Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Legendinės legendos FELICITÀ"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar lietuviai moka kurti komedijas? Kaskart užduodu sau šį klausimą, kai pažiūriu kokią nors lietuvišką komediją, o tai nutinka labai retai, nes dažniausiai jų nežiūriu. Visgi paskatintas artimųjų kažkada nueiti į kino teatrą ir pasižiūrėti Aisčio Mickevičiaus ir Inetos Stasiulytės komedijos „Legendinės legendos FELICITA“ (2025) atsisakiau, nes pagalvojau, kad bus dar tų progų. Esu matęs ir gyvą jųdviejų šou, kai jiedu jau daug metų perteikia sugalvotą Oresto ir Džildos Vaigauskų komišką dainuojančią estrados scenos porą. Kiek žinau, su šiuo duetu aktoriai sėkmingai keliauja po Lietuvos miestus ir kuo puikiausiai tęsia tai, ką tikriausiai prieš daugel metų buvo sugalvoję TV šou „Žvaigždžių duetai“ (jeigu neklystu).

 

Galiu pasakyti, kad gyvi jų pasirodymai kur kas įdomesni ir juokingesni už šį filmą. Siužetas labai paprastas – vieną dieną šalies žiniasklaida praneša, kad Džilda ir Orestas Vaigauskai yra kviečiami į Italijoje vykstantį Sanremo muzikos festivalį atsiimti apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus apdovanojimą. Aišku, kad Džilda ir Orestas patiki ir jiedu leidžiasi į kelią lydimi jaunojo ir labai liūdno padėjėjo... Žodžiu, filmo siužetas yra jų kelionės nuotykiai po Italiją, t. y. paklydimai su išsinuomotu geltonu automobiliu, Oresto ir Džildos pavydo scenos prie jūros, pasibaigęs benzinas ir daug vagysčių, kol galiausiai visi trys pasiekia Sanremą.

 

Filme skamba daug itališkų klasikinių estrados dainų, spalvinga aplinka, daug komiškų situacijų, tikriausiai atėjusių nemažai ir iš keliaujančių gyvenimiškų patirčių, tačiau filmas, – kaip čia neįžeisti? – padarytas „papigiai“ ir tas jaučiasi nuo pat pradžių. Tai absoliučiai lietuviško prasto komedijos žanro filmas, kuris remiasi ne bendra filmo idėja, bet anekdotinėmis situacijomis, kurias „apsiuva“ bendras veikėjų tikslas – pasiekti Sanremą. Ar juokiausi? Taip. Ar buvo linksma? Dažniausiai taip. Bet filmas vis tiek lengvai pamirštamas, o jo užuomazgos, kulminacija ir atomazga labai struktūriškai nuspėjami, nes Orestui ir Džildai tiesiog lemta apsijuokti, nes kitaip neįvyktų esminis komedijos aspektas. Visgi manau, kad filmas labiau skirtas tiesiog jau daug metų Džildos ir Oresto programas sekantiems žiūrovams, kurie gali šią išties legendinę porą pamatyti ir filmo pavidalu, tačiau menine prasme filmas lėkštas, pigus ir pernelyg netgi kaip komedija elementarus. Man regis, jau išmokome kurti išties gerus meninius draminius filmus nebekurdami herojų, bet visgi nemokame kurti komedijų. Aišku, jeigu „Pietinia kronikas“ laikysime tikra komedija (ji tokia ir yra!), galima sakyti, kad jis šiuo metu yra geriausia visų laikų lietuvių komedija (radau su kuopalyginti!), bet, deja, ne „Legendinės legendos FELICITA“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gautas iškvietimas"

Sveiki,

Apie lietuviško kino laidotuves jau seniai nebekalbama, o štai aš jau seniai nebesistengiu kuo greičiau pamatyti kiekvieną lietuvišką filmą, kažin ko vis tikėdamasis, tačiau jeigu pasitaiko proga, o kodėl gi ne? Paskutiniu metu vis tampa kažkokia mada kurti lietuviškas komedijas, kviesti tuos pačius aktorius, kurie padirbtų, nes jie yra pažįstami ir ko čia slėpti – kino rinka vien pusbroliai ir pusseserės, taigi, nieko čia smerktino. Žiauriai nusivylęs tokiais filmais kaip „Valentinas vienas“ ir t. t. tiesiog pradėjau bijoti lietuviškų komedijų, kurios man net ne komedijos, o veikiau komedijinės laidos „Dzin“ atributas, tik bendros visokios situacijos surišamos į vieną formatą ir tai kažkodėl pavadinama filmu.

Panašiu principu nufilmuotas ir vienas naujausių filmų „Gautas iškvietimas“ apie varginančiai bukus policijos pareigūnus. Kai kas filmą jau bandė apibūdinti kaip demonstruojantį „medinius bajerius“. Tiesą sakant, man asmeniškai daugelis juokelių kėlė šypsnį ir patiko, priminė visokių TV pagalba ir „24 valandos“ socialinių ir buitinių konfliktų parodijas. Juokinga? Juokinga, tačiau, sakau, filmu man vis nekvepia, nes pernelyg primena tas parodijų laidas su tais pačiais aktoriais. Nustebino šįkart žinomų visuomenės veikėjų pasirodymais kaip Algimantas Čekuolis, Andrius Užkalnis ir daug dar kitų televizijos žmonių, kurie sutiko pasirodyti filme. Iš vienos pusės įdomu, o iš kitos jau kelia šypsnį.

Apskritai filmas labai vidutiniškas ir jo meninė vertė, kuria blizga ankstesnės kino kartos žmonių darbai,  toli gražu iki jų, tačiau vėlgi, filmas komercinis, jo žanras yra linksminti publiką, parodijuojant mūsų skaudų gyvenimą. Reikia tokio kino ir mums, tik bijau, kad nenunyktų rimtasis lietuviškas kinas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela