Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie skaitymo kultūrą, laisvę kritiškai pačiam vertinti

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, vos tik pasirodė rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis „Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas“, jį perskaičiau, pasižymėjau vertas dėmesio teksto dalis, tačiau tik šiandien darau šį įrašą, nes gal kas praleido, gal kam pravers... Nors netrumpame ir aiškią autorės poziciją užimančiame straipsnyje gali pasirodyti, kad rašytoja atsikirtinėja ją kritikavusiems dėl J. Marcinkevičiaus vertinimo rašytojams ir pavieniams, kitą vertus, galvoju, ar aš pats to nedaryčiau, norėdamas sudėti akcentus ties savo ankstesniais pasisakymais, jeigu pakliūčiau į panašią situaciją?

 

Driokstelėjo rašytoja šiame pasisakyme kaip reikiant, tad galvojau, kaip šį tekstą, pvz., priėmė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė ir rašytoja Birutė Jonuškaitė? Ne paslaptis, kad didelė dalis iš Lietuvos rašytojų nemėgsta K. Sabaliauskaitės dėl populiarumo, dėl tam tikrų pozicijų ir įsitikinimų, dėl dar velniai žino ko – gal dėl to, kad tolima, ne jų rate, todėl nepažinta kaip žmogus, o tą lengviau ir kritikuoti, ir teisti, ir įkąsti net tada, kai kaskart pasisakoma apie ją ar jos literatūrą su prierašu: „aš prieš ją nieko blogo neturiu, bet...“

 

Bet ne apie tai. O apie straipsnį. Jis, sakyčiau, epinis, todėl labai tikiuosi, kad likę mokyklose pedagogai, kurie neišėjo iš mokyklų, neišprotėjo protestuodami ir žeminami, nesumušti agresyvių mokinių, nepaduoti supermamyčių į teismus dėl to, kad į sūnelį pažiūrėjo ne taip, pasiims šį straipsnį ir pridės šalia analizuojamos Justinos Marcinkevičiaus kūrybos. Tai labai reikalinga, brėžiant naujajai kartai kritinio mąstymo galimybes, o ne tą surūgusią ir seną „myliu aš tėvynę, tad einu už ją numirti, nes tai herojiška“. Nieko aš nematau tame herojiško, deja. Tai tik rodo, kad žmogus gyvena suinstaliuotais idealais, lūkesčiais apie pasiaukojimą ir bla bla bla...

 

Bet ir ne apie tai dabar, o apie šią citatą, kuri man pasirodė viena esmingiausių be to, kas dar pasakyta šiame straipsnyje, analizuojant net J. Marcinkevičiaus trilogiją. Apie tai, kad viešojoje erdvėje norima, kad įsivyrautų tam tikras „Gyvulių ūkio“ efektas, kad būtų kalbama, sakoma tik „teisingi“ dalykai, tik tai, kas atitinka „normalią“ poziciją, neturint savojo matymo arba ją pasiliekant tik sau, kaip gėdingą mentalinį rudimentą. Tas pats ir su literatūros perskaitymu ir vertinimu. Politikų kišimasis labai aiškiai brėžia populizmo sparną teisingai suinstaliuotai tautai, ką ir kaip reikia galvoti apie vieną ar kitą kūrinį. Ankstesnis skandalas su Mariaus Ivaškevičiaus romanu „Žali“, kai kurios partijos įsigudrinusios brėžė degtukus raganiaus laužui ir rengė projektus atimti iš rašytojo Nacionalinę literatūros premiją, nes partizanai „Žaliuose“ pavaizduoti ne kaip didvyriai, o pernelyg buitiškai, rodo, jog kūryba tampa Pelene politikai. Mūsų kinas ilgai sirgo šia pataikūniška vienkrypte „teisingų“ didvyrių vaizdavimu. Kai kada ir literatūra tampa politikų įrankiu pritraukti prie tariamo jų teisingo požiūrio, kuris, mano galva, nė neegzistuoja.

 

Tas skandalas dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo tik rodo iš esmės „skaldyk ir valdyk“ poziciją. Polemikos viešojoje erdvėje buvo mažai, gal nebent prof. Viktorijos Daujotytės pamintijimuose, kuri bando suvokti abi pozicijas ir nė vienos nepasmerkti. Deja, pustoniai pas mus išnykę ir tuo labai naudojasi populistiniai politikai, kurie nemažai prikišo nagus kiršindami visuomenę, kurioje, deja, šis susiskaldymas atsiranda ne tiek dėl pačių politikų trigrašio, bet daugiau dėl to, kad masėje gyvena ir kritiškai mąstančių žmonių, ir dar su „teisingais“ sovietiniais matymo ir vertinimo kriterijais. Visiems gyventi vienoje troboje yra sudėtinga, bet neturime kitos išeities. Aš laikausi to krašto, kad kiekvienas turi turėti savo santykį su kūriniu, juk tai ir yra laisvo žmogaus teisė, bet net ir tariamai laisviems kartais norisi pakontroliuoti kaip inspektoriui, ką kiti „laisvieji“ turi galvoti, manyti ir daryti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Justiną Marcinkevičių, paminklus ir sovietinį palikimą

 

Sveiki,

Vis dar galvoju apie Justino Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją, plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų, mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.

Paėmiau šią citatą, kuri iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai. Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?

Visgi grįžtant prie V. Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes, o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.

Kitas klausimas, kuris kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė – niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena, bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau, nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele, nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom, šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir gyvųjų teisingumu.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Barbė, Justino Marcinkevičiaus paminklas, Salomėjos Nėries gimnazija, Sinéad O'Connor akys, Margaritos Drobiazko pilietybė

 

Sveiki,

 

Kol visi rengiasi it pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai, kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.

 

Nepaisant visko, vis nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.

 

[...]

Iš siaubo, ką galima padaryti

Su tyrumu

Įniršio taukuotais ir replių išklaipytais

Piršteliais,

Kaip galima sąmonę sutepti

Viską ėdančia derva,

Tokia juoda,

Kaip vinilo plokštelės grioveliai,

Įtraukę jos amą, jos žadą, jos transą

Ir užkonservavę

Tamsoje

Josios balse sutilpusią

Tylą.

 

Kol galvoju apie S. O‘Connor akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.

 

Tiesą sakant, net nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu (va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo, kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu, kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.

P. S. Visgi siūlau pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia, Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Oskaras Koršunovas "Katedra"

Sveiki,

Taip, kol kas nematau jokio perspektyvesnio ir genealesnio Lietuvoje teatro režisieriaus už Oskarą Koršunovą – savitas stilius ir braižas, savita medžiagos interpretacija, magiška ir kartu kontraversiška scenografija... Būtų galima daug ką vardyti apie Koršunovo teatrą, bet šįkart pasidalysiu trumpai apie jo pastatytą spektaklį „Katedra“, remiantis Justino Marcinkevičiaus kadais parašyta pjese.

Pirmas įspūdis, kad didingos katedros statybos scenografijos terpėje rutuliojasi savotiška V. Hugo „Paryžiaus katedros“ ir V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ miksas. Tamsus, kone gotikinės atmosferos pasakojimas turi tai, kas iškart mane kaip žiūrovą nuginkluoja – prieblandos misticizmą, davatkišką tarnystę, po kuria slepiasi žmogiškosios aistros, dvilypumas. Pagrindinis veikėjas – Vilniaus arkikatedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, grįžęs iš Europos patiria (ak, kaip netikėta!) regėjimą apie katedrą, kuri turi būti pastatyta ant senosios griuvėsių.

Na, tada ir prasideda aistros dėl finansavimo, meilė vienuolei Ievai, kuri susilaukusi sūnaus nuo Vilniaus vyskupo. Kaip priklauso gerai tragedijai – daug mirčių, neteisybės, istorinio konteksto. Visgi man O. Koršunovas patinka tuo, kad jis pjesėse geba iškelti nūdienos aktualijas ir šioji gotiško, barokiško ir klasicizmo persipynusių mentaliteto pasaulyje iškelti modernią idėją apie kiekvieno iš mūsų katedros statybas ir tos statybos griuvėsius t.y. savotišką vertybių, disciplinos ir vidinės ramybės katedrą viduje. Ką kiekvienam iš mūsų reiškia toji katedra? Ką ji atspindi? Geriausiai viską užbaigia liaudiška daina su egzistenciniu klausimu „Kaip man dabar būti?“ Kai katedros pasaulyje griūva, meilė čia yra, čia nėra, kai viskas taip nepastovu ir didingumas tampa niekingu, iliuzija per tiršta... Iš esmės kaip būti tame nepastovume tarp karų ir nelaimių? Kur tas Dievas, kuris turėtų mus apsaugoti? Tokie klausimai „kybo“ pasibaigus spektakliui. Ir tie klausimai teisingi ir smelkiantys dabartį, kaip kiekvienam iš mūsų atrasti tą teisingą koloną, kuri taptu ramsčiu ir užuovėja nuo neteisybės ir karo?

Gera Mariaus Repšio vaidyba, puiki scenografija, kuri turi ir nacionalistinių tautiškų motyvų, bet kartu atspindi visos Vakarų Europos istorinį portretą... Nežinau, man visada Koršunovas palieka įspūdį, dažnai po karnavališka pateiktimi, rėkavimais lieka toji tyroji egzistencinė nata, kuri nuginkluoja. Visumoje „Katedra“ judanti, progresyvi ir statoma spektaklyje kaip Sizifo mite vėlei iš naujo tam, kad ji būtų nugriauta.

Gera recenzija: Matas Grubliauskas – Katedra vs „Katedra“

Jūsų Maištinga Siela