Spektaklis "Mane vadina Kalendorium", režisierius Elmārs Seņkovs, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki,

Džiaugiuosi, kad pavyko patekti būtent į premjerinį spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre variantą, kurį režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs pagal savo tautiečio Andris Kalnozols romaną „Kalendārs mani sauc“, kuris Latvijoje pasirodė 2020 metais ir greit tapo vienu skaitomiausiu šalies kūriniu sensacija. Prieš kelerius metus romaną į lietuvių kalbą Laimantas Jonušys, o išleido leidykla „Odilė“. Labai gerai, kad spėjau prieš premjerą perskaityti kūrinį, tad galėjau spektaklį vertinti iš literatūrinės adaptacijos perspektyvos. Premjeroje svečiavosi nemažai svečių, o po premjeros pabaigos, aidint gausiems aplodismentams, šalia aktorių lipo režisierius su asistentais ir iš Latvijos atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.

Tiesą sakant, iš spektaklio nieko labai rimto nesitikėjau, nes romaną buvo persiskaitęs gana lengvai ir suprantamai, tad ir iš spektaklio tikėjausi Latvijos provincijos miestelio istorijos, kurios centre vaizduojamas autizmą turintis ir nervinius priepuolius patiriantis Oskaras. Visgi spektaklis tapo įtraukiančiu reginiu, kuris su dvejomis pertraukomis tęsėsi daugiau nei 4 valandas, o režisierius, adaptuodamas knygos medžiagą šiam spektakliui, buvo neįtikėtinai atidus ir jautrus romano siužetiniams niuansams, sakyčiau, beveik nieko neatsisakė, kruopščiai ir nuosekliai adaptavo pasakojimo etapus, kurių struktūra susideda iš pasakotojo Oskaro, kuris mums scenoje skaito savo vienerių metų dienoraščių įrašus ir dalyvauja kasdienėse istorijose.

Istorija tokia pat kaip ir romane: Oskaras įsižiūri miestelyje gražuolę merginą, kurios baidosi, nes bijo jausmų, nesuvokia, kaip reiktų megzti santykius su mergina, kuri patinka. Kadangi jis nežino josios vardo, išmoksta visus vardadienius, tikėdamasis, kad viename iš kalendoriaus lapelių yra ir tos gražuolės vardas. Senučiukė motina išgyvena dėl Oskaro, nes jaučia, kad greitai mirs, Oskaras taip pat stengiasi keisti savo gyvenimą, todėl vis labiau atsiskiria nuo namų ir pradeda gyventi aguročius auginančios girtuoklės Janinos namuose, lankosi apleistoje ligoninėje, renka gatvėje pamestus pinigus, tampa detektyvu ir bando motinai pastatyti su senukais ir balso stygų netekusiu Otto spektaklį ir bent kiek pakeisti pasaulį į gerą.

Šiek tiek spektaklio pradžioje abejojau dėl scenografijos – miesto aikštelė su sunkvežimiais, bet netrukus jie tampa ir bažnyčia, ir mažais namukais, kuriuose Oskaras lankosi. Juos lengvai kaip lėlių namelius galima pervežti iš vienos vietos į kitą ir padaryti dinamiškas rokiruotes. Iš tikrųjų įspūdinga ir pripučiamo atrakciono su vienaragiu scena, gražiosios merginos nusileidimo scena, naktinių klubų-šokio aikštelės, garso takeliai. Kiek netikėta, kad mano mėgstamą Latvijos himną panaudojo Naujųjų metų sutiktuvėms paminėti, kai visi geria, vemia, linksminasi ir girti šlitinėja – to tokio nacionalinio pašiepimo norėjosi ir daugiau, nes jis išties kėlė ekspresyvią nuotaiką.

Visgi spektaklis jautrus ir jis toli „nepabėga“ nuo mūsų kasdienybės, kuri gal ir pakitusi, tačiau spektaklyje daug kam atpažįstama, nes visi žinome daugiau ar mažiau, koks yra tas gyvenimas provincijose. Labiausiai stebina Oskaro, tyro ir nuoširdaus žmogaus pastangos veikti dorai ir kiek naiviai šiame pasaulyje, kai visi turi kaukes, stereotipus, įsitikinimus. Oskarui sudėtinga laviruoti tokiame pasaulyje, tačiau būtent jo kitoniškumas, kurį iškart suvokia ir jaučia gyventojai, tampa tolerancijos aspektu. Dažniausiai apie Oskaro kitoniškumą nekalbama, neakcentuojama, nesmerkiama, todėl vyrukas retsykiais spektaklyje, atrodo, priimamas besąlygiškai, nors jo ankstesnės patirtys byloja, kad klinikose ir mokykloje jam nebuvo taip lengva. Spektaklis, sakyčiau, remiasi į klasikinio teatro vyksmą, kuriame vėlei svarbūs tampa pirminiai dalykai: siužetas, istorijos prasmingumas ir asmeninė veikėjo drama, o ne ekspresija, naujos pažiūros, erdvės, užpildytos novatoriškomis technologijomis, kurios dažnai spektaklį padaro ekspresyviai šaltą ir negyvą, tai „Mane vadina Kalendorium“, sakyčiau, vėl sugrąžina prie gyvo ir nuoširdaus pasakojimo, kuriame aktoriai iš tikrųjų kuria gyvus veikėjus, kas, kad sukarikatūrintus, bet atpažįstamus, įdomius, kur aktoriai iš tikrųjų nebevaidina dekoracijų ar alegorijų, o gali pasireikšti kaip aktoriai.

Būtent šis spektaklis išsiskirs, be jokios abejonės, ir įsimintinais vaidmenimis. Ryškiausias iš jų, žinoma, yra aktorius Džiugas Grinys, kuris šiuo metu itin išgyvena kaip aktorius profesinį pakylėjimą (jau vien ką rodo jo pasirodymas filme „Pietinia kronika“) bei kituose spektakliuose. Sakyčiau, teatre, kiek esu jį matęs, Oskaro vaidmuo jam yra sudėtingiausias, įdomiausias ir kol kas, sakyčiau, itin daug jėgų reikalaujantis vaidmuo. Ir jį jis atliko labai puikiai, nustebčiau labai, jeigu tai nebus jo „Scenos kryžius“, nes vaidmuo sudėtingas tiek dėl sceninio judesio, tiek kalbėjimo, tiek emocinės įtampos. Aktorius retsykiais net buvo šlapias nuo dinamikos, vaikščiojimo ir staigių scenos pokyčiu, tad ir fizine prasme Griniui reikėjo daug padirbėti. Neįmanoma paminėti Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko ir jo karikatūriškos, bet įsimenamos Janinos, kuri salei ir man teikė ir juoko, ir graudulio. Labai geras pasirinkimas, kad Janinos vaidmuo buvo patikėtas ne moteriai, o būtent jam (kaip ir anuomet „Mamos Drąsos“ vaidmuo). Visas Klaipėdos dramos teatro žvaigždynas gavo antraeilius vaidmenis ir užpildė sceną įvairiais pasirodymais, kadangi jie mane jau kaip žiūrovą lydi dešimt metų, tad smagu juos matyti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, spektaklis, kuris, mano galva, pagal savo medžiagą turėjo būti vidutinis, sakyčiau, dėl atidumo ir jautrumo Oskaro asmens sudėtingumui ir aktorių žiūrovui padovanoja keturių valandų jautrų, gyvą ir humanišką žvilgsnį į žmogaus gyvenimą, kuriame svarbiausias prasminis akcentas tampa žmogaus gerumas kitiems. Oskaras, nesivaikydamas egoistinių įsitikinimų, galvodamas apie žmones be jam priimtinų amžiaus, ligų, lyties, profesijų, priklausomybių kategorijos skirstymų, leidžia kurti besąlyginius ryšius ir primena mums, atėjusiems pasipuošusiems į teatrą, į kurį galbūt dalis negali ateiti pasižiūrėti, kad egzistuoja betarpiškas prigimtinis žmogaus modelis, daug paprastesnis ir tyresnis, nei tas, kokį mes regime apipintą socialinių sluoksnio voratinklio ir įvairiais įsivaizduojamais statusais. Režisieriui kažin kaip labiau, sakyčiau, pavyko išvengti nei pačiam rašytojui, holivudinio braižo ir heroizmo, tad teatrinis Oskaro aktoriaus Džiugo Grinio sukurtas veikėjas tampa ne herojumi, o simboliniu priminimu apie mus, svajojančius ir besivaikančios paprastos gyvenimiškosios laimės, kuri atsiranda tik tada, kai dalyvauji kolektyviniame gyvenime ir padedi kitiems, bet svarbiausia, kad tave priimtų toks, koks esi. Spektaklis labai patiko.

Maištinga Siela

Spektaklis "Vakarų krantinė", režisierius Adomas Juška

 

Sveiki, teatro mylėjai,

 

Aną savaitę teko Klaipėdos dramos teatre pamatyti režisieriaus Adomo Juškos pastatytą spektaklį „Vakarų krantinė“. Nors premjera įvyko pernai, tačiau tik šiemet pavyko pamatyti spektaklį, pastatytą pagal žymaus prancūzų dramaturgo Bernardo Marie Koltèso (1948–1989) 1983 metais parašytą pjesę. Apie dramaturgą ir jo kontekstus nekalbėsiu, apie tai neseniai ką tik puikiai ir labai plačiai (kartu ir apie A. Juškos pastatymą) parašė Vytautas Lukaševičius 15min.lt straipsnyje „Susvetimėjimas, kurį galinuplauti tik tvanas: spektaklio „Vakarų krantinė“ recenzija“. Rekomenduoju paskaityti, o aš pasidalysiu tik savo subjektyviu žvilgsniu.

 

Tiesą sakant, spektaklis klampino ir stebino, klampino ir stebino. Aktoriai iki čiurnų su batais turškiasi didžiulėje krantinės seklioje užtvindytoje krantinėje, kurią rėmina surūdijusi pertvara, žyminti dviejų pasaulių ribas. Istorija keistoka, iš tikrųjų primena netgi savotiškai S. Beketo „Belaukiant Godo“, nes vienas iš pagrindinių veikėjų Morisas į Vakarų krantinę atvyksta numirti, nes jam gyvenimas išseko, jis net neprisimena, kur padėjo savo milijonus, o paskui jį bėgiojanti asistentė Monika (aktorė Renata Idzelytė), kvailai jį įsimylėjusi, stengiasi atkalbėti nuo savižudybės. Dariaus Meškausko kuriamas veikėjas silpnavalis, trokšta, kad jį „surytų“ žemesnysis sociumas, nes pats neįstengia sau atimti gyvybės. Tuo pačiu greitai išryškėja ir čionai gyvenančios šeimynėlės gyvenimas, kurie nieko daugiau nemato ir nesitiki iš gyvenimo, tik tvano, kuris juos išgelbės. Motina serga onkologine liga, tėvas neprisimena savo sūnaus, nes likęs abejoti savo tėvyste, sūnus, trokštantis išvykti su tėvo palaiminimu, bet vis kažko delsiantis, ir paauglė Klerė (aktorė Digna Kulionytė) maištininkė, kuri nori kuo greičiau užaugti. Visi šie žmonės gyvena socialinio dugno klane, tiesiogine ir netiesiogine prasme jie įklimpę į savo asmenines pelkes kaip ir jų santykiai, ir visas pasaulis, jie prarūgę, ydingi, jie papirkinėja, jiems nesvetimi narkotikai ir prostitucija, o turtingą žmogų atpažįsta iš toli ir stengiasi jį išnaudoti, griebtis kaip už kokio šiaudo.

 

Iš tikrųjų pjesės medžiaga, tiesą sakant, man pasirodė nuobodoka. Nieko pozityvaus mums ši istorija nerodo (kaip dažniausiai ir būna rimtuose draminiuose spektakliuose), tačiau nepasakyčiau, kad pasijutau kaip nors „nepatogiai“, neturėjau pretenzijų, kad spektaklis dar pataikautų ir moralizuotų. „Vakarų krantinė“ įspūdinga savo pastatymu, o išparceliuotos istorijos, skylančios ir besijungiančios į vilties netekusį pasaulį atrodo tamsiai tragiškos. Manau, Juškai pavyko sukurti pasaulio vietą, kur galima kaip vienišiems mamutams paklysti ir numirti, nors pagrindinis veikėjas Šarlis (aktorius Donatas Želvys) turi vilties išvykti ir susikurti kitokį gyvenimą, tačiau ir toji paskutinė viltis pamažu užgesinama.

 

Didelį įspūdį paliko aktorė Eglė Barauskaitė, jos išraiška, stotas, balsas ir įsijautimas buvo jaučiamas iš toli. Aišku, kiti aktoriai taip pat labai šauniai padirbėjo, jau daug metų matau jų kolektyvinius projektus ir man kaskart Klaipėdos aktorių komanda suskamba savitai jautriai ir puikiai, tarsi kaskart į sezoną atvyktum kaip į kokią šeimą: asmeniškai nepažįsti, bet pažįsti juos per sceną, matai, kam plaukai ataugo, kas pasikirpo, kaip pasikeitė ir pan.

 

Spektaklis egzistencialistinis ir vaizduoja socialinį ir dvasinio išsekimo absurdą ir tas absurdas vis dar stebina. Stebina, kad vieni trokšta susinaikinti, nors yra milijonieriai ir visko pertekę, bet perdegę nuo visko, o neturtėliai trokšta geresnio gyvenimo, bet jo negali gauti. Veikėjai vaikšto vandeniu palei sieną tarsi prašydami išmaldos vieni iš kitų ir Dievo, bet Dievas tegali atsiųsti tik viską nušluojantį tvaną, kad šis Tartarą ir kančios ratus primenantis pasaulis būtų nuplautas. Visgi man spektaklis padarė įspūdį ir gal iš tų paskutiniųjų trijų, kuriuos mačiau Klaipėdos dramos teatre, patiko labiausiai. Gal ne veltui sulaukė tiek dėmesio ir apdovanojimų?

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Varovai" (rež. Elmārs Seņkovs)

 

Sveiki,

Tikri kino gurmanai tikriausiai anuomet, prieš dešimtmetį, nepraleido danų režisieriaus Thomas Vinterberg sukurto šokiruojančio, socialiai konfliktiškai įelektrinto ir nepatogaus filmo „Medžioklė“ (dan. Jagten) (2012) adaptuotą specialiai kinui pagal D. Farre to paties pavadinimo pjesę. 2021 metų rudenį Klaipėdos dramos teatre vyko šios pjesės premjera pavadinimu „Varovai“, o medžiagą režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs (g. 1984), dirbdamas su Klaipėdos dramos aktoriais.

Taip jau nutiko, kad į premjerą pavėlavau net dvejus metus, tačiau nesigailiu, nes šie metai man turtingi nematytais spektakliais. Taigi patekau ne tik į „Varovus“, bet ir į savitą beveik pusvalandžio trukmės Klaipėdos dramos teatro apdovanojimus, rengiamus jau septintus metus iš eilės. „Mūza“ apdovanojimą įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, šiemet pagrindinius apdovanojimus paskyrusi geriausiems (nežinau, kokiu principu dalijamos šios statulėlės, tikriausiai, kad kaskart gautų vis kiti negavę aktoriai – nežinau). Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas pelnė „Mūzos“ pagrindinius apdovanojimus. Taip pat mecenato papildomus prizus gavo renginio vedėja Digna Kulionytė, taip pat mecenatai apdovanojo Vaidą Jočį, Renatą Idzelytę ir Nijolę Sabulytę. Išties labai sujaudino Justinos Vanžodytės kalba apie tai, kaip svarbu bet kuriam menininkui paliudyti, jog jis eina tinkama linkme ir tokie apdovanojimai labai padeda jaustis tvirčiau.

Spektaklis „Varovai“ pasakoja apie mažo miestelio pradinių klasių mokytoją Luką, kuris po pusmečio darbo yra apkaltinamas pedofilija, mat maža mergaitė, pamačiusi iš klasioko pornografiją, jos turinį sutapatino su Luku, mat šis jai suteikė saugumą, to, ko negali suteikti šiurkštūs ir nuolat besipykstantys jos tėvai. Bendruomenė be teismo labai greitai pasmerkia Luką, nors šis nekaltas. Iš esmės pati pjesės medžiaga aprėpia labai daug psichologinių elgsenos niuansų, socialinio teisingumo ir brutalumo aspektus, etikečių klijavimo, išnaudojimo, kaltės, sąžinės ir šeimos pamato, auklėjimo problemas.

Anuomet mane sujaudinęs filmas šiame spektaklyje tapo šiek tiek karikatūrinis, ypač silpna pasirodė spektaklio pradžia ir pirmoji jos pusė. Be įtampos, infantili, tarsi atsitiktinė, nesuveržta, pernelyg lengvais tonais užpildyta komedijos niuansais apie senstelėjusią direktorę, kuri įsižiūrėjo Luką. Nesu tikras ir dėl scenografijos visumos, aktoriai, kurie slankioja, gulinėja suoliukais įrėmintuose kraštuose iš esmės lyg ir veikia kaip dekoracijos, bet jų veiksmingumas atrodo bejėgiškas, negyvas. Neblogai atrodo viduryje scenos slankiojantis namo karkasas (visą laiką nepalioviau galvoti, kaip jis ten slankioja, kaip valdomas), funkcionuoja ir kaip pirtis, ir kaip namai, ir kaip bažnyčia, ir kaip nusikaltimo vieta, ir kaip mokykla. Panaudota ir daug sąlygotų dalykų, pvz., mėlynos medžiagos audeklas kaip ežeras ir t. t.

Kalbant apie medžiagos perteikimą, atrodo, kad latvių režisierius sušvelnino (vis nepaliauju lyginti su filmu, kuris daug tamsesnis, ekspresyvesnis ir nepatogesnis, nors tai mano klaida, kad lyginu), bet kartu tenka suvokti, jog tai bandymas naujai pasižiūrėti ir perteikti šią pjesę. Buvo vykusių scenų, pavyzdžiui, šeiminis konfliktas, kai motina, besigraužianti, jog jos dukra meluoja, nes jai artimesnis Lukas, nei ji kaip mama, smaigsto iškarpytus angelus, todėl Eglės Barauskaitės atliktas vaidmuo šįkart visoje spektaklio visumoje atrodė labiausiai įtikinamas. Iš vienos pusės personažė suvokia, kad dukra Klara meluoja, tačiau paaukoja Luką, nes jam pavydi dukters prieraišumo ir dėl to kenčia.

Visumoje spektaklis turėjo tapti apie aštrų ir aršų mažos visuomenės susidorojimą su doru žmogumi, kuriam užklijuota pedofilo etiketė, kaip seni ir geri draugai nusigręžia, užuot bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ir turėjo parodyti, kokia plonytė riba yra tarp bičiulystės ir smerkimo, o tai yra kasdienis mūsų visuomenės atšvaitas, tačiau spektaklio įtampa ir nepatogumas, kurio tikėjausi, praslydo. (Tiesa, teatras niekada nieko neprivalo, tačiau utriruodami tas pjesėje išsakytas problemas rimčiau ir ritmingiau, būtų spektaklį pakylėję į kitą lygį). Gal geltonus pokemonus primenantys į sceną suvesti vaikai su spalvotomis ausinėmis atrodė ir nekaltai, tačiau jie kartu kaip negyvi, idėjos, simboliai, užuominos, invaziniai ateiviai į šią žmonių bendruomenę, kuri prislopino jautrumą ir visą spektaklį pavertė į kažką kitą. Gal į fragmentuotų scenų kaleidoskopą, su skirtingai emocijas veikiančiais pasakojimais, besigrumiančiais tarp socialinio jautrumo ir ne itin sėkmingai parinktais teatrinio pastatymo sprendimais. Visgi tai vienas silpnesnių Klaipėdos dramos teatro spektaklių matytų šį sezoną.

Jūsų Maištinga Siela