Knyga: Myrto Azina Chronidi "Išbandymas"

Myrto Azina Chronidi. „Išbandymas“ – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Dalia Staponkutė, išvertusi Kipro rašytojos Myrto Azina Chronidi romaną Išbandymas, iš esmės pratęsia savo pačios literatūra pradėtą Kipro kultūros sklaidą Lietuvoje. Žymi Viduržemio jūros salos rašytoja pelnė Europos Sąjungos literatūrinę premiją, kas padėjo šiam kūriniui suskambėti kitomis ES kalbomis. Romanas, netelpantis į jokius žanro rėmus, pristatymuose akcentuojamas dėl savo formos unikalumo, o jeigu unikalumo, vadinasi, žanrų samplaika, jeigu žanrų samplaika, vadinasi, tekstas bus apsunkintas, tačiau kas baidosi žanrų difuzijų, tas niekada literatūros atradimų fronte negeria pasitenkinimo dėl naujo atradimo šampano.

To šampano troškulio vedamas, perskaitęs prekybos centre per išmanųjį keletą paskubomis rastų internetinių komentarų, griebiau įtartinai ploną knygą ir įsimečiau į pirkinių krepšį. Spontaniški pirkiniai, paskaičius vien atgalinę knygos viršelį, man iš esmės nebūdingi, tačiau knygos apimtis nebaugino, o ir eksperimentuoti, kaip ir pati knygos autorė, galiu sau retkarčiais leisti, tiesa?

Tiesą sakant, pažintis su egzotiško krašto literatūra (pagaliau tai ne Homeras, ne Sofoklis ir ne Dantė!), o kažkas išties šiuolaikiško ir įmantraus. Šįkart nepabijosiu vartoti žodžio įmantraus, nes romanas dvelkia eksperimentine literatūra – tokios neturime daug nei verstinės, nei lietuvių literatūros aruode. Eksperimentinis tekstas tarytum terapinio rašymo nuotrupos, kiek priminė sudėtingą Lenos Eltang romaną Akmeniniai klevai, kada skirtingų pasakojimų fragmentus jungia asociatyvus skaitymas, persipynę simboliai, pasikartojantys veiksmai, tačiau priešingai nei L. Eltang romane, kipriečių rašytoja nesistengia išvystyti sukarpyto naratyvo kruopščiai ir palieka daugybę pasakojime žiojančių skylių ir netgi vilkduobių, nuo kurių skubresnis skaitytojas ne visada gali pasijusti užtikrintas, jog tikslingai suvokia teksto prasmes.

Kitą vertus, galbūt eksperimentinės literatūros tikslas ir yra išmaišyti malkoje kortas taip, kad skaitytojas ir nesudurstytų visų naratyvinių prasmių arba kiekvienas juos sudurstytų kaip geba, todėl Išbandymą kur kas lengviau perskaitys kiprietis arba graikas nei statistinis lietuvis. Ar tai kerta per šios knygos pasirikimą skaityti ar neskaityti? Kerta. Nestabilumas Išbandyme epasireiškia kaip žaismingas kortų dėliojimas, daug keistų poetizuotų meilės pasakojimų, kuriuose išryškėja pietietiškos kultūros niuansai, aidi ir turkų 1974 metais okupuoto šiaurinės Kipro dalies istorinės aimanos bei aliuzijos į pietiečių rašytojus klasikus bei į tai, kas suponuoja pačiai autorei. 

 Myrto Azina Chronidi.

Gausybė tekstų pradžiose pateiktų epigrafų, citatų, kurios kaip niekada neerzina, bet papildo tekstą, rodo, kad tekstų konjunkcijas dar geriau pajus apsišvietę literatūrologai, pvz., vienas skyrius skirtas amerikiečių poezijos novatorei Sylvia Plath ir jos santykiams su vyru. Išimti iš jos eilėraščio frazių fragmentai naudojami M. A. Chronidi tekste, kurie persipina, papildo vienas kitą ir kuria savotišką tekstinę interpretaciją, grožinę eseistiką, vėliau S. Plath simboliai (mėnulis, veidrodis ir t. t.) nukeliami ir į kitus kiprietės tekstus ir galiausiai visi fragmentai tampa eksperimentiškai „šokantys“, tik iš pirmo žvilgsnio nebevaldomi, bet intuityviai „suvesti“ į reikiamas „vietas“. Tiesą sakant, toks eksperimentas nėra jokia novacija, nes autorės inovacija – tik pasirinkti įvaizdžiai ir temos šiam eksperimentui, bet net skaitant neteikia atpažinimo džiaugsmo, taigi kur tarp tų vilkduobių yra geroji šio romano pusė?

Sakyčiau, kad kalba yra viena stipriausių šio romano dalių. Žinoma, reiktų laurų vainiką dėti ir Daliai Staponkutei, kuri vertė, tačiau būtent Myrto Azina Chronidi, pasirinkusi ypač poetišką kalbą, nesibodi senų ir pigių meilės romanams būdingų klišių, kurios stebina savo nuvalkiotais įvaizdžiais, pvz. „Norėjau, kad jo siela paglostytų man veidą, dar kartą paliesdama mano lūpas, glostydama man plaukus, nuplaudama baimę, gėdą ir sąžinės graužatį (p. 32)“. Esama ir visai netikėtų, originalių palyginimų, pvz. „Saulė, kylanti virš kalnų ir panaši į apvalų bulvės traškutį, traukiamą iš maišelio... (p. 11). Tarp netikėtumo ir nuvalkiotumo atsiranda ir tai, kas iš esmės geba patraukti skaitytoją – tai egzotiškumo dvelksmas, sumišęs su religijų, Kipro krašto kultūrinėmis priemaišomis. Daug kur gelbsti autorės ir vertėjos išnašos, tačiau netgi man jų būta kai kur per mažai, ypač, kai imta naudoti mitologinius ir tautosakinius įvaizdžius, nusakant sunkiai suprantamoms pasakojimo transformacijoms, kurios kai kada atrodo bereikšmės ir manieringos, norint sukelti poetišką sakralumo įspūdį.

Tiesą sakant, man šis literatūrinis eksperimentas Išbandymas nepriimtinas – pažaidžiau ir gana. Jeigu jums, kaip ir man, labiau patinka stabili literatūra, siūlanti ne žaismę, ne laisvas asociacijas, juslių literatūrą ir nepažintų kraštų kontekstus, kurių istorija aiškinama išnašose, bet priešingai – geidaujate stipraus naratyvo ir epinio pasakojimo stabilumą turinčią literatūrą, tada Išbandymo nesirinkite, nes tikriausiai jį pralaimėsite taip, kaip aš pralaimėjau, užvertęs paskutinį šios knygos puslapį, pasakęs gėdingus žodžius: „Ačiū Dievui, kad tokia trumpa knyga!“

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lena Eltang "Akmeniniai klevai"

Lena Eltang. „Akmeniniai klevai“. – Vilnius: Vaga, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau susipažinti su Lena Eltang kūryba, o ypač jos romanu Akmeniniai klevai, kuri buvo paskelbta vertingiausia 2012 metais verstine knyga Lietuvoje. Apie L. Eltang viskas buvo taip paslaptinga, kaip ir pačiame romane – gimusi Sankt Peterburge, klaidžiojusi po Europą ir galiausiai daugiau nei 20 metų gyvenanti Vilniuje, turėjusi keletą santuokų. Ir lietuviškai ji kalba labai gerai, bet visgi rašo gimtąja rusų kalba. Galbūt dėl to mums, lietuviams, jos kūryba taip sunkiai pasiekiama – rusiškas vardas ir kūryba, pavardė daniška ir gyvena Lietuvoje. Išties fenomenas! O dar didesnis šokas ištinka tada, kai sužinome, jog L. Etlang šiuo metu yra laikoma viena geriausių apskritai šiuolaikinių rusų romanisčių ir visi jos kūriniai įdėmiai sekami ir komentuojami rusų literatūros kritikų.

Neminėsiu jau visų nuopelnų ir premijų, kuriuos gavo Lena Eltang per savo rašytojos karjerą, bet paminėsiu tokius faktus: savo rašytojos kelia pradėjo su poezija 2003 m., o pirmasis jos romanas Gervuogės ūgis pasirodė 2006 m. su negausiu tiražu, tačiau jau tada kritikai atkreipė į ją dėmesį, vėliau pasirodė Akmeniniai klevai (2008), Kitokie būgnai (2011) ir neseniai Kartagina (2015). Žinote, perskaičius romaną Akmeninius klevus, kurie lietuviškai pasirodė tik 2011 metais, pasidarė apmaudu, kad niekas taip ir nebesiryžo versti kitų L. Eltang romanų, nors štai Latvijoje ir Estijoje Kitokie būgnai jau pasirodė. Matau dvi tam labai svarias priežastis. Pirmoji tokia, kad Valdas Braziūnas, kuris išvertė Akmeninius klevus vertimo kokybės kartelę užkėlė labai aukštai, kad niekas nesiryžta imtis tokio iššūkio ir sumenkinti vertimo, o antroji – Lietuvoje apskritai labai mažai verčiama šiuolaikinės rusų literatūros (vertėjų stoka? asmeninės nuostatos? pataikavimas skaitytojams?), o L. Eltang yra priskiriama būtent jiems. Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas ir tas pas Vladas Braziūnas verčia, visi jie poetai ir jaučia prozos poetiškumo pulsą. Po perskaityto romano ilgai neišėjo mintis, kad norėtųsi dar kada sugrįžti prie L. Eltang romanų, bet pasidomėjau, kad kol kas niekas nepasirūpino versti, gal leidyklos nesidomi, o gal neranda tinkamo vertėjo, kuris norėtų tai padaryti.

Lenos Eltang knygos rusų kalba.

Tiesą sakant, šią recenziją pradėjau neatsitiktinai nuo vertimo, nes Akmeninių klevų vertimo kokybė – fantastiška, kaip ir pats tekstas! Kiek žinau, Valdas Braziūnas prisipažino, kad kartais tiesiog būdavo nebepakeliama versti, tačiau rezultatas puikus – juk metų vertingiausia verstinė knyga! Specifinis stilius ir teksto giluma stebina nuo pat pradžių, įvairios metaforos, gausybė poetiškų intarpų, citatų, stilizacijos momentų. Nepamenu, kada paskutinį kartą teko skaityti tokį sodrų ir viską persmelkiantį tekstą, nes tekstas nė iš tolo nepriminė vertimo, nepabijosiu pasakyti, kad išversta taip, lyg būtų parašyta gimtąja lietuvių kalba: „Išeiti ir žiūrėti, kaip imasi danguje šalta mėlynė, kaip maža citrininė saulė išsilupa iš kalvų po truputį, o kadagio šakos, priplotos sunkios rasos, blykčioja šen ir ten, tarytum sidabro šaukšteliai, pamiršti sode po vakarėlio“ (p. 64). Įvaldytas žodis, įdomios, kartais net primirštos (iš tos malonios nuostabos), net nebesutinkamos arba nebevartojamos žodžio formos, sinonimai, sakinio konstrukcija. Vertėjas leido sau eksperimentuoti plačiose lietuvių kalbos leksikos labirintuose ir neapsiriboti vien tik mašinine stereotipine vertimo kalba. Atskleidžiant L. Eltang teksto poetiškumą, V. Braziūnui teko ilgokai ieškoti lietuviško atitikmens, neretai tikriausiai prasilenkiant su sustabarėjusia prozine mūsų literatūrine kalba arba netgi su ja kovojant. Dabar galvoju, kad jei šią knygą būtų Lena Eltang parašiusi lietuviškai, ji neabejotinai būtų tapusi lietuvišku bestseleriu ir ėjusi greta Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum.

Nepaisant unikalaus stiliaus, priartėdamas prie romano analizės apmatų, noriu pasakyti, kad tai nevienadienė knyga ir ją skaityti net knygų gražukams, literatūros gurmanas labai sunku. Tai iš tų romanų, kurių neperskaitysi per kelis vakarus su keliais pritūpimais ant fotelio, skaitymas čia tampa (tikra to žodžio prasme) darbu. Tai nuolatinio poetinės refleksijos reikalaujantis tekstas, kuris pasiglemžia daug gražaus laiko. Kartais menką skyrelį galima skaityti ištisą pusvalandį, nes jo prasmės ir gelmės daugiasluoksnės, nevienalytės ir keliančios daugybę interpretacijos galimybių. Visai nenuostabu, kad panaršęs interneto platybėse apie šią knygą, radau ir tokių komentarų, kad ši knyga skaitėsi itin sunkiai ir net nepasiduodavo iki pat pabaigos. Savaime suprantama, nes tekstas skirtas intelektualams ir jos kaip Silva Rerum nepaskaitysi keliais lygmenimis, nes Silva Rerum universalesnis kūrinys, o štai Akmeniniai klevai nuo paties sumanymų iki kūrinio struktūros ir kalbos yra skirtas lėtam gurmaniškam skaitymui ir, kaip bebūtų keista, mąstymui. Nereikėtų pykti nei ant autorės, nei ant savęs, jeigu romanas nepaskaitomas kaip Bridžitos Džouns dienoraštis ar nesurijamas kaip atostogų romanas Ir velnias dėvi Pradą. Prisipažinsiu, kad ir aš skaičiau sunkiai, kartais sukandęs dantis, bet vis tiek viliojo, kažkas pritrenkė – visų pirma nuojauta, paslaptis, kad rankoje turiu vertingą knygą ir jos nevalia paleisti, o vėliau pamažu viskas ėmėsi atsiverti, bet ne iki galo, juk slėpiningos knygos esmė yra ne viską pasakyti, o tik nukreipti skaitytojų nuojautą tam tikra linkme.

Sutiksiu su Vytauto Martinkaus recenzija, kad Lena Eltang lyg ir nieko naujo savo romane (formos prasme) nepapanaudoja. Laiškų romanai jau žinomi kadaise, todėl intymi struktūrinė romano kompozicija tik iš pažiūros nestebina, bet paskaičius ilgėliau, norom nenorom kyla mintis, kad tarp akių išnyko ši žanro skirtis ir skaitai kaip vientisą ir nedalomą romaną. Nors daug chronologinių pasakojimo trūkių, maišaties ir net skaitydamas ne viską suvoki, o svarbiausia žinojimas, kad galbūt ir niekada visumos nesuvoksi, leidžia šiek tiek pristabdyti skaitymo tempą ir įsiklausyti į kalbos skambumą ir nusakomas prasmes. Postmodernizmas mėgsta žaisti tekstais, juos karpyti, šėlti chronologijose ir net „meluoti“ skaitytojui. Lena Eltang priima postmodernios literatūros žaidimo taisykles, tačiau tik jos formą, bet turinys ir poetiniai slėpiniai išlieka tradicinės pasaulinės prozos tąstinumu. Visų pirma – meilės tema, neišsenkamas romantizmo šaltinis, slėpininga žmogaus prigimtis, psichologiniai niuansai, šeimos santykiai ir diskursas su kolektyvine sąmone. Taip, romanas praradęs tradicinį epinį pasakojimo nuoseklumą ir proporcijas, naratorius tranformuojasi, jis keičiasi pagal laiškų, dienoraščių ir Žoliaknygės principus, bet kartu neapleidžia skaitytoją nuojauta, jog visa tai klastotė, Saša (Aleksandra) žaidžia ne tik su Luelinu, bet ir su pačiais skaitytojais. Skaitytojas atsiduria sudėtingose pinklėse, jis bando absorbuoti tekstą į vientisą pasakojimą ir įspėti Sašos (kartu ir pasakotojo) paruoštą apgaulę, jeigu tokia apgaulė apskritai egzistuoja.

Rašytoja Lena Eltang.

Kalbant apie romano temas, jos taip pat daugiasluoksnės. Užuominomis ir nuojautomis kalbama apie tai, kas veikėjams iš tikrųjų skauda ir rūpi. Sašos šeimos tragedija, įsupta į runų ir mistikos pasakojimą, ankstyva motinos, o vėliau ir tėvo mirtis. Prasti santykiai su pamote Heda ir Jaunėle Edna, kuri dar ir tampa seksualiniu traukos objektu (pusiau lesbietiškas incestas), daugybė nemylimų vyrų, kuri Saša nemyli. Na, ir alkoholikas Luelinas, kuris vaikystėje neturėjo tėvo ir jam buvo stokojama meilės bei dėmesio, jis Sašą mistifikuoja, ji jį traukia nemeilės energetika. Nemyli žmonės, kuriems mirtinai reikia meilės, bet jie patys nieku gyvu nepasakys, kokie jie vieniši ir nemylimi. Įdomi ir pačios Sašos (Aliks) biografija ir charakteris, kuris griežtas, veržlus, mokantis pykti, neatleidžiantis ir visai neprimena tos moters, kokią dažnai esame linkę matyti romanuose. Moteris su daugybe trūkumų ir ji apie tuos visus trūkumus puikiai žino, tačiau keistis nė neketina. Visi veikėjai stengiasi save visomis išgalėmis sieti su istorinėmis asmenybėmis, griebtis kolektyvinės sąmonės „paklodės“, kad nors kiek jaustų sąryši su pasauliu, todėl jie savo veiksmus vertina lygindami save su antikinėmis ir biblijinėmis personomis, dažnai pateisina savo poelgius, ydas – tokiu būdu teksto audinys pasidaro dar gilesnis, nes jis tampa daugiakultūriniu aliuzijų audiniu.

Ir, žinoma, atmosfera. Autorė prieš rašydama kokį nors romaną, būtinai turi nuvykti į tą vietą, kad pasisemtų vietinės energetikos. Romane šiaurietiško gaivalo tikrai netrūksta, veiksmas vyksta Velso salose (Vyšgarde), kur daug šaltos jūros, rudens ir akcentuojama žmonių bendruomenės svarba, kurioje Saša nepritampa. Jos sode – supiltas sesers kapas, prieš ją susimokė visa miestelio bendruomenė, ji terorizuojama vietinių paauglių, nes visi ją laiko ragana ir sesers žmogžude. Kiek pagrįstos miestelio kalbos, paaiškėja sudėtinguose dienoraščių variantuose. Akmeniniai klevai – tai pensionatas, pakeleivių nakvynės namai ir viešbutis, kuriuos įkūrė Sašos tėvai. Rašydama dienoraštį, ji dažnai akcentuoja, kad pirmąjį dienoraštį rašo mirusiai mamai nuraminti ir kad klevų niekada prie namų nebuvę, jie tampa simboliniu mitu, kaip ir išgalvoti veikėjų gyvenimai, aplinkybės ir tikros laimės troškimas – pilnatvė ir tęstinumas, kuris simboliškai įdiegiamas romano finale, kai Saša susijaudinusi priiminėja kalės atvesdintus šunyčius. Lena Eltang viename interviu minėjo, kad turi specifinį rašymo būdą, ji pirmiausia parašo mizanscenas, o tik vėliau iš jų formuoja pasakojimą. Perskaitęs Šiaurės Atėnuose Lilijos Duoblienės recenziją apie Gervuogės ūgį, supratau, kad ir kitos knygos yra panašios specifikos, tik klausimas, ar mes kada sulauksime vertimų, ar leidyklos dės pastangų, kad kiti rašytojos romanai prabiltų lietuviškai? 

Šiomis dienomis daug galvoju apie Akmeninius klevus ir bandau atrasti kokių nors paralelinių atitikmenų literatūroje. Pvz., seserų temą įdomiai plėtojo skandinavų rašytoja Majgull Axelsson irgi mistifikuotame romane Balandžio ragana, tačiau tikriausiai nieko panašaus mūsų lietuvių ir verstinėje literatūroje nerasime kaip Akmeniniuose klevuose. Sudėtingas, įtaigus, pilnas vėjo, šiaurės žvarbumo, tamsumos ir paslapčių, detektyvinių, meilės ir šeimos tragedijos linijų pasakojimas, kuris tebelaukia savo verto tikrojo skaitytojo.

„Gal tu žinai, kiek laiko gyvena uodas, kaip giliai jūra nušviečiama saulės ir kokia austrės siela...“ (p. 263).

Autorė apie romaną Akmeniniai klevai:

Jūsų Maištinga Siela

Mano vasaros skaitiniai 2015

Sveiki,

Vasara tikriausiai nėra tokia ilga, kad pajėgčiau perskaityti visas tas knygas, kurios paskutinėmis dienomis suplaukė į mano biblioteką. Net nežinia nuo ko pradėti, nei kaip viską aprėpti, o apetitas kyla bevalgant, tik kad bloga nepasidarytų. 

Rūtos Šepečio romaną Tarp pilkų debesų jau tikriausiai nuodėmė neperskaityti, nes tai buvo vienas didžiausių bestselerių, kai pasirodė ši knyga ir visi apie ją kalbėjo ir visi ją žinojo, o aš – neskaičiau ir tik visai neseniai užsiciklinau, kad tokią knygą pravartu turėti. Lenos Eltang Akmeniniai klevai buvo senai nusižiūrėta ir geidžiama knyga ir šiuo metu ją kramtau – įspūdis keistai nusakomas... (Į pagalbą abiturientui) Matematikos egzaminų pavyzdžių (2011-2014) knyga – neklauskit kam skambina varpai, vis tiek šįkart ne man.

 

Įsigijau didžiulį Mokamąjį prancūzų kalbos žodyną. Daug gerų atsiliepimų girdėjau apie italų rašytojo Paolo Giordano Pirminių skaičių vienatvę. Jodi Picoult Susitarimas buvo neatsitiktinis pasirinkimas – jau kažkiek žinau šios rašytojos stilių ir temas, kažkada Mano sesers globėjas buvo padaręs didžiulį įspūdį, kai dar nebuvo tos mega reklamos. Marko Zingeris Rudens ir pavasario pasikalbėjimas – knyga nesulaukusi nė vienos profesionalios recenzijos, bet pripažinta viena geresnių to meto lietuvių romanų – fenomenas, sakyčiau. Vaiva Ryštaitė ir jos knyga Kostiumų drama – lietuviška literatūra, negalima praleisti šios rašytojos kaip ir debiutinės Dovilės Zelčiūtės romano Gastrolės. Bet labiausiai laukiama knyga William Faulkner Jeruzale, jei tave pamirščiau jau buvo pripažinta kaip geriausia išversta metų knyga. Ką bekalbėti apie Sigito Parulskio knygas – programiniai.

Niekur nepavyko įsigyti už gerą kainą Undinės Radzevičiūtės romano Žuvys ir drakonai, todėl įsigijau Strekaza ir Boden Bodeno nebus – tikiuosi įdomaus susipažinimo su šia rašytoja. Viktorijos Daujotytės ir Marcelijaus Martinaičio pokalbių knygos šiaip niekada nebūčiau pirkęs, bet teko paskaityti ištraukas ir kažkaip sudrebėjusi ranka įsidėjusi šią knygą į krepšelį. Kepinių knyga Kvepiantys – ne mano knyga, bet iš to paties krepšelio, kaip sakant. Marguerite Yourcenar Kaip tekantis vanduo – girdėjau daug gerų atsiliepimų ne tiek apie pačią knygą, bet kiek apie pačią rašytojos kūrybą, tikiuosi šioji knyga verta bus dėmesio.

Jūsų Maištinga Siela