Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie lyrikos ir poezijos prasmę žmogaus gyvenime

 Sveiki,

 

Galvoju, kodėl didelė dalis mokinių mokykloje nemėgsta poezijos nei skaityti, nei jos analizuoti, kai jos psichoterapinis ir egzistencinis gydimas toks akivaizdus. Paslaptis.

 

„Lyrika žmogaus dvasią atveria ir kartu suteikia jai galimybę pasislėpti, likti savyje, likti savimi, turėti kur sugrįžti iš gyvenimo, kur lemia poreikiai, interesai, didesnis ar mažesnis prisitaikymas, reiškiantis ir tolimą savęs, nuo prigimties ir patirties.“ Viktorija Daujotytė iš knygos „Mažoji lyrikos teorija“ (2005).

 

Maištinga Siela

Viktorija Daujotytė "Kai rašai, nebijai"

Pliumpt į tašę,

Pliumpt į terbą.

Spalio pabaigoj.

 

Tai ne dar viena plyta bibliotekoj,

Tai tik Daujotytė.

 

Kai rašai, nebijai.

 

Ritualai.

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Vilnių ir gyvenimą Vilniuje

 Laba,

 

Negalėjau nepasidalyti Dariaus Kuolio paskelbtomis citatomis iš naujausios Viktorijos Daujotytės knygos „Kai rašai, nebijai“ (beje, fantastiškas knygos pavadinimas!). Labiausiai mane sujaudino šioji citata. Apie Vilnių. Nes irgi su šiuo miestu turiu santykį. Jaučiuosi kažkuo tapatus su Daujotyte (turime neįtikėtinai daug sąlyčio taškų). Tad man suprantamas jos terminas, nustebinęs mane patį: ĮEIVĖ.

 

Maištinga Siela

Knygos: Viktorija Daujotytė "Kalbėjimo(si) erčios, Barbara Marciniak "Nešantys šviesą"

 

Sveiki,

 

Pirkti ar nepirkti?

Kalbėjimo(si) erčios.

3 eurai „Vagos“ knygyne.

 

Pasiimu ir padedu.

Apsuku aplink naujienas knygyne ratą

Ir vėlei grįžtu prie erčios.

 

Pasiimu ir padedu.

 

Pirkti, nepirkti?

 

Vartau ir skaitinėju

Iš vidurio, nuo krašto, iš galo...

 

Daujotytę

Galiausiai perku.

 

Viktorija – pergalė!

 

Man visada paslaptis,

Kaip tokios dvi nesuderinamos knygos

Atranda mano pirkinių krepšelyje vietą.

 

Erčios ir plejados.

Esė ir ezoterika.

 

Viktorija – pergalė.

Barbara – svetimšalė.

Popieriaus ir rašalo kvapas –

Užkariautas saugus skaitymo laikas

„Kavos architektai“ kavinėje.

 

Svetimšalių pergalė

Šviesioje erčioje

Kavafis ir Coetzee

Saulėkaitoj rašo.

 

Viktorija ir Barbara.

 

Niekas nevyksta

Ir viskas įvyksta.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Justiną Marcinkevičių, paminklus ir sovietinį palikimą

 

Sveiki,

Vis dar galvoju apie Justino Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją, plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų, mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.

Paėmiau šią citatą, kuri iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai. Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?

Visgi grįžtant prie V. Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes, o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.

Kitas klausimas, kuris kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė – niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena, bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau, nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele, nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom, šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir gyvųjų teisingumu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Viktorija Daujotytė "Sakiniai"

 Viktorija Daujotytė. „Sakiniai“ – Vilnius: Tyto alba, 2002. – p. 150.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Bendraties sakinių paslaptingumas, grynas poetiškumas: pasakyta ir neišsakyta, atskira ir bendra; kuo labiau sulydyti, kuo mažiau žodžių; svarbiausia – veiksmažodis, senos giesmės verksmažolė, atodūsio nežinau...“ (p. 145).

 

Šią profesorės Viktorijos Daujotytės (g. 1945) knygą Sakiniai, išleistą lygiai prieš 20 metų, įsigijau sendaikčių krautuvėlyje, tikėdamasis, jog šioji knyga bus labai panaši į aforizmų ir sentencijų knygą. Važiuodamas traukiniu taip įsiskaičiau į knygos sakinius, kad kaskart tekdavo stabtelėti ir pagalvoti, kas, kaip ir kokiu būdu sakoma, pasakoma, išsakoma.

 

1997 metais V. Daujotytė išleido knygą Trys sakiniai, kurioje svarstė apie literatūros fenomenologiją, o Sakiniai yra pirmbūvės tąsa, žinoma, jau kiek kitokia. Galiniame Sakinių straipsnyje Sakinys kaip mąstymo forma profesorė iškelia sakinio kaip unikalaus ir kiekvieno individo savitumo ats(si)kleidimo būdą. Sakinių architektonika, žodžių prasmių ir sąskambių ryšiai bei skyrybos ženklai, kurie patys savaime nieko negali žymėti be paties sakinio, yra savita mūsų mąstymo raiška. Taigi sakinys yra ne vien informacija, bet, sakyčiau, ir tam tikras menas, perteikiantis individualumą. Kai kurie V. Daujotytės sakiniai „trūkčiojantys“, kai kada lengvai pagal prasminį intensyvumą laipsniškai išgraduoti, tačiau visiems jiems būdingas mąslus ir romus, kartais širdį veriantis egzistencinis pajautos matmuo. Tai nėra rėkiantys politiniai lozungais ar kategoriškumą teigianti tonaciją, pavyzdžiui, kaip dabar pasirodęs Nijolės Oželytės panašaus žanro Atatrankos, kurioje aiški deklaratyvi pozicija.

 

Sakinių žanras tikriausiai būtų arčiausiai eseistikos. 2002 m. lietuvių literatūroje ir apskritai šis dešimtmetis buvo šio žanro sužydėjimo ir klestėjimo dešimtmečiu, po to šį itin akylai kruopštų žanrą vystys poetas Aidas Marčėnas knygoje Sakiniai (2012, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), bet jau nebe taip kondensuotai kaip V. Daujotytė.

 

Žvelgiant iš laiko nuotolio, prabėgus dvidešimčiai metų nuo Sakinių pasirodymų, šiomis dienomis knyga persiskaitė kaip istoriją žymintys sakiniai, būtent jau istoriją kaip buvusią, išgyventą ir patirtą. Knygoje daug prasidėjusių naujojo tūkstantmečio įvykių ar aliuzijų į anuometinę tikrovę, o vienas ryškiausių – Rugsėjo 11-osios teroro išpuolis. Nesaugumo tuometinis jausmas buvo apėmęs visą pasaulį, jis pakeitė mūsų suvokimą apie tariamą taiką ir nepažeidžiamumą. Tai įdomu, nes mes dar tik pusę lūpų kalbėjome apie stojimą į ES, bet jau save laikėme pasaulio laisvaisiais piliečiais. Tas nesaugumo jausmas, galgi netgi pasaulinio karo grėsmė šiomis dienomis tikriausiai kiekvienam, dabar skaitančiam šią knygą, koreliuotų su nūdienos Ukrainos ir Rusijos įvykiais.

 

Literatūros profesorė nemažai sakinių skirė įvairiems rašytojams ir jų kūriniams. Nenuostabu, nes jau tada V. Daujotytė daug ką buvo apmąsčiusi, nemažai parašiusi monografijų. Kai kas primena ir būsimų monografijų eskizus, tam tikros mintys, užrašomos būsimiems darbams į paraštę. Ryškiausi būtų minima Žemaitė, Salomėja Nėris, Romualdas Granauskas, Judita Vaičiūnaitė ir kt. „2001 metų vasara Vilniuje – be Juditos, be Juditos Vaičiūnaitės; prieš kelerius metus – be Vaidoto Daunio, norėjusio šį miestą ištarti; jis buvo tik pradėjęs (dėl to gailestis draskus, neapsimestinis); Judita išėjo sukūrusi Vilniaus poetinių reikšmių erdvę, joje ir įsikūrusi – gal labiausiai senųjų šventovių metaforose (p.106)“. Arba šis sakinys apie Salomėją Nėrį, kuris sintaksinių ženklų pagalba šiek tiek stilizuoja ir pačius S. Nėries eilėraščius: „Vienas eilėdaros tyrinėtojas Salomėją yra pavadinęs virtuoze; taip, monometrinio eilėraščio virtuozė: ar ne tai, ar ne ši dar gyvai priartėjusi tobulybės riba buvo ir atsiveriantys vartai į būties bedugnę – – – ; ir ar ne tie vartai rodo, kad jos eilėraščio virtuoziškumas buvo daugiau negu technika – – – (p. 80).“ Tekste nemažai apmąstymų apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris neseniai tuo laikotarpiu, kai buvo rašomi sakiniai, mirė.

Viktorija Daujotytė

 

Man asmeniškai labiausiai šiurpą krėtė profesorės asmeniniai gyvenimiški sakiniai, jų prasiskverbianti ribinės akimirkos autentika, su kuria tikriausiai daugelis iš mūsų yra susidūrę. „Ištiktas sunkaus insulto – be sąmonės: kokia giliausio rūpesčio šviesa krinta ant nublyškusio veido nuo į jį palinkusiųjų, sekančių kiekvieną krustelėjimą, sakančių sakančių sakančių – dar tik prieš kelias valandas, dar šįryt, dar vakar – taip genamas laikas – atgal atgal – atsiimti, susigrąžinti gyvą, šiltą, kalbantį – tylintį, piktą, suirzusį, visokį, – savo, vienintelį (p. 46).“ Arba jau šie du sakiniai, kuriuos gali užrašyti tik tas, kuris patyrė kaimo namus ir paversti slenkstį augančio gyvenimo matuojančiu metru. „Slenkstis – kiek senuosiuose namuose būta slenksčių – iš lauko į priemenę (priesienį), iš čia – į virtuvę, kamarą, rūsį, į kiekvieną patalpėlę; slenksčio (ribos ženklo) poetika; slenksčių išnykimas – butuose nebėra slenksčių.“ Kitas: „Jau persirito per slenkstį, vadinasi, jau pajėgia, jau eina – kaip lengvai frazeologėja tai, kas ženklina; kalbos tikrovė išlieka ilgiau už daiktų ir reiškinių tikrovę (p. 122-123).“

 

Viktorijos Daujotytės sakiniai teka kaip upeliai, vieni yra baigtiniai, kiti staiga nutrūkstantys ir palikti užbaigti patiems skaitytojams. Manau, tik mąstančiam ir permąstančiam tai, ką mąstė, žmogui gali pavykti išreikšti vienu sakiniu tiek daug, kiek pavyko profesorei. Knyga primena kryžių, šis simbolis ne kartą paminėtas knygoje, jis žymi ir prasminę vertikalės ir horizontalės sankirtą t. y., kasdieniškos buities bei būties plokštumą su gyvenimo pajautos ir aukštesnės jėgos, kas ne visada priklauso nuo žmogiškųjų pastangų, ašies vertikale. Sakiniuose glūdi humanistinis mąslus filosofinis pasaulis, šis pasaulis universalus, todėl ir patys sakiniai gali tapti ir kaip aforizmai, ir kaip galimybė plėtoti savo eseistinį tekstą, mintijimą, netgi galima drąsiai panaudoti pedagoginiams tikslams, pvz., rašant rašinį vyresniųjų klasių mokiniams. Na, o aš nesitikėjau, kad taip panirsiu į tuos sakinius, kurie šiuo laikotarpiu tapo protinio ir emocinio intelektus lavinančiu malonumu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie poetų, filosofų ir politikų laisvę ir nelaisvę

 

 

Sveiki,

„Poeto ir filosofo būtis laisviausia, nes individualiausia; politiko – labiausiai įrėminta; vieniems reikia atskiro, nors ir sunkaus kelio, kitiems bendro ir kuo patogesnio, vieni kalba kaip aš, kiti kaip mes; ne, nesupainioti – negalima vienu metu būti ir vandeniu, ir aliejum.“

 

Skaitydamas Viktorijos Daujotytės knygą „Sakiniai“ beregint pasineriu į tam tikrą egzistencinės pajautos filosofinius apmąstymus apie žmogaus kelio pasirinkimą. Be jokios abejonės, manding, jau ryškėja tendencija, kad už dvasinę laisvę paprastai galą su galu suduriantys kuklūs filosofai ir poetai yra apdovanoti dvasinėmis gelmėmis, o patogų materialų gyvenimą gaunantys politikai (atmetus visus tuos, kurie veržiasi į politiką iš idealizmo padaryti ką nors gera ir įsivelia į interesų kovas) tikriausiai susimoka kita kaina t. y. neturėdami tos dvasinės laisvės pajautos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidas Morkūnas "Pakeleivingų stotys"

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“ – Vilnius: Odilė, 2019 – 120 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Metų knygos rinkimuose nominuota Vido Morkūno (g. 1962) prozos knyga Pakeleivingų stotys jau susilaukė internete nemažai skaitytojų dėmesio ir netgi susižavėjimo. Pamaniau, kad knygą paimsiu į rankeles ir perskaitysiu per keletą vakarų, bet užsitęsė beveik iki savaitės. Nepaskaitoma knyga. Turiu galvoje, jos neįmanoma skaityti greitai kaip romaną, bet tai specifinis literatūrinis prozos žanras. Kuo proza trumpesnė, tuo labiau ji reikalauja juvelyrinio įdirbio ir lėtesnio, atidesnio skaitymo. Nors prozos tekstai nėra apibrėžti, bet visumoje tai būtų vaizdelių ir miniatiūrinių novelių, novelečių subalansuotas žanrų lydinys. Iš vienos pusės iki tikros novelės trūksta situacijos užbaigtumo, iš kitos tekstai turi novelei būdingos netikėtos atomazgos.

Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie V. Morkūno tekstus, įvardija du esminius raktinius žodžius – šiurpą ir grožį. Tai kas pakankamai kontrastinga, bet iš esmės yra neatsiejama nuo paties gyvenimo. Kai buvau mažas, man gražu atrodė išskersta kiaulė, man patiko nagrinėti vidaus organus, stebėtis jų spalvą, tekstūrą ir tik paaugęs supratau, jog tai lavonas, tai šiurpus mirties aktas, žvėržudystė. Panašiai ir su V. Morkūno tekstais, kurie turi savitą grožio ir šiurpo formulę, išreikštą itin skvarbia, pagaulia literatūrine kalba.

Viename iš įspūdingiausių tekstų kalbama apie berniuką, kuris keliais ropoja atsiprašyti močiutės, bučiuoja dvidešimt kartų jos raukšlėtą ranką, o suaugusieji stebi jo egzekuciją. Tas pažeminimo, atgailos ir netgi traumuojančios vaikystės įdagas, deginamas į sąmonę; jis toks atpažįstamas kaip netikęs auklėjimo būdas, kad net primena sadistišką suaugusiųjų grifų puotą. Autorius pagaviai aprašo situacijų nuotaikas, kurios dažniausiai krypsta į vidurinės klasės arba visiškus paliegėlius, nuskurdusius žmones, kurie pamynę savo orimą arba jo net nesuvokę, kaip antai vandens bokšte mirusi prostitutė mergaitė, „išdalijusi“ save dykai, nes neturėjo geros šeimos ir galimybių tapti integralia visuomenės naria. Vyrukas dėvintis sportinę aprangą su blunkančiu Norge užrašu, iš kalėjimo grįžę nusikaltėliai, rytinės mankštos trenerė ir kiti, kurie paliudija sovietinių laikų, pirmąjį dešimtmetį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kasdienybės realijas ir nuotaikas.

Galvodamas apie tekstų formulę, galėčiau išskirti keletą esminių Vido Morkūno rašymo ypatybių. Daug tekstų prasideda aplinkos aprašymu, tokiu netradiciniu, labiau krypstančiu pasakotojo žvilgsniu į socialinę aplinką: apleisti namai, kaimiškos ar urbanistinės lauko vietovės, aptrintų stočių detalės. Staiga aprašyme atsiranda koks nors veikėjas, išgyvenantis ypatingą momentą, išgyvenąs esminį egzistencijos potyrį – mirtį, netektį, išdavystę ar net netikėta kuriozą. Pavyzdžiui, vyrukas, kuris bando bare užkalbinti ilgaplaukį vyruką, nes iš šono palaiko jį mergina: „Jį apėmė neviltis, nusvilino gėda, pro storą neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Vyrukui magėjo susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį. Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimba šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsitiesti jis neišdrįso – nebe vierchas buvo (p. 30-31).“ Visa tai perteikta vienoje plokštumoje ir labai kasdieniškai, atrodo, kad tai patyrė daugelis iš mūsų, tačiau prozos įtaiga ir pasakotojo filosofiniai pamąstymai atveria momento esmę, kuri pasako apie veikėjus ir patį gyvenimą kur kas daugiau nei pati aprašoma situacija, dažniausiai tai, kas lieka už paties teksto: veikėjo neišrašyta biografija, mąstymo maniera, pasaulėžiūra, kuriuos nesunkiai iš taupių detalių gali nusilipdyti skaitytojo vaizduotė.

Vidas Morkūnas

Trumposios prozos žanre svarbu yra detalės meistrystė. Vido Morkūno prozoje jų daugybė. „Toli praeityje likusią komandiruotę į Vidurinę Aziją jam primindavo puošnus išeiginis chalatas, kabantis spintoje, kurios durų vyriai kaskart sucypdavo, atidarant – vienaip, uždarant – šiek tiek kitaip (p. 95).“ Durų cypimo detalė romane būtų visiškai nereikšminga, netgi pretenzinga, tačiau trumpojoje V. Morkūno prozoje ji virkdo kaip smuikas; detalė kalba apie vienišus namus, vienišo vyro, parsidavusio ir išdavusio dvasinį skurdumą. Arba tokia visiems atpažįstama gyva detalių orkestruotė: „Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau šaltinienos, dubeniu rankose. Atrodė, laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai rąstgaliai (p. 110).“

Pasakotojas neužsiiminėja farsu, atsisako cinizmo ir hiperbolizuotos ironijos, kas šiaip jau būdinga šiuolaikinei lietuvių prozai. Sakinio intonacija primena vyresnės lietuvių literatūros klasikus. Retsykiais Bronių Radzevičių, kartkartėmis Juozą Aputį, Bitė Vilimaitę, tačiau Vidas Morkūnas nepalyginamai atviresnis šiurpą keliančioms egzistencinėms akistatoms. Sakinio gestikuliacija turtinga ir išraiškinga meninėmis priemonėmis – aliteracijų ir asonansų orkestruotė leidžia aiškiai girdėti būties lygmeniu išreikštą veikėjų egzistencijos emocinę melodiją. Tai gana labai reta literatūroje, nes daugiau rašytojai „investuoja“ į fabulą ir struktūras, bando nustebinti intertekstualumu, sukurti daugiamatiškumą, akrobatinę dėlionę, o V. Morkūno proza priešingai – ravi ir naudoja truputį primirštą lietuvių kalbos verbalinį arsenalą. Neretai primena kaimišką, XX amžiaus lietuvių prozos sakinį, truputį granauskišką žemaitišką struktūrą. Gausybė įdomių jau labai retai šiuolaikinėje literatūroje sutinkamų žodžių formų, ypatingai žemaitiškos tarmės priesagos, vaizdingų veiksmažodžių retenybė, kad net truputį skaitydamas jautiesi primirštų žodžių muziejuje. Tokia proza stebina savo kalbine išraiška.

Netipinis ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Kad ir minkštu viršeliu ir vos 800 tiražu išleista knygelė visgi kaip maldaknygė reikalauja akylaus susikaupimo, o ne beaistrio poteriavimo iš puslapio į puslapį. Kai kuriuos tekstus tekdavo skaityti iš naujo, neregima įtampos gija priartėti prie atomazgos, išgyventi pasakotojo paruoštą egzistencinę mįslę, tos mįslės įminimą. Autorius vadinamas atsiskyrėliu, vienišu vilku ir rašo taupiai, mažai, leidžia retai, bet užtikrintai ir kokybiškai. Tai knyga, kuri ateina ne iš vaizduotės siautulio, bet iš gyvenimiškosios išminties, mąstant ir permąstant gyvenime sutiktus žmones, jų paliktus pėdsakus, kuriuos galime simboliškai pavadinti stotelėmis. Kiekvienas tekstas skaitytojui tampa priebėga nuo lietas, laukiant, kol atvažiuos autobusas arba nustos lyti.

Jūsų Maištinga Siela

Literatūrinė Jotvingių premija 2018 skirta Daivai Čepauskaitei (Literatūra ir menas): vyrai užleido damas į priekį?

Sveiki,

Šiemet Jotvingių premija įteikta Daivai Čepauskaitei. Iš tikrųjų talentinga, įdomi ir išraiškinga Daivos poezija – tą ištrauką „Literatūroje ir mene“ publikuota „Makaronų opera“ skaičiau su pasimėgavimu ir net jau žinau, kur galėčiau šį parodijuojantį teatralizuotą operą „panaudoti“...

Bet šį įrašą noriu padaryti dėl Jotvingių premijos tendencijų. Puikiai prisimenu, kaip pernai visi koliojosi, kad Jotvingių premija vėl skirta vyrui (tuokart poetui Gyčiui Norviliui). Na, žinoma, vyrai Lietuvoje „geriausi“ poetai ir Jotvingių premija lyg ir patvirtintų tą tendenciją, tačiau mes gi slapta „žinome“, kad kaip ir Seime, taip ir literatūros lauke, vienas rašytojas nugaros pats į mietą laukuose nesikaso...

Šiaip Jotvingių premija teikiama nuo 1985 metų ir Daiva Čepauskaitė trečioji moteris, kuri pelnė šį apdovanojimą. Anksčiau 1999 metais ji įteikta Nijolei Miliauskaitei ir 2010 Viktorijai Daujotytei. Po skandalingo perversmo net Jaunojo Jotvingio premija įteikta šiemet debiutavusiai Gretai Ambrazaitei. Sutapimas? Noras pagerbti moteris, kad nesijaustų nuskriaustos? Galimas daiktas, kad lyčių nelygybė kultūros ir meno srityje visada galiojo kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje ir toks šiųmetis proveržis nebeatrodo vien tik atsitiktinis ir visgi atrodo labiau kaip kompensacija, išlyginant lyčių pusiausvyrą premijų „kovose“.

Bet kokiu atveju, sveikinu Daivą Čepauskaitę. Čia galite pasiklausyti vieno iš autorės skaitomo eilėraščio "Geriausias".

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Donaldas Kajokas "Apie vandenis, medžius ir vėjus"

Donaldas Kajokas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai, 

Visada naują eilėraščio rinkinio pirkimą esu linkęs lyginti su retos vinilinės plokštelės pirkimu. Skirtumas tik tas, kad vinilinė plokštelė išgros ne tik žodžius, bet ir melodiją, o geram poezijos rinkiniui, jo surašytiems žodžiams, melodiją turės susikurti pats skaitytojas. Kaip ir jo prasmes, žinoma. Paskutiniu metu vis dažniau susiduriu su Donaldo Kajoko kūryba: esė rinkinys Lapės gaudymas, romanas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys iš esmės ir pavieniai eilėraščiai iš rinkinio Kurčiam asiliukui. Štai Kajokas ir vėl sugrįžo į mano skaitomos literatūros aktyvųjį lauką su naujausiu eilėraščių rinkiniu, sakytume, taip paprastai, melodingai ir agrariškai skambančiu Apie vandenis, medžius ir vėjus.

Knyga iškart tapo skaitoma ir pastebėta, tai liudija ir patekimas į Metų knygos rinkimų sąrašą poezijos penketuke. Nieko nuostabaus, nes D. Kajoko poezija savita ir kaskart, anot Viktorijos Daujotytės, tęsianti ankstesniojo rinkinio temas ir „prisiauginanti“ kažko naujo. Pats poetas, sako, kad poetu tapo pradėjęs skaityti verstinę rytų poeziją ir pats pradėjęs užsiiminėti vertimais, netrukus šalia vertimų ėmė kauptis parašyti autentiški jo paties eilėraščiai. Tiesą sakant, nemažai mūsų poetų perima rytų poezijos elementus, bet kartu nesistengia atkartoti tų prasmių ir kultūros aidų, kuriuos jaučia rytų poetai. Priešingai, dažniausiai paimama tik eilėraščio forma, o dar dažniau – net ne formą, o minimalistiniu būdu dzenbudizmo persunktą eilėraščio prasmės vibraciją, kuri nuskamba eilėraščiui pasibaigus, lyg iki tol girdėtume vieną didelį smūgį į gongą, o po to tik jo pasklidusią vibraciją. Tokių lietuvių poetų, kurių kai kuriuos eilėraščius galėtume įvardyti kaip artimus rytų poezijai, yra ne vienas: Sigitas Parulskis, Justinas Marcinkevičius, Aidas Marčėnas, Sigitas Geda, Jurga Ivanauskaitė, Vidmantė Jasukaitytė, o prie jų priskirti galime be jokios abejonės ir Donaldą Kajoką.

Apie vandenis, medžius ir vėjus rinkinys persisunkęs rytų poezijos vibracijomis, tačiau žodžiai, vaizdiniai, prasmės absoliučiai absorbuoja lietuvišką, netgi paantrindamas V. Daujotytės recenzijai, pažemę, agrarinę lietuvišką kultūrą. Šiuose eilėraščiuose daug šviesios nostalgijos poeto praeičiai, sovietmečio patirtiems jaunystės nuotykiams, meilės ir grožio išgyvenimams, tiek poetui svarbioms geografinėms vietoms, neretai eilėraščio lyrinis subjektas leidžia kalbėtis su numatomu palydovu (mylimąja, draugu...), toks prozinis kalbėjimas sutrupa, išvirsta į nujaučiamo pokalbio fragmentus ir įgyja neužpildyto prozinio kalbėjimo įspūdį.

Paskaičius rinkinį iki vidurio, jau tampa aiškus D. Kajoko eilėraščio receptas, jo struktūra vienaip ar kitaip pasikartoja: miniatiūrinis peizažo ir laiko nusakymas (naktis, rūkas, spalis, lapkritis, sniegas...) ir toliau konstruojamas per veiksmažodžius esminis eilėraščio įvykis. Ir išties, eilėraščiai sukelia įspūdį, jog jie pasakoja kažin kokias jaukias istorijas, gal net ne istorijas, o istorijas apie kitas istorijas. Deminutyvų gausa taip pat sušvelnina lyrinio subjekto toną, suteikia eilėraščiams šviesumos, giedrumos, atsargumo, lyg bijota žodžiais įvardinti tamsiąsias subjekto pajautos puses.

Galite rasti puikų profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnį "Pasakyta apie pasakyta" savaitraštyje "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3542), kur kalbama apie šią D. Kajoko knygą.

Žodžių žaismas itin svarbus D. Kajoko bruožas, kuris dažniausiai išryškėja eilėraščių pabaigose ir yra vienas iš pagrindinių rytų  poezijai būdingos vibracijos sustiprinimo elementų. Žodžių žaismas dažniausiai pasireiškia dviem būdais t. y. aliteracijos ir asonanso sąskambiais, o žodžių prasmes sudaro kartais antonimų poros, todėl paradoksas, priešpriešų, prasmių „apsivertimas“ tarsi sukuria trūkį eilėraščio prasmių sferoje, lyg lyrinis subjektas lėtai ir mąsliai ėjęs keliu ir galvojęs ilgą laiką apie kelią kaip apie vienintelę tiesą, staiga ima ir išsuka iš kelio. Gera žinia, kad D. Kajokas tai daro nehiperbolizuodamas, nedaugžodžiaudamas, o suteikdamas grakštų judesį eilėraštyje, kartais užtenka vieno žodžio, pakeisti eilėraščio turinį – tai tikra dzenbudistinė tyla, minimalizmo grakštumo galia sustiprinti prasmei esančiai už ištarto žodžio tylos.

Kalbant apie rinkinį, neįmanoma paminėti ir kultūrinio konteksto, aliuzijų per dedikacijas, eilėraščių pavadinimus ar net tiksliai tikriniais daiktavardžiais įvardytus asmenis, miestus, pvz., prienai-pirėnai,  aliuzijos į tokius asmenis kaip Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mackus ir t. t. Šis kultūrinis kontekstas gana lengvai atpažįstamas, bet svarbiausia, kad jis natūraliai įsilieja kaip prieskonis, o ne sukapotas gabalais į rinkinio visumą. Kur kas daugiau dėmesio poetas skiria gamtos detalėms, iš pirmo žvilgsnio, gana nuvalkiotoms, bet lyrinio subjekto potyriai absorbuoja medžius, vandenis, žemę, smilgas, bites, sodus ir t. t. autentiškai, savitai, juos apglobdamas mažybinėmis formomis kaip savus. Kaip ir daugeliui užsigrūdinusių poetų, eilėraščiuose prasprūsta ir tie eilėraščiai, kurie kalba apie paties poeto santykį su poezija, su darbu. Nevengia D. Kajokas filosofiškai ir ironiškai pažvelgti į jį supančius žmones, kaip jie vertina poeziją, jo paties darbą prie tekstų – toks eilėraštis rinkinyje ne vienas ir jis suprantamas.

Poetas mėgsta kasdienybėje ir akimirkoje „įstatyti“ amžinybės ir mirties priešpriešas. Tai jam akimirka yra amžinybė, tai amžinybė tėra akimirka, o viskas žmogaus atmintyje. Kas mes be savo atminties, nė neatsimintume, kur gyvename, neprisimintume dangaus, 1980-ųjų, dumblėtų Neries krantų. Visgi eilėraščio šviesoje, kuri gaubia rinkinį, aiškėja tarp tų vandenų, medžių ir kitų gamtos objektų, sukauptos informacijos apie gyvenimą, tai daiktai reliktai, kaip ir lyrinis subjektas, sugėręs atmintin nugyventas dienas, kurios sugrįžusios tampa amžinos, apie jas kuriamos istorijos ir... eilėraščiai. Apie vandenis, medžius ir vėjus kaip ir apie meilę, kuri, rodos, keitėsi, bet kartu ir liko tokia pati, o mus pakeitė tik mūsų nauji patyrimai, laikas. Jauki filosofijos aura dengia šį vėjuotą ir vandeningą rinkinį, kuriame properšomis atsidengia ta tiesa, kad žmogus lieka vienišas ir, kaip bebūtų paradoksalu, prisirišęs prie gyvenimo, prie tų pačių medžių ir vandenų, vakarų, su kuriais kalbama, bet kartu yra ir slenkstis, kuris skiria vakarą nuo žmogaus ir tas slenkstis, rodos, yra vienatvė, bet ji tokia šviesi ir atsargi, kad D. Kajoko rinkinyje ji jau tampa beveik prijaukinta. Beveik.

P. S. Puikus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos parengtas knygos dizainas. Tiesiog poligrafija verta retos vinilinės plokštelės.

Jūsų Maištinga Siela