Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Trys milijonai eurų" / "Three million euros"

Sveiki,

Dvi močiutės lietuviškų laukų apsuptyje įrengtoje autobusų stotelėje sėdi ir sako pizdiec ir viskas visiems labai gerai! Štai ką prisiminsiu iš lietuviškos komedijos „Trys milijonai eurų“ (2017). Tai tikrai nėra subtili komedija, kuri kažką atskleistų kitokio, veikiau primena jau dešimtmetį ir ilgiau besitęsiančią komedijų braižą, kažką panašaus į sukryžmintas rusų ir pačių prasčiausių amerikietiškų komedijų versiją, pridedant šiek tiek lietuviško nacionalinio prieskonio. Tiesą sakant, visokie „Valentinas vienas“ bei „Zero“, dėl kurio ėjo visi iš proto, man net galvą skaudėjo – nieko ten absoliučiai gero. Vien tik brutalus anekdotų kratinys, nors ir „Trys milijonai eurų“ žadėjo kažką naujo, bet...

Bet ir vėl matau tuos pačius aktorius, kurie migruoja iš filmo į filmą, kurie veda TV laidas, kurie uzurpavę teatro scenas ir, rodos, kokie 15-20 veidų visada tie patys. Nieko neprikibsi, tai jau komerciniai dalykai ir veidai tikrai veikia, o ir aktoriai tam tikroje srityje tikrai sužiba kaip žvaigždės. Bet čia jie sužiba? Tikrai ne. Nes tiesiog to neleidžia paprasčiausias žanras, kurį taip sunku padaryti, kad jis būtų tiesiog geras. Prancūzai štai gali.

Idėja primena vakarietišką filmų versiją, kai durnelis į rankas gauna daug pinigų ir galiausiai vis tiek lieka prie suskilusios geldos. Nuo likimo nepabėgsi net jeigu tavo stogą apkals auksu. Nemažai juokelių, kurie tikrai pritrauks ir vers kvatoti statistinį lietuvį ir tai, Dievas mato, nėra pati blogiausia lietuviška komedija. Vietomis iš tikrųjų kikenau ir džiaugiausiu: va, turime ir mes savo juoką! Bet atsitolus ir įvertinus filmo visumą, visgi tai šiaip sau komedija, kurią dalis sužiūrės vien iš patriotiškumo, nes tai lietuviška produkcija, kiti iš paikos kvailystės, kiti iš nevilties, kiti iš esmės dėl to, kad ir patinka tokios juostos.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gautas iškvietimas"

Sveiki,

Apie lietuviško kino laidotuves jau seniai nebekalbama, o štai aš jau seniai nebesistengiu kuo greičiau pamatyti kiekvieną lietuvišką filmą, kažin ko vis tikėdamasis, tačiau jeigu pasitaiko proga, o kodėl gi ne? Paskutiniu metu vis tampa kažkokia mada kurti lietuviškas komedijas, kviesti tuos pačius aktorius, kurie padirbtų, nes jie yra pažįstami ir ko čia slėpti – kino rinka vien pusbroliai ir pusseserės, taigi, nieko čia smerktino. Žiauriai nusivylęs tokiais filmais kaip „Valentinas vienas“ ir t. t. tiesiog pradėjau bijoti lietuviškų komedijų, kurios man net ne komedijos, o veikiau komedijinės laidos „Dzin“ atributas, tik bendros visokios situacijos surišamos į vieną formatą ir tai kažkodėl pavadinama filmu.

Panašiu principu nufilmuotas ir vienas naujausių filmų „Gautas iškvietimas“ apie varginančiai bukus policijos pareigūnus. Kai kas filmą jau bandė apibūdinti kaip demonstruojantį „medinius bajerius“. Tiesą sakant, man asmeniškai daugelis juokelių kėlė šypsnį ir patiko, priminė visokių TV pagalba ir „24 valandos“ socialinių ir buitinių konfliktų parodijas. Juokinga? Juokinga, tačiau, sakau, filmu man vis nekvepia, nes pernelyg primena tas parodijų laidas su tais pačiais aktoriais. Nustebino šįkart žinomų visuomenės veikėjų pasirodymais kaip Algimantas Čekuolis, Andrius Užkalnis ir daug dar kitų televizijos žmonių, kurie sutiko pasirodyti filme. Iš vienos pusės įdomu, o iš kitos jau kelia šypsnį.

Apskritai filmas labai vidutiniškas ir jo meninė vertė, kuria blizga ankstesnės kino kartos žmonių darbai,  toli gražu iki jų, tačiau vėlgi, filmas komercinis, jo žanras yra linksminti publiką, parodijuojant mūsų skaudų gyvenimą. Reikia tokio kino ir mums, tik bijau, kad nenunyktų rimtasis lietuviškas kinas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela