Spektaklis "Išvarymas", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ yra tiek prikalbėta ir prirašyta, kad kažin ar ką nors naujo galiu pasakyti. Pasidalysiu savo įspūdžiais ir tiek.

 

Spektaklio premjera įvyko beveik prieš 15 metų, t. y. 2011 metais, o man tik 2025 metų vasarą pagaliau pavyko pamatyti legendinį Koršunovo spektaklį, kurio fenomenas iki šiol neatslūgsta. Ir tai gryna tiesa, nes pabandykite gauti bilietų geroje vietoje, kol neišsipirko kokios įmonės ir jų darbuotojai urmu! Pavieniai bilietai geroje vietoje – tikra laimė. Laukiau šios progos ir pagaliau sulaukiau. Pernai ištisa serija šio spektaklio pasirodymų buvo atšaukta sunegalavus aktoriui, o šią vasarą pakartotinai surengti papildomi spektakliai – salės pilnos, bilieto kaina siekia 100 eurų. Ir ką? Susiruošiau ir aš pažiūrėti vienintelio spektaklio, kuris buvo rodomas net pilnose arenose! Žinojau, kad verta, todėl šįkart nedvejojau, nors atsiėjo ir nemažai – viešbučiai, transportas ir rizika, jog spektaklis dėl kokių nors aplinkybių gali ir neįvykti, bet viskas baigėsi labai gerai.

 

Spektaklis prasidėjo 5 valandą ir baigėsi prieš vidurnaktį, t. y. beveik 6 valandų teatrinė patirtis, kurios taip lengvai neišmuši iš galvos. Tam tikra prasme, genialusis Koršunovas yra tikra teatro legenda ir mūsų teatras yra puikus.

 

Žinokite, šiek tiek prailgo, išties išsėdėti kad ir su dviem pertraukomis iki galo nepasiruošus kavos po ilgos dienos reikia pastangų, todėl į spektaklį rekomenduoju eiti gerai fiziškai pailsėjus, kad nepristigtų dėmesio koncentracijos. Istorija sukurta dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus, su kuriuo Koršunovas jau ilgą laiką dirba. Labai man patiko jų bendrystė ir spektaklis „Miegantys“, tad tikiuosi pamatyti ir apie Imanuelį Kantą (jau kitą teatro sezoną). „Išvarymas“ iš esmės pasakoja apie laikotarpį po stojimo į Europos Sąjungą, po vadinamųjų 2004-ųjų, kai atsivėrė sienos ir galimybė lietuviams emigruoti, susikurti savo sėkmės istoriją. Kaip žinia, didžiajai daliai tą padaryti pavyko, o kai kurie baigė savo gyvenimus kalėjimuose arba po tiltais. Marozai, kekšės, gyvenimo nieko prarasti nebijantys smurtautojai ir nuoširdūs naivuoliai, sunkaus darbo nebijantys patiklieji – visokio plauko lietuviai vienu autobusu išsiruošia į Londoną kaip į stebuklų šalį, tačiau nutinka labai greitas pravalas – jie netenka pasų, o žadėtas darbas ir galimybės greitai žlunga.

 

Pagrindinis veikėjas Benas (aktorius Kęstutis Cicėnas) autobuse susipažįsta su Egle, su kuria dar susitiks Londone, kai gyvenimas juos suves. Ar tai tragiškos meilės istorija? Kažkiek. Bet labiausiai, sakyčiau, Vandalo (aktorius Marius Repšys) ir Beno draugystės istorija, paženklinta išdavyste, atleidimu ir pragaištimi. Benas Londone yra integruotas policininkas, šnipas, bet atsidūręs benamio pozicijoje lieka eiliniu imigrantu pastumdėliu, kuris nebegali grįžti į Lietuvą, todėl glaudžiasi pas anarchistus ir gyvena morgo karstuose, kol galiausiai žingsnis po žingsnio atsitiesia, susikuria naują tapatybę, tačiau praeitis nuolat Beną/Robertą persekioja, kol galiausiai jis suvokia, kad negali pabėgti nuo savasties.

 

Spektaklis „Išvarymas“ pagarsėjo pirmiausia dėl to, kad ten pilna atpažįstamo žargono ir keiksmų, prie kurių asmeniškai nesu pratęs, tačiau spektaklio pabaigoje tai jau tapo kone savita „namų kalba“, o tai rodo, kaip greitai kalbiškai priprantama prie smurtinės kalbos. Iš tikrųjų spektaklis galingas tuo, kad ne tik per Beną, bet ir per antraeilius veikėjus papasakoja bendrą margą tautos likimą užsienyje. Vienas įsimintiniausių ir tragiškiausių veikėjų – svajoklė fotografė Eglė, kuri nepritapusi prie britų visuomenės ir negavusi Beno meilės galiausiai tampa kekše, kuri gauna galą. Puikus Gailės Butvilaitės pasirodymas! Kaip, beje, ir Mariaus Repšio sukurtas charizmatiškas marozas Vandalas, bet labiausiai, sakyčiau, šiame spektaklyje be atvangos gyventi ir veikti reikia Kęstučiui Cicėnui, kuris sukūrė nepamirštamą ir evoliucionuojantį veikėją.

 

Šiaip galvoju, kad spektaklis turėjo būti ypač 2011-2012 metais aktualus, kai tik iš tikrųjų pradėjome reflektuoti lietuvių patirtis emigracijoje, kai iš tikrųjų aidu parėjo į viešumą pas mus sukrečiančios istorijos apie išgyvenimą savotiškuose laukiniuose Vakaruose. Šiandien, manau, ypač jau po karantino daugelis dalykų jau pasikeitę, o emigruojantys lietuviai jau moka puikiai kalbą, suvokia galimybes ir paklydimus, nėra naivūs, dažniausiai jau remiasi tuo, kad kažkas ten iš artimųjų ar pažįstamų jau laukia. Vaikščiodamas po didmiesčių rajonus, pagalvoju dažnai, kad dar kokiais 2004 metais tuose rajonuose sutemus būdavo labai pavojinga: kur visi jie pasidėjo? Ogi emigravo, sunyko, išmirė, susėdo į kalėjimus ir iš tikrųjų, nors spektaklis apie išvarymą, bet jis ir apie savitą apsivalymą nuo naivumo, smurto, iliuzijų. Sakyčiau, spektaklis istorinis ir jį jau galima nagrinėti kaip išgyventą patirčių laiką, ypač traumos aspektus, vienatvės ir gyvenimo prasmės dalykus.

 

Tai įspūdingas spektaklis, tikrai. Kartą gyvenime tikrai verta pamatyti. Beje, labai patiko gyva muzika! Bet ar tai mano mėgstamiausias O. Koršunovo pastatymas? Tikrai ne. Esu senamadiškas, tad tebesu ištikimiausias Koršunovo Šekspyro dramų interpretacijų gerbėjas. Techniškai žiūrint „Išvarymas“ nėra pats įdomiausias ar netikėčiausias spektaklis netgi scenografiškai žiūrint (gal pernelyg daug apie jį buvau girdėjęs ir žinojau ko iš jo tikėtis?), tačiau tai organiškai laiką įvairiais aspektais detaliai atskleidžiantis pamfletas, kurio taip lengvai neužmirši, kuriam komizmas ir tragedija yra neatsiejami susimovusio emigranto gyvenimo palydovai.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: aktorius Džiugas Grinys apie pirmuosius aktorystės žingsnius, susidomėjimą teatru ir meilę

 Sveiki,

Be jokios abejonės 2025-ieji jo metai. Mačiau jo dalį vaidmenų, labai įsimintinas aktorius.

„Daug meldžiausi, kad Dievulis parodytų kokį nors kelią. Ir parodė. Įsimylėjau merginą, savo kolegę Digną Kulionytę. Kad galėčiau būti arčiau jos, įsimečiau mokykloje vesti kelis renginius, ir tai man gerai sekėsi. Rankinio aikštelėje visada būdavai prieš varžovą ir su jais keisdavaisi tam tikra energija, tad buvimas scenoje buvo arčiausiai to, ką galėjau surasti. Okay, būsiu aktorius. Iki tol nebuvau matęs nė vieno spektaklio ir nelabai įsivaizdavau, kas yra teatras. Išsiaiškinau, kur reikia stoti ir kad yra tokia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kurioje kažkoks Oskaras Koršunovas renka kursą. Pamaniau, kad reikia nuvažiuoti ir pažiūrėti bent vieną jo spektaklį. Pirmasis buvo Koršunovo „Vestuvės“, tada „Žuvėdra“ ir „Jelizaveta Bam“, „Išvarymas“. Džiugas Grinys

Maištinga Siela

Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Mane vadina Kalendorium", režisierius Elmārs Seņkovs, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki,

Džiaugiuosi, kad pavyko patekti būtent į premjerinį spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre variantą, kurį režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs pagal savo tautiečio Andris Kalnozols romaną „Kalendārs mani sauc“, kuris Latvijoje pasirodė 2020 metais ir greit tapo vienu skaitomiausiu šalies kūriniu sensacija. Prieš kelerius metus romaną į lietuvių kalbą Laimantas Jonušys, o išleido leidykla „Odilė“. Labai gerai, kad spėjau prieš premjerą perskaityti kūrinį, tad galėjau spektaklį vertinti iš literatūrinės adaptacijos perspektyvos. Premjeroje svečiavosi nemažai svečių, o po premjeros pabaigos, aidint gausiems aplodismentams, šalia aktorių lipo režisierius su asistentais ir iš Latvijos atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.

Tiesą sakant, iš spektaklio nieko labai rimto nesitikėjau, nes romaną buvo persiskaitęs gana lengvai ir suprantamai, tad ir iš spektaklio tikėjausi Latvijos provincijos miestelio istorijos, kurios centre vaizduojamas autizmą turintis ir nervinius priepuolius patiriantis Oskaras. Visgi spektaklis tapo įtraukiančiu reginiu, kuris su dvejomis pertraukomis tęsėsi daugiau nei 4 valandas, o režisierius, adaptuodamas knygos medžiagą šiam spektakliui, buvo neįtikėtinai atidus ir jautrus romano siužetiniams niuansams, sakyčiau, beveik nieko neatsisakė, kruopščiai ir nuosekliai adaptavo pasakojimo etapus, kurių struktūra susideda iš pasakotojo Oskaro, kuris mums scenoje skaito savo vienerių metų dienoraščių įrašus ir dalyvauja kasdienėse istorijose.

Istorija tokia pat kaip ir romane: Oskaras įsižiūri miestelyje gražuolę merginą, kurios baidosi, nes bijo jausmų, nesuvokia, kaip reiktų megzti santykius su mergina, kuri patinka. Kadangi jis nežino josios vardo, išmoksta visus vardadienius, tikėdamasis, kad viename iš kalendoriaus lapelių yra ir tos gražuolės vardas. Senučiukė motina išgyvena dėl Oskaro, nes jaučia, kad greitai mirs, Oskaras taip pat stengiasi keisti savo gyvenimą, todėl vis labiau atsiskiria nuo namų ir pradeda gyventi aguročius auginančios girtuoklės Janinos namuose, lankosi apleistoje ligoninėje, renka gatvėje pamestus pinigus, tampa detektyvu ir bando motinai pastatyti su senukais ir balso stygų netekusiu Otto spektaklį ir bent kiek pakeisti pasaulį į gerą.

Šiek tiek spektaklio pradžioje abejojau dėl scenografijos – miesto aikštelė su sunkvežimiais, bet netrukus jie tampa ir bažnyčia, ir mažais namukais, kuriuose Oskaras lankosi. Juos lengvai kaip lėlių namelius galima pervežti iš vienos vietos į kitą ir padaryti dinamiškas rokiruotes. Iš tikrųjų įspūdinga ir pripučiamo atrakciono su vienaragiu scena, gražiosios merginos nusileidimo scena, naktinių klubų-šokio aikštelės, garso takeliai. Kiek netikėta, kad mano mėgstamą Latvijos himną panaudojo Naujųjų metų sutiktuvėms paminėti, kai visi geria, vemia, linksminasi ir girti šlitinėja – to tokio nacionalinio pašiepimo norėjosi ir daugiau, nes jis išties kėlė ekspresyvią nuotaiką.

Visgi spektaklis jautrus ir jis toli „nepabėga“ nuo mūsų kasdienybės, kuri gal ir pakitusi, tačiau spektaklyje daug kam atpažįstama, nes visi žinome daugiau ar mažiau, koks yra tas gyvenimas provincijose. Labiausiai stebina Oskaro, tyro ir nuoširdaus žmogaus pastangos veikti dorai ir kiek naiviai šiame pasaulyje, kai visi turi kaukes, stereotipus, įsitikinimus. Oskarui sudėtinga laviruoti tokiame pasaulyje, tačiau būtent jo kitoniškumas, kurį iškart suvokia ir jaučia gyventojai, tampa tolerancijos aspektu. Dažniausiai apie Oskaro kitoniškumą nekalbama, neakcentuojama, nesmerkiama, todėl vyrukas retsykiais spektaklyje, atrodo, priimamas besąlygiškai, nors jo ankstesnės patirtys byloja, kad klinikose ir mokykloje jam nebuvo taip lengva. Spektaklis, sakyčiau, remiasi į klasikinio teatro vyksmą, kuriame vėlei svarbūs tampa pirminiai dalykai: siužetas, istorijos prasmingumas ir asmeninė veikėjo drama, o ne ekspresija, naujos pažiūros, erdvės, užpildytos novatoriškomis technologijomis, kurios dažnai spektaklį padaro ekspresyviai šaltą ir negyvą, tai „Mane vadina Kalendorium“, sakyčiau, vėl sugrąžina prie gyvo ir nuoširdaus pasakojimo, kuriame aktoriai iš tikrųjų kuria gyvus veikėjus, kas, kad sukarikatūrintus, bet atpažįstamus, įdomius, kur aktoriai iš tikrųjų nebevaidina dekoracijų ar alegorijų, o gali pasireikšti kaip aktoriai.

Būtent šis spektaklis išsiskirs, be jokios abejonės, ir įsimintinais vaidmenimis. Ryškiausias iš jų, žinoma, yra aktorius Džiugas Grinys, kuris šiuo metu itin išgyvena kaip aktorius profesinį pakylėjimą (jau vien ką rodo jo pasirodymas filme „Pietinia kronika“) bei kituose spektakliuose. Sakyčiau, teatre, kiek esu jį matęs, Oskaro vaidmuo jam yra sudėtingiausias, įdomiausias ir kol kas, sakyčiau, itin daug jėgų reikalaujantis vaidmuo. Ir jį jis atliko labai puikiai, nustebčiau labai, jeigu tai nebus jo „Scenos kryžius“, nes vaidmuo sudėtingas tiek dėl sceninio judesio, tiek kalbėjimo, tiek emocinės įtampos. Aktorius retsykiais net buvo šlapias nuo dinamikos, vaikščiojimo ir staigių scenos pokyčiu, tad ir fizine prasme Griniui reikėjo daug padirbėti. Neįmanoma paminėti Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko ir jo karikatūriškos, bet įsimenamos Janinos, kuri salei ir man teikė ir juoko, ir graudulio. Labai geras pasirinkimas, kad Janinos vaidmuo buvo patikėtas ne moteriai, o būtent jam (kaip ir anuomet „Mamos Drąsos“ vaidmuo). Visas Klaipėdos dramos teatro žvaigždynas gavo antraeilius vaidmenis ir užpildė sceną įvairiais pasirodymais, kadangi jie mane jau kaip žiūrovą lydi dešimt metų, tad smagu juos matyti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, spektaklis, kuris, mano galva, pagal savo medžiagą turėjo būti vidutinis, sakyčiau, dėl atidumo ir jautrumo Oskaro asmens sudėtingumui ir aktorių žiūrovui padovanoja keturių valandų jautrų, gyvą ir humanišką žvilgsnį į žmogaus gyvenimą, kuriame svarbiausias prasminis akcentas tampa žmogaus gerumas kitiems. Oskaras, nesivaikydamas egoistinių įsitikinimų, galvodamas apie žmones be jam priimtinų amžiaus, ligų, lyties, profesijų, priklausomybių kategorijos skirstymų, leidžia kurti besąlyginius ryšius ir primena mums, atėjusiems pasipuošusiems į teatrą, į kurį galbūt dalis negali ateiti pasižiūrėti, kad egzistuoja betarpiškas prigimtinis žmogaus modelis, daug paprastesnis ir tyresnis, nei tas, kokį mes regime apipintą socialinių sluoksnio voratinklio ir įvairiais įsivaizduojamais statusais. Režisieriui kažin kaip labiau, sakyčiau, pavyko išvengti nei pačiam rašytojui, holivudinio braižo ir heroizmo, tad teatrinis Oskaro aktoriaus Džiugo Grinio sukurtas veikėjas tampa ne herojumi, o simboliniu priminimu apie mus, svajojančius ir besivaikančios paprastos gyvenimiškosios laimės, kuri atsiranda tik tada, kai dalyvauji kolektyviniame gyvenime ir padedi kitiems, bet svarbiausia, kad tave priimtų toks, koks esi. Spektaklis labai patiko.

Maištinga Siela

Spektaklis "Sugrįžimas", režisierius Naubertas Jasinskas

 

Sveiki,

 

Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“. Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria perskaitę ir išmanantys.

 

Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra labai gerai!

 

Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys. Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...

 

Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas – tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.

 

Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes (žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus, reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis, jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai. Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras, ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi, veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris (kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.

 

Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika. Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti mums?

 

Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti), galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas, kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui, susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir apsakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Storas sąsiuvinis" (režisierius Jokūbas Brazys)

 

Sveiki,

Man tikriausiai buvo penkiolika ar keturiolika, kai perskaičiau vengrų rašytojos Agotos Kristof (1935-2011) romaną „Storas sąsiuvinis“ (Vertė Stasė Banionytė, Alma littera, 2004). Pamenu, jog vaikščiojau apsvaigęs po šio romano ir kurį laiką tai buvo pati geriausia kada nors perskaityta knyga, todėl iki šiol menu šį kūrinį kaip vieną paveikiausių ir įsimintiniausių kūrinių, padariusių įtaką mano jaunoms dienoms apie geros literatūros suvokimą. Negalėjau nepasižiūrėti pagal šią nuostabią knygą pastatytą Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį tuo pačiu pavadinimu.

Iš tikrųjų romaną sudaro trys dalys, spektaklis pastatytas pagal pirmąją trilogijos dalį, kuri vaizduoja dvynių Luko (akt. Saulius Ambrozaitis) ir Klauso (akt. Džiugas Grinys) vaikystę karo metais pas močiutę. Motina nebegalėdama bombarduojame mieste išlaikyti dvynius, juos palieka kaime pas visų nekenčiamą senelę, vietinių vadinama ragana. Senelė dvynius vadina kalės vaikais ir, tiesą sakant, nelabai jais rūpinasi, nesirūpina ir savo higiena, avi kareiviškus batus, o vakarais panirsta į alkoholio liūną. Lukas ir Klausas miega virtuvėje ant suolo, kuris šiame spektaklyje atlieka ir žaidimų svarstyklių-sūpynių funkciją. Kaip palikimą dvyniai po laiptais slepia tėvo paliktą žodyną, Bibliją ir rašomą savo dienoraštį, storą sąsiuvinį. Galiausiai kalės vaikų nekenčia ne tik senelė, bet ir vietos gyventojai, todėl ujami jie nusprendžia prisijaukinti skriaudas kaip savaime suprantamą dalyką ir imasi sudėtingų sadistinių išgyvenimo pamokų t. y. atsisakyti būti jautriems švelnumui, mokosi vienas kitą talžydami ir pjaustydami iškęsti skausmą ir t. t. Galiausiai karo metais dvyniai sutinka ir Kiškio lūpą, mergaitę, kuri užsiiminėja prostitucija, kad išgyventų. Berniukai su ja susidraugauja, padeda iš kunigo, kuris pasinaudojo Kiškio lūpa, išpešti pinigų. Galiausiai patys yra sugundomi kunigo šeimininkės glamonių ir ištvirkinami.

Karo metai yra negailestingi, atsiradusi motina nebegali prikalbinti dvynių vykti su ja į miestą. Berniukai padeda persikelti tėvui per sieną ir bėgti nuo jį persekiojančio karo, tačiau šis pabėgimas tampa lemtingu įvykiu šiaip jau niekada neišskiriamiems dvyniams. Beveik 4 valandų (su pertrauka) spektaklyje papasakota baisi dvynių vaikystė neprailgo. Stebino beveik viskas. Nors žinojau puikiai šią istoriją, tačiau vos išvydęs scenografiją, kurią sukūrė Marius Nekrošius, iškart supratau, kad bus gerai. Pavaizduota virtuvė ir laiptai į antrą aukštą išmoningai viso spektaklio metu įvairiai išnaudojami. Vienu metu tie laiptai tampa ir dvynių slaptaviete, ir keliu į Rojų, ir takeliu į kapines... Kaip jau įprasta lietuviškame teatre, visada atsiranda koks nors scenoje simbolinis veikėjas, kuris ne tik užpildo sceną, bet ir pranašauja, iliustruoja veikėjus ir jų ištiksiančią lemtį. Šiuo atveju juo tapo šuo, su kuriuo Kiškio lūpa santykiavo. Šuo dažnai pasirodo kaip šuo, o dar dažniau baskerviliškai pranašauja žiūrovams tas prasmes, kurias reikia suprasti.

Nors premjera turėjo įvykti dar pernai, tačiau dėl aktoriaus traumos ji buvo nukeliama į šį sezoną. Apskritai norėčiau pagirti aktorių kolektyvą. Du berniokiškos išvaizdos aktoriai išties gerai perteikė Luko ir Klauso vaikystės metus. Sužibo ir antraplaniai aktoriai. Močiutė, kurią perteikė aktorė Alina Mikitavičiūtė, motiną Toma Gailiūtė, karininką Linas Lukošius, gėjų paštininką Jonas Viršilas, istorišką sadistą policininką Karolis Maiskis, tėvą Liudas Vyšniauskas, klebono šeimininkę Justina Vanžodytė, bet labiausiai ir jautriausiai stebino aktorės Dignos Kulionytės jautriai ir infantiliai perteiktas tragiškas Kiškio lūpos paveikslas, kuris bent jau pačiame romane nebuvo toks itin ryškus, koks perteiktas šiame spektaklyje. Krauju pertvinkusi patalynė, A4 baltų lapų šnaresys ar didžiulis gėlių vazonas, išardomas liftas-traukinio vagonas, vonia, obuoliai – viskas perteikta jau lyg ir visai suprantamais simboliais, bet šiame spektaklyje vis vien veikia jautriais teatriniais potėpiais.

Tiesą sakant, medžiaga jau nebe nauja, tad vis dar savęs klausiau (nes romanas suskaitytas, matyta ir kino ekranizacija), ką naujo dar galėčiau suprasti iš šios istorijos? Čia prisiminiau kanadiečių rašytojos Anne Carson novatorišką knygą „Raudonos autobiografiją“, kurioje išsakoma mintis, jog reikia mokytis savo bjaurumo. Sadistinės pratybos perkeičia dvynius ir jų vertybes, jie tampa kažin kokie bejausmiai, eliminuoja iš savęs tai, be ko paprastas žmogus negali išgyventi: švelnumą, jautrumą, žmogiškumą, atjautą, supratingumą. Vaikai patekę į žiauraus pasaulio terpę nusižmogina, nes nužmogėti yra paprasčiau, nei kentėti. Vaikai – civilizacijos tąsa, jiems būtina patirti geriausius dalykus, kad užaugtų žmonėmis (čia kaip perduoti iš kartos į kartą Prometėjo ugnį), tačiau Luko ir Klauso gyvenimas pažeistas, sutrūkinėjęs ir pilnas tamsos. Taigi, ar žiaurumu paženklinta vaikystė ir išmokta nemeilė šiuos berniukus išgelbsti? Ar įmanoma nuo atšiaurumo apsisaugoti atšiaurumu ir išlikti? Manding, akivaizdu, jog tos nužmoginimo pratybos užaugino naujus monstrus, per kuriuos ir toliau plis blogis. Vienu metu berniukų gaila, kitą vertus, žiūrovas supranta, kad besimokydami civilizacijos bjaurumo, berniukai patys tampa aplinkinio pasaulio atspindžiais.

Mano įvertinimas 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela