Spektaklis "Ką sakai?", režisierius Karolis Maiskis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki!

 

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Karolio Maiskio pastatytą paaugėjusiems vaikams, paaugliams ir iš esmės visai šeimai skirtą spektaklį „Ką sakai?“ mačiau gal prieš kelis mėnesius, bet vis nebuvo ūpo pasidalyti įspūdžiais, o po to ir pamiršau apie jį. Ne, ne dėl to, kad spektaklis būtų prastas ar nepavykęs, priešingai – būtų mano laikais kas nors atvedę jį pasižiūrėti, kai man buvo 12-13 metų! Teatras nuostabi šventė, pramoga ir emocijų įkrova, tad šiomis dienomis, pats galvodamas apie susikalbėjimo su pasauliu problemas, prisiminiau spektaklį „Ką sakai?“

 

Stebėtinai gerai ir suprantamai parašyta dramaturgija, kuri iš esmės nėra novatoriška, tačiau aktuali jaunimui, kuris patiria hormonų diktuojamas problemas. Pagrindinė veikėja Ema (aktorė Samanta Pinaitytė), patiria permainingą dieną. Nuo pat ryto išlipusi ne ta koja iš lovos ji ima elgtis atgrasiai, nesusikalba ne tik su broliu (aktorius Jonas Baranauskas), bet ir su tėčiu (aktorius Vaidas Jočys) bei mama (aktorė Sigutė Gaudušytė). Emai atrodo, kad jos niekas nesupranta, tačiau problema yra ta, kad ji pati kitų negirdi. Scenarijus pakrypsta siurrealistine linkme, kai Ema pradeda tiesiogine to žodžio prasme suprasti žmonių kalbos, ji aiškiai girdi kalbą, bet jos nebesupranta ir pamažu ima suvokti, ką reiškia, kai negali išgirsti kito žmogaus. Pasakojime atsiranda ir mistinė bevardė būtybė, repertuare pavadinta Keistuole (aktorė Renata Idzelytė), kuri vienintelė gali susikalbėti su Ema ir atverti jai skaudžią suvokimo tiesą...

 

Spektaklis apie paaugliškąjį ego, kai atrodo, jog pasaulis tau kažką skolingas, o tu jam nieko, kad visi turi tave girdėti ir suprasti, o tu tarsi kitų ne. Tai vienos dienos pamoka. Spektaklis dinamiškas, vietomis išties juokingas, margas ir spalvingas. Patiko ir scenografija, kai kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, pavyzdžiui, Sigutė Gaudušytė atliko ir mamos, ir fizinio lavinimo mokytojos vaidmenis (padariusios 50 000 žingsnių!) arba Vaidas Jočys, kuris buvo ir tėvas, ir autobuso vairuotojas. Aišku, absoliučiai sukonstruotas pagal populiariuosius Holivudo kino variantus iš animacinių ir vaidybinių filmų šeimai principus: aiški užuomazga, probleminė linija, kulminacija ir įprastinė happy end atomazga. Nepaisant struktūrinio nuspėjamumo ir kitų niuansų, klaipėdiečiai vėl pasistengė, kad šiaip jau elementarūs dalykai būtų išreikšti visiems suprantama masinio žiūrovo kalba, todėl pjesės realizuotos ištarmės nesudėtingos, įsimenančios ir pritaikytos, sakyčiau, bet kurio amžiaus grupės žiūrovui. Puiku, kad Klaipėdos dramos teatras pritraukia ir jaunąjį žiūrovą, augina jį sudėtingesniems projektams, o tai, sakyčiau, labai svarbu, nes teatrai turės ateityje savąjį žiūrovą.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Pasaulių susidūrimai", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos Pilies teatras

 

Sveiki!

 

Kaip gyvenime, taip ir teatre yra geriausia, kad nieko nesitiki ir neturi lūkesčių, o tave ima ir nustebina. Panašiai šįkart nutiko su Klaipėdos Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos režisuota vieno veiksmo drama „Pasaulių susidūrimai“ pagal vokiečių dramaturgės, teatrologės ir televizijos laidų vedėjos Theos Dorn (tikrasis vardas Christiane Scherer, g. 1970 m.) pjesę „Marleni“ (2000), kurioje vaizduojamas dviejų kino ikonų Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl susitikimas. Jeigu apie Dietrich šį bei tą žinojau, tai apie Leni Riefenstahl po spektaklio reikėjo labiau apsišviesti.

Tenka paminėti, kad Thea Dorn, kurdama pjesę, remiasi išmone, tad toks pokalbis ir bendravimas, koks vaizduojamas dramaturgijoje, neturi tiesioginių sąsajų. Visgi radau informaciją, kad šios dvi ikonos jaunystėje Veimaro Respublikos Berlyne sukosi tuose pačiuose menininkų sluoksniuose. Egzistuoja net garsi 1928 m. nuotrauka iš Berlyno spaudos vakarėlio, kuriame jos abi užfiksuotos kartu su aktore Anna May Wong. Tačiau jos niekada nebuvo artimos – greičiau priešingai, jos jautė profesinę konkurenciją.

Abi ikonos gyveno sudėtingus ir itin skirtingus gyvenimus. Lūžis įvyko 1930 m., kai abi pretendavo į pagrindinį vaidmenį kultiniame filme „Žydrasis angelas“. Režisierius Josefas von Sternbergas pasirinko Marlenę Dietrich, kuri po šio filmo tapo pasauline žvaigžde ir išvyko į Holivudą. Leni Riefenstahl liko Vokietijoje ir pasirinko visiškai kitą kelią – tapo pagrindine nacių režimo propagandinio kino kūrėja. Marlene Dietrich kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su naciais, priėmė JAV pilietybę ir karo metu dainavo sąjungininkų kariams fronto linijose. Leni Riefenstahl sukūrė garsiausius nacių filmus (pvz., „Valios triumfas“) ir visą likusį gyvenimą (mirė sulaukusi 101-erių) bandė teisintis, kad buvo tik „apolitiška menininkė“. Šie skirtingi pasirinkimai labai svarbūs, kadangi pasakojime jie žymi tarp moterių esančią moralinę įtampą.

Visgi pjesė kuriama labai tikroviškai, panaudojant žinomas detales apie šias asmenybes, pavyzdžiui, Maria Riva, Marlenos dukros teigimu, vyresniame amžiuje, kai M. Dietrich tapo prikaustyta prie lovos ir kentė nuo lėtinio alkoholizmo bei inkstų nepakankamumo, šlapimo nelaikymo problema iš tikrųjų egzistavo. Dukra aprašė, kad Marlene atsisakydavo naudotis šiuolaikinėmis higienos priemonėmis ar kviestis slauges, todėl bute tvyrojo nemalonus kvapas, o ji pati naudojo rankšluosčius ar kitas improvizuotas priemones. O štai L. Riefenstahl buvo neįtikėtinai tvirto charakterio. Ji laimėjo daugiau nei 50 bylų prieš žurnalistus ir istorikus, kurie bandė ją apkaltinti tiesioginiu bendradarbiavimu su nacių nusikaltimais. Kiekvieną kartą, kai kas nors ją pavadindavo „nacių režimo dalimi“, ji paduodavo į teismą už šmeižtą ir dažniausiai laimėdavo dėl įrodymų trūkumo apie jos tiesioginį dalyvavimą priimant politinius sprendimus. Visos šios detalės pasireiškia A. Vizgirdos pjesėje.

Marlene Dietrich (kairėje) ir Leni Riefenstahl (dešinėje).

„Pasaulių susidūrimai“ – tai duetinis spektaklis. Šįkart pasirinkta, kad ikonų vaidmenis atlieka vyrai. Marlenos – po pertraukos vėl į teatrą, sakyčiau, triumfuojančiai sugrįžęs aktorius Donatas Švirėnas, o Leni – Aurimas Pintulis. Šis pasirinkimas tik dar labiau paaštrina moterų sunkią dalią kino industrijoje šalia dominuojančių vyrų. Kas gali geriau suprasti moteris, jeigu ne vyrai, kurie pabando pabūti tomis moterimis? Idėja pasiteisino! Žinoma, kad Aurimas Pintulis, paties Donato draugas dar nuo aktorinio studijų laikų, puikiai vaidino Leni vaidmenį, bet ką scenoje išdarinėjo pats Donatas Švirėnas – reikia pamatyti. Tai išskirtinis vaidmuo, leidžiantis Donatui išnaudoti savo androgeniškumą, plastiškumą ir panašumą su Marlenos įvaizdžiu. Įdomu, kad pati Marlena buvo viena pirmųjų moterų Holivude, kuri išdrįso viešai dėvėti vyrišką fraką, cilindrą ir kelnes. Jos įvaizdis buvo persunktas „vamp“ stiliaus ir vyriškos jėgos derinimo – tai buvo itin stiprus androgeniškumo pavyzdys, tapęs jos vizitine kortele.

Šokis, plastika, pozavimas ir trafaretiškumas šįkart nepaprastai tiko dramatiškam ir šiek tiek komiškam šių moterų susitikimui, kurio istorija sukasi apie tariamą Leni troškimą nufilmuoti sėkmingą filmą su Marlene, kuri jau nebenori filmuotis. Ilgas įkalbinėjimas tampa disputu ir ginču apie tai, ką reiškia būti visuomenės smerkiamai moteriai, kuri nelabai turėjo iš ko rinktis patriarchaliniame pasaulyje. Čia kaip simbolis viso to – didžiulis falas, kuris pastatomas spektaklio metu, nes iš esmės kalbama apie tai, ką reiškia būti moterimi, atsisakiusiai įprastinio moters gyvenimo. Nors iš pradžių atrodė, kad tai bus ikonų dvikova, tačiau spektaklis tampa išpažintimi apie prievartą, seksą ir politiką bei pažiūras. Labai išmoningai sukurta dramaturgija, nuostabūs dialogai, kurie paįvairinami žemosios kultūros juokeliais apie „antrą galą“, bet tik tam, kad atskleistų, jog žmonės pernelyg sureikšminę lyčių stereotipus, tampa tuo, kas tarp kojų, įkaitais. Apskritai man „Pasaulių susidūrimai“ pasakoja apie ikonas, pranokusias patriarchatą, bet neišvengusios asmeninių tragedijų, žinomumo duoklę, kurią jos sumokėjo, kad būtų garbinamos nacių arba likusio pasaulio.

Aktoriams reikėjo nemažai paanalizuoti šių moterų biografijas ir psichiką, nes iš esmės šioje šiek tiek erotinėje provokacijoje atsiveria nemažai egzistencinio absurdo, bet labiausiai – galimybė svajoti per šias ikonas. Nepaprastai man patiko spektaklio pabaiga, toji neįmanomybė, tariamos tiesos neatstatymas, kai „seserys“ Marlena ir Leni parskrenda į Berlyną ir jas keikia rudieji ir raudonieji. Pats tas faktas, kad lengviau ištverti visuomenę ir pasaulį, kai esi ne viena(s), o su likimo palydovu iš to paties lizdo, yra lengviau. Apie draugystę, kuri galėjo būti, tačiau nebuvo.

Šlapimu atliktos apeigos su žiūrovais tampa nauja tikėjimo ikonomis bažnyčia, tikėjimu, jog menu galima naiviai tverti kitus pasaulius vien iš to, kad norisi juos kurti, tačiau mes gi nesame naivūs, žinome, kad kiekvienas progresyvus kūrinys reikalauja ir tam tikros aukos, o dažniausiai ji yra visuomenės dalies pasmerkimas. Tokia pirmeivių ir progresą darančių žmonių dalia. Aišku, spektaklis paliečia nemažai kitų svarbių temų, pavyzdžiui, veikėjų istorinė atsakomybė, moralė ar laisvė kurti, galia ir konkurencija, didybė ir fizinis sunykimas, šlovės kaina ir kūrybinis nuovargis, alkoholizmas ir savivertė. Tai aistringai sukurtas spektaklis, panašus į ritminį tango, dviejų ikonų šokį, kurį sukuria Švirėnas ir Pintulis. Spektaklis nustebino, įtraukė, buvo žinias ir suvokimą plečianti medžiaga, kuri praturtino mano pavasarinį savaitgalį.

Maištinga Siela

Spektaklis "Haroldas ir Modė", režisierė Rita Urbonavičiūtė, Teatro krantas

Sveiki, mieli skaitytojai!

„Daugeliui žmonių patinka būti mirusiais. Bet jie nėra mirę iš tikrųjų. Jie tiesiog traukiasi nuo gyvenimo. Jie sėdi ant atsarginių suolelio, o pro juos praeina vienintelis jų gyvenimo čempionatas. Laikrodis skaičiuoja ketvirčius, o jie tiesiog stebi.“ Colin Higgins „Haroldas ir Modė“.

Savaitės viduryje turėjau malonumą pasimėgauti atvežtu „Teatro kranto“ sukurtu spektakliu „Haroldas ir Modė“, kurį režisavo Rita Urbonavičiūtė. Tiesą sakant, nieko apie Vilniaus „Teatro krantą“ nesu girdėjęs. Nieko nuostabaus, nes jis oficialiai įsikūrė Žvejų g. 2 tik 2023 metais, bet jau turi šiokį tokį pluoštą spektaklių. Kiek nustebau paėmęs skrajutę prieš pat spektaklį – paskutinį, nes kitų nebeliko. Į akis krito pastangos ir aplaidumas, neprofesionalumas. Norėjosi susipažinti su aktoriais ir režisiere, bet skrajutėje (atspausdintoje ant paprasto popieriaus nekokybiškais dažais) net nebuvo vardų, tik pavardės, todėl pasiguglink, žmogau.

Beje, labai nuoširdžiai reklamuojamas pačioje programoje „Teatro krantas“, bet nė sakinio apie tai, kad „Haroldas ir Modė“ yra ne pačių autorystė, bet priklauso žymiam amerikiečių dramaturgui ir scenaristui Colin Higgins (1941-1988). C. Higgins – įdomi asmenybė, reiktų atskiro įrašo apie jį. Jis nugyveno audringą ir be proto kūrybingą gyvenimą, o mirė tragiškai nuo tuo metu siautėjančio AIDS, sulaukęs 47 metų. Neslėpė savo homoseksualumo ir aistros gyvenimui kaip ir, beje, ir Modė, pagrindinė pjesės „Haroldas ir Modė“ veikėja aštuoniasdešimtmetė, buvusi grafienė. Pjesė, taip jau autoriui nutiko, buvo ne pirminis sumanymas, o adaptacija, perkuriant idėją pirmiausia pritaikytam tuo pačiu pavadinimu 1971 metų filmui, kurį režisavo Hal Ashby.

Įdomu tai, kad šią pjesę yra stačiusi legendinė Dalia Tamulevičiūtė Jaunimo teatre, o Ritos Urbonavičiūtės versija su „Teatro krantu“  įvyko visai neseniai – 2026 sausio mėnesį, bet, kaip suprantu, tai yra ankstesnio pastatymo su Užupio teatru perstatymas, pasikviečiant dalį prie ankstesnio pastatymo buvusių aktorių, tad premjera įvykusi kaip ir seniau. Skrajutėje ir internete nurodoma trukmė 3.30 valandos (kai kur, kad bus dvi pertraukos – gal tai ankstesniojo pastatymo variantas?), tačiau įvyko tik viena pertrauka, tad net su visa pertrauka spektaklis truko kone visa valanda trumpiau. Šituos dalykus, siūlyčiau, išspręsti, nors jie kosmetiniai, tačiau man, kaip nuolat besilankančiam teatre, kuris ieško tikslios informacijos, tai sukėlė didelę nuostabą, nes juk iki profesionalesnio varianto reikia tiek nedaug.

Pats spektaklis man patiko! Tiesa, ne iš karto, nes pirmiausia jį norisi lyginti su pačiais didžiausiais teatro kokybės standartais, nes, jeigu spektaklis gastroliuoja po Lietuvą, jis savaime turi turėti nemenką kokybę. Istorija apie devyniolikmečio Haroldo ir aštuoniasdešimtmetės Modės meilę yra graži ir neišsipildžiusi idilė. Tai XX amžiaus istorija, dabar nelabai įsivaizduoju, kad motina savo devyniolikmečiui sūnui ruoštų pasimatymus (juk tai geriausiu atveju dvyliktokas!), kad jis užmegztų santykius. Motina spektaklyje išties per daug tikisi iš nerimto ir pokštaujančio Haroldo, tačiau būtent pokštauti ir gyventi nevaržomam be kaltės jausmo jį pamokina buvusi grafienė Modė. Jis ją įsimyli, bet ne kaip seksualinę partnerę, o jos sielą, kuri nepavaldi socialiniams standartams ir atliepia paties Haroldo polėkį.

Modė, kurią suvaidino aktorė Lina Urbona, išties įdėjo nemažai pastangų. Visoje dramaturgijoje Modė tik iš dalies atrodo kuoktelėjusi, bet visas jos gyvenimo skaudulys ir sunkumai atsiskleidžia tik subtiliomis užuominomis, atveriant seną nuotraukų ir smulkmeniškų daiktų dėžutę (man tai viena gražiausių ir jautriausių viso spektaklio momentų). Galiausiai Haroldas įsimyli, man regis, ne tiek pačią Modę, kiek per ją transliuojamą laisvo žmogaus idėją, galimybę gyventi svajonėmis, kvailai ir dėl to nesikrimsti. Modės namai iškraustomi, ji prie kapinių niekaip negali pasodinti medelio, galų gale iš zoologijos sodo ji pavogė ruonį, kad šis negyventų purvinoje mažoje erdvėje, ją vaikosi pareigūnas, ji išjuokiama ir teisiama visuomenės, tačiau Modė nė neketina keistis. Modė – Mažojo princo archetipas, ji tyra, bet tas tyrumas, žiūrovai supranta, ateina iš gyvenimo karčių patyrimų ir skriaudos, galiausiai suvokimo, kad gyvenimas per trumpas prisitaikyti ir įtikti, aukojant savastį. Kaip minėjau, ji netekusi grafienės titulo, yra buvusi koncentracijos stovykloje, o žmones, kuriuos mylėjo, visi jau mirę. Nesunku jau pirmojoje spektaklio dalyje suprasti, jog standartus laužanti Haroldo ir Modės draugystė veda prie atsisveikinimo su šiuo pasauliu... Nors santykiai pristatomi kaip meilės, tačiau spektaklyje jie įgyja mokinio ir mokytojos dėmenį.

Tačiau spektaklis nėra liūdnas. Daug komiškų situacijų sukuria kunigas bei motinos personažas ir į namus kviečiamos merginos ir moterys, kurios žaižaruoja gerokai hiperbolizuotu humoru, kad tampa animuotomis personažėmis, bet užtat, kaip pagyvina visą spektaklį! Salėje žiūrovai tiesiog kvatojo be paliovos. Labiausiai neįtikina jaunojo daktaro konsultanto vaidmuo. Net nežinau, kuris aktorius atliko šį vaidmenį, tačiau personažą, kuris konsultuoja Haroldą ir po to nusiplėšia kostiumą, kad pademonstruotų gražų ir jauną torsą, norėdamas suvilioti savo kliento motiną, turėtų atrodyti solidesnis, o ne vaikėzas. Man regis, veikėjas, nors ir trafaretinis, jis nelabai tinka visame kontekste ir atrodo labai jau mokyklinio lygmens vaidybos variante, kai nebelieka iš ko rinktis. Štai Haroldo vaidmens atlikėjas Artūras Vasnecovas atrodo kur kas stabilesnis, nes jo veikėjas patiria esminį lūžį, virsmą, todėl spektaklis gali su juo perteikti dinamiką.

Scenografija nėra sudėtinga, didžiausias akcentas buvo visgi pakabintas hamakas, suprojektuotas į žiūrovus tarsi šypsena. Iš esmės kaip paguodžianti šypsena, simbolizuojanti Haroldo ir Modės santykių filosofiją: neprisileisk liūdesio, rask kiekviename savo gyvenimo kelyje džiaugsmą. Išties tas paprastumas labai visame spektaklyje jaudina. Tai klasikinis teatro variantas, kuris nepasiduoda dažnai į teatrą besibraunančiai modernybei ir technologijoms. „Teatro krantas“ su šiuo spektakliu renkasi būti ištikimai teatro tradicijai, kur juokas, tragedija ir atvirumas eina išvien, kalbama apie elementarius dalykus. Galiausiai spektaklis yra apie įsitikinimus ir stereotipus, kuriems kasdien esame pavaldūs, susireikšminę savo dirbtinai dėl socialinių normų sukurtų problemų burbuluose. Spektaklyje nuskamba jautri frazė, kurią ištaria Modė, netiksliai perfrazuojant būtų: „Haroldai, liūdniausia yra tai, kad mes gyvename senstančiuose kūnuose, bet iš tikrųjų viduje mes tebesame jauni.“

Spektaklis, sakyčiau, pavykęs. Jis suteikia emociją. Mintis aiški ir, sakyčiau, klasikinė. Atrastas pramoginio ir gyvenimo filosofijos derinys. Po spektaklio dar kurį laiką galėsite pagyventi su „Haroldo ir Modės“ palikta atmosfera, laidotuvių hipnotizuojančia procesija, saulėgrąžomis, skambančiais muzikos takeliais (įdomu būtų sužinoti jų pavadinimus). Tai nėra provokatyvus spektaklis, jis labiausiai tiks ir patiks tiems, kurie prijaučia klasikinio teatro variantui, o filosofinės idėjos perteiktos Mažojo princo „sufasuotais“ simboliais ir žaismingais dialogais. Bus jautru ir juokinga, bet išlavinusio ir intelektualesnio teatro gerbėjams, kurie beregint atpažįsta mėgėjiškas pastangas ir profesionalumą, šis spektaklis pasirodys per prastas.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.

 

Maištinga Siela

Klaipėdos dramos teatras: skulptūra "Oratorius" 1990

Maištinga Siela

Spektaklis "Dėdės ir dėdienės", režisierė Gabrielė Tuminaitė, valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Sveiki, teatro žmonės ir skaitytojai!

 

Po man patikusio režisierės Gabrielės Tuminaitės pastatyto spektaklio „Marti“ suskubau pažiūrėti progai pasitaikius jos kito pastatyto spektaklio pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Priešingai nei anuomet „Marti“, „Dėdės ir dėdienės“ spektakliui likau gana atsainus. Tiesą sakant, statyti lietuvių rašytojų klasikų kūrinius – nuostabi idėja. Spektakliai jau skaičiuoja dešimtmečius, juos gali pasižiūrėti naujosios kartos ir palyginti su kūriniais, kuriuos paprastai mokiniai skaito būdami mokykliniame suole. Teko ir man skaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, tad ir medžiagą įsivaizdavau kiek kitaip, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip Tuminaitė visa tai perteiks teatro scenoje.

Spektaklis pasižymi jautrumu be įspūdingų teatrinių triukų. Pasakotojas (aktorius Arvydas Dapšys) kurį laiką mums pasakoja Lietuvos kaimo provincijos gyvenimo istoriją, gurkšnoja vandenį ir vyną, sudeda išties jautriai parašytus Vaižganto apysakos akcentus. Svarbiausi klasikiniai dalykai – žmonių likimai ir jaunystė, kurie perauga į netikėtus lemtingus sprendimus, padiktuotus tiek tradicinių lietuvių kultūros niuansų, tiek instinktyvių jaunų žmonių pasiryžimu arba nepasiryžimu kurti asmeninę laimę, nepaisant nei aplinkos, nei socialinės nelygybės. Priešingai nei Žemaitė, Vaižgantui kūrinyje svarbūs humaniškoji didaktika, gerojo lietuvio tautinė tapatybė. Kas yra lietuvis? Kiekvienas tikriausiai tiek šiandien, tiek anuomet (Vaižganto laikais, kai 1920-1921 metais rašė šį kūrinį) lietuvio tautinį charakterį apibūdintų savaip, bet dažnai akcentuotume lietuvio darbštumo aspektą. Darbo liaudis „padaro“ darbo žmogų, o darbas žmogų puošia – iš čia ateina šviesieji tautiniai darbo klasės folkloriniai motyvai, formuojami ne tik Vaižganto šioje apysakoje, bet ir epopėjoje „Pragiedruliai“ (jau vien ko vertas vaizdelis, kai Napalys darbus dirba).

Dėmesio centre – darbštuolė ir puiki grybautoja Severiutė (aktorė Agnė Šataitė) ir Mykoliukas (mano matytame sąstate vaidino aktorius Vainius Sodeika), kurie nuo mažens augę greta pagaliau suvokia, kad yra pasikeitę, pradeda vienas kitą traukti ir, atrodo, kad Severijai Mykoliukas skirtasis, tačiau ją į žmonas paima kur kas vyresnis Geišė Rapolas, o Mykoliukas nesipriešina lemčiai, priešingai – paskutinįkart sugroja per savo mylimosios Severiutės vestuves kaip smuikininkas. Iš tikrųjų spektaklis ganėtinai kitoks, akcentai sudėti kitokie ir tai, matyt, tikslingas režisierės sumanymas vaizduoti ne kaimo pastumdėlį, negalintį galia ir protu prilygti Geišei, o vaizduoti kaip pačių veikėjų apsisprendimą eiti savo kitokiu keliu. Visai kaip Šekspyro dramoje „Romeo ir Džuljeta“, kurioje paaugliai pasipriešina tiek Kapulečiams, tiek Motekiams, jų patriarchams ir nusprendžia iš meilės kurti savo gyvenimą pabėgę pas Merkucijų. Atrodo, kad Severiutė ir Mykoliukas turi visas galimybes priešintis ir jie tikrai vienas kitam sutverti, tačiau nutinka panašiai kaip pas Žemaitę: mergina paklūsta stipresniojo vyro valiai ir išteka už turtingesnio ir „saugesnio varianto“.

Man visada Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ kūrinys būdavo ir apie vyriškumo sampratą, pagrįstą patirtimi, gudrumu, valia ir stereotipais. Būtent spektaklyje man pristigo Mykoliukui skirtos dramaturgijos akcentavimo. Kas gi yra tas Mykoliukas, jeigu ne tarp visų užaugęs vyras, kurį visi laiko ne vyru, o pasiuntinuku, lyg būtų koksai už mergą ūkyje? Jo nesipriešinimas ir vidinė šviesa, kuri padeda nesudramatinti nelaimingos meilės, leidžia jam mylėti Severiutę, tapusią jo dėdiene, ir išsaugoti gėrį. Vaižgantas, žinoma, idealizuoja ir kaip daugelyje savo kūrinių jis besąlygiškai tiki žmogaus prigimtine galia būti ir gyventi dorai vien iš dvasios peno ir svajonių, kurios nesuluošina, o šaltomis ir jautriomis akimirkomis pripildo žmogaus sielą taurumu, kuri tampa Mykoliuko laisvės kaina („kada noriu, tada dirbu, kada nenoriu, nedirbu“). Tai gana netipiška, bet, matyt, toks Mykoliuko charakteris buvo kurtas iš asmeninių Vaižganto patirčių, t. y. kad galima mylėti platoniškai ir nesikankinti. Režisierė renkasi kitokį kelią, ji atsisako vaižgantiško nuolankumo idealizavimo, vietoj to pabrėžia vidinį maištą ir tragišką žmogaus pastangą išlikti savimi pasaulyje, kuriame jausmams tiesiog nėra vietos. Tą labiausiai, sakyčiau, perteikė spektaklio pabaigoje aktorė Agnė Šataitė. Ji, beje, už šį vaidmenį pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

Visgi man patinka tų senų klasikinių kūrinių sugrąžinimas į sceną, esu senosios, jau galima sakyti nunykusios kaimiškosios kultūros mėgėjas. Tikriausiai esu šiek tiek senamadiškas, nes man gražu, kaip Tuminaitė stengiasi tuose XX a. pirmosios pusės kūriniuose atrasti nepakitusias jungtis su mūsų socialine tikrove, ta pastanga neleidžia nugrimzti į klojimo teatro išraiškas ir plokščias potekstes. Nuo iliustratyvių knygos veikėjų scenoje režisierė „užaugina“ veikėjus į gyvus ir dramatiškus. Panašiai, kaip sakė literatūrologas Ragimantas Tamošaitis: „Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“

Gal tai ir nebuvo pats geriausias ir įsimintiniausias spektaklis matytas šį sezoną, iš jo išėjau šiek tiek sumišęs, nes didžioji spektaklio dalis buvo gana statiška, primenanti teatralizuotą aktorių skaitymą su iliustratyviais pasibėgiojimais po sceną, kol režisierė veikėjams leidžia pamažu įgauti formą, struktūrą, charakterį – gal tai ir teisingas kelias, einant per Vaižganto kūrybinių dirbtuvių techniką (ar tai teisingiausias teatro scenoje?), bet būtent pabaigos akordas, Severijos beviltiškas klyksmas ir Mykoliuko nutilusi skripkelė palieka žiūrovus be žado. Gaila tik vieno, kad visas emocinis smūgis sutausotas ir paliktas spektaklio pabaigoje.

Maištinga Siela

Spektaklis "Akvariumas", režisierė Ieva Stundžytė, Teatras "Atviras Ratas"

 

Sveiki, brangieji!

 

Buvau vedinas smalsumo pamatyti režisierės Ievos Stundžytės režisuotą spektaklį „Akvariumas“ su Atviro Rato teatru. Man apskritai tai nauja patirtis, nes Atviro Rato teatro spektaklių niekada nebuvau matęs. Pasirodo, tai dar 2006 metais aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio studentų grupės įkurtas teatras, kuris šiemet pasitiks jau savo dvidešimtmetį – puiki proga švęsti! Bet visgi į „Akvariumą“ ėjau dėl to, kad labai seniai buvau matęs 2004 metų režisieriaus Mike Nichols pagal dramaturgo Patrick Marber 1997 metais parašytą pjesę pastatytą filmą „Closer“ (lietuviškai „Arčiau“). Filmas anuomet man paliko įspūdį ir vienas iš tų gerųjų šio filmo sudedamųjų, žinoma, buvo scenarijus. Šiaip reiktų tą filmą man pažiūrėti iš naujo, manau, atrasčiau praleistų, užmirštų dalykų. Vis galvojau, kaip Ievai Stundžytei pavyko perteikti šią pjesę ir net galbūt ją kiek kitaip interpretuoti, juk keičiamas net kūrinio pavadinimas.

 

Spektaklis man patiko, nors ir nebuvo didelis stebuklas, tiesiog leido ramiai ir intymiai mėgautis keturių veikėjų (Alicijos, Anos, Deno ir Lario) intymiais santykiais. Spektaklyje žmonių santykius ir gyvenimus įrėmina akvariumo filosofinė metaforinė koncepcija, kuri sako, kad, jeigu į akvariumą suleisi nepažinęs skirtingas žuvis, jos gali viena kitą suėsti, nugaišinti, todėl reikia labai gerai pažinti žuvis, kaip, beje, ir žmones, kad žinotum, ką gali gyvenime prisileisti, o ko ne. Istorija ir šmaikšti, ir tragiška.

 

Veikėjai seksualiai eksperimentuoja, flirtuoja, keičiasi poromis ir visaip kitaip tenkina savo įgeidžius. Spektaklis, nežinau, ar dramaturgijoje tai labai atsispindi, bet Ievos Stundžytės versijoje pasirodė iš esmės apie... pasidulkinimą. Žinau, kad medžiaga ne vien apie „tai“, čia daug įeina sudedamųjų, ypač sudėtinga Alicijos (Elis) istorija, tačiau veikėjų keturkampių karuselė komiškai absurdiška ir ji niuansuota kaip dominuojanti siužetinė linija. Iš esmės „Akvariumas“ tampa ne apie santykių ir tariamo akvariumo sudėtingumą, rūšių įvairovę, bet apie vieną ir tą patį kūniškąjį geismą. Vyrai nori tratintis, moterys nori dulkintis, visi visiems meluoja, tačiau atėjus laikui visi išpažįsta besąlygiškai savo paklydimus ir aistras, nebijodami likti vieni – žodžiu, galvojau, ar nebūtų paprasčiau visai ketveriukei savo rate įsiteisinti kokią poligamiją ir tos socialinės tapatybių įtampos nebūtų tokios dramatiškos?

 

Galvojau apie scenografiją, kaip tie du dideli projektoriais sukurti akvariumai, virstantys stambiu planu rodomais veikėjų egzemplioriais (savotiškų žmonių rūšių išklotinėmis) veikia scenoje. Tai tarsi metaforinė paskaita, netiesioginė charakterių studija. Daug ką išsprendžia įvestas sąlygiškumas, kai veikėjai ant vienos sofos gali vaidinti skirtingus veiksmus, scenas, laikus, vieni kitiems netrukdydami, neapsunkindami sudėtingais dinamiškais mizanscenų perėjimas. Aktoriai su patirtimi, labai graži artikuliacija ir įtikinami vyrų aktorių veikėjų vaidmenys (Giedrius Kiela ir Matas Pranskevičius).

 

Visgi spektaklis per dramaturgiją „griebia“ toliau: kas nutinka, kai geismas ir aistra patenkinami? Ar lieka vietos megztis ilgalaikiams santykiams? Ar žmonėms reikia prigimtinai nuolat kurstyti savo aistras naujomis patirtimis, naujais flirtu grįstais santykiais, kad būtų palaikoma seksualinė energija ir jaudinanti nuotykių dvasia? Atsitiktinumas, nesuplanuoti pasimatymai veikėjus masina keistis, meluoti, tačiau ar įmanomas sąžiningumas sau ir įsipareigojusiajam? Nors pjesė originalo pavadinime vadinasi „Arčiau“, bet būtent tas arčiau yra tik kvietimas žiūrovui žvilgtelėti į tai, kas iš esmės nebesuartinama, nes kūniškumas patenkinamas per seksualinius santykius, o vienatvė tarp veikėjų didėja ir ji praktiškai neužpildoma.

 

Visgi ko galbūt dar labiau norėjosi? Ne tiek netikėtų režisūrinių akcentų, scenografinių sprendimų (nors svarbūs ir jie), kiek režisierės sukurtos netikėtos interpretacijos, naujo žiūros taško į P. Marbero pjesę, kuri leistų įvairiau ir įdomiau pamąstyti, aktualizuoti šią medžiagą. Dabar įspūdis, kad viskas atlikta saugiai, gerai ir dėl to klausimų nekyla. Kartą pamatyti rekomenduočiau, o filmą, jei dar nematėte, patausoti po spektaklio.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Kai kurios erelių rūšys", režisierius Igoris Reklaitis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, brangieji!

 

„Mes gyvename pasaulyje, kuriame televizorius tapo langu į realybę, bet tas langas yra kreivas veidrodis.“

 

Kažkada buvau įsigijęs bilietą į Klaipėdos dramos spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“, kurį pagal lenkų dramaturgo Domano Nowakowskio pjesę pastatė aktorius ir režisierius Igoris Reklaitis. Deja, anuokart taip ir nepavyko nueiti į spektaklį, tačiau džiaugiuosi tą padaręs po metų, kai tik vėl pasitaikė palankus metas pamatyti.

 

„Kai kurios erelių rūšys“ – 2003 metais parašyta Nowokowskio pjesė, kurioje nagrinėjama televizijos ir žiniasklaidos įtaka šiuolaikiniam žmogui bei manipuliacijos vertybėmis, pateikdamas tai per dviejų skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų veikėjų (Pepės ir Kuku) dialogą. Ką aš pats atsimenu iš 2003 metų? Lietuva ir Lenkija tuo metu po referendumo ruošėsi stoti į Europos Sąjungą, o mūsų televiziją tiesiog masiškai uzurpavo įvairūs realybės šou. Puikiai pamenu, kaip šimtai tūkstančių lietuvių, pirmąkart perėmę vakarietiškos televizijos modelį, stebėjo „Akvariumą“ ir „Barą“, t. y. keliems mėnesiams uždarytus atrinktus kandidatus, kurie žaibiškai tapdavo žinomiausiais žmonėmis, kitaip sakant, tikromis žvaigždėmis. Antroji tų realybės šou bangą pakeitė talentų šou „Kelias į žvaigždes“ bei „Dangus“ sezonai. Manau, kad Lenkijoje viskas vyko labai panašiai, tad autorius, matydamas, kaip jaunas ir naiviai mąstantis žmogus nori išgarsėti, vairuoti puikų automobilį ir būti populiarus, stengėsi visaip patekti į tą „lengvos sėkmės“ traukinį...

 

Galima sakyti, kad Kuku (aktorius Jonas Baranauskas) yra būtent toks, kuris atvykęs iš provincijos bando tapti žvaigžde, manipuliatyviai vakarėlio metu prisijungęs prie buvusio TV žvaigždės (dabar alkoholiko) Pepes (aktorius Igoris Reklaitis). Kuriozas ir komizmas tame, kad Pepe nieko apie Kuku nežino, bet jie kartu atsibunda vienoje lovoje, tad bando susivokti, kas aną naktį įvyko. Prasideda ilgas pagiringas pokalbis, kurio metu toliau tęsiama manipuliacija. Greitai išryškėja Kuku perdėtas naivumas ir Pepe gyvenimiškas apmaudas. Kuku ambicingas ir energija trykštantis vyrukas, kuris iš esmės neįvertina, ką gali televizija padaryti su žmogumi, neįvertina ir intelektualo Pepe liūdesio ir nusivylimo populiarumu ir žinomumu, nes jis vadovaujasi ta nuostata, kad „man taip tikrai nenutiks“.

 

Scenoje vyksta keletas komiškų dalykų. Kol gvildenama, kas naktį iš tikrųjų tarp jų nutiko lovoje, Pepe jam bando kalnais, ereliais ir balionais paaiškinti, kas nutinka, kai gyvenimas nuvilia, kai naivumą ir neišpildytus lūkesčius keičia nusivylimas ir apmaudas. Galimas daiktas, Kuku yra Pepe jaunystės atšvaitas, jis atpažįsta save jame ir jį bando „paprotinti“, tačiau greitai suvokia, kad kiekvienam individui reikia savosios patirties, savo erelio skrydžio, o jo paties gyvenimas jau eina į pabaigą. Scenoje mėtomas brangiausias Pepe daiktas – parašyta pjesė „Kai kurios erelių rūšys“, kuri dar galėtų jį išgelbėti kaip potencialų dramaturgą, įkvėpti naujam kūrybiniam etapui, bet praeities nusivylimai Pepę suformavo kaip kritišką ir racionaliai vertinančią asmenybę, ko visiškai, galima sakyti, neturi bebaimis naivuolis Kuku. Iš tikrųjų šiame pokalbyje išryškėja romantiko ir realisto sandūra, galima įžvelgti ir tam tikrus tėvo ir sūnaus kolizijos modelius.

 

Scenografija iliustruoja 2003-ųjų realybės šou atmosferą. Šviesos ribomis aptvertas kambarys, daug ekranų, kamera iliustruoja, kad veikėjai, kurie lyg ir susitikę buitinėmis sąlygomis imituoja realybės šou, kad vaidinimas tęsiasi ir gyvenime, kad veikia įsitikinimai ir šablonai, jau daug metų nesikeičiantys tiek gyvenime, tiek dramaturgijoje. Galvojau apie tą laikotarpį ir tai, kaip jau pasaulis yra pasikeitęs. Anuomet visi norėjo būti realybės šou žvaigždėmis, nė nesuvokę, kokią kainą tektų sumokėti už žinomumą. Šlovė gali sutraiškyti, nes ji atveria visas duris į pagundas ir nuopuolį. Šiandien mes nebetikime realybė šou, jie daugeliui praėjusio amžiaus atgyvena, nuobodūs, atsikartojantys, pamasinti dirbtinokai sukeltais ir išpūstais skandalais. Mes kraustomės ant influencerių kušečių, kalbamės valandų valandas dalydamiesi savo traumomis ir svajojame apie peržiūras ir kad galbūt mus pakvies kitas žymus influenceris. Bet ar tai ne tas pats turinys, tik kiek pakitusi laikmečio modernesnė forma, kurią vaizduoja „Kai kurių erelių rūšys“ spektaklis?

 

Man patiko aktorių Jono Baranausko ir Igorio Reklaičio duetas, jie abu, būdami skirtingų kartų, perteikia tą kontrastinę kartų sąveiką, iliustruodami egzistencinį nusivylimą komiškais sprendimais, rasdami balansą tarp jautrumo ir absurdo. Baranauskui pavyko perteikti naiviai „užzombinto“ Kuku manierą, kurio kalbėseną, veiksmus ir elgseną suformavo lengvabūdiška nuotykių ir pramogų televizija, o senasis Pepe – taip pat turi „televizinių randų“, jis veteranas, intelektualinis „diktatorius“, kuris žino pavojus, t. y. produktas, kas lieka, kai televizija išnaudojusi asmenybę „išspjauna“ iš savo eterio. Nors pjesė, kaip minėjau, parašyta 2003 m., šiandien ji skamba dar aštriau dėl socialinių tinklų ir melagienų paplitimo. Spektaklis parodo, kad žmogus, praradęs kritinį mąstymą, tampa tik lėle kieno nors kito rankose. Smagus, lengvas, komiškas ir... graudus. Subalansuotas.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Šventoji", režisieriai Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas

 

Sveiki!

 

Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio, arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau, ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.

 

Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai perteikti scenoje.

 

Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo, kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi, Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete. Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru, todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!

 

Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama, jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.

 

Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet... galbūt aukos?

 

Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji, kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos, drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Marti", režisierė Gabrielė Tuminaitė, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Pirmuoju iškart po Naujųjų metų sutikimo spektakliu tapo Gabrielės Tuminaitės režisuota drama „Marti“ pagal rašytojos klasikės Žemaitės apsakymą (dramaturgė Paulina Pukytė). Klasikų klasika. Spektaklis buvo rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, o premjera įvykusi, pasirodo, dar prieš karantininius laikus – 2018 metų rudenį, tad spektakliui jau 8 metai ir jį vis parodo, tačiau iki šiolei neteko jo pamatyti.

Kur dingo mūsų mergaitės, kurios svajojo tapti laimingomis moterimis? Ir kuo jos tapo... Siužetas išlaikytas kaip ir garsiojo apsakymo, beveik niekas nepakeista, tik įvestas paguodžiantis naujas veikėjas – šviesi blondinė, Katrės sielos prototipas, primenantis V. Hugo „Vargdienius“, kai galų gale jau kadaise nuo skurdo mirusi Fantine pasirodo kaip dvasios šviesa veikėjui Jeanui Valjeanui. Katrė turi iliuzijų, svajonių, ko sakyčiau, Žemaitė savo originaliame tekste nepavaizdavo, bet buvo galima numatyti. Aktorė Agnė Šataitė, perteikdama Katrės dvasią, potencialą, svajones užtraukia... anglišką country stiliaus dainą, atskirdama realistinį tikrovės moters paveikslą nuo darbinio arklio ir taip perteikdama savotišką katrių su panašiais likimais visame pasaulyje solidarumą.

Režisierė pabrėžtinai interviu teigė, kad nesistengė tapyti varganos kaimo buities, kurią taip hiperbolizuodama dėl ironijos darė pati Žemaitė, rašydama apsakymą. Vietoj to – stadiono griuvėsiai, tačiau man asmeniškai tai nevalingai asocijavosi su Vilniaus Šeškinėje, prie „Akropolio“, nebaigtu šio tūkstantmečio sostinės vilkinamu projektu – nacionaliniu stadionu, kuris tapo šiokiu tokiu valstybingumo simboliu, spektaklyje – Vingių šeimos apsileidimu, žemos moralinės kultūros ir prastuomenės simboliu. Visgi laiptai kaip griuvėsiai tampa tamsuolių Vingių namais, pečiumi, pasigulinėjimo vieta. Didelis ir netikėtas Driežų Katrės šeimos kontrastas tarp Vingių. Aprengti miestietiškai, išsilaikę ir padorūs, tačiau savo gerąją ir darbščiąją dukrą vis tiek parduoda už sandorį, Katrės tėvų neveiksmingumas, kurio nelabai apsakyme matydavome, spektaklyje tampa itin ryškiu: tėvai, atsakingi už savo dukters laimę ir likimą, ją įstūmė į Vingių kiemo purvynę. Puikų Driežų išvaizda slepia patriarchalines moterų likimo sutartis, spektaklyje Katrės tėvai tampa aklaisiais siaubūnais, budeliais, jie stumia dukrą nuo savęs, apdovanodami nenutrūkstamais priežodžiais, patarlėmis, tuščiais ir neveikiančiais patarimais.

Vingienė konkuruoja su Katre dėl tariamos namų galios, šeimininkavimo (mano matytoje versijoje Vingienę suvaidino Eglė Mikulionytė, sakyčiau, ją įsivaizdavau dar labiau tiesmukiškesnę, nei aktorė ją perteikė; įdomu būtų pamatyti versiją su Egle Gabrėnaite). Deja, Vingienei šios pozicijos tėra tik įsakinėjimo erdve, atsvara nuolat smurtu grasinančiam vyrui, o realius darbus ir atsakomybę prisiima naujoji marti, iš savęs pareikalaudama didžiulių psichinių ir fizinių pastangų. Ir čia nei Žemaitė, nei Tuminaitė neanalizuoja motyvacijos: kodėl Katrė šitaip „tamposi“? Manau, šiuolaikinė (galimai ir anų laikų) moteris gerbdama save būtų seniai palikusi šiuos namus, bet tik ne Katrė, kuri užuot maištavusi, save „sudegina“, tapdama darbo įrankiu. Kad ir kaip bepažiūrėsi, savo noru. Ir tai tikriausiai yra teisinga, nes kalbame apie XIX a. pačią pabaigą ir susitaikyti, kad esi kitų, ypač priklausoma nuo vyrų susitarimo, nes santuoka yra politinis aktas. Matyt, pasireiškia ir Katrės išugdytas padorumas ir darbštumas, kuriuo ji buvo jau pagarsėjusi gyvendama su tėvais. Sutvarkyti kiemą, namus, patalynę ir atrodyti gerai – jai įprasta, nes tai Katrės savastis, tad „sutvarkyti Vingius“ irgi yra pastangų reikalaujantis darbas. Didelį psichologinį vaidmenį nuveikia „pletkininkės“ kaimo moterys, kurios negailestingos Vingių šeimai ir iš dalies pačiai Katrei, nes marčia yra veikiama išorinio pasaulio, jai svarbi reputacija, kuriai palaikyti reikia didelių pastangų, perfekcionizmo.

Scenoje realiąją Katrę suvaidino aktorė Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Aš po šio spektaklio ją įsimylėjau! Kaip menininkę. Labai organiška išmoterinimo ir galiausiai išžmoginimo transformacija. Pasirodžiusi kaip miestietė ant paaukštintų kulniukų, galiausiai Katrė tampa vis labiau suvargusi, arši, sužvėrėjusi, nes plakamas arklys ir tas tampa bailus ir agresyvus, tačiau nuo prievolių nepabėga. Iš naujo pergalvojau Katrės archetipą: ar ji pati kalta dėl išsekimo, ar ji norėjo pakeisti Vingių Joną, sutvarkyti Vingių namus ir juos perkeisti? Ko iš tikrųjų taip save alindama ir stengdamasi Katrė norėjo? Šie klausimai, žinoma, kyla iš šių dienų perspektyvos.

Sutikčiau su Paulinos Pukytės pasakymu: „Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus.“ Iš tikrųjų mes regime toksišką senąjį nesuromantizuotą lietuvių kaimiškąjį pasaulį su visais arkliais, arielkomis, traumų paveiktais veikėjais, kurie negydomi, nesusivokę sergantys, tampa savitos ydingos kultūros sistemos dalyviais ir tuo pačiu prižiūrėtojais. Centre – neišsilavinę ir tingūs Vingiai palaiko proto ir moralės skurdą, nekelia sau jokių siekių, tačiau puikiai moka pavarinėti martelę, kuri atėjusi iš šviesesnio pasaulio. Taip jau būna, kad kuo žmogus labiau juodesnis, tamsesnis, tuo jis iš šalies labiau stūgauja ant progresuojančių, nes šviesa visada pavojinga tamsai – tai instinktyvi ir nesąmoninga gynyba. Šių dienų Lietuvos visuomenėje, man regis, labai panašu: užteršti mūsų socialiniai tinklai nuolatos besiskundžiančiųjų komentarais, kuriuose įžeidimai, homofobija, patyčios, trykštantis cinizmas tampa nekentėjų progresyviuosius puolanti armija, patys gyvenime nenuveikę nieko, kas nors per nago juodymą pagerintų visų gyvenimą. Viską, ką šiandien Lietuvoje turime geriausio, yra ne tų piktų prie š... tupinčių komentatorių, o progresyvių žmonių nuopelnas. Deja, Katrei nepavyksta savo alinančiu pavyzdžiu pakeisti Vingių, galiausiai ji pati iš esmės susinaikina, nes vienas kare niekada nesi karys.

Manau, spektaklis pavyko klasiškai jautrus, netoli nutolstantis nuo Žemaitės apsakymo „Marti“. Jame puikiai atpažįstamas siužetas, priežastys, senojo lietuviško pobaudžiavinio kaimo tikrovė, kurioje puikiai prisitaikę mužikai sunaikino ne vieną tokią Kaitrę, o su jomis ir galimybę apsišviesti į voratinkliais apėjusius namus jų atnešta prometėjiška šviesa.

Drąsiai rekomenduočiau ir vyresniųjų mokyklų mokiniams, kurie galėtų lyginti pastatymą su apsakymu.

Maištinga Siela  

Spektaklis "Laukinė antis", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

Jau tampa mano kultūrine tradicija prieš pats Naujuosius (išvakarėse) nueiti į teatrą, tad šįkart pavyko gauti bilietus arti scenos iš anksto į vieną iš premjerinių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Laukinė antis“ Vilniaus jaunimo teatre pasirodymų. Labai mėgstu garsiojo norvego Henriko Ibseno dramaturgiją! Tik priminsiu dėl konteksto, kad Henrikas Ibsenas buvo žymus XIX amžiaus norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu, kuris savo kūryba drąsiai kvestionavo tuometines visuomenės moralės normas bei vidinę žmogaus psichologiją. Jo penkių veiksmų pjesė „Laukinė antis“, pirmą kartą pasirodžiusi 1884 metais, tapo vienu svarbiausių autoriaus kūrinių, žyminčių posūkį nuo socialinio realizmo link simbolizmo. Pagrindinė kūrinio idėja sukasi aplink vadinamąjį „gyvenimo melą“ – nuostatą, kad iliuzijos ir saviapgaulė paprastam žmogui yra būtinos norint iškęsti pilką bei skurdžią kasdienybę. Per tragišką Ekdalių šeimos likimą Ibsenas parodo, jog brutali tiesa, pasėta fanatiško idealisto rankomis, ne visada išlaisvina, o dažnai tiesiog sugriauna trapią žmonių laimę ir veda į nepataisomą katastrofą.

Taigi O. Koršunovas vėl stato kanoninę dramaturgiją ir tai jis moka daryti geriausiai! Visgi spektaklis „Laukinė antis“ Koršunovui netikėtai (iš šiaip jam būdingų įvairiomis provokacijomis, hiperbolizuota ironija ir perversijomis pasižyminčių kitų spektaklių pastatymų) dvelktelėjo labiau teatro klasika, tarsi režisierius tausotų savo teatrinį šmaikštųjį stilių ir labiau perteiktų klasiškas Ibseno pjesės ištarmes. Kitaip sakant, spektaklis nesistengia pokštauti, jis laikosi Ibseno dramaturginių dvasios principų ir šio spektaklio versijai tas labai nepaprastai tiko. Matyt, tai labai sužavėjo Darių Kuolį, kuris savo socialiniame tinkle liaupsino šį Koršunovo pastatymą. Koršunovo matytas variantas man labiau patiko už tais pačiais metais matytą režisieriaus Árpád Schilling H. Ibseno spektaklio „Mažasis Ejolfas“ su Klaipėdos jaunimo teatru.

Pasakojimo centre – turtingo tėvo sūnus Gregersas (aktorius Donatas Želvys), grįžęs po ilgo laiko namo. Jis susitinka su vaikystės draugu Jalmaru (aktorius Valentinas Novopolskis), pas kurį galiausiai susikivirčijęs su tėvu dėl to, kad jis negerbia motinos atminimo ir tuoj ves kitą moterį, kuri Gregersui taps pamote, atsikrausto į namus. Priešingai nei Gregersas, Jalmaras jau sukūręs šeimą, augina su žmona Gina paauglę Hedvygą, tačiau Gregersas nėra iš tų, kurie tenkintųsi kitų tariama laime, jis, atsisakęs tėvo turtų dėl tariamo teisuolio mesijo vaidmens (o iš tikrųjų atrodo kaip puikybė ir egoistinis kerštas tėvui), jis save įtikina esantį mesiją skleisti nuogą, karčią, nepatogią tiesą, nes tik žmogus, gyvenantis tiesos nušviestame kelyje, gali būti atviras, laimingas ir teisingas. Deja, savo teisuolio kelyje pirmiausia imasi Jalmaro ir Ginos santuokos, kurios paslaptys turėtų, anot Gregerso, išvaduoti juos iš melo ir kančios bei iš tikrųjų sutvirtinti santykius, tačiau efektas išties išeina liūdnas, nes, pasirodo, tiesa gali ne tik sugriauti šeimą, bet ir tiesiogine to žodžio prasme pražudyti.

Tiesos ir teisingumo problema šioje pjesėje atsiskleidžia per tragišką susidūrimą tarp Gregerso Verlės siekio apvalyti šeimą nuo paslapčių ir gydytojo Relingo (aktorius Andrius Bialobžeskis) įsitikinimo, kad iliuzijos yra būtinos žmogaus išlikimui. Režisierius parodo, kad prievarta brukama tiesa sugriauna trapią Ekdalių šeimos laimę, nes asmenybės, kurios nėra pakankamai stiprios priimti tikrovę, po jos svoriu tiesiog palūžta. Galiausiai Hedvygos auka tampa skaudžiausia išvada, kad bekompromisis teisingumas be empatijos atneša ne išganymą, o nepataisomą katastrofą.

Nors teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, kuriai iš esmės spektaklis patiko, nepatiko scenografija, prikrauta buitiškų daiktų, kurie trukdė vaidinti aktoriams. Tačiau man scenografija patiko, toks seniai nematytas natūralus senovinių namų (kaip kokiame Ingmaro Bergmano filme), pilnų gyvenimo ir daiktų pavyzdys, kuriame žiūrovas irgi drauge apsigyvena. Puikiai perteiktos Ibseno pjesės ištikimybės ir (savi)apgaulės niuansai, o pabaigoje Jalmaras tampa labai komiškas, kaip jis trokšta socialinių šeimos vaidmenų, tačiau jo išdidumas ir puikybė, vyriškumo pažeminimas verčia „pakuotis lagaminą“ nenoriai. Šįkart man labai patiko V. Novopolskio vaidyba, ji buvo įvairesnė, simpatiškesnė už Donato Želvio sukurtą teisuolio. Pagirčiau labai Vytauto Anužio stulbinančią organiką ir natūralumą, nustebino ir mažoji Hedvygos aktorė Inga Juškevičiūtė, kuri labai jautriai perteikė šeimos suirutės aukos vaidmenį, kad net aš likau labai sujaudintas jos jautrumo ir ašarų.

Scenoje – įmantrus ir karališkas krėslas tampa teisuolio tribūna, ant kurios sėdi veikėjai ir kalbasi. Sėdėti jame – tai atsidengti visuomenei, išpažinti, byloti tiesą, teisti kitus. Spektaklį papildo ir technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, palėpėje esančios pašautos anties lizdas, kuris tampa yrančios ir griūvančios šeimos simboliu, pro jį į pasaulį plačiomis akimis žiūri palinkę pjesės veikėjai iš esmės per anties lizdą žiūri į save pačius. Laukinė antis simbolizuoja į nelaisvę patekusią ir prie dirbtinės aplinkos prisitaikiusią sielą, kuri, kaip ir Ekdalių šeima, pasirenka gyventi iliuzijų dugne, užuot bandžiusi kilti į tikrovės šviesą. Šis paukštis taip pat tampa Hedvygos tyrumo ir tragiško likimo atitikmeniu, nes jos pasiaukojamas galutinai parodo, kaip negailestinga tiesa sužeidžia tuos, kurie yra per trapūs išgyventi be savo saugaus melo užuovėjos.

Nors spektaklis lokalus ir labai ibseniškas, bet jų prasmės sietinos su šių dienų aktualijomis, ypač su mūsų visuomenės susiskaldymu dėl „tiesos“ ir „teisingumo“. Sužvėrėję nuo tiesos troškulio, lupame atminimo lentas nuo Lietuvos miestų gatvių, pervadinėjame gatves ir mokyklas, savaip neigiame istorines asmenybes, perrašinėjame istoriją, išvežame paminklus į Grūto parką, pernelyg nesigilindami į aplinkybes, užklijavę vieną etiketę iš teisuolio perspektyvos. Mes mylime tariamus teisuolius dažnai dėl jų chamiškos formos, pamynę etikos ir garbės kodeksus, pvz., kai laidoje dalininkės rėkia vyrams, kad „jūs bekiaušiai!“ ir tai tampa laidos reitingų kulminaciniu akstinu ir susivienijimo moterų ženklu, o socialiniuose tinkluose Petro Gražulio europarlamentare moterų pažeminimas yra skatinamas ir palaikomas patiktukais, jis vadinamas tų pačių moterų „tikru vyru“ ir liaudis mėgaujasi teisuolio pozavimu, aistringai lekiančiais žodžiais iš burnos, bet ne tų žodžių turiniu, juk iš tikrųjų kalbama apie tai, ką gerai pasakė pats O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“

Spektaklis labai patiko ir tapo tikra Naujųjų metų išvakarės kulminacija, suteikusi daug minčių ir emocijų palikti 2025-uosius. Susitelkęs kaip niekad į Ibseno pjesės pasaulį, sakyčiau, režisierius išliko ištikimas klasikiniam dramaturgijos variantui, tad nėra daug kokių nors netikėtų interpretacijų. Gerbiu ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes, kaip sakiau, labai mėgstu H. Ibseno dramas, o lietuviškame teatre Ibseno „Laukinės anties“ dar nebuvau matęs. Labai rekomenduočiau pamatyti!

Režisierius O. Koršunvas kalba apie "Laukinę antį".

Maištinga Siela