Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Svetimas", režisierius Jernej Lorenci, Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruduo man nuostabus dar ir dėl to, kad visada prasideda ir naujasis teatro sezonas! Aišku, kaskart vis siauresnis, nes kasmet vis daugiau spektaklių yra pamatoma, todėl didžiausi taikiniai – premjeros. Slovėnų režisierius Jernej Lorenci (g. 1973), kilęs iš Liublianos, man buvo terra incognita, absoliučiai nežinomas. Tiesą sakant, net nežinojau, ko tikėtis iš jo pernai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyto daugiau nei 3 valandų trukmės spektaklio pagal prancūzų Albert‘o Camus garsųjį romaną „Svetimas“. Juk tai programinis mokyklinis kūrinys, todėl tikėjausi nemažai mokytojų su autobusiukais, kurie urmu atveža savo mokinius pasižiūrėti „Svetimo“ (pamenu mokyklinius laikus ir tokią mokytojos praktiką), bet iš esmės susirinkusi publika buvo, kaip jau dažnai įprasta, kiek vyresnė, nei mokyklinio amžiaus mokiniai. Apskritai kalbant, Lorenci „Svetimas“, sakyčiau, nelabai ir tinka visiems dvyliktokams, kurie skaito, nes spektaklyje yra ir šiokių tokių nepatogių scenų. Akivaizdu, kad režisierius pertransformuoja romano medžiagą ne tam, kad atkartotų romano peripetijas, o savaip interpretuotų knyginę medžiagą.

 

Šiek tiek pasidomėjau slovėnu Jernej Lorenci, jis turi savitą teatro statymo stilių ir specifiką. Jo mėgstama medžiaga – klasikiniai, kanoniniai literatūros kūriniai, o A. Camus „Svetimas“ yra būtent toks. Žiūrėdamas „Svetimą“, supratau, kad režisierius nekuria įprastinio ir klasikinio teatro, aktoriai nesukuria vientisų charakteringų vaidmenų, veikiau maino emocijas, perima vieni kitų tekstus, kuria teatralizuotą ir stilizuota santykį, kuris primena šiuolaikinio performanso meną.

 

Spektaklis susideda iš dviejų dalių kaip ir Camus romanas „Svetimas“. Pirmoji spektaklio dalis, sakyčiau, gana intymi, nes scenoje didelis aktorių pulkas skaito seną „Svetimo“ leidimą, papildydami savo skaitymus įvairiais šviesos ir garso efektais, kurie romano audinyje yra gana svarbūs, pvz., veidrodis atmuša prožektoriaus šviesą ir nusitaiko į Merso, pagrindinį veikėją. Tekstas skaitomas paeiliui, turi savo atkarpas, erotines iš Mari perspektyvos ar seno ir paniurusio kaimyno su šunimi. Iš dalies tai primena kolektyvinį ritminio teatro trupę, tik pasirodė, jog aktoriams suteikiama daugiau laisvės ir kūrybos. Scena ir santykis su žiūrovu gana sąlygotas, tekstas originalus iš „Svetimo“. Šiek tiek išsigandau, nes nebuvau nusiteikęs, kad pusketvirtos valandos klausysiuosi viso romano skaitymus ir nesulauksiu jokios interpretacijos ar režisieriaus meninės paraiškos.

 

Visgi jau pirmojoje spektaklio dalyje viskas pamažu intensyvėja, kuriama kriminalinė Merso erdvė prie jūros, aktoriai vis labiau išsijudina iš savo sėdimų kėdžių, renka įkalčius, purškia vieni kitiems iš flakonų vandenį kaip prakaitą, kuris didina įtampą ir karštį – žodžiu, tiksliai perteikia Alžyro vasaros beprotišką karštį, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Iš tikrųjų pirmoji dalis nėra interpretacija, tai labiau žaidybinė Merso biografijos pateiktis ir nusikaltimo aikštelės kūrimo aplinkybės, dėmesys detalėms ir naudojamiems scenos daiktams, kurie antrojoje dalyje tampa absurdiškais įkalčiais.

 

Antroji „Svetimo“ dalis keičia iš esmės viską. Ji tampa Merso teismo absurdiška proceso dalimi. Romane ji perteikiama iš abejingojo Merso perspektyvos, bet šiame spektaklyje paryškinamas visuomenės požiūris. Tiek žiniasklaida, tiek prokuroras, įvarę Merso į tolimą spektaklio kampą, kuria teisminio teisingumo spektaklį, tyliai sukuria monstro biografiją, išžmogindami individą iki jo nereikšmingumo: svarbu, ką apie individą pasako kiti, o ne jis pats. Spektaklis pamažu tampa juodąja absurdo komedija, o liudininkai – dar vienos į monstro visuomenei kūrimo įtrauktos aukos, jų liudijimai nieko nereiškia, už juos atsakinėja teismo klerkai, o į sceną įnešta didžiulė vyriškų lytinių organų fotografija sukelia dar didesnę įtampą, nes Merso dar kaltinamas ir Mari prievartavimu. Tiesa nebeegzistuoja, o tariama tiesa tampa visuomenėje įrankiu, kuris tėra paskata kurti naujas valdymo baime formas, aišku, viskas absurdiška, bet man šis spektaklis labiau apie bejėgystę pasipriešinti masei, kuri turi savo bauginančiai „rafinuotą“ teisuolio kaukę, kuri apsimeta išnagrinėjusi ir žinanti visas individo priežastis. Štai kodėl iki šių dienų labai sunku yra kovoti su instancijomis, kurias remia sisteminė korupcija, paviršutiniškumas ir valdžios galia. (Čia man absoliučiai poetės Ilzės Butkutės ilgametė kova su VMI klerkais ir Edita Janušiene – absurdas! – pastarąją mūsų prezidentas Nausėda apdovanojo, nors negali pripažinti biurokratinės klaidos; nepalioviau galvoti apie šią istoriją, žiūrėdamas „Svetimą“, nes taip tikriausiai absurdo pasaulyje atrodo šių dienų žmogus).

 

Antroji spektaklio dalis keičiasi ir intensyvumu. Teismo procesas virsta liudininkų tardymu ir žeminimu, man asmeniškai, ypač koreliuoja su šių dienų viešosios nuomonės ir reputacijos formuojamąja jėga. Asmuo, net nepadaręs jokio nusikaltimo, gali tapti Merso, nes liaudžiai reikia „duonos ir žaidimų“. Pats režisierius sako, komentuodamas savo spektaklį: „Problema, susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.“ Iš esmės šiandien mes turime nuomonę apie viską ir visada, praktiškai nieko net nepažinę ar net nesusipažinę, tik iš to, kiek per tą visuotinį triukšmą mus pasiekė informacija. Nors spektaklyje nebuvo labai akcentuojama žiniasklaida, bet būtent ji valdo (tiksliau kai kas per ją valdo) viską, ko mes per distanciją nekenčiame, taip sukuriami mums nepažinūs monstrai, kuriuos manomės suprantą.

 

Spektaklio finalas mane pribloškė emociškai. Motinos intymus monologas sūnui iš teisėjų tribūnos pašiurpino. Tie žodžiai tampa viso spektaklio akcentu, nes pirmąkart juose suskamba žmogiškas santykis, empatija, kurios Merso visame procese nuo motinos laidojimo laikotarpio neturėjo. Spektaklis nuostabus, kad per šitas valandas žiūrovas yra pajėgus empatiškai susikurti santykį su absurdo veikiamo Merso gyvenimu ir jo situacijomis. Ne tik aktoriai tarpusavyje kuria tuos ryšius, bet ir pats žiūrovas, nes antrojoje dalyje jie tampa teismo proceso dalyviais, tais bevardžiais žurnalistais, skandalistais, nebyliais teisėjais, kurie sėdi vienoje perspektyvoje su spektaklio veikėjų liudytojais ir tarsi tampa monstro sukūrimo ir priežastimi, ir iš dalies pačiais kūrėjais. Be didesnių kažin kokių pompastikos triukų, režisieriui pavyko sukurti giluminius ryšius, kurie matuoja savaip žiūrovo empatiją, gebėjimą susitapatinti, teisti ir atleisti. Išėjau nepaprastai pasikrovęs, nemaniau, kad visuminis spektaklio vaizdinys, kuris, tenka pripažinti, spektaklio pradžioje buvo abejotinas, visgi galų gale apdovanojo sukrečiančiomis patirtimis. Visada laukiu iš gero spektaklio būtent tokio efekto.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Altorių šešėly" (rež. Ramūnas Kaubrys)

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai brūkštelti apie matytą šokių spektaklį Altorių šešėly, kurį statė Ramūnas Kaubrys, to paties režisieriaus neseniai teko pamatyti Adata. Taip jau nutiko, kad retai pamatau kokį spektaklį, o ką jau kalbėti apie šokių spektaklį ir dar pagal garsųjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, kurį kažkada skaičiau ir „zubrinau“ mokyklos suole.

Šiaip esu girdėjęs, kad autorius yra uždraudęs bet kokias Altorių šešėlio ekranizacijas ir teatrines formas, tikriausiai iki šiol ir neturime Altorių šešėly filmo – mokiniams sunkiau, tenka skaityti visą kūrinį, bet nuo to juk tik geriau pačiam V. M. Putinui ir jo atminimui. Labai knietėjo pamatyti R. Kaubrio statymą, juolab kad buvau girdėjęs pačius geriausius atsiliepimus. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad spektaklis bus būtent toks, kokį teko regėti.

Pirmosios spektaklio scenos, įvilkimas į sutaną tiesiog nepakartojamas, o šokio plastika, mistinis apšvietimas, klasikinė muzika kūrė apskritai misterinio šokio įspūdį, kažkokią sąmoningą pasirinkimo ir apsisprendimo metafizinį veikėjo būvį, o vyrų pasirodymas su juodomis sutanomis, manding, priminė tuos vidurio Azijos tautinius stepių klajoklių šokius. Sakyčiau, tas pirmasis įspūdis ir buvo stipriausias, vėliau režisierius pereina prie siužetinių romano linijų – Liucės ir Liudo susitikimas, na, o vėliau ir visa drama tarp kūrybos ir meilės, tarp pasišventimo ir kūniško geidulio. Gal šiek tiek išsigandau, kad Liucė vienu metu vaizduojama išvis kaip paleistuvė, romane kažkaip to nebuvau užtvirtinęs, tačiau tai tik tokie pasirinkimo štrichai, kodėl gi ne.

Man teko galimybė pamatyti būtent Manto Černecko sąstatą ir galiu pasakyti, kad labai patiko, būtų įdomu „užmesti akį“ ir į Aurelijaus Liškausko pasirodymą. Visgi šalia esantis mano kolega mažai ką suprato iš šokio statymo, neįskaitė ir „kančių tarės“, kuria nusinuodija Liucė simbolikos, o ką jau sakyti apie jos vaiko – pliušinio žaisliuko tampymą. Visgi spektaklis nors ir šokio, ir reginio kūrinys, reikia šiokių tokių pastangų skaityti ir simbolius, kas vyksta su veikėjais, kaip keičiasi epocha, santykis, apsisprendimai ir kiti dalykai. Jeigu esate skaitę romaną, tai padaryti nėra sudėtinga.

Šiaip džiaugiuosi pamatęs šį spektaklį. Įdomi interpretacija, gestai, simboliai ir perteikimo pasirinkimas. Drama buvo, buvo ir judesys, ir žinia publikai.

Jūsų Maištinga Siela