Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Spektaklis "Šventoji", režisieriai Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas

 

Sveiki!

 

Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio, arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau, ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.

 

Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai perteikti scenoje.

 

Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo, kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi, Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete. Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru, todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!

 

Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama, jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.

 

Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet... galbūt aukos?

 

Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji, kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos, drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Laukinė antis", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

Jau tampa mano kultūrine tradicija prieš pats Naujuosius (išvakarėse) nueiti į teatrą, tad šįkart pavyko gauti bilietus arti scenos iš anksto į vieną iš premjerinių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Laukinė antis“ Vilniaus jaunimo teatre pasirodymų. Labai mėgstu garsiojo norvego Henriko Ibseno dramaturgiją! Tik priminsiu dėl konteksto, kad Henrikas Ibsenas buvo žymus XIX amžiaus norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu, kuris savo kūryba drąsiai kvestionavo tuometines visuomenės moralės normas bei vidinę žmogaus psichologiją. Jo penkių veiksmų pjesė „Laukinė antis“, pirmą kartą pasirodžiusi 1884 metais, tapo vienu svarbiausių autoriaus kūrinių, žyminčių posūkį nuo socialinio realizmo link simbolizmo. Pagrindinė kūrinio idėja sukasi aplink vadinamąjį „gyvenimo melą“ – nuostatą, kad iliuzijos ir saviapgaulė paprastam žmogui yra būtinos norint iškęsti pilką bei skurdžią kasdienybę. Per tragišką Ekdalių šeimos likimą Ibsenas parodo, jog brutali tiesa, pasėta fanatiško idealisto rankomis, ne visada išlaisvina, o dažnai tiesiog sugriauna trapią žmonių laimę ir veda į nepataisomą katastrofą.

Taigi O. Koršunovas vėl stato kanoninę dramaturgiją ir tai jis moka daryti geriausiai! Visgi spektaklis „Laukinė antis“ Koršunovui netikėtai (iš šiaip jam būdingų įvairiomis provokacijomis, hiperbolizuota ironija ir perversijomis pasižyminčių kitų spektaklių pastatymų) dvelktelėjo labiau teatro klasika, tarsi režisierius tausotų savo teatrinį šmaikštųjį stilių ir labiau perteiktų klasiškas Ibseno pjesės ištarmes. Kitaip sakant, spektaklis nesistengia pokštauti, jis laikosi Ibseno dramaturginių dvasios principų ir šio spektaklio versijai tas labai nepaprastai tiko. Matyt, tai labai sužavėjo Darių Kuolį, kuris savo socialiniame tinkle liaupsino šį Koršunovo pastatymą. Koršunovo matytas variantas man labiau patiko už tais pačiais metais matytą režisieriaus Árpád Schilling H. Ibseno spektaklio „Mažasis Ejolfas“ su Klaipėdos jaunimo teatru.

Pasakojimo centre – turtingo tėvo sūnus Gregersas (aktorius Donatas Želvys), grįžęs po ilgo laiko namo. Jis susitinka su vaikystės draugu Jalmaru (aktorius Valentinas Novopolskis), pas kurį galiausiai susikivirčijęs su tėvu dėl to, kad jis negerbia motinos atminimo ir tuoj ves kitą moterį, kuri Gregersui taps pamote, atsikrausto į namus. Priešingai nei Gregersas, Jalmaras jau sukūręs šeimą, augina su žmona Gina paauglę Hedvygą, tačiau Gregersas nėra iš tų, kurie tenkintųsi kitų tariama laime, jis, atsisakęs tėvo turtų dėl tariamo teisuolio mesijo vaidmens (o iš tikrųjų atrodo kaip puikybė ir egoistinis kerštas tėvui), jis save įtikina esantį mesiją skleisti nuogą, karčią, nepatogią tiesą, nes tik žmogus, gyvenantis tiesos nušviestame kelyje, gali būti atviras, laimingas ir teisingas. Deja, savo teisuolio kelyje pirmiausia imasi Jalmaro ir Ginos santuokos, kurios paslaptys turėtų, anot Gregerso, išvaduoti juos iš melo ir kančios bei iš tikrųjų sutvirtinti santykius, tačiau efektas išties išeina liūdnas, nes, pasirodo, tiesa gali ne tik sugriauti šeimą, bet ir tiesiogine to žodžio prasme pražudyti.

Tiesos ir teisingumo problema šioje pjesėje atsiskleidžia per tragišką susidūrimą tarp Gregerso Verlės siekio apvalyti šeimą nuo paslapčių ir gydytojo Relingo (aktorius Andrius Bialobžeskis) įsitikinimo, kad iliuzijos yra būtinos žmogaus išlikimui. Režisierius parodo, kad prievarta brukama tiesa sugriauna trapią Ekdalių šeimos laimę, nes asmenybės, kurios nėra pakankamai stiprios priimti tikrovę, po jos svoriu tiesiog palūžta. Galiausiai Hedvygos auka tampa skaudžiausia išvada, kad bekompromisis teisingumas be empatijos atneša ne išganymą, o nepataisomą katastrofą.

Nors teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, kuriai iš esmės spektaklis patiko, nepatiko scenografija, prikrauta buitiškų daiktų, kurie trukdė vaidinti aktoriams. Tačiau man scenografija patiko, toks seniai nematytas natūralus senovinių namų (kaip kokiame Ingmaro Bergmano filme), pilnų gyvenimo ir daiktų pavyzdys, kuriame žiūrovas irgi drauge apsigyvena. Puikiai perteiktos Ibseno pjesės ištikimybės ir (savi)apgaulės niuansai, o pabaigoje Jalmaras tampa labai komiškas, kaip jis trokšta socialinių šeimos vaidmenų, tačiau jo išdidumas ir puikybė, vyriškumo pažeminimas verčia „pakuotis lagaminą“ nenoriai. Šįkart man labai patiko V. Novopolskio vaidyba, ji buvo įvairesnė, simpatiškesnė už Donato Želvio sukurtą teisuolio. Pagirčiau labai Vytauto Anužio stulbinančią organiką ir natūralumą, nustebino ir mažoji Hedvygos aktorė Inga Juškevičiūtė, kuri labai jautriai perteikė šeimos suirutės aukos vaidmenį, kad net aš likau labai sujaudintas jos jautrumo ir ašarų.

Scenoje – įmantrus ir karališkas krėslas tampa teisuolio tribūna, ant kurios sėdi veikėjai ir kalbasi. Sėdėti jame – tai atsidengti visuomenei, išpažinti, byloti tiesą, teisti kitus. Spektaklį papildo ir technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, palėpėje esančios pašautos anties lizdas, kuris tampa yrančios ir griūvančios šeimos simboliu, pro jį į pasaulį plačiomis akimis žiūri palinkę pjesės veikėjai iš esmės per anties lizdą žiūri į save pačius. Laukinė antis simbolizuoja į nelaisvę patekusią ir prie dirbtinės aplinkos prisitaikiusią sielą, kuri, kaip ir Ekdalių šeima, pasirenka gyventi iliuzijų dugne, užuot bandžiusi kilti į tikrovės šviesą. Šis paukštis taip pat tampa Hedvygos tyrumo ir tragiško likimo atitikmeniu, nes jos pasiaukojamas galutinai parodo, kaip negailestinga tiesa sužeidžia tuos, kurie yra per trapūs išgyventi be savo saugaus melo užuovėjos.

Nors spektaklis lokalus ir labai ibseniškas, bet jų prasmės sietinos su šių dienų aktualijomis, ypač su mūsų visuomenės susiskaldymu dėl „tiesos“ ir „teisingumo“. Sužvėrėję nuo tiesos troškulio, lupame atminimo lentas nuo Lietuvos miestų gatvių, pervadinėjame gatves ir mokyklas, savaip neigiame istorines asmenybes, perrašinėjame istoriją, išvežame paminklus į Grūto parką, pernelyg nesigilindami į aplinkybes, užklijavę vieną etiketę iš teisuolio perspektyvos. Mes mylime tariamus teisuolius dažnai dėl jų chamiškos formos, pamynę etikos ir garbės kodeksus, pvz., kai laidoje dalininkės rėkia vyrams, kad „jūs bekiaušiai!“ ir tai tampa laidos reitingų kulminaciniu akstinu ir susivienijimo moterų ženklu, o socialiniuose tinkluose Petro Gražulio europarlamentare moterų pažeminimas yra skatinamas ir palaikomas patiktukais, jis vadinamas tų pačių moterų „tikru vyru“ ir liaudis mėgaujasi teisuolio pozavimu, aistringai lekiančiais žodžiais iš burnos, bet ne tų žodžių turiniu, juk iš tikrųjų kalbama apie tai, ką gerai pasakė pats O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“

Spektaklis labai patiko ir tapo tikra Naujųjų metų išvakarės kulminacija, suteikusi daug minčių ir emocijų palikti 2025-uosius. Susitelkęs kaip niekad į Ibseno pjesės pasaulį, sakyčiau, režisierius išliko ištikimas klasikiniam dramaturgijos variantui, tad nėra daug kokių nors netikėtų interpretacijų. Gerbiu ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes, kaip sakiau, labai mėgstu H. Ibseno dramas, o lietuviškame teatre Ibseno „Laukinės anties“ dar nebuvau matęs. Labai rekomenduočiau pamatyti!

Režisierius O. Koršunvas kalba apie "Laukinę antį".

Maištinga Siela

Spektaklis "Remyga", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Šiaulių dramas teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

 

2020 metai, labai gerai pamenu, buvo vis dar gūdūs karantininiai metai, o mūsų teatras buvo izoliuotas, aktoriai skaitė net per zoomą pjeses ir stengėsi bent jau šitaip kaip nors išgyventi. Bet premjeros nebuvo nutrūkusios! Tais 2020 metais įvyko ir režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio pagal rašytojo Rimanto Kmitos romaną „Remyga“ premjera su Valstybinio Šiaulių teatro aktoriais. Spektaklio nepavyko pamatyti ištisus penkerius metus, tą padariau tik šią savaitę, tad dalinuosi vėlgi savo įspūdžiais, pastebėjimais ir pajautimais.

 

Prisipažinsiu, kad nesu skaitęs nė vienos R. Kmitos knygos. Nė vienos! Neturiu jokio nusistatymo, tiesiog netraukia, tačiau su malonumu pažiūrėjau jo romano „Pietinia kronikas“ adaptaciją kine. Buvo labai gerai. Kitas jo romanas „Remyga“ tapo Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastatymo medžiaga – nieko nuostabaus, nes centre – Šiauliai, savitas, išskirtinis ir savo atmosferą bei veidą turintis miestas, kuris dėl R. Kmitos tapo plačiau žinomas visoje Lietuvoje. Įdomu, jog šios medžiagos ėmėsi ne bet kas kitas, o būtent Oskaras Koršunovas, tad savaime aišku, kad spektaklis bus geras arba labai geras, nes kitaip beveik nebūna.

 

„Remyga“ pasakoja apie laikotarpį, kai griūva Sovietų Sąjunga, iš devinto dešimtmečio pereinama į laukinio gariūnmečio dešimtą dešimtmetį, kai tuo metu Šiauliuose siaučia ir karaliauja Princas (realiai egzistavęs toks mafijozas Šiauliuose). Istorijos centre – komplikuoto likimo Remigijus, kurį visi vadina tiesiog Remyga (aktorius Anicetas Gendvilas). Pabuvojęs Afganistano kare ir iš jo grįžęs gyvas ir sveikas, jis veda vietos turtingo mafijozo dukrą Sonatą. Nemažą spektaklio dalį pasakojamas vyksta kaip vestuvinis uliavojamas su degtine, nesibaigiančiomis cigaretėmis, muštynėmis, girtutėliais pokalbiais, tačiau akivaizdu, kas linksmai prasideda, tas liūdnai baigiasi. Tai beveik kaip dėsnis, kuris tinka ir Remygai.

 

Galiausiai Remyga įsitvirtina su Sonata (aktorė Monika Geštautaitė), tačiau nieko neuždirba, o Remyga vis dar žvalgosi į darbo kolegę Laimą. Uošvis (aktorius Vytautas Kaniušonis) bando jį pajunkti savo nešvariems kontrabandiniams reikalams, nes Remyga dirba milicininku, o ten padeda sukčiauti, tačiau Remyga nelaimingas: jį kamuoja košmarai apie karo išgyvenimus Afganistane, jo žmona nesupranta, kodėl jis kasnakt kažko bijo, negali normaliai miegoti, Remyga nežino, kur dingo jo tėvai, bando juos surasti per archyvus, tačiau veltui. Netrukus gimsta sūnus Mindaugas ir gyvenimas pašlyja visai, nes Remygą ima ėsti vidiniai demonai, kurie pamažu jį traukia į sielvartingos kančios liūną... Demonai pasirodo savaip: rimbu plakanti sadistė apdegusi velnienė, ant paspirtuko mamos beieškantis mažas vaikelis ir kt.

 

Iš esmės spektaklis, kad ir komiškas, pamažu jis įgauna vis tamsesnių ir labiau psichoanalitinių bruožų. Niekas vargšų anuomet vyrų, kaip ir Remygos, negydė psichiškai, aplinkiniai negalėjo suvokti, ko šie karą išgyvenę jaunuoliai negali normaliai grįžę toliau gyventi, bet tiesa kaip ir visų panašaus likimo kareivėlių: neįmanoma grįžti iš karo, tu visada lieki kare, o tai galioja ir Remygai. Čia labai šioji istorijos dalis primintų Svetlanos Aliksijevič dokumentinės prozos liudijimus „Cinko berniukai“, o toji istorijos dalis apie santykius su korumpuotu uošviu ir jo dukrele kažkodėl Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“. Spektaklį paįvairina aktorių šiaulietiška šnekta ir Šiaulių miesto niuansai, kuriuos tikriausiai tikras šiaulietis dar labiau juos suvoks ir pamatys. Kita Remygos problema – tapatybė. Tik istorijos pabaigoje jis išties susivokia, koks monstras yra jo uošvis ir kad reikia gelbėti bent jau sūnų, tačiau neatrodo, kad Remygai išvis iki tol būtų rūpėjusi tėvystė.

 

Manding, čionai įžiūriu nemažai lyčių stereotipinių vaidmenų. Sonata nori, kad jos vyras uždirbtų tiek, kad ji būtų aprūpinta, nors pati yra pervargusi nuo rūpinimosi sūnumi. Ši pora nesusikalba, nepasidalija darbais, o elgiasi pagal standartinį modelį: namai ir vaikai – moters reikalas, o pinigai, biznis – vyrų, sakyčiau, vaidmenų pasidalinimas dar labiau atvėrė tarp sutuoktinių bedugnę. Abiem reikia psichologinio palaikymo ir poilsio, tačiau gauna tik abortus ir šaunamuosius ginklus iš savo draugų. Kitaip sakant, tai iliuzijų pasaulis, kuriame visi įklimpę, nelaimingi, smurtaujantys, negalintys pakeisti savo likimo, todėl tiek Remyga, tiek Sonata yra tragiški ir tokių tikriausiai tuo metu Lietuvoje buvo pilna. Pats savo giminėje vieną tokią pamenu.

 

Scenoje svarbiausiais scenografiniais akcentais tampa sulamdytas seno modelio automobilis, kuris tampa ir vonia, ir pasikalbėjimo būdele, ir vestuvių kambariu, sekso lova. Daugiafunkcis dešimto amžiaus pradžios audi modelis simbolizuoja laisvės ir nepriklausomybės ištroškusį gyvenimą, bet kartu ir tamsumą, skurdą ir prastą kultūrą, kurioje augo ir savaip gyvenimą gyveno ištisa karta. Čia kaip sovietmečio agrarinis simbolis – mėlynas baltarusių traktorius, taip šio laikotarpio – audi automobilis. Kitas svarbus akcentas – didžiulis kryžius, iliuzijų ir vilčių simbolis, kuris turėtų apvalyti sujauktus ir orumą praradusius gyvenimus, tačiau tampa mafijozų prostitučių šokių stulpu, akivaizdu, kad tai, kas šventa tampa tik tam tikru pajuokos objektu ir tikrasis gijimas nei Reimygai, nei kitiems neįmanomas.

 

Tiesa, yra ir trečias svarbus simbolis – projektoriumi rodoma pilnatis, kuri simbolizuoja Remygos virtimą žvėrimi, monstru, vilkolakiu. Kai kada mėnulis žada ir socialines visuomenines permainas, t. y. perėjimą nuo sovietizacijos suirutės iki laisvos Lietuvos, per mėnulį rodomi to laikmečio masinio prieinamumo ženklai, produktai: „Santa Barbara“, „Tomas ir Džeris“ bei kadrai, kai skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, matomi Mamontovas, Džordana Butkutė, „Bixai“ ir kt. Kelia nostalgija – tai praeitas gyvenimas, kuris nori nenori puikiai papildo visą vaizdinio kontekstą, ją ironizuoja, bet kartu žiūrovui sužadina nostalgiją.

 

Spektaklis man patiko, visumoje išgauta vientisa Remygos vilkolakiškoji susivokimo tragiška istorija. Pačia bendriausia prasme spektaklis ne vien tik apie laikmetį, bet ir pastangas susivokti, kad sergi ir tau reikia pagalbos. Kitaip sakant, tai psichoterapinio turinio istorija, deja, vyrų psichinė sveikata niekam nerūpėjo, jie suluošinti, sulaužyti šalies didvyriai, o kai kada alkoholikų ir mafijozų, nusipirkusių nelegaliai išdavą nuo karinės prievolės ir pašaukimo į Afganistaną, pajuokos subjektais. Tai pasakojimas apie iliuzijas ir neteisingą laikmetį, kuris kupinas absurdo, nesusikalbėjimo, menkaverčių džiaugsmų ir daug ašarų. Puiki medžiaga, o pats spektaklis, sakyčiau, nors O. Koršunovo repertuare, mano akimis, ir nėra pačios aukščiausios prabos, tačiau vis tiek labai geras. Asmeniškai šis spektaklis tiek režisūrine prasme, tiek veikėjų tragiškumu man koreliavosi su absoliučiu O. Koršunovo hitu „Išvarymas“ – abu spektakliai turi panašumų.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Didžiausią mano gyvenime link teatro kultūros postūmį padarė, be jokios abejonės, Oskaro Koršunovo pagal Viljamo Šekspyro tragediją pastatytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kurios premjera įvyko dar 2003 metais, vadinasi, spektakliui, kuris apkeliavo pasaulį, jau yra 22 metai. Ir jį režisierius vėlei atnaujino su naujų aktorių sąstatu! Prisimenu, kaip pirmąkart pamačiau šį spektaklį ir jis buvo toli gražu net ne kokiame dramos teatre, o būtent per LRT televiziją nufilmuotas ir transliuojamas per kultūros kanalą. (Ar dabar berodo tokius spektaklius televizija?) Nieko nuostabaus, kad teko pirmąją versiją matyti per televiziją, nes dar būdamas mokyklinio amžiaus neturėjau tokios progos nuvykti į Vilnių ir nueiti tiesiogiai į kino teatrą.

 

Visgi po daugel metų buvusiame Rusų dramos teatre, kuris dabar pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą, kur anuomet dirbo ir kūrė O. Koršunovas, pavyko pamatyti spektaklį su senuoju sąstatu (tai gal buvo kokie 2009 ar 2010 metai). Pagrindinius vaidmenis anuomet atliko Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė, kuriems jaučiu iki šiol didžiulę simpatiją. Tačiau laikas negailestingas, aktoriai, kaip teigia pats režisierius, nebenori atlikti paauglių vaidmenų, kurie jau nebeatspindi ir jų pačių, todėl „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ turėjo savaip persitvarkyti. Siužetas, scenografija ir visa kita išliko praktiškai nepasikeitę, o kai kurie aktoriai, pavyzdžiui, Eglė Mikulionytė ir toliau atlieka komišką Džuljetos auklės vaidmenį.

 

Šį ankstyvą rudenį O. Koršunovas paskelbė, kad buvo parodytas jubiliejinis 200-asis pasirodymas. Aš tikriausiai buvau arba jame, arba 201-ajame, sunku apskaičiuoti, nes spektakliai pasirodė vienas po kito, o režisierius socialiniame tinklapyje galbūt įrašą padarė vėliau. Tą vakarą, neslėpsiu, labai norėjau pamatyti būtent Dignos Kulionytės pasirodymą Džuljetos vaidmenyje, tačiau vaidino man nežinoma Agnieszka Ravdo. Tiek Digna, tiek Agnieszka, manau, yra priimtinas pasirinkimas, nes Džuljetai spektaklyje beveik 14 metų, vadinasi, dar visai vaikas, todėl reikia infantilumo ir, žinoma, itin vaikiškos išvaizdos. Romeo vaidmenyje pasirodė man patinkantis aktorius Laurynas Jurgelis, ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūręs Lietuvos nacionaliniame teatre, pvz., „Išvarymas“ ir „Svetimas“, kuriuos šiemet teko pamatyti.

 

Ką daro režisierius Oskaras Koršunovas? Jis ima V. Šekspyro pjesę, parašytą Renesanso metu (praktiškai Baroko priešaušryje), kuri pasakoja apie tolimąją Veroną. Laikmetį jis transformuoja į XX amžiaus pirmosios pusės itališkos virtuvės stilių, virtuvę, kurioje kaip kokiose Ramzio virėjų kovose pliekiasi Kapulečiai ir Montekiai. Svarbus leitmotyvas – miltai ir tešla. Tešla, jungiamoji ir skiriamoji lipni masė, kuri iš esmės yra ir konflikto priežastimi, ir meilės simbolis; tešloje esame visi vienodi, skirtybes susikuriame iš iliuzijų. Iškart pasireiškia komizmas, savotiškas netgi vietomis gašlumas, iš kurio randasi ir gyvybė, šeimos pratęsimas.

 

Tai ekspresyvusis teatras, tokie paprastai būna itin žiūroviški ir patrauklūs, juos lydi ilgalaikė teatrinė sėkmė, o kai kada sunku gauti į juos bilietų. Man savotiškai patinka, kad režisierius palieka originaliai išverstą į lietuvių kalbą Šekspyro poetinę kalbą, kuri gali nepripratusį žiūrovą išmušti iš vėžių, nes suprasti greitakalbėje Šekspyrą nėra jau taip paprasta. Pasirinkdamas palikti tiesioginę Šekspyro kalbą, režisierius toli nepabėga nuo originalo, t. y. nuo Šekspyro dvasios ir dramaturgijos. Visas įspūdis susitelkęs į įspūdingą scenografiją ir veikėjų karikatūrinimą. Veikėjai ekspresyvūs, bet trafaretiniai, tačiau nereiškia, kad bedvasiai. Priešingai – visas spektaklis pulsuoja bendra dinamika ir jausmingumu, nes po paryškintu komizmu ir grotesku slypi didžiulė paauglių meilės tragedija.

 

Juk tai spektaklis apie tėvų despotizmą! Džuljetos tėvai vienu metu iškelia mergaitei ultimatumą, jeigu šioji netekėsianti už turtingo egoistinio grafo, ji nebeteks Kapulečio apsaugos, šeima jos išsižadės. Istorija iš esmės apie maištą, kuris pražudo. Paradoksalu, bet veikėjai veikia pagal savo troškimus ir svajones, todėl savaip maištauja ir prieš šeimos patriarchatą ir prieš visuomenės standartus. Šioji kolizija šekspyriškai labai tragiška, nes pareikalauja daug mirčių. Viena ryškiausių šiame spektaklyje – Romeo nužudo Tebaldą. Įdomu, kad Koršunovas leidžia veikti scenoje miltuotiems numirėliams, jie užpildo kaltės ir sąžinės konfliktinę erdvę, tampa iliustracijomis, kas iš tikrųjų yra veikėjų mintyse. Jaunieji veikėjai renkasi meilę, jausmus, o ne primestą paklusnumą. Neturėdami jokio žalio supratimo, kas yra gyvenimas, jie aklai paklūsta, kaip pasakytų jau subrendę, hormonams, kurių negali suvaldyti nei griežta tėvo ranka, nei bausmės, nei jokios baimės.

 

Kodėl miršta tiek Džuljeta, tiek Romeo? Ne dėl to, kad jie buvo kvaili, pernelyg naivūs. Jeigu gerai panagrinėtume situacijas, pamatytume, kad didžiausioji priežastis – nesusikalbėjimas ir komunikacijos stoka. Jie nežinojo visų tikslių taisyklių, savo plano instrukcijos, o juk taip dažnai ir būna tikrame gyvenime, kada negalėdami susikalbėti, vyras ir žmona (arba vyras ir vyras, moteris ir moteris) pasuka skirtingais gyvenimo keliais.

 

Scenoje puikiai veikiantys virtuviniai rykai, besisukantis miltų katilas, kuriame užgimsta kaip lopšyje gyvybė, ir kartu jis reiškia karstą, nes jame ir mirštama, tad visa tai scenos centre simbolizuoja gyvenimo ciklinį ratą, besisukantį dualistiniame pasaulyje tarp gėrio ir blogio, tarp meilės ir neapykantos, tamsos ir šviesos. Nieko nepridursi, spektaklis vis dar daro didžiulį įspūdį ir kaskart atveria naujas prasmes ir apmąstymus. Apskritai man patinka, kaip Koršunovas realizuoja Šekspyrą, ne ką mažiau įspūdingi kiti Šekspyro pjesių pastatymai: „Hamletas“, „Otelas“. Tai lietuviškojo teatro viršūnė, galybė ir meistrystė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Išvarymas", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ yra tiek prikalbėta ir prirašyta, kad kažin ar ką nors naujo galiu pasakyti. Pasidalysiu savo įspūdžiais ir tiek.

 

Spektaklio premjera įvyko beveik prieš 15 metų, t. y. 2011 metais, o man tik 2025 metų vasarą pagaliau pavyko pamatyti legendinį Koršunovo spektaklį, kurio fenomenas iki šiol neatslūgsta. Ir tai gryna tiesa, nes pabandykite gauti bilietų geroje vietoje, kol neišsipirko kokios įmonės ir jų darbuotojai urmu! Pavieniai bilietai geroje vietoje – tikra laimė. Laukiau šios progos ir pagaliau sulaukiau. Pernai ištisa serija šio spektaklio pasirodymų buvo atšaukta sunegalavus aktoriui, o šią vasarą pakartotinai surengti papildomi spektakliai – salės pilnos, bilieto kaina siekia 100 eurų. Ir ką? Susiruošiau ir aš pažiūrėti vienintelio spektaklio, kuris buvo rodomas net pilnose arenose! Žinojau, kad verta, todėl šįkart nedvejojau, nors atsiėjo ir nemažai – viešbučiai, transportas ir rizika, jog spektaklis dėl kokių nors aplinkybių gali ir neįvykti, bet viskas baigėsi labai gerai.

 

Spektaklis prasidėjo 5 valandą ir baigėsi prieš vidurnaktį, t. y. beveik 6 valandų teatrinė patirtis, kurios taip lengvai neišmuši iš galvos. Tam tikra prasme, genialusis Koršunovas yra tikra teatro legenda ir mūsų teatras yra puikus.

 

Žinokite, šiek tiek prailgo, išties išsėdėti kad ir su dviem pertraukomis iki galo nepasiruošus kavos po ilgos dienos reikia pastangų, todėl į spektaklį rekomenduoju eiti gerai fiziškai pailsėjus, kad nepristigtų dėmesio koncentracijos. Istorija sukurta dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus, su kuriuo Koršunovas jau ilgą laiką dirba. Labai man patiko jų bendrystė ir spektaklis „Miegantys“, tad tikiuosi pamatyti ir apie Imanuelį Kantą (jau kitą teatro sezoną). „Išvarymas“ iš esmės pasakoja apie laikotarpį po stojimo į Europos Sąjungą, po vadinamųjų 2004-ųjų, kai atsivėrė sienos ir galimybė lietuviams emigruoti, susikurti savo sėkmės istoriją. Kaip žinia, didžiajai daliai tą padaryti pavyko, o kai kurie baigė savo gyvenimus kalėjimuose arba po tiltais. Marozai, kekšės, gyvenimo nieko prarasti nebijantys smurtautojai ir nuoširdūs naivuoliai, sunkaus darbo nebijantys patiklieji – visokio plauko lietuviai vienu autobusu išsiruošia į Londoną kaip į stebuklų šalį, tačiau nutinka labai greitas pravalas – jie netenka pasų, o žadėtas darbas ir galimybės greitai žlunga.

 

Pagrindinis veikėjas Benas (aktorius Kęstutis Cicėnas) autobuse susipažįsta su Egle, su kuria dar susitiks Londone, kai gyvenimas juos suves. Ar tai tragiškos meilės istorija? Kažkiek. Bet labiausiai, sakyčiau, Vandalo (aktorius Marius Repšys) ir Beno draugystės istorija, paženklinta išdavyste, atleidimu ir pragaištimi. Benas Londone yra integruotas policininkas, šnipas, bet atsidūręs benamio pozicijoje lieka eiliniu imigrantu pastumdėliu, kuris nebegali grįžti į Lietuvą, todėl glaudžiasi pas anarchistus ir gyvena morgo karstuose, kol galiausiai žingsnis po žingsnio atsitiesia, susikuria naują tapatybę, tačiau praeitis nuolat Beną/Robertą persekioja, kol galiausiai jis suvokia, kad negali pabėgti nuo savasties.

 

Spektaklis „Išvarymas“ pagarsėjo pirmiausia dėl to, kad ten pilna atpažįstamo žargono ir keiksmų, prie kurių asmeniškai nesu pratęs, tačiau spektaklio pabaigoje tai jau tapo kone savita „namų kalba“, o tai rodo, kaip greitai kalbiškai priprantama prie smurtinės kalbos. Iš tikrųjų spektaklis galingas tuo, kad ne tik per Beną, bet ir per antraeilius veikėjus papasakoja bendrą margą tautos likimą užsienyje. Vienas įsimintiniausių ir tragiškiausių veikėjų – svajoklė fotografė Eglė, kuri nepritapusi prie britų visuomenės ir negavusi Beno meilės galiausiai tampa kekše, kuri gauna galą. Puikus Gailės Butvilaitės pasirodymas! Kaip, beje, ir Mariaus Repšio sukurtas charizmatiškas marozas Vandalas, bet labiausiai, sakyčiau, šiame spektaklyje be atvangos gyventi ir veikti reikia Kęstučiui Cicėnui, kuris sukūrė nepamirštamą ir evoliucionuojantį veikėją.

 

Šiaip galvoju, kad spektaklis turėjo būti ypač 2011-2012 metais aktualus, kai tik iš tikrųjų pradėjome reflektuoti lietuvių patirtis emigracijoje, kai iš tikrųjų aidu parėjo į viešumą pas mus sukrečiančios istorijos apie išgyvenimą savotiškuose laukiniuose Vakaruose. Šiandien, manau, ypač jau po karantino daugelis dalykų jau pasikeitę, o emigruojantys lietuviai jau moka puikiai kalbą, suvokia galimybes ir paklydimus, nėra naivūs, dažniausiai jau remiasi tuo, kad kažkas ten iš artimųjų ar pažįstamų jau laukia. Vaikščiodamas po didmiesčių rajonus, pagalvoju dažnai, kad dar kokiais 2004 metais tuose rajonuose sutemus būdavo labai pavojinga: kur visi jie pasidėjo? Ogi emigravo, sunyko, išmirė, susėdo į kalėjimus ir iš tikrųjų, nors spektaklis apie išvarymą, bet jis ir apie savitą apsivalymą nuo naivumo, smurto, iliuzijų. Sakyčiau, spektaklis istorinis ir jį jau galima nagrinėti kaip išgyventą patirčių laiką, ypač traumos aspektus, vienatvės ir gyvenimo prasmės dalykus.

 

Tai įspūdingas spektaklis, tikrai. Kartą gyvenime tikrai verta pamatyti. Beje, labai patiko gyva muzika! Bet ar tai mano mėgstamiausias O. Koršunovo pastatymas? Tikrai ne. Esu senamadiškas, tad tebesu ištikimiausias Koršunovo Šekspyro dramų interpretacijų gerbėjas. Techniškai žiūrint „Išvarymas“ nėra pats įdomiausias ar netikėčiausias spektaklis netgi scenografiškai žiūrint (gal pernelyg daug apie jį buvau girdėjęs ir žinojau ko iš jo tikėtis?), tačiau tai organiškai laiką įvairiais aspektais detaliai atskleidžiantis pamfletas, kurio taip lengvai neužmirši, kuriam komizmas ir tragedija yra neatsiejami susimovusio emigranto gyvenimo palydovai.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Antonas Čechovas "Trys seserys"

 Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, kas buvo įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904) dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ )? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra, reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.

 

Labai geras šitai subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia, kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma. Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.

 

Apie kitokią laisvę A. Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus, tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima gyvenimo džiaugsmą.

Antonas Čechovas

 

Iš vienos pusės, galima sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir, rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir likusios seserys.

 

Nors ši puiki pjesė ir apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“ Čechovo pjesės veikėjų prognozę.

 

„VERŠININAS

Apie ką? Pasvajokime... pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.

 

TUZENBACHAS

Ką gi? Po mūsų žmonės skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ – ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.

 

Ir išties, kai pabaigi skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Oskaras Koršunovas apie spektaklį "Išvarymas"

 Sveiki,

 

„Pjesėje yra paslaptis. Yra kažkas, kas sprogdina patirties ir atminties atomą, sielos geną bendrą visiems. Spektaklis pasakoja apie 90-tuosius. Apie laiko istorinę, techtoninę slinktį, lūžį, keitusį žmonių pažiūras, likimus, gyvenimą. Apie neįtikėtinai sunkius laikus, kai buvo sunku išgyventi, o dar sunkiau išlikti žmogumi. Kai iš naujo reikėjo sukurti save. Kaip sako spektaklyje senasis Benas ,,iš šūdo sulipdyt veidą". Tai tie baisieji laukinio kapitalizmo laikai, su visu savo moraliniu ir ekonominiu smurtu.“ Oskaras Koršunovas

 

Ir aš dar nepamačiau „Išvarymo“, apie kurį kalbama jau visą dešimtmetį, nes tai tikriausiai viso dešimtmečio Lietuvos didysis teatro šedevras! Labai tikiuosi, kad „Išvarymas“, apie kurį neseniai režisierius O. Koršunovas pasidalijo savo facebooke įrašą, dar vieną dieną būtinai sugrįš ir turėsiu galimybę patirti tai, ką patyrė kiti žiūrovai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Karas tarp mūsų ir raganų medžioklė – Oskarą Koršunovą užmušėm, kas kitas?

 

Sveiki,

 

Kai savo socialiniame tinkle pakomentavau prie Rimo Tumino, – kurį ėmė pulti, kas netingi, visi rusofobai ir tie, kurie galbūt tokiais tapo per vieną naktį (kas galėjo pamanyti, ar ne?), – kad prasideda raganų medžioklės sezonas, likau užpiltas socialinių tinklų komentatorių, kad ką aš čia ginu. Žinoma, vyksta karas, situacija baisi. Bet to neužtenka Lietuvoje, mes norime kraujo ir teisingumo čia ir dabar. Kadangi negalime pulti Putino kariaunos, puolame aplinkui savus, manydami, kad šitaip Putinui įžnybsime į pautus. Deja, žnybiame sau.

 

Ilgai laukti nereikėjo, kai krito režisierius Rimas Tuminas, atėjo laikas ir genialiam Oskarui Koršunovui. Priekabių radome. Pateisinimų? O kam ieškoti. Lietuviams, kurie dedasi trokštą taikos ir karo nutraukimo, reikia kažkuo užsiimti ir pirmu taikiniu į tuos, kurie kažkada leptelėjo kažką Rusijoje ar apie ją, rodė ten savo darbus, buvo galbūt ne visada dėl pandemijos ir nuolatinių gąsdinimų adekvatūs ir blaivūs (kas be nuodėmės?), tad pradėkime tarp savų raganų medžioklę. Uždekime fakelus, prispauskime vėliavas prie krūtinės ir veidmainiškai manykime, kad kitus pasmerkdami, pasikoliodami tartiufiškai internete, pavaizduodami paviršutiniškai patriotiškus, nuteisime dar ir saviškius tarp savų. Kas tiems žmonėms negerai, galvoju? Arba aš neįžvelgiu socialinių tinklų tragedijos ir manipuliacijos, ar čia tyčia tas srautas sukuria konfliktų karus, kraujo ištroškusiems lietuviams. Vyksta tikras karas ir žmonės vis dar vieni kitiems pikti arba bent jau bandoma išpūsti tą burbulą, kad tokie yra. Mane gąsdina įsiutusi minia, kuri nieko nebeskiria, nieko nepateisina, tik viską suplakę į visumą trokšta pasitenkinimo.

 

Baisiausias dalykas, kuris plieskiasi paskutinėmis dienomis – rusofobija. Rusai nuo seno yra mūsų tautinė mažuma ir vaikai jau tarp savų, kurie žaidė vienoje klasėje, ima atstumti vieni kitus, nes namuose girdi, kokie baisūs rusais, man pradeda panašėti į spektaklį „Mūsų klasė“, kurį, beje, režisavo pats Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Spektaklyje vaizduojami vaikai klasėje, kurioje mokosi lenkai ir žydai, pasikeitus politinei situacijai, lenkai klasiokai ima žudyti žydus... Ar galima šiandien skirti politiką ir militarizmo paimtus karininkus nuo paprastų žmonių? Ar yra racionalus gėrio ir blogio atskyrimas? Šiomis dienomis, kai bandom visomis išgalėmis atitverti Rusiją, man atrodo, labiausiai Lietuvoje dabar pažeidžiami rusų tautybės žmonės ir didelei daliai žmonių nė motais, kad jie prieš karą. Tai raganų medžioklė. Būkite atsargūs, nes jus irgi gali palaikyti raupsuotu, kol baksnojate į kitus ir vadinate juos raupsuotaisiais.

 

Jūsų Maištinga Siela