Sveiki, mielieji!
Kasmet man rugsėjis yra ne tik rudens pradžia, šiokia
tokia perkrova, bet ir naujasis teatro sezonas, vadinasi, nauji ir nematyti
spektakliai, premjeros ir praleistos progos aną sezoną, anksčiau nepamatyti
teatro darbai. Galima sakyti, kad teatro režisieriaus Jokūbo Brazio
pernai pristatytas spektaklis „Nojaus arka“ man išsprūdo net du kartus. Turėjau
bilietus, tačiau taip gyvenime susiklostė, kad nepavyko nei į vieną pasirodymą
nueiti. Tad trečias kartas nemelavo. Pjesės pastatymas, kai tik praėjo
premjera, beregint susilaukė kontraversiškų vertinimų, netgi aštrių kai kurių
visuomenės veikėjų pasisakymų, kad J. Brazys pastatė kažin kokį nedorą,
bereikšmį ir vien perversijas vaizduojantį spektaklį be turinio. Knietėjo savo
akimis įsitikinti, ar tikrai jau taip blogai viskas su ta „Nojaus arka“?
Juolab, kad kitas J. Brazio spektaklis – „Storas sąsiuvinis“ pagal Agotos
Kristof pirmąją trilogijos dalį, man labai patiko.
Spektaklis pastatytas pagal Elijaus Martynenko kūrinį
ir, kaip jau teigiama informacinėje brošiūroje, čia nereiktų tikėtis Senojo
Testamento perpasakojimo. Veikiau, kaip teigiama, šiuolaikinė „Nojaus arka“ –
tai istorija apie išritualintą, pažeistą, pažeidžiamą ir netekusį gyvastingumo
šiuolaikinį gyvenimą – apie tai visas spektaklis. Spektaklis nedaugžodžiauja,
praktiškai mažakalbė pjesės medžiaga, kurios visą turinį užpildo besijungiančių
etiudų koliažas, kalbantis apie gyvulišką žmogaus prigimtį. Dėmesio centre –
azijietiškas laivo krovininis konteineris, skirtas pervežti krovinius, šiuo
atveju, pačius gyvulius, pastarasis imituoja biblijinį Nojaus laivą, tačiau
nieko švento ar romantiško, to, ką galima apčiuopti Biblijos pasakojime, čia
nerasime. Nes krovininis konteineris – tai praktiška talpykla, tai vartojimo ir
ekonomikos simbolis ir jame besidauginanti šventa, nesuteršta gyvybė iš esmės
tėra tik produktas, skirtas suvartoti. Apsirijimas prie stalo ar gyvulių
skerdimas, kuris kadaise turėjo sakralią ritualinę potekstę, šiandien, kai fermose
apvaisinama milijonai karvių ir kiaulių (tiek pat paskerdžiama žmonijos
poreikiams), skausmas, atjauta ir dėkingumas nieko nebereiškia.
Senajame Testamente ištariama: „Dauginkitės!“. Turima
galvoje giminės pratęsimą, giminės, kuri turi nešti ne vien besaikį
dauginimąsi, bet ir atsakomybės prasmę, kad toji nauja gyvybė, išgyvenusi
tvaną, suteiktų naujo pasaulio vertybinį pamatą. Šis niuansas spektaklyje itin
įdomus, nes jis sumišęs su sekso malonumu ir narciziškumu. Besimasturbuojanti
pora visais įmanomais būdais bando susilaukti moliusko geldoje gyvybės, ap(si)vaisinti,
tačiau kartu jie susireikšminę ir susirūpinę malonumo potyriais. Kita vertus,
nevaisingumo ir šiuolaikinės demografinės problemos, seksualumo įvairovė atvėrė
susirūpinimą ne šeimos išsaugojimu, vaikais, bet orgazmo potyriu – seksualinė
energija nukreipta į save patį. Apskritai viso spektaklio epicentras yra
lytiškumas ir seksualumas bei iš ten ateinančios problemos. Rituališkai
pastojanti karvė-moteris yra apvaisinama, tačiau tą patį nori patirti ir
homoseksualus, moterį imituojantis vyras, išgyvenantis savo vidinius
seksualinius geidulius. Jis išjuokiamas scenoje už neprodukavimą ir yra
paliekamas besimurgdyti priešgimdyviniuose nuleistuose vandenyse, kristi ir
šokti savo švento Vito šokio. Geresnės simbolikos apie žmogaus prigimtį ir
nesugalvosi...
Spektaklyje žaidžiama kaukėmis ir fetišais. Vienas ryškiausių
pasirodymų – iš japonų kultūros atėjęs ir paauglius, ir jaunuolius užvaldęs
troškimas būti fursona ir turėti savo fursuitus, t. y. gyvūnus iš anime žanro imituojančius
kostiumus, naujas tapatybes, kurios leidžia pabėgti iš slegiančio sociumo ir
būti gyvūnais (vėlgi kalbama apie prasiveržiantį žmogaus prigimtį!), kuris
skausmingai kartu naikina asmenybę, bet kartu spektaklyje prakalba apie poreikį
būti tikru. Apie žiaurumo ir švelnumo nesuderinamumą, sumišimą, šių dalykų nebeatskyrimą.
Mes tampame herojais be heroizmo, prisidengę Betmano kostiumais, slėpdamiesi
nuo savęs ir savo silpnybių, bet kartu esame linkę į hiperbolizuotas savianalizės
terapijas, būname vieni kitiems žiaurūs ir sunarciziškėję vartotojų pasaulyje,
kuriame negali būti numalšintas nei fizinis, nei dvasinis alkiai, kitaip
sakant, tampame savuose krovininiuose konteineriuose izoliuoti. Veikėjai užsideda
šiukšlių maišus, jie dūsta, krenta kai kurie negyvi, nes nuo savo paties emocinio
burbulo tiesiog miršta be deguonies ir laisvės, tad belieka elgtis su savimi
kaip elgiamasi su gyvuliu skerdykloje – jį paskirti be pagarbos ir ritualų
beprasmei mirčiai, kuri spektaklyje irgi tampa tam tikra rinkos ekonomine preke
– raudoni kompiuterinius supermarijo primenantys dekoracijų perstumdytajai,
lavonų ir šiukšlių surinkėjai dėl to turi darbo!
Visas spektaklis byloja apie vien šiuolaikinį žmogų ir
Dievo trūkumą. Netekę tikėjimo ir pasinėrę į narciziškumą, jie praranda bendruomeniškumą,
vadinasi, ir dialogą, ir galimybę daugintis, ir atjausti. Apie tai rašo ir
šiuolaikinis filosofas Byung-Chul Han savo filosofinėje eseistikoje „Apie ritualų
nunykimą“ (Kitos knygos, 2025), kurio idėjas labai taikliai iliustruoja Jokūbas
Brazys savo spektaklyje. Šventumo praradimas skandina civilizaciją kančioje,
nes šventumas yra paniekinamas. Nyčę perfrazuojant, tai Dievo mirties metas,
autoritetų griūtis. Vienoje scenoje geltonus lietpalčius vilkintys gyventojai
greitai persirengia pranašais ir ima tyčiotis iš tų, kurie tokiais pat negali
tapti, o kai tampa visi pranašais, pradeda toliau tyčiotis vieni iš kitų.
Normalumo, lygiateisiškumo kultas ir prisitaikėliškumo sindromas išstumia
galimybę turėti moralinį vedlį, naują pranašą, nes bet kokios pastangos vienyti
yra naikinamos, sumenkinamos. „Kas laimės?! Kas laimės?! Gargždų „Banga“!“–
vienu metu byloja apie prasmingą susivienijimo ir bendruomeniškumo poreikį, o
iš kitos – kalba apie mūsų vienybės paviršutiniškumą (Olimpinės žaidynės,
krepšinis ir t. t.), nukreiptą iš esmės į netikrą vienybės sugestiją, kuri
greitai atslūgsta kaip suvartotos emocijos, konkurencingumo ir kovos prieš KITĄ
euforijai išblėsus, tada praeina vienybės iliuzija.
Kaip minėjau, tai nėra klasikinis naratyvinis teatras.
Tai nepatogių etiudų koliažas, besijungiančių apie šiuolaikines skaudžias
žmonijos problemas. Spektaklyje – simbolių ir metaforų barokas, jų tiek daug,
kad žiūrovui tarp viso to iš pirmo žvilgsnio seksualinio smurto, frustracijos
ir socialinių nepatogių kaukių reikia įžvelgti šiuolaikybės kritikos dėmenis,
nepamesti prasmių naratyvą. Tingesnis žiūrovas gali nemąstyti, pasiduoti tik
aštriems provokuojantiems vaizdiniams, tapti besišaipančių iš aktorių sukurtų
simbolių heitinimo bendraautoriumi.
Juk teatras atneša patį gyvenimą, o kai kurie į teatrą
nori ateiti pabėgdami nuo to pasaulio. „Nojaus arka“ tarsi sako, kad neišdegs:
atėjote pasižiūrėti į gyvenimą, tad žiūrėkite atidžiai! Man spektaklis buvo
suprantamas, įdomūs teatriniai sprendimai. Iš pradžių galvojau, kad režisierius
pernelyg mažai pasakoja, pernelyg viską fragmentuoja, o kūrybinę energiją
iššvaisto perdėtiems simboliams ir scenografijos pompastikai, pvz., ilgą laiką
veikėjai pakuoja skerdyklos aukurą, skamba benzininis pjūklas ar kitoje scenoje
– iš įvairių pusių bandoma papūsti slidininko plastmasę: kyla klausimas, ar
tikrai tai buvo būtina tiek ilgai tęsti šias scenas ir ar šie sumanymai iš
tikrųjų labai jau veikia visoje spektaklio sąrangoje? Ne visas spektaklio
jungtis pateisinčiau, pasijuto šiek tiek duobių: simbolis dėl simbolio, barokas
dėl baroko. Visgi visumoje spektaklis kur kas intelektualinis, nei tikėjausi, jis
verčia nuolat ieškoti pateisinimo ir analizuoti simbolius, prasmes. Juk ir
patys suprantate, kad teatrai nestatytų spektaklio vien tam, kad aktoriai
pasitenkintų vaidindami smurtą ir degradaciją. Visgi išsiilgusiems spektaklio,
kuriame vaizduojamas pats žmogus ir jo asmenybės pakitimai, jo atradimai ir tikrumas,
„Nojaus arka“ gali visai nepatikti. Tai gana abstraktus idėjinis spektaklis, kuriame
veikėjai veikia kaip organizmas, patys jie tampa sąlygotais
veikėjais-simboliais, neteikiančiais nei užuojautos, nei vilties, kad šios
kančios kada nors Žemėje pasibaigs. Bet ar pasaulyje kada nors kančia buvo
pasibaigusi? Tikriausiai, kad ne.
Maištinga Siela
