitė Skersvėjų namai

Po rinkinio Niekada nežinai tai antroji skaityta ir ilgai laukta D. Kalinauskaitės knyga. Tiesiog vėl atpažįstamos temos, rašymo stilius, egzistencinė namų ir kasdienybės gelmė. Tiesiog puikios rašytojos puiki subrandinta knyga.

2. Donaldas Kajokas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

Lengvas, įdomus, intriguojantis romanas, balansuojantis tarp fantastikos ir mūsų „rimtos“ literatūros, kur kuriamas gyvas ir sodrus mitinio pasaulio matmuo su Džeinės Eir vertu siužetu.

3. Laura Sintija Černiauskaitė Medaus mėnuo

Dar viena puiki prozos knyga, kažkaip nepastebėta internautų, skaitančių knygas. Subtili psichologija, kruopščiai išgvildenti psichologiniai niuansai, poetiniai inkliuzai... Tiesiog knygą galima suryti kaip aukštos klasės desertą su vienu prisėdimu. 

 

4. Giedrė Kazlauskaitė Meninos

Įdomi rinkinio kompozicija ir intelektualus kalbėjimas, nesibijant akademinio išprusimo. Juk tiek mažai turime vertų poečių moterų, kurios „apeitų“ savo poezija moteriškumo temas.

5. Andrius Jakučiūnas Servijaus Galo užrašai

Šiaip dvejoju dėl šios pozicijos... Tiesiog nelabai man patiko Undinės Radzevičiūtės Strekaza ir Rasos Aškinytės Lengviausias kažkaip atbaidė kurį laiką neskaityti metų knyga tapusios Žmogus, kuriam nieko nereikėjo. Nesupraskite blogai, tos knygos geros, tiesiog man nesukėlė to skaitymo stimulo ir parako. Na, o Servijaus Galo užrašai buvo išties įdomi knyga, antikinis pasaulis ir kultūra, apimanti filosofines idėjas. Nors, prisipažinsiu, po šios stačiai griebiau A. Jakučiūno Tėvynė ir tiesiog po 20 puslapių padėjau į lentyną, nes klampumas beribis, norėjosi kažko kito... Visgi Servijaus Galo užrašai buvo gera.

Tai tiek.

Jūsų Maištinga Siela